„Autoriaus mirtis“ yra įtakinga prancūzų semiotiko, literatūros teoretiko ir kritiko Roland’o Barthes’o esė. Šiame tekste, paskelbtame 1967 m.1, keliamas esminis klausimas apie literatūros kūrinio prigimtį: kas už jo slypi? Dauguma skaitytojų paprastai atsakytų „autorius“, „rašytojas“, „pasakotojas“ arba kalbantys veikėjai. Tačiau Barthes’as laikosi pozicijos, kad į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Rašytiniame kūrinyje nėra jokios patikimos nuorodos apie „autorių“, jo norus, jausmus ar ketinimus. Ši trumpa svarbi esė turėjo lemiamą įtaką plėtojant poststruktūralistinę literatūros teoriją 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose, nes daugelis anglų filologijos katedrų, ypač JAV, perėmė Barthes’o ir kitų mąstytojų, tokių kaip Jacques’as Derrida, idėjas.
Pažvelkime atidžiau į Barthes’o argumentus, išdėstytus šioje esė. Prieš pereidami prie mūsų santraukos ir analizės, iš pradžių galime perskaityti pačią „Autoriaus mirtį“:
THE DEATH OF THE AUTHOR (1967)
***
Barthes’as „Autoriaus mirtį“ pradeda pavyzdžiu, paimtu iš prancūzų rašytojo Honoré de Balzaco apysakos Sarrasine („Sarazinas“, 1830). Šiame pasakojime pagrindinis veikėjas, jaunas skulptorius Sarazinas, įsimyli dainininkę Zambinelą, kurią pamato operos scenoje. Vis dėlto dainininkė yra ne moteris, o suaugęs vyras – kastratas, persirengęs moterimi. Iš pradžių Sarazinas nežino, kad dainininkė yra kastratas, bet net ir vėliau, kai jam pasakoma, kad „ji“ nėra moteris, jis abejoja arba nenori tuo patikėti.
Barthes’as cituoja apysakos ištrauką, kurioje pasakojama, kad dainininkė, regis, įkūnija esmines moteriškumo savybes, tokias kaip veržlumas ir jausmų subtilumas:
„Tai buvo Moteris – staiga užklumpančios baimės, neprotingos užgaidos, nevaldomos nerimo bangos, netikėti drąsos proveržiai, nutrūktgalviški poelgiai ir subtiliausių jausmų saldybė.“
Cituodamas šį epizodą, Barthes’as klausia, kas „kalba“ tuos žodžius: Sarazinas? Balzacas, paprastas žmogus, besiremiantis savo paties gyvenimiška patirtimi? Balzacas, profesionalus rašytojas, išreiškiantis būdingus prancūzų išankstinius nusistatymus apie moteris, kurie buvo aktualūs jo laikais? Balzaco pasakotojas, kuris kreipiasi į tariamai visažinį išminties šaltinį? Barthes’as atsako, kad šiame ir visuose literatūriniuose kūriniuose neįmanoma pasakyti, kas kalba. Mes šito negalime žinoti. Jis šitai aiškina remdamasis pačia rašymo prigimtimi. Barthes’as drąsiai paskelbia, kad rašymas „sunaikina visus kalbančius balsus“. Rašymas toli gražu nėra pozityvi ar kūrybinė jėga – tai iš tiesų yra negatyvumas, tuštuma, kuomet negalime tiksliai žinoti, kas kalba ar rašo.
Žodis „rašymas“ (pranc. écriture) Barthes’ui turi ypatingą, neįprastą reikšmę. Nors ir nepateikia aiškaus apibrėžimo, sakydamas „rašymas“, Barthes’as turi omenyje kalbą ne tada, kai ji vartojama siekiant praktiško tikslo (pavyzdžiui, pyrago receptas kulinarijos knygoje), o tada, kai ji praktikuojama dėl jos pačios, pavyzdžiui, išgalvotame pasakojime ar eilėraštyje (nors, kaip jis paaiškins, yra ir kitų atvejų). Jis tęsia, kad mintis, jog tokio pobūdžio komunikacija neturi identifikuojamo „autoriaus“, nėra nauja. Ji buvo akivaizdi primityvesnėse kultūrose, kuomet, tarkime, šamanas galėjo atlikti arba perteikti pasakojimą ar mitą, kurio šaltinis klausytojams buvo neaiškus ar nežinomas.
Mūsų manija, susijusi su „autoriumi“, yra įdomus modernus reiškinys, kurio pėdsakus galima aptikti jau Renesanso epochoje bei „asmens“ idėjos raidoje. Kritikai ir skaitytojai nuolat, tačiau klaidingai, apsėsti minties, kad norint suprasti bet kokio meno kūrinio prasmę, reikia žinoti esminius kūrėjo biografijos faktus ir bruožus, iš kurių galima spręsti apie jo ketinimus. Kai kurie rašytojai netgi pritarė šiai minčiai. Barthes’as užsimena, kad jo tezė apie autoriaus mirtį taikytina ne tik literatūriniam rašymui (jis mini poetą Charles’į Baudelaire’ą), bet ir galbūt visoms meninės kūrybos formoms. Jis mini olandų tapytoją Vincentą Van Goghą ir rusų kompozitorių Piotrą Čaikovskį kaip menininkus, kurių kūrybą kritikai siekė paaiškinti remdamiesi jų biografijomis.
Nemaža dalis literatūros kritikos, pastebi Barthes’as, vis dar naudojasi šia idėja apie autorių kaip asmenį, sukūrusį konkretų kūrinį, todėl ir ieškoma, tarkime, Baudelaire’o-žmogaus ženklų Baudelaire’o-rašytojo romanuose. Anot Barthes’o, šios galutinės literatūrinio teksto kilmės ar šaltinio paieškos yra bergždžias darbas.
Jis atkreipia dėmesį į tai, kad kai kurie rašytojai, pavyzdžiui, XIX amžiaus prancūzų poetas Stéphane’as Mallarmé, savo kūriniais siekė priminti, kad mums kal̃ba pati kalba, o ne autorius. Tokios pat nuomonės laikėsi ir kitas poetas simbolistas Paulis Valéry, kuris bet kokį susirūpinimą autoriaus ketinimais laikė „prietaru“. Kitas pavyzdys – prancūzų rašytojas Marcelis Proustas; jo kūryboje buvo siekiama ištrinti bet kokį skirtumą tarp autoriaus ir jo personažų. Savo epinį romaną „Prarasto laiko beieškant“ paversdamas ilgu pasakojimu apie vidinius psichologinius išgyvenimus veikėjo, ketinančio parašyti tą patį romaną, kuriame jis pats veikia, Proustas demonstruoja, kad „rašymas“ yra visiškai atsietas nuo autoriaus. Taigi autorius turėtų rašyti pasitelkęs tam tikrą beasmeniškumą: kad kūrinys būtų parašytas, rašymas vyksta slopinant autoriaus asmenybę.
Atsitraukimas nuo tradicinės „Autoriaus“ idėjos (Barthes’as pradeda rašyti šį žodį didžiąja raide, tarsi brėžtų paralelę su aukštesne esybe, tokia kaip Dievas) gali mums padėti naujai pamatyti rašytojo ir teksto santykį. Tradiciniu požiūriu autorius yra tarsi tėvas, kuris suvokia tekstą taip, kaip tėvai suvokia savo vaiką. Taigi autorius egzistuoja iki romano, eilėraščio ar pjesės, ir tada sukuria tą literatūros kūrinį.
Tačiau Barthes’ui radikaliai naujai žvelgiant į jųdviejų santykį, rašytojas ir tekstas gimsta vienu metu, nes kiekvieną kartą, kai skaitome literatūros kūrinį, mes bendraujame su rašytoju čia ir dabar, o ne grįžtame, pavyzdžiui, keturis šimtus metų atgal, kad Shakespeare’ą laikytume Renesanso „autoriumi“. „Shakespeare’as“, kaip rašytojas, egzistuoja dabar, tuo metu, kai XXI amžiuje skaitome jo kūrinius, išdėstytus puslapiuose.
Rašymas yra performatyvus veiksmas, kuris egzistuoja tik tuomet, kai skaitome žodžius puslapiuose, nes tik tą akimirką šie žodžiai iš tikrųjų yra prasmingi, o pačią prasmę suteikiame mes, juos interpretuojantys.
Taigi turėtume galvoti ne apie „Autorių“, o apie „skriptorių“ (savo originalioje esė Barthes’as remiasi retu prancūzišku žodžiu scripteur, kuris iš esmės reiškia „kopijuotojas“, „perrašinėtojas“, „raštininkas“). Į literatūros kūrinį neturėtume žiūrėti kaip į tam tikrą sekuliarią sakralinio teksto versiją, kur „Autorius“ yra Dievas, suteikęs tekstui vieną vienintelę prasmę.
Taigi literatūrinis tekstas yra vieta, kur daugelis ankstesnių literatūros kūrinių „jungiasi ir rungiasi“; tekstuose susiduria daugybė įtakų, užuominų ir citatų. Barthes’as teigia, kad „nė vienas iš jų nėra pirmapradis: tekstas – tai audinys iš citatų“.
Barthes’as baigia „Autoriaus mirtį“ teigdamas, kad Autoriaus primetimas tekstui iš tikrųjų apriboja patį tekstą, nes literatūros kūrinį turime vertinti atsižvelgdami į autorių, kuris jį parašė. Jo prasmė privalo būti susieta su jį sukūrusiu asmeniu.
Barthes’o manymu, rašymas veikia ne taip: tai yra „iš ženklų sudarytas audinys“, kuris turi prasmę tik tada, kai skaitytojas į jį įsitraukia. Teksto prasmę „užtikrina ne jo kilmė, o vieta“, ir tam, kad teksto skaitytojas egzistuotų ir turėtų prasmę kaip toks, turime atsisakyti minties, kad teksto prasmę apibrėžia autorius.
***
„Autoriaus mirtis“ pateikia keletą drąsių, bet svarbių teiginių apie autoriaus ir literatūrinio teksto santykį: literatūros kūriniai nėra originalūs; literatūros kūrinio prasmės negalima nustatyti vien žvelgiant į to kūrinio autorių. Tai mes, skaitytojai, nuolat stengiamės sukurti teksto prasmę.
Rašymas „sunaikina visus kalbančius balsus“, o ne sukuria balsą, kaip mes linkę galvoti apie tokį kūrybinį meną kaip rašymas. Literatūrinis tekstas taip pat nėra originalus: tiesą sakant, kiekvienas tekstas yra „audinys iš citatų“.
Mums gali atrodyti, kad Barthes’as persistengia (juk literatūros kūriniuose tikrai yra originalių minčių, frazių ir idėjų, o ne vien tik eilutės, sudarytos iš esamų kūrinių citatų), bet Barthes’as „Autoriaus mirtyje“ domisi pačia kalba ir tiesa, kad kiekviename literatūros kūrinyje autoriaus vartojami žodžiai, ta žaliava, iš kurios kuriama prasmė, yra visiems žinomi žodžiai, taigi ne originalūs, o tik truputį kitaip sudėlioti.
„Autoriaus mirtis“ buvo drąsus ir įtakingas pareiškimas, tačiau kai kurios šiame tekste nagrinėjamos problemos buvo keliamos ir anksčiau: pavyzdžiui, T. S. Elioto 1919 m. esė „Tradicija ir individualus talentas“ (Tradition and the Individual Talent), nors Eliotas vis dar tikėjo poetu kaip svarbiu rašytinio teksto šaltiniu.
XX amžiaus viduryje „Naujoji kritika“ (New Criticism), ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, teigė, kad tekstas turi prasmę atskirai nuo jį sukūrusio autoriaus, ir kad autorinės intencijos paieška literatūros kūrinyje veda klystkeliais.
„Autoriaus mirtis“ pateikia įtikinamų argumentų, kaip literatūros kūrinio prasmė priklauso ne nuo autoriaus, o nuo skaitytojų. Mes, XXI a. Dickenso skaitytojai, nesame tokie patys kaip Viktorijos epochos žmonės, kurie, pavyzdžiui, skaitė jo kūrinius, kai jų autorius buvo gyvas. Ilgainiui žodžiai keičia savo reikšmes ir įgauna naują atgarsį.
Vis dėlto galime atremti Barthes’o argumentą išskirdami keletą aspektų. Pirmasis turbūt pats akivaizdžiausias: tai nebūtinai turi būti „arba-arba“ ir skaitytojo gimimas nebūtinai turi sutapti su autoriaus mirtimi. Galime skaityti Keatso eilėraščius ir pabandyti suprasti, ką jaunasis poetas romantikas norėjo pasakyti tais žodžiais, ką jis bandė pranešti kaip kūrinio autorius, ir kartu pripažinti, kad praėjus dviem šimtmečiams „Odė graikiškai vazai“ (Ode on a Grecian Urn) mums suskamba naujai2.
Antras aspektas yra tas, kad literatūros kūrinį vertinant tik kaip „iš ženklų sudarytą audinį“, kyla grėsmė, kad jis bus prilygintas autobusų tvarkaraščiui ar telefonų žinynui. Juose taip pat surašyti visiems žinomi žodžiai, pavadinimai, vardai ir skaičiai, kurie nėra originalūs. Literatūros kūriniai gali (iš esmės) remtis žinomais žodžiais ir net žinomomis frazėmis, tačiau puikūs meno kūriniai šiuos žodžius ir „ženklus“ sujungia į naujus derinius – o jų yra be galo daug, – kurie mums gali sukurti naujas prasmes.
Autoriaus, teksto ir skaitytojo santykį galime vertinti ne kaip dvišalę, o kaip trišalę partnerystę: kuriant teksto prasmę yra svarbūs visi trys elementai.
Jeigu aš pateikiu eilėraštį savo mokiniams ir nieko nepasakoju apie jo autorių, jie gali analizuoti eilėraščio kalbą ir bandyti apibrėžti jo prasmę; bet ką nors žinant apie autorių ir susijusį kontekstą, galima atskleisti naujas prasmes, kurios yra svarbios norint suprasti tekstą. Kai tik sužinome, kad eilėraštį parašė Sylvia Plath ir galime į eilėraščio skaitymą įtraukti jos gyvenimo (ir mirties) detales, jo prasmė pasikeičia.
Taigi turime turėti mintyje, kas parašė tekstą ir kaip tai gali būti reikšminga, kuriant jo prasmę, nors taip pat turime pripažinti (apie tai kalba ir Barthes’as), kad kai tekstas parašytas ir paviešintas, jis jau nėra vien tik jį parašiusio autoriaus nuosavybė – jo prasmę kuria ir tie, kurie jį skaito.
Roland’as Barthes’as (dėl „Autoriaus mirties“ su juoda gedulo juostele ant rankos), pavaizduotas Vittorio Pelosi paveiksle „The School of Postmodernism” („Postmodernizmo mokykla“)
Parengė aplinkkeliai.lt
Šaltiniai: interestingliterature.com, supersummary.com, zurnalasmetai.lt
- Pirmą kartą esė anglų kalba („The Death of the Author“) buvo paskelbta 1967 m. amerikiečių žurnale „Aspen“, Nr. 5-6; prancūziškoji esė vėliau buvo išspausdinta žurnale „Manteia“, Nr. 5 (1968).
John Keats
Odė graikiškai vazaiI
O nelytėta nuotaka rimties,
Augintine tylos ir lėto laiko,
Silvano daine, atvaizdai būties
Tavy tvariau nei eilėse mūs laikos:
Ir kokios sakmės juosia tau klubus –
Žmonių mirtingų ar dievų pamėklės –
Iš Tempo, iš Arkadijos, kas tai –
Dievai ar žmonės? Greitakojės bėglės,
Aršių vijikų geismas priekabus?
Būgneliai, fleitos, įkvėpti veidai?II
Girdėtos dainos mielos, bet kurių
Negirdim – dar mielesnės; švelnios fleitos,
Skambėkite ne ausiai, o tauriu
Begarsiu aidu, sieloje kur sklaidos:
Gražuole, baigti negali dainos,
Kaip medžių šių nurengt negali vėjas;
Meilužis niekad nebučiuos tavęs,
Nors tikslas bus čia pat – ir niekados
Ji neišnyks, jo geismas neatvės,
Ji liks graži, jis nesiliaus mylėjęs!III
Laimingos šakos, jūs, kurioms žiedų
Nereikia mest, pavasariui pamojus!
Laimingas fleitininke, amžiais tu
Žvalus naujas melodijas vis groji!
O meilė laimingesnė dar tačiau!
Visad karšta ir teikianti palaimą,
Visad jauna, atodūsių pilna,
Už aistrą ji šnopuojančią aukščiau,
Kur persotina, bet neteikia laimės,
Tik karštinę su džiūstančia burna.IV
Kas tie, aukoti traukiantys, žyny
Slaptingas, prie kieno puošnaus altoriaus
Vedi telyčią mykiančią? Pilni
Jos šonai dumba nuo vainikų svorio.
Miestelis koks prie upės arba jūros,
Maža tvirtovė ant kalvos? Visi
Paliko žmonės ją šį šventą rytą…
Visad, miesteli, tavo gatvės niūrios
Bus tuščios, niekas jau, kodėl esi
Apleistas toks, negrįš bepasakyti.V
Pavidale iš Atikos šalies
Su atvaizdais žmonių, dailiųjų fėjų,
Vešlių šakų ir ištryptos žolės;
Tylioji forma, nušukuok idėjas,
Kaip amžinybė daro: Apreiškime!
Kai šitą kartą pasiglemš tamsa,
Kitų skausmus maldysi nemari,
Kalbėsi žmogui: „Grožis – tai tiesa,
Tiesa – tai grožis”, – viskas, ką užgimęs
Žinai pasauly ir žinot turi.Vertė Kornelijus Platelis
Versta iš „Keats Poetical Works”, Oxford University Press, New York, 1987.