Žymų Archyvai: pesimizmas

Sąmokslas prieš žmonių rasę. Apie pesimizmą ir paradoksą

pagal | 2024 07 27

„Žmogus yra savivokus Niekas“, – rašė vokiečių filosofas Juliusas Bahnsenas. Nesvarbu, ar šiuos žodžius laikysime jaunatviškais ar priešlaikiniais, jie priklauso senai mūsų rūšies ir jos siekių paniekinimo tradicijai. Vis dėlto vyraujančios nuomonės apie žmogiškąją veiklą įprastai esti arba kvalifikuotas pritarimas, arba tuščiagarsis gyrimas. Kaip taisyklė, kiekvienam garbėtroškai, ar tiesiog norinčiam rasti vietą visuomenėje, praverstų toks šūkis: „Jeigu negali pasakyti nieko teigiamo apie žmoniją, pasakyk ką nors dviprasmiško.“ (Thomas Ligotti)

Sąmokslas prieš žmonių rasę. Pratarmė

pagal | 2024 06 09

„Norėdamas išvengti bet kokios nereikalingos painiavos, norėčiau iškart prisipažinti, kad esu antgamtinio siaubo kūrinių rašytojas. Griežtai kalbant, ‘Sąmokslas prieš žmonių rasę’ yra labai nedidelė minėtos veiklos išimtis. Vis dėlto kai kurie šios knygos skaitytojai gali pamanyti, kad ji iš esmės priklauso antgamtiškumo, keistumo, kraupumo ir pan. sričiai. Nors tai negrožinis kūrinys, jo paantraštė ‘Siaubo užmačia’, regis, skatina daryti tokią išvadą.

Bet žodžiai kartais turi kelias reikšmes ir rašytojai, suteikdami pavadinimą savo kūriniui, dažnai tuo naudojasi. Taigi tai, ar sąvoka ‘užmačia’ reiškia mano numatytą šios knygos apmatą ar nurodo tik jos temą – didžiulį sąmokslą, kurį bandau nušviesti, – vienaip ar kitaip tėra semantinė migla.“ (Thomas Ligotti)

Profesoriaus Nieko paskaitėlės apie antgamtinį siaubą

pagal | 2023 01 28

Migla, pakibusi virš ežero, rūkas tankiame miške, auksinė šviesa, švytinti ant šlapių akmenų, – tokie ženklai labai palengvina suvokimą. Kažkas tūno ežere, šnara miške, buvoja akmenyse ar po jais esančioje žemėje. Kas tai bebūtų, tas kažkas slypi kaip tik anapus akių, tačiau ne anapus akių, kurios niekada nemirksi. Atitinkamoje aplinkoje visą mūsų esybę sudaro vien akys, kurios išsiplėtusios stebi visatos šmėkliškumą. Bet ar tikrai atitinkama aplinka turi būti tokia akivaizdi savo vaiduokliška atmosfera?

Thomas Ligotti: mus apibrėžia vientisumo stoka

pagal | 2021 12 31

„Iš pagrindinių literatūros mokyklų labiausiai tapatinuosi su ekspresionizmu. Visų mano pasakojimų ištakos glūdi nuotaikoje ar požiūryje, kuriuos norėjau perteikti skaitytojui. Pradėjęs rašyti, supratau, kad mano temos būtinai kils iš manojo gyvenimo. Niekada nebuvau išorinio pasaulio žmogus. Taigi niekada neturėjau nei daug praktinių žinių, nei įvairialypės gyvenimiškos patirties… Poe, Lovecraftas, Nabokovas, Williamas Burroughsas, Bruno Schulzas… Šių ir į juos panašių rašytojų draugijoje pasijutau savas, ir šią draugystę norėjau išlaikyti taip pat kaip ir ekscentriškas normas bei praktikas, kurias siekiau perteikti savo kūryboje.“ – Thomas Ligotti