Filosofijos tradicijoje galime užčiuopti eilę mąstytojų, pasiūliusių į meną žvelgti kaip į pabėgimą nuo žmogaus. Tai – neprijaukinamų vilkų gauja, kuri estetiką suvokė kaip išėjimą iš savęs, tačiau ne kaip eskapistines mikrodozes ar momentinį „užsimiršimą“, o kaip maištą prieš individuacijos kalėjimą ir narvą, vadinamą „žmogumi“.
Nesvarbu, ar kokia nors filosofinė kryptis tai svarsto ar ne, visų įvykių ir mąstymo galimybes nulemia laikas (ir erdvė). Net ir pamatinis būties klausimas negali išvengti ryšio su laiku. Tačiau tai nereiškia, kad yra bendrai sutariama, kaip šis fenomenas turi būti apibrėžtas, – turime omenyje vakarietiškų sąvokų nepastovumą ir kitas civilizacijas, kurios pasižymi kitokiu supratimu. Filosofijoje ir moksle laikas yra pagrindinė problema, kurią išsprendęs žmogus suprastų visatą. Bet būtent tokio supratimo siekimas ir kelia didžiausių sunkumų.
Antroje filosofo fenomenologo Algio Mickūno teksto dalyje aptariama erdvės problematika.
Nesvarbu, ar kokia nors filosofinė kryptis tai svarsto ar ne, visų įvykių ir mąstymo galimybes nulemia laikas (ir erdvė). Net ir pamatinis būties klausimas negali išvengti ryšio su laiku. Tačiau tai nereiškia, kad yra bendrai sutariama, kaip šis fenomenas turi būti apibrėžtas, – turime omenyje vakarietiškų sąvokų nepastovumą ir kitas civilizacijas, kurios pasižymi kitokiu supratimu. Filosofijoje ir moksle laikas yra pagrindinė problema, kurią išsprendęs žmogus suprastų visatą. Bet būtent tokio supratimo siekimas ir kelia didžiausių sunkumų.
Pirmoje filosofo fenomenologo Algio Mickūno teksto dalyje aptariama laiko problematika.
Mano miestas, mano pasakojimų knyga, aš pats – kaip ilgai mes laikėmės! Tačiau atrodo, kad turėsime atsigriebti už šią ištvermę ir kiekvienas savo ruožtu privalės išnykti. Kiekviena tavo plyta, kiekvienas mano kaulas, kiekvienas žodis mūsų knygoje … viskas į amžiną pradingtį. Viskas, išskyrus, ko gero, tą varpų skambesį, amžinoje prieblandoje persekiojantį tuščią miglą.
Vienas pagrindinių šio straipsnio tikslų yra nustatyti nihilizmo ir Niekio santykį Martino Heideggerio ir Ernsto Jüngerio dispute, parodant, kaip Heideggeris atskiria savo požiūrį nuo Jüngerio požiūrio taško. Heideggeris, viena vertus, nihilizmą laiko Vakarų metafizinės tradicijos užsibaigimu, kita vertus, identifikuoja patį Niekį kaip būties šešėlį, kuris negali būti peržengtas tradicinio dialektinio mąstymo būdu.
„Lotynizmas ‘corruptio’ reiškia sugedimą… Kai kalbama apie korupciją, visų pirma turimas omeny valdžios sugedimas, t. y. jos atstovų tarnavimas keliems ponams. Ši poligarchija verčia abejoti pačia valdžia bei jos pažadais.“
Prof. Tomo Kačerausko esė iš netrukus pasirodysiančios jo knygos „Šnekėjimo rėvos: pokalbiai ir pamąstymai apie kūrybingumą“.
Ką/apie ką/kaip galima/būtina mąstyti atsidūrus pakitusiame/pakeistame būvyje, sietiname su COVID-19 valdymo pretekstu? Kodėl „mirties ir gyvybės“ aptarimo triukšme, baimės dėl ekonominės rytdienos šešėlyje turėtume mąstyti apie galimą naują socialinę sanklodą, jos inžineriją ir naujos kontrolės kiltį, o ne apie fizinės gyvybės „vertę“, mūsų intelektinę „raidą“ ar ekonomikos „sveikatą“?