Čekų rašytojo Milano Kunderos esė „Centrinės Europos tragedija“ (1984) apie Vidurio Europos likimą po Antrojo pasaulinio karo.
„Ką, po teisybei, žodis Europa reiškia vengrui, čekui, lenkui? Tūkstantį metų jų tautos priklausė Europos daliai, susietai su Romos krikščionybės tradicija. Jie dalyvavo kiekviename jos istorijos etape. Žodis Europa jiems reprezentuoja ne geografijos fenomeną, o dvasinio suvokimo sinonimą žodžiui ‘Vakarai’.“ (M. Kundera)
Prancūzų filosofo ir rašytojo Bernard’o-Henri Lévy filmas „Slava Ukraini“, supažindinantis žiūrovus su Rusijos karo prieš Ukrainą realybe, siunčia žinutę iš Ukrainos apkasų: šis karas liečia Europos saugumą ir taiką pasaulyje.
„Šis karas mane pakeitė. Nebesu toks pats dėl vienos paprastos priežasties: kai kurios vertybės – drąsa, piliečių narsa, net Europos vertybės – mano gimtojoje šalyje pamažu gęsta. Ir staiga, Ukrainos dėka, atrodo, kad jos atgimsta. Tai mane pakeitė, kadangi įžiebė naują viltį.“
Ukrainiečių rašytojos, eseistės, karo nusikaltimų tyrėjos Viktorijos Amelinos esė, kurioje ji apmąsto savo ankstyvąjį gyvenimą Lvive ir savos ukrainietiškosios tapatybės raidą.
Tegul jos mintys įkvepia ukrainiečius ir visus tuos, kurie pritaria jos idealams.
Ukraina žino, kas jai yra pergalė: iki 2014-ųjų buvusios sienos; šalis išvalyta nuo okupantų; tremtiniai ir pabėgėliai sugrąžinti; atkurta visuomenė ir ekonomika; pasiekta narystė Europos Sąjungoje ir NATO; nuteisti Rusijos prievartautojai, kankintojai ir žudikai… Turėtume norėti pergalės, kaip ją apibrėžia Ukraina. Bet norėdami ją pasiekti, Vakarai turi ne tik padėti nugalėti Rusiją – jie turi įtikinti pačią Rusiją, kad ji yra nugalėta.
„Technikos klausimas“ (Die Frage nach der Technik) – vokiečių filosofo Martino Heideggerio pranešimas, skaitytas 1953 m. Miuncheno aukštojoje technikos mokykloje.
„Toliau mes keliame technikos klausimą. Klausimas išsiskleidžia kelyje. Todėl visų pirma yra tikslinga laikytis kelio, o ne sustoti prie atskirų frazių ar pavadinimų. Šis kelias yra mąstymo kelias. Visi mąstymo keliai daugiau ar mažiau akivaizdžiai neįprastai nusidriekia per kalbą. Mes klausiame apie techniką ir šitaip norėtume parengti laisvą požiūrį į ją. Požiūris yra laisvas, jeigu jis mūsų egzistencijai atveria technikos esmę. Jeigu mes prie jos prisideriname, pajėgiame patirti technikos prigimtį ir jos ribas.“ (M. Heidegger)
Dirbtinio intelekto grėsmės šešėlis persekioja žmoniją nuo pačios kompiuterių amžiaus pradžios. Iki šiol šios baimės buvo susijusios su mašinomis, naudojančiomis fizines priemones, skirtomis žudyti, pavergti ar pakeisti žmones. Tačiau per pastaruosius porą metų atsirado netikėtų naujų dirbtinio intelekto priemonių, kurios kelia pavojų žmonių civilizacijos išlikimui. Dirbtinis intelektas įgijo puikių gebėjimų manipuliuoti ir kurti – žodžiais, garsais ar vaizdais – kalbą. Šitaip dirbtinis intelektas įsilaužė į mūsų civilizacijos operacinę sistemą.
Rusijos genocidinio karo prieš Ukrainą akivaizdoje pasaulis tik dabar pradėjo kreipti dėmesį į su agresoriumi susijusius dalykus, kurie dešimtmečius buvo pražiūrėti. Vis dėlto Rusijos karinis arsenalas jau nebėra sudarytas vien iš konvencinių ginklų. Vienas paveikiausių rusų ginklų yra kultūra.
Daug žmonių Vakaruose vis dar mano, kad rusiška kultūra neturi nieko bendra su Rusijos geopolitinėmis ambicijomis. Toks požiūris išlieka, nepaisant akivaizdaus Rusijos neoimperinės agresijos, vykdomos pastaruosius tris dešimtmečius, pobūdžio. Siekdama savo imperinių geopolitinių tikslų, Rusija nuolat naudojosi tokiu požiūriu ir įginklino šią tariamai neutralią sritį.