Filosofo ir tapytojo susidūrimas: Michelis Foucault kreipia žvilgsnį į Édouardo Manet tapybos kūrinius.
Jūsų dėmesiui – paskaitos dalis, kurioje nagrinėjama drobės erdvės problematika: kokiu būdu Manet vaizduoja erdvę? Aptariami penki tapytojo paveikslai – „Muzika Tiuilri sode“, „Kaukių balius operoje“, „Maksimiliano egzekucija“, „Bordo uostas“ ir „Aržantėjus“.
Du parkai, du žmogiškos gyvensenos išraiškos sluoksniai – kūrybinis ir pragmatinis: Viršuliškių parko laukia ilgas kelias, bet kol kas jis turi vieną absoliutų pranašumą: tai tikro meno vyksmas; menas turi provokuoti, „išstatyti save“ taip, kad būtų absoliučiai „plikas“ ir kritiškam, ir įteisinančiam žvilgsniui. Lazdynų parkas, atsiradęs kaip liaudies padavimų medinis eksponavimas miesto miškelyje, nuo pat savo atsiradimo pasmerktas tapti viešąja kontroliuojama erdve.
Filosofo ir tapytojo susidūrimas: Michelis Foucault kreipia žvilgsnį į Édouardo Manet tapybos kūrinius. Įvadas.
„Aš nekalbėsiu apie Manet bendrai, nekalbėsiu ir apie pačius svarbiausius bei žinomiausius jo tapybos aspektus. Pristatysiu jums dešimtį ar tuziną šio tapytojo paveikslų ir pabandysiu jei ne panagrinėti, tai bent jau paaiškinti jų kreipiančiąsias linijas.“ (M. Foucault)
Pristatome dviejų „banginių“ – filosofo Michelio Foucault ir tapytojo Édouardo Manet – susidūrimą. Šis susidūrimas nėra persiklojantis viename laikmetyje: kai filosofo egzistencija įsiterpė į pasaulio sanklodą, tapytojo egzistencija jau prieš daugybę metų buvo užbaigusi savo „projektą“. Tačiau šie abu iškilūs prancūzų kultūros atstovai susitiko kūrybinės plotmės pasaulyje bei paneigė laiko ir baigtinumo ribas, esmingai ir produktyviai sukeldami kelias kultūrines bangas.
Dalybos: ištraukos iš vokiečių filosofo Immanuelio Kanto veikalo „Sprendimo galios kritika“. Kai kurios dalys internete viešinamos pirmą kartą.
„Malonumas ir gėris abu susiję su sugebėjimu norėti, ir tiek jie siejasi su patikimu: pirmasis – su patologiškai sąlygotu (paskatomis, stimulos), antrasis – su grynai praktiniu patikimu, apibrėžtu ne tik objekto vaizdiniu, bet kartu ir pateiktuoju subjekto ir objekto egzistavimo ryšiu. Patinka ne tik objektas, bet ir jo egzistavimas.“
„Menas, kaip aš jį suprantu, yra nuolatinis savęs įveikimas. Jo gelmė – betarpiškas mūsų pačių gelmės veidrodis.“ (J. Baltrušaitis)
Poeto-simbolisto, eseisto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio (1873–1944) pamąstymai apie kūrybą ir kūrėją, meną ir menininką, žmogų ir gyvenimą.
Ištrauka iš antikos tyrinėtojos, Kembridžo universiteto profesorės Mary Beard knygos How Do We Look: The Body, the Divine, and the Question of Civilization („Kaip mes žiūrime: kūnas, dievybė ir civilizacijos problema“, 2018), kurioje autorė, apžvelgdama įvairias kultūras nuo Vakarų Europos iki Kinijos ir religijas nuo judaizmo iki krikščionybės, pabrėžia žiūrovo žvilgsnio į meno kūrinį reikšmę bei skatina iš naujo susimąstyti apie religiją, meną ir istoriją.