Pokalbis su 2025 m. Nobelio literatūros premijos laureatu vengrų rašytoju László Krasznahorkai. Jo romanuose „Šėtoniškas tango“ (1985), „Priešinimosi melancholija“ (1989), „Karas ir karas“ (1999) ilgi banguojantys sakiniai sukuria hipnotizuojantį pranašysčių ir nuojautų, su trapiomis filosofijomis susiduriančių tamsių jėgų ir misticizmo bei instinktyvios žmogaus gynybos derinį. Jo kūryba nepaprastai tinka mūsų laikams.
Pasaulyje, kuriame Andy Warholas yra šiuolaikinio meno sinonimas, o vienas paveikslas, pavyzdžiui, Marilyn Monroe atvaizdas, parduodamas už šimtus milijonų dolerių, sunku neturėti savo nuomonės apie jo kūrybą. Mano tikslas yra įrodyti, kad Warholo kūriniai tikrai atitinka meno šedevrų ar, tiksliau, vartojimo šedevrų, kriterijus. Vartoju šiuos žodžius, – vartojimo šedevrai, – nes tai pirmiausia yra ta tikrovė, kurią siekė užfiksuoti Warholas.
„Rašymas ir skaitymas yra nuotykiai. Nebandyk sučiupti prasmės. Tiesiog leisk jiems šuoliuoti kaip laukiniams arkliams – priešais ar šalia – ir mėgaukis patyrimu. Neatmetu interpretacijos, bet ji ribota. Ji priklauso atitinkamai praktikai, kuri yra mokslinė, metodinė. Ji priklauso psichoanalizės sričiai, kur iš tiesų siekiama, kad sapnai atskleistų paslaptį. Tačiau sapnai yra paslaptis; jų galia glūdi pasipriešinime interpretacijai. Tai, ką vadinu rašymu, yra labai panašu į sapnų gobeleno audimą.“ (Hélène Cixous)
Čiurlionio kūryboje paslaptinga ir tai, ką matė jis, nematomo pasaulio aiškiaregys, ir tai, kaip jis matė, – akylas matomo stebėtojas. Norint priartėti prie jo suvokimo, reikia susikaupti ties antrąja iš šių mįslių, – kiek tik įmanoma, aiškiau suvokti jam būdingas regimų įspūdžių savotiško psichiško perdirbimo ypatybes. Nes jo tapybos išeities taškas, kaip liudija jo paveikslų tyrinėjimas, yra matomoji realybė. Nuo jos jis veržiasi į tai, kas yra anapus jos, ką jis regi už jos ribų.
„Autoriaus mirtis“ yra įtakinga prancūzų semiotiko, literatūros teoretiko ir kritiko Roland’o Barthes’o esė. Šiame tekste, paskelbtame 1967 m., keliamas esminis klausimas apie literatūros kūrinio prigimtį: kas už jo slypi? Dauguma skaitytojų paprastai atsakytų „autorius“, „rašytojas“, „pasakotojas“ arba kalbantys veikėjai. Tačiau Barthes’as laikosi pozicijos, kad į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Pažvelkime atidžiau į Barthes’o argumentus, išdėstytus šioje esė.
„Basquiat savo kūryboje pernelyg gerai suvokia istoriją, priešingai nei Warholas, kuris savo kūriniais tą istoriją ištrina. Vadinasi, Basquiat ir Warholo kūryboje galima įžvelgti modernizmo ir postmodernizmo priešpriešą, kuomet jaunesnis menininkas perima ‘senesnio’ judėjimo poziciją, o vyresnis menininkas perteikia šiuolaikiškesnį stilių.“
Apie postmodernizmą ir istoriją, Frederico Jamesono ir Karlo Marxo idėjas bei Vincento Van Gogho, Andy Warholo ir Jeano-Michelio Basquiat kūrybą.
Migla, pakibusi virš ežero, rūkas tankiame miške, auksinė šviesa, švytinti ant šlapių akmenų, – tokie ženklai labai palengvina suvokimą. Kažkas tūno ežere, šnara miške, buvoja akmenyse ar po jais esančioje žemėje. Kas tai bebūtų, tas kažkas slypi kaip tik anapus akių, tačiau ne anapus akių, kurios niekada nemirksi. Atitinkamoje aplinkoje visą mūsų esybę sudaro vien akys, kurios išsiplėtusios stebi visatos šmėkliškumą. Bet ar tikrai atitinkama aplinka turi būti tokia akivaizdi savo vaiduokliška atmosfera?