Čekų rašytojo Milano Kunderos esė „Centrinės Europos tragedija“ (1984) apie Vidurio Europos likimą po Antrojo pasaulinio karo.
„Ką, po teisybei, žodis Europa reiškia vengrui, čekui, lenkui? Tūkstantį metų jų tautos priklausė Europos daliai, susietai su Romos krikščionybės tradicija. Jie dalyvavo kiekviename jos istorijos etape. Žodis Europa jiems reprezentuoja ne geografijos fenomeną, o dvasinio suvokimo sinonimą žodžiui ‘Vakarai’.“ (M. Kundera)
Šiame straipsnyje siekiama keleto tikslų. Pirmiausia – išskleisti Tomo Sparrow kritiką fenomenologinei tradicijai, t. y. teiginį, kad fenomenologija ir realizmas yra nesuderinami iš esmės. Tuomet – išanalizuoti, kaip Grahamas Harmanas mėgina spręsti šį fenomenologijos ir realizmo ginčą. Straipsnį sudaro dvi dalys: pirmojoje dalyje susitelkiama į Sparrow kritiką, antroji dalis skirta Harmanui.
Čiurlionio kūryboje paslaptinga ir tai, ką matė jis, nematomo pasaulio aiškiaregys, ir tai, kaip jis matė, – akylas matomo stebėtojas. Norint priartėti prie jo suvokimo, reikia susikaupti ties antrąja iš šių mįslių, – kiek tik įmanoma, aiškiau suvokti jam būdingas regimų įspūdžių savotiško psichiško perdirbimo ypatybes. Nes jo tapybos išeities taškas, kaip liudija jo paveikslų tyrinėjimas, yra matomoji realybė. Nuo jos jis veržiasi į tai, kas yra anapus jos, ką jis regi už jos ribų.
„Technikos klausimas“ (Die Frage nach der Technik) – vokiečių filosofo Martino Heideggerio pranešimas, skaitytas 1953 m. Miuncheno aukštojoje technikos mokykloje.
„Toliau mes keliame technikos klausimą. Klausimas išsiskleidžia kelyje. Todėl visų pirma yra tikslinga laikytis kelio, o ne sustoti prie atskirų frazių ar pavadinimų. Šis kelias yra mąstymo kelias. Visi mąstymo keliai daugiau ar mažiau akivaizdžiai neįprastai nusidriekia per kalbą. Mes klausiame apie techniką ir šitaip norėtume parengti laisvą požiūrį į ją. Požiūris yra laisvas, jeigu jis mūsų egzistencijai atveria technikos esmę. Jeigu mes prie jos prisideriname, pajėgiame patirti technikos prigimtį ir jos ribas.“ (M. Heidegger)
„Autoriaus mirtis“ yra įtakinga prancūzų semiotiko, literatūros teoretiko ir kritiko Roland’o Barthes’o esė. Šiame tekste, paskelbtame 1967 m., keliamas esminis klausimas apie literatūros kūrinio prigimtį: kas už jo slypi? Dauguma skaitytojų paprastai atsakytų „autorius“, „rašytojas“, „pasakotojas“ arba kalbantys veikėjai. Tačiau Barthes’as laikosi pozicijos, kad į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Pažvelkime atidžiau į Barthes’o argumentus, išdėstytus šioje esė.
„Basquiat savo kūryboje pernelyg gerai suvokia istoriją, priešingai nei Warholas, kuris savo kūriniais tą istoriją ištrina. Vadinasi, Basquiat ir Warholo kūryboje galima įžvelgti modernizmo ir postmodernizmo priešpriešą, kuomet jaunesnis menininkas perima ‘senesnio’ judėjimo poziciją, o vyresnis menininkas perteikia šiuolaikiškesnį stilių.“
Apie postmodernizmą ir istoriją, Frederico Jamesono ir Karlo Marxo idėjas bei Vincento Van Gogho, Andy’io Warholo ir Jeano-Michelio Basquiat kūrybą.
Rusijos genocidinio karo prieš Ukrainą akivaizdoje pasaulis tik dabar pradėjo kreipti dėmesį į su agresoriumi susijusius dalykus, kurie dešimtmečius buvo pražiūrėti. Vis dėlto Rusijos karinis arsenalas jau nebėra sudarytas vien iš konvencinių ginklų. Vienas paveikiausių rusų ginklų yra kultūra.
Daug žmonių Vakaruose vis dar mano, kad rusiška kultūra neturi nieko bendra su Rusijos geopolitinėmis ambicijomis. Toks požiūris išlieka, nepaisant akivaizdaus Rusijos neoimperinės agresijos, vykdomos pastaruosius tris dešimtmečius, pobūdžio. Siekdama savo imperinių geopolitinių tikslų, Rusija nuolat naudojosi tokiu požiūriu ir įginklino šią tariamai neutralią sritį.