Filosofijos tradicijoje galime užčiuopti eilę mąstytojų, pasiūliusių į meną žvelgti kaip į pabėgimą nuo žmogaus. Tai – neprijaukinamų vilkų gauja, kuri estetiką suvokė kaip išėjimą iš savęs, tačiau ne kaip eskapistines mikrodozes ar momentinį „užsimiršimą“, o kaip maištą prieš individuacijos kalėjimą ir narvą, vadinamą „žmogumi“.
Chaoso Buveinė – privatus šiuolaikinio meno muziejus Prancūzijoje. Ši erdvė kviečia apsilankyti paslaptingose parodų salėse ir suteikia galimybę pažvelgti į meną kaip į tai, kas gyva, priimti jį kaip mūsų kasdienybės dalį. Tai muziejus po atviru dangumi, kuriame gyvuoja daugiau nei keli tūkstančiai meno kūrinių, atspindinčių tai, ką muziejaus įkūrėjas Thierry Ehrmannas mėgsta vadinti mūsų „tragišku ir ištaigiu šimtmečiu“.
Meno kūrinį padaro žmogaus rankos, tiesiogiai susiliečiančios su gamtine substancija, įliejama į individualią formą, perteikiančią menininko žvilgsnį į žmogaus pasaulį ir gamtinius daiktus. Gamtos daiktą individualizuoja pirmapradė būties ir grynojo santykio sankryža, o šį pirminį individualumą išskiria ir įtvirtina metafizinė patirtis.
A work of art is formed by human hands – hands in direct contact with a natural substance, which then takes on an individual form, conveying the vision of the artist into the human world and natural things. The natural thing is individualised by the primordial intersection of Being and pure relationship, and this initial individuality is isolated and heightened by metaphysical experience.
„Iš kur mes? Kas mes? Kur mes einame?“ yra didžiulė, nuostabiai spalvinga, bet paslaptinga prancūzų tapytojo Paulio Gauguino drobė. Joje patalpinta daugybė žmonių, gyvūnų ir simbolinių figūrų, išdėstytų salos peizaže. Fone matoma jūra ir Taičio ugnikalniai. Tai didžiausias Gauguino paveikslas, kurį pats autorius laikė geriausiu savo kūriniu.
XVIII a. viduryje prancūzų menininkas Jacques’as-Louis Davidas pramynė kelią naujam tapybos žanrui. Taikliai pavadintas neoklasicizmu, šis judėjimas laikomas idealizuoto senovės Graikijos ir Romos meno atgimimu. Antikinės manieros neoklasikiniai paveikslai labai dažnai vaizduoja amžininkų scenas ir temas. Tai atsispindi daugelyje Davido kūrinių, įskaitant „Marato mirtį“, vieną garsiausių jo paveikslų.
Pokalbis apie menininko Dennio Adamso kūrinį „Malraux batai“, kurio veiksmas plėtojasi ant kietmedžio grindų, padengtų prancūzų meno filosofo André Malraux knygos „Įsivaizduojamasis muziejus“ puslapiais; Adamsas ugningai išreiškia teisėtą Malraux įniršį dėl išskirtinio Vakarų kultūros paradokso, pakaitomis berdamas tai maniakišką, tai kontempliatyvų monologą, banguojantį poetiškumo nuotrupomis ir sąmoningais anachronizmais.