Pokalbis su 2025 m. Nobelio literatūros premijos laureatu vengrų rašytoju László Krasznahorkai. Jo romanuose „Šėtoniškas tango“ (1985), „Priešinimosi melancholija“ (1989), „Karas ir karas“ (1999) ilgi banguojantys sakiniai sukuria hipnotizuojantį pranašysčių ir nuojautų, su trapiomis filosofijomis susiduriančių tamsių jėgų ir misticizmo bei instinktyvios žmogaus gynybos derinį. Jo kūryba nepaprastai tinka mūsų laikams.
„Rašymas ir skaitymas yra nuotykiai. Nebandyk sučiupti prasmės. Tiesiog leisk jiems šuoliuoti kaip laukiniams arkliams – priešais ar šalia – ir mėgaukis patyrimu. Neatmetu interpretacijos, bet ji ribota. Ji priklauso atitinkamai praktikai, kuri yra mokslinė, metodinė. Ji priklauso psichoanalizės sričiai, kur iš tiesų siekiama, kad sapnai atskleistų paslaptį. Tačiau sapnai yra paslaptis; jų galia glūdi pasipriešinime interpretacijai. Tai, ką vadinu rašymu, yra labai panašu į sapnų gobeleno audimą.“ (Hélène Cixous)
„Autoriaus mirtis“ yra įtakinga prancūzų semiotiko, literatūros teoretiko ir kritiko Roland’o Barthes’o esė. Šiame tekste, paskelbtame 1967 m., keliamas esminis klausimas apie literatūros kūrinio prigimtį: kas už jo slypi? Dauguma skaitytojų paprastai atsakytų „autorius“, „rašytojas“, „pasakotojas“ arba kalbantys veikėjai. Tačiau Barthes’as laikosi pozicijos, kad į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Pažvelkime atidžiau į Barthes’o argumentus, išdėstytus šioje esė.
Daugybę metų rašytojas Salmanas Rushdie’is gyveno slegiamas fatvos, raginančios jį nužudyti, kurią Irano vadovas ajatola Khomeini paskelbė 1988 m. išleidus romaną „Šėtoniškos eilės“, islamo fundamentalizmo satyrą. Visgi fatva jį užklupo. 2022 m. rugpjūčio 12 d. sutrikęs amerikietis musulmonas Hadi Mataras beveik tuziną kartų peiliu dūrė rašytojui, šiam viešai kalbant vienoje įstaigoje Niujorko valstijoje. Jis neteks akies, tačiau tikimasi, kad išgyvens.
„Kai tik paskelbiama, kad tam tikros idėjos yra apsaugotos nuo kritikos, satyros, pašaipos ar pasmerkimo, minties laisvė tampa neįmanoma.“ (Salman Rushdie)
Birželio 16 dieną švenčiama „Bloomsday“, pavadinta Leopoldo Blumo, Jameso Joyce’o 1922 metų romano „Ulisas“ herojaus, vardu – veiksmas knygoje plėtojasi būtent tą dieną. „Bloomsday“ pernelyg dažnai yra komercializuotos nostalgijos pavyzdys, tačiau šiais 100-aisiais knygos išleidimo metais verta prisiminti, kodėl „Ulisas“ buvo toks revoliucingas.
„Iš pagrindinių literatūros mokyklų labiausiai tapatinuosi su ekspresionizmu. Visų mano pasakojimų ištakos glūdi nuotaikoje ar požiūryje, kuriuos norėjau perteikti skaitytojui. Pradėjęs rašyti, supratau, kad mano temos būtinai kils iš manojo gyvenimo. Niekada nebuvau išorinio pasaulio žmogus. Taigi niekada neturėjau nei daug praktinių žinių, nei įvairialypės gyvenimiškos patirties… Poe, Lovecraftas, Nabokovas, Williamas Burroughsas, Bruno Schulzas… Šių ir į juos panašių rašytojų draugijoje pasijutau savas, ir šią draugystę norėjau išlaikyti taip pat kaip ir ekscentriškas normas bei praktikas, kurias siekiau perteikti savo kūryboje.“ – Thomas Ligotti
Pokalbis su prancūzų filosofu Jeanu Baudrillard’u, paskelbtas 2007 m., mąstytojo mirties metais.
„Išnykimas, – sako Baudrillard’as, – turėtų būti meno forma, gundantis būdas palikti pasaulį. Mano manymu, neatsiejama išnykimo dalis yra išnykti prieš numirštant, išnykti prieš išsenkant, kai vis dar turi ką pasakyti.“