Temos Archyvai: Vertimai

Meilė ir pažinimas

pagal | 2024 09 30

„Jaunystėje Goethe rašė: ‘Kuo gilesnis ir pilnatviškesnis pažinimas, tuo smarkesnė, galingesnė ir energingesnė turi būti meilės aistra: nieko nėra taip uoliai mokomasi pažinti kaip tai, kas yra mylima.’ Greta šio teiginio galima suformuluoti Leonardo da Vincio tezę: ‘Kiekviena didi meilė yra didžio pažinimo dukra.’ Giordano Bruno pritaria didvyriškos meilės teorijai ir iškelia meilės bei pažinimo vidujiško gelminio santykio abipusį reikalavimą; Goethei meilės judesys steigia pažinimo aktą, o Leonardui pažinimo aktas pagrindžia meilės aktą. Kiek pastebiu, abiejų santykio dalių samprata prieštarauja įprastinei specifinei moderniai miestiečio nuomonei, kad meilė, žvelgiant į ją, yra ‘akla’, esą ji visame autentiškame pasaulio pažinime gali remtis tik išoriniu emocinių aktų santūrumu.“ (Max Scheler)

Sąmokslas prieš žmonių rasę. Apie pesimizmą ir paradoksą

pagal | 2024 07 27

„Žmogus yra savivokus Niekas“, – rašė vokiečių filosofas Juliusas Bahnsenas. Nesvarbu, ar šiuos žodžius laikysime jaunatviškais ar priešlaikiniais, jie priklauso senai mūsų rūšies ir jos siekių paniekinimo tradicijai. Vis dėlto vyraujančios nuomonės apie žmogiškąją veiklą įprastai esti arba kvalifikuotas pritarimas, arba tuščiagarsis gyrimas. Kaip taisyklė, kiekvienam garbėtroškai, ar tiesiog norinčiam rasti vietą visuomenėje, praverstų toks šūkis: „Jeigu negali pasakyti nieko teigiamo apie žmoniją, pasakyk ką nors dviprasmiško.“ (Thomas Ligotti)

Kaip būti aristotelininku

pagal | 2024 06 23

Pradėsiu nuo drąsaus teiginio, kurį galite palaikyti piktinančia hiperbole: Aristotelis yra ne tik svarbiausias antikos filosofas, ir ne tik svarbiausias visų laikų filosofas, – Aristotelis yra svarbiausias kada nors gyvenęs žmogus. Kuo remdamasis galiu paskelbti tokį didingą teiginį? Pagalvokime, ką reikštų būti svarbiausiu kada nors gyvenusiu žmogumi. Kas būtų tinkamas kandidatas?

Sąmokslas prieš žmonių rasę. Pratarmė

pagal | 2024 06 09

„Norėdamas išvengti bet kokios nereikalingos painiavos, norėčiau iškart prisipažinti, kad esu antgamtinio siaubo kūrinių rašytojas. Griežtai kalbant, ‘Sąmokslas prieš žmonių rasę’ yra labai nedidelė minėtos veiklos išimtis. Vis dėlto kai kurie šios knygos skaitytojai gali pamanyti, kad ji iš esmės priklauso antgamtiškumo, keistumo, kraupumo ir pan. sričiai. Nors tai negrožinis kūrinys, jo paantraštė ‘Siaubo užmačia’, regis, skatina daryti tokią išvadą.

Bet žodžiai kartais turi kelias reikšmes ir rašytojai, suteikdami pavadinimą savo kūriniui, dažnai tuo naudojasi. Taigi tai, ar sąvoka ‘užmačia’ reiškia mano numatytą šios knygos apmatą ar nurodo tik jos temą – didžiulį sąmokslą, kurį bandau nušviesti, – vienaip ar kitaip tėra semantinė migla.“ (Thomas Ligotti)

Už planetinį mąstymą

pagal | 2023 12 02

Honkongo filosofas Yuk Hui analizuoja technikos filosofijos istoriją postmetafiziniame pasaulyje bei teikia pasiūlymus dėl naujų gyvenimo formų.

„Jeigu jau filosofiją užbaigė techninė planetarizacija (kaip skelbė Heideggeris) arba planetinės kompiuterizacijos nulemtas istorinis posūkis (kaip šiandien skelbia daugelis entuziastingų autorių), tada mums lieka tik apmąstyti jos prigimtį ir ateitį arba, Heideggerio žodžiais tariant, ‘kitą pradžią’.“ (Y. Hui)

Yuval Noah Harari: dirbtinis intelektas įsilaužė į žmonių civilizacijos operacinę sistemą

pagal | 2023 05 02

Dirbtinio intelekto grėsmės šešėlis persekioja žmoniją nuo pačios kompiuterių amžiaus pradžios. Iki šiol šios baimės buvo susijusios su mašinomis, naudojančiomis fizines priemones, skirtomis žudyti, pavergti ar pakeisti žmones. Tačiau per pastaruosius porą metų atsirado netikėtų naujų dirbtinio intelekto priemonių, kurios kelia pavojų žmonių civilizacijos išlikimui. Dirbtinis intelektas įgijo puikių gebėjimų manipuliuoti ir kurti – žodžiais, garsais ar vaizdais – kalbą. Šitaip dirbtinis intelektas įsilaužė į mūsų civilizacijos operacinę sistemą.

Profesoriaus Nieko paskaitėlės apie antgamtinį siaubą

pagal | 2023 01 28

Migla, pakibusi virš ežero, rūkas tankiame miške, auksinė šviesa, švytinti ant šlapių akmenų, – tokie ženklai labai palengvina suvokimą. Kažkas tūno ežere, šnara miške, buvoja akmenyse ar po jais esančioje žemėje. Kas tai bebūtų, tas kažkas slypi kaip tik anapus akių, tačiau ne anapus akių, kurios niekada nemirksi. Atitinkamoje aplinkoje visą mūsų esybę sudaro vien akys, kurios išsiplėtusios stebi visatos šmėkliškumą. Bet ar tikrai atitinkama aplinka turi būti tokia akivaizdi savo vaiduokliška atmosfera?