Thomas Ligotti: mus apibrėžia vientisumo stoka

∏

THOMAS LIGOTTI
POKALBIS

[2019 birželis]

 

MANČESTERIO GOTIKOS STUDIJŲ CENTRAS (MGSC) • Minime jūsų veikalo The Conspiracy against the Human Race („Sąmokslas prieš žmonių rasę“) perleidimą. Ar dabar, praėjus dešimtmečiui po pirmosios šios knygos publikacijos, jūsų mąstymas kaip nors pakito ar pakrypo kita linkme?

THOMAS LIGOTTI (TL) • Jeigu mano mąstymas būtų pakitęs ar susiformavęs kitaip nei „Sąmoksle“, tai prilygtų atsivertimui iš entuziastingo ateisto į aršų tei̇̀stą. Vis dėlto tai nėra neįsivaizduojama. Taip nutinka nuolat – ir vienaip, ir antraip. Žmonių pastanga priskirti kokį nors pastovumą tam, ką vadiname žmogišku gyvenimu ar charakteriu, yra vienas beprotiškiausių visų laikų pokštų. „Sąmoksle“ yra frazė, kurią kartoju keletą kartų: „sudėtinis daiktas.“ [a thing of parts]. Jei užvertus knygą vis dar lieka neaišku, ką turiu mintyje, sakydamas „sudėtinis daiktas“, atsakau: tai kažkas, kas nėra vientisa. Manymas, kad gyvendami esame vientisi, yra vienas atgrasiausių gyvenimo melų. Sakydamas „vientisas“, turiu omenyje įprastinę integruoto, pastovaus ir nekintančio dalyko reikšmę – kažko, kas yra tikrų tikra dėl savosios prigimties vienovės, o ne kažko, kas turi tik tikrovės regimybę.

Įprastas dalykas, kad ilgainiui žmonės keičiasi, ir pesimistas, tapęs ištikimu kokios nors dievybės garbintoju, nieko nenustebintų. Taip yra todėl, kad mes esame tik sudėtiniai daiktai, dėlionės dalys. Kartais trūksta dalių arba to, ką laikome trūkstamomis dalimis. Žmogui gali trūkti savybių, kurias klaidingai laikome savaime suprantamomis, kai vartojame žodžius „žmogiška būtybė“. Psichopatui arba kitam daiktui, kurį vadiname žmogumi, trūksta gailesčio, savybės, kuri, kaip ir humoras ar empatija, paprastai apibūdina mūsų rūšį. Psichopatams trūksta štai tokios visumos, veiksnio, dėl kurio jie radikaliai skiriasi nuo asmens, sėdinčio šalia jų traukinyje ar automobilyje. Iš tiesų mus apibrėžia vien tik vientisumo stoka, labai svarbus dezideratas, kurio kai kurie iš mūsų siekia, bent jau kaip iliuzijos, manydami, kad tai yra žmogiškosios egzistencijos naratyvas. Tačiau iš tikrųjų niekas negyvena kaip pasakojime, kaip tose išgalvotose istorijose, kuriose vieni personažai vaizduojami kaip tipai, o kiti – kaip besivystančios asmenybės. Grožinėje literatūroje rašytojai giriami už tai, kad įtikinamai atskleidžia personažo raidą: nepatrauklus ar ydingas individas laimingai pasikeičia į gerąją pusę – pavyzdžiui, atgrasusis Skrudžas, kuris per naktį stebuklingai virsta geru ir mylinčiu žmogumi, sudėtiniu daiktu, pertvarkytu taip, kad mums patiktų. Rečiau literatūroje pasitaiko priešingas virsmas, kurį sąžiningiau būtų vadinti aprobuotos apgaulės menu. Mes ne tik esame sutvarkyti kitaip nei kiti, mumyse pačiuose vyksta pertvarka.

Vieną dieną mes džiaugiamės, kad esame sveiki. Tačiau kitą dieną, kai susergame ar patiriame kokį nors užsitęsusį proto ar emocijų sutrikimą, nebesijaučiame tokie kaip anksčiau. Bent jau taip linkstame manyti apie šias permainas. Tiesa ta, kad mes niekada nebuvome nei vientisi, nei pastovūs. Platesnė šio reiškinio versija – organinių gyvybės formų evoliucija. Daugumai žmonių nekelia nerimo mintis apie evoliucionuojančias rūšis, kurios mutuoja fiziškai ir kognityviai. Didžiuma mūsų rasės mano, kad evoliucija yra ir nuostabi, ir teisinga. Tačiau tiems, kurie ją intensyviai apmąsto, ši sąvoka gali kelti pasibaisėjimą. Juk žmonės kadaise buvo vienaląsčiai organizmai, kurie patys savaime net nėra vientisi, tai daiktai iš atominių dalių, kaip ir visa kita. Iš tiesų gamta šių vienetų nesukūrė vientisų. Ji naudojo dalis, tuomet jas keitė, pertvarkė, kad sukurtų kitus daiktus, kurie jau nebepanašūs į ankstesnius – mes lygiai taip esame nuolatos pertvarkomi. Atleiskite, kad įkyriai kartoju tą mintį. Leiskite man pabaigti šį diskursą prisipažinimu: tiesą sakant, rašydamas „Sąmokslą“ aš buvau palaimingai išsiblaškęs, t. y. buvau eutimiškas [euthymic]¹ ir motyvuotas, nes bandžiau apibrėžti kai kuriuos nerimastingiausius mūsų egzistencijos (o gal turėčiau sakyti – savo savotiškos egzistencijos) aspektus. Nuo tada nebesu toks kaip anksčiau. Netekau to, ką kadaise vertinau. Netekau ir to anksčiau lydėjusio vertės jausmo. Žinoma, šitai gali pasikeisti – gal į gerąją pusę, kaip sakoma, o gal ir į blogąją. Sunku pasakyti, ko verti tokie pokyčiai. Galime žinoti tik tiek, kad iš sudėtinio daikto galiausiai tapsime kažkuo, kas yra tikrų tikra dėl savosios visiškai vientisos niekumos.

MGSC • Antinatalistinė „Sąmokslo“ žinia yra vienas prieštaringiausių, o galbūt ir vienas kertinių, šio veikalo aspektų. Kaip manote, ar jūsų knyga dera prie kitų antinatalistų kūrinių?

TL • Manau, kad didžiausias skirtumas tarp manęs ir daugumos kitų antinatalistų, jei kalbėtume apie vieną mano visumos dalį, yra tas, kad man svetimas šitoks mąstymo būdas pasitelkus atjautą. Nesuprantu, kaip galima atjausti kontrafaktinę būtybę, negimusį žmogų, kuris neegzistuoja. Kitas dalykas, kad aš iš principo esu veikiau promortalistas [pro-mortalist], o ne antinatalistas. Jau egzistuojančių asmenų nebuvimas man atrodo toks pat pageidautinas kaip ir prevencija esybių, kurios neegzistuoja ir kurių negalima įsivaizduoti potencialiai gyvų kokiu nors konkrečiu būdu.

Promortalizmas [pro-mortalism] yra praktiškesnė pozicija nei antinatalizmas – beveik neįmanoma patikėti, kad pastarasis kada nors taptų mūsų rūšies ar bet kurios kitos rūšies, siekiančios visokeriopai daugintis, tikslu. Nepaisant to, jog prijaučiu promortalizmui, negalėčiau tvirtinti, kad tikrai jį rinkčiausi. Tai labiau hipotetinė pozicija, kurios laikausi norėdamas įtvirtinti patį principą ir įvertinti savo galimybes veikti atsižvelgiant į šį principą, jei turėčiau socialiai sankcionuotą teisę taip elgtis šalyje, kurioje gyvenu. Anksčiau nebuvau toks užtikrintas, kad skelbčiau tą principą, ir netgi dabar laikausi šiek tiek dviprasmiškos pozicijos šiuo klausimu. Kaip ir beveik visi, kurių žudytis neskatina nepakeliamas fizinis ar emocinis skausmas, negaliu neatsižvelgti į tuos, kuriems mano savanoriška mirtis kokiu nors būdu ir mastu pakenktų. Jeigu tokių asmenų nebūtų, gal būtų visai kitokia situacija, nors tikriausiai ne. Mano tikslas, išsakant promortalistinę poziciją, yra paprasčiausiai skleisti žinią plačiajai visuomenei, kad spaudimas asmeniui likti gyvam – o tai iš esmės yra vyraujanti praktika – yra toks pat pražūtingas kaip ir versti „likusius gyvuosius“ kentėti dėl mūsų pasirinkimo, nors laisvą valią vis dėlto laikau deliuzija.

Žinoma, promortalistas mieliau rinktųsi eutanaziją nei savižudybę, jeigu savižudybę išvis galima laikyti priimtinu variantu promortalistinių pažiūrų žmogui. Eutanazija yra žymiai racionalesnė nei savižudybė, turint mintyje, kad kiekvienas žmogus gyvenime gali tikėtis daugiau kentėjimo nei pasitenkinimo, ritantis į pakalnę, iš kurios niekas negrįžta. Mitchellas Heismanas parašė dviejų tūkstančių puslapių tekstą apie savižudybę, kurį taikliai pavadino „Savižudžio rašteliu“ (Suicide Note), norėdamas pagrįsti racionalią savižudybę. Nors paskelbęs savo traktatą apie racionalią savižudybę, Heismanas netrukus ištaškė sau smegenis, man sunku patikėti, kad būtent tai buvo jo savanoriškos mirties motyvas. Apverčiant pastoviai vartojamą posakį, nukreiptą prieš savižudybę, ji išties yra nuolatinės problemos nuolatinis sprendimas: ta problema – tai didelė tikimybė susidurti su skausmu ir baigti gyvenimą daug baisiau nei priešingu atveju. Aš nesu matęs ar sutikęs nei vieno žmogaus, kuris gyvenimą būtų užbaigęs kaip nors kitaip. Bet tai tik manoji patirtis, kuri, manyčiau, labiausiai pateisina mano keistą palankumą eutanazijai.

Negana to, aš esu bailys ir asmuo, kuris mano, jog gyvybė iš esmės nėra nei vertinga, nei baisiai brangi. Ironiška, bet negaliu atsikratyti įsitikinimo, kad jeigu eutanazija sulauktų visuotinio pritarimo žmonių bendruomenėje, dauguma rinktųsi ne išnykti (išskyrus graudžiai apgailėtinas situacijas, su kuriomis galime susidurti), o gyventi toliau. Žinoma, būtent apgailėtina būklė žmogų labiausiai nuteikia savižudybei, kadangi ji kreipia mūsų mąstymą, tačiau tai nereiškia, kad toks veikimo būdas iš prigimties yra klaidingas. Mano manymu, tai sprendimas, kaip ir bet kuris kitas, kad ir toks, ką restorane užsisakyti vakarienei – upėtakį ar lašišą. Be to, šitai gali suteikti mums papildomų paskatų, kad toliau egzistuotume kaip naudą teikiantys visuomenės nariai. Žmonėms, kurie renkasi gyventi blogos savijautos būklėje, bent jau turėtų būti taikoma atitinkama mokesčių lengvata.

MGSC • Kitas esminis klausimas, susijęs su jūsų knyga, yra „ekocidas“ [ecocide], pristatomas kaip mąstymo eksperimentas. Ką vertingo įžvelgiate, įsivaizduodamas žmonių rasės baigtį?

TL • Tame „Sąmokslo“ skyriuje įsivaizduoju ne tiek žmonių rasės galą, kiek pabaigą gamtos kaip mūsų užduočių valdytojos, pabaigą jėgos, verčiančios mus ištverti ne pačiomis idealiausiomis sąlygomis. Tai veikiau dar viena mano asmeninio charakterio išraiška, o ne kažkas, ką būtų galima įtikinamai argumentuoti. Kaip ir Charles’is Baudelaire’as, aš esu linkęs rinktis dirbtinumą, o ne natūralumą. Mano įsivaizdavimas apie pačią maloniausią gamtą yra gražiai išpuoselėta golfo aikštelė. Aš mieliau gyvenčiau prekybos centre nei natūralioje aplinkoje. Nemanau, kad yra didelis skirtumas tarp vieno ir kito kraštovaizdžio, kuriame galima nugyventi savo gyvenimą šioje žemėje. Kaip ir mano iki šiol pateikti vertinimai ir manymai, atsakantys į jūsų klausimus, gamta atrodo labiau priešiška nei abejinga mūsų komfortui. Gal ir absurdiškai antropomorfiškai nuskambės, tačiau kiek žmonių jaučia, kad gamta tyčia siaubia pačiu netinkamiausiu metu ir pačiose pažeidžiamiausiose vietose? O kiek žmonių klaidingai susidaro įspūdį, kad per jų gimtadienį visuomet lyja?

MGSC • Vienas iš tradiciškai pesimizmui primetamų priekaištų yra jo potencialus apolitiškumas. Vis dėlto įvairių interviu metu atvirai sakėte, kad esate socialistas. Ar apatija yra natūrali pesimizmo užbaiga?

TL • Tikrai nesu girdėjęs, kad pesimistai būtų apolitiški. Kaip ir bet kuri kita charakterio savybė, šitai, manau, priklauso nuo asmens ir neturi nieko bendra su pesimizmu. Nors esu vadinamasis moralinis antirealistas, man atrodo akivaizdu, kad kai kurios socialinių aplinkybių formos iš esmės yra geresnės už kitas. Daug kas priklauso nuo to, kieno rankose valdžia tuo ar kitu laikotarpiu, tačiau aš laikausi nuomonės, kad visuomenė, linkstanti į socializmą, yra pranašesnė už visuomenę, kuri pirmenybę teikia kapitalizmui. Žinoma, didelė dalis mano jausmų priklauso nuo intensyvumo, su kuriuo įgyvendinama tam tikra socialinio ir politinio gyvenimo forma. Paleolibertarizmą, anarchokapitalizmą ir praktiškai visas konservatyvizmo rūšis laikau akivaizdžiai atgrasiomis, ir aš negaliu suprasti žmonių, palaikančių šiuos socialinių organizacijų tipus, mentaliteto. Manau, kad turėtų būti įvestas papildomas mokestis visiems, kurie atsitiktinai yra gabesni ir darbštesni už tuos, kurie yra mažiau gabūs ir lengvabūdiškesni. Tai galioja ir tiems, kurie paveldi savo turtą.

Nieko čia ypatingo, jog socializmą laikau nuostabiu. Kad socializmas klestėtų, reikia nepaprastai didelio procento tam tikros šalies piliečių, turinčių padorias širdis ir racionalius protus. Akivaizdu, kad tokios dalykų padėties dar niekada nebuvo, o kaipgi ji galėtų atsirasti, realistiškai mąstantiems žmonėms neįmanoma įsivaizduoti. „Bendrųjų išteklių tragedijos“ [tragedy of the commons] sąvoka man atrodo visiškai pagrįsta ir paneigia galutinę socializmo sėkmę. Regis, Simone de Beauvoir pasakė, kad socializmas visada šmėžuoja tolumoje. Tai puiki idėja, galinti sustabdyti didžiausius kapitalizmo piktnaudžiavimus. Tačiau ja negalima besąlygiškai tikėti. Apie ją galima tik svajoti. Toks svajotojas buvo vokiečių filosofas Philippas Mainländeris, vienas žymiausių kada nors gyvenusių pesimistų. Kita vertus, Schopenhaueris, paveldėjęs pakankamai pinigų, kad galėtų patogiai gyventi nedirbdamas normalaus darbo, nemėgo nuskriaustųjų. Atrodo, kad jo tikėjimas moraliniu teisingumu pagal vyraujančią Rytų filosofiją „Tu esi Tai“ [Thou art That]² neturėjo įtakos jo požiūriui į pasipriešinimą viešpataujančiai tvarkai. Trumpai tariant, nemanau, kad politinė apatija yra natūrali bet kokio rimto ar net kaprizingo mąstymo baigtis.

MGSC • Jums ir jūsų kūrybai apibrėžti naudojama daugybė apibūdinimų („nihilistas“, „pesimistas“, „mizantropas“). Kaip juos vertinate ir ar yra geresnių apibūdinimų, kurie atspindėtų jūsų pasaulėžiūrą?

TL • Aš jaučiuosi gerai, kai esu vadinamas pesimistu filosofiškai neįmantria prasme. Mano pesimizmas neturi tokio metafizinio pagrindo kaip Schopenhauerio „valia gyventi“ [Wille zum Leben]³, kurios niekada nesupratau kaip visatos aiškinimo, būtinai kreipiančio link niūraus požiūrio į gyvenimą. Man atrodo, kad jis glaudžiai susijęs su Bergsono élan vital⁴. Keliuose pasakojimuose esu naudojęs anima mundi⁵ idėją, kuri atspindi tą pačią varomąją jėgą kaip ir „valia gyventi“, tik skirtumas tas, kad tai asmeninis blogis, o ne abejinga energija, verčianti pasaulį judėti taip, kaip jis juda. Schopenhauerio „valią gyventi“ suvirškinti sunku kaip ir bet kurį kitą monistinį visa ko aiškinimą. Kita tokio pobūdžio koncepcija yra panpsichizmas, teigiantis, kad sąmonė yra universalus, viską persmelkiantis reiškinys, kuris yra visa ko, ką žinome ar galime žinoti, pamatinė tikrovė, nors ją suvokia tik keli individai, kurie yra kažkaip prisitaikę prie jos egzistavimo, o šią dovaną ar prakeiksmą įgijo atsitiktinai – kaip U. G. Krishnamurti ir Suzanne Segal atveju – arba save ugdydami meditacijomis, psichoaktyviaisiais narkotikais, sąmoningu sapnavimu, ir kitais būdais manipuliuodami savo smegenimis. Šie žmonės apdovanojami metafizinės tikrovės, pranokstančios visas kitas, įžvalga.

Net tokie sąmonės filosofai kaip Galenas Strawsonas ir Davidas Chalmersas apmąsto panpsichizmą kaip perspektyvų metafizinį žmogaus sąmonės aiškinimą, kadangi jis gali išspręsti, anot Chalmerso, vadinamąją „sunkią problemą“, t. y. paaiškinti atotrūkį tarp fizinio materializmo ir nematerialios sąmonės. Aš negaliu nepaisyti metafizinių klausimų, kurie yra monumentaliai neišvengiami. Kita vertus, dauguma iš mūsų tą patį pasakytų ir apie filosofinį pesimizmą, kurio vienintelis teiginys yra tas, kad jaučiančių būtybių kančia visiškai paneigia gyvenimo vertę. Su šia filosofija galima tik sutikti arba nesutikti. Pesimizmo pagrindas nėra logika ar tiesa, išskyrus tuos atvejus, kai jis leidžiasi į metafizikos, ontologijos, epistemologijos, moralės ar bet kurią kitą sritį, kurią filosofai laiko savo apmąstymų lauku ir tikslu. Dauguma pesimistų į šiuos klausimus gilinasi tik tada, kai nori rasti atsakymą, kodėl gyvenimas, žvelgiant jų akimis, yra toks baisus. Tačiau jiems niekada nepavyks sėkmingai atlikti savo užduoties, jeigu eis šiais takais. Tiesą sakant, tik nedaugelis filosofų savo tyrimo srityje užsitikrina autoritetingą poziciją, kuri būtų visuotinai pripažįstama kaip tvirta ar patikima.

Tai labai būdinga nihilistams. Jiems rūpi prasmė ir vertybės, t. y. šių žmogiškojo gyvenimo komponentų nebuvimas, grėsmė arba išnykimas. Jei kančia būtų pašalinta, tuomet prasmė ir vertybės mūsų gyvenime būtų nereikalingos. Hedonizmo užtenka, kad galėtume gyvuoti, ir kai kuriems ieškantiesiems visiškai pakanka šio pasaulio malonumų. Vis dėlto, kaip rašė rumunų ir prancūzų rašytojas E. M. Cioranas, malonumas tiesiog atitolina skausmą. Jis jo nepateisina, nesuteikia jam prasmės ar vertės. Jei patirtumėte pakankamai didelę kančią, jokia prasmė ar vertė jums nepadėtų. Tačiau jeigu esate geros fizinės ir emocinės būklės, prasmė ir vertė nereikalingos, nebent kaip idėjos, kurios sustiprina individų ar visuomenių savivaizdžius, ypač santykyje su kitų individų ir visuomenių savivaizdžiais. Atitinkamai galime kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų gyvenimą daro patrauklų, t. y. konfliktus, pradedant smulkiais vaidais ir baigiant didžiausiomis skerdynėmis. Šis dalykas yra ir visų didžiųjų grožinės literatūros kūrinių pagrindinis interesas, neskaitant jų estetinio intereso. Galbūt vienintelis elementas, įveikiantis žmonių poreikį konfliktuoti, yra rūpestis tęsti individualią ir kolektyvinę egzistenciją. Galiausiai šis dalykas gali pasirodyti toks pat neperspektyvus projektas kaip ir antinatalizmas, turint mintyje daugybę būdų, kuriuos esame sugalvoję, kad tyčia ar atsitiktinai padarytume sau galą. Žinoma, tai tik mano nuomonė apie mus supančius dalykus. Tokia nuomonė galėjo mane pakreipti link mizantropijos, bet nepakreipė. Galbūt vieną ar du kartus esu sakęs, kad norėčiau anuliuoti ar sunaikinti visatą. Visgi nesuprantu, kaip šitai mane paverčia mizantropu. Tai tiesiog grandiozinė eilinio pesimisto užmačia.

MGSC • Žvelgiant praktiškai, ar pesimizmas yra susijęs su lytimi? Kaip manote, kas yra geresni pesimistai – vyrai ar moterys? Ir nejaugi vis dar galite būti pesimistas, jeigu jums gimė vaikas?

TL • Išties nedaug moterų pagarsėjo, išleisdamos filosofinio pesimizmo veikalus. Ryškia išimtimi nurodyčiau Sarah Perry knygą Every Cradle Is a Grave („Kiekvienas lopšys yra kapas“). Vis dėlto nemanau, kad lytis būtinai turi sietis su pesimistiniu požiūriu į gyvenimą. 2006 m. pasirodžius Davido Benataro knygai Better Never to Have Been: The Harm of Coming into Existence („Geriau niekada nebūti: egzistavimo žala“), antinatalizmas tapo nedidelės mąstančių žmonių grupės tendencija. Daugelis jų yra moterys. Jimas Crawfordas, knygos Confessions of an Antinatalist („Antinatalisto išpažintys“) autorius, yra dviejų vaikų tėvas. Atsižvelgdamas į šios knygos pavadinimą, spėju, kad jis nebūtų dauginęsis, jeigu pesimizmu būtų susidomėjęs anksčiau. Žmonės iš tiesų keičia nuomonę kai kuriais svarbiausiais gyvenimo klausimais. Principingumas nėra viena pagrindinių žmogiškų būtybių savybių. Mes nesame vientisi.

MGSC • Kokie yra keistosios ar antgamtinio žanro literatūros privalumai, palyginus su realistiška grožine literatūra?

TL • Kaip ir daugelis kitų interviu klausimų, šis yra kvietimas gražbyliauti, todėl pasistengsiu į jį atsakyti pernelyg nenukrypdamas į lankas. Nėra jokio skirtumo tarp antgamtinio žanro literatūros, su įvairiais jos potipiais, ir realistiškos grožinės literatūros, išskyrus trivialią prasmę, apimančią literatūrinių žanrų skirtumus ir kūrinių, priklausančių vienam ar kitam žanrui, kokybės suvokimą estetikos, intelekto, tematikos ir t. t. atžvilgiu. Pats klausimas, be abejo, yra išskirtinis interesas, reiškiamas antgamtinės literatūros skaitytojų ir kritikų, turinčių nepilnavertiškumo kompleksą dėl jiems svarbių tekstų, kuriuos šie žmonės nepaaiškinamai jautriai vertina. Kur kas svarbesni yra svarstymai apie tai, ką laikome antgamtiškumu ir realumu.

Filosofijoje šie svarstymai pasireiškia ginčais tarp mąstytojų, kurie, pavyzdžiui, idealizmą gina nuo materializmo. Plačiąja prasme konfliktas vyksta tarp antgamtiškumo ir natūralumo. Viename interviu argentiniečių rašytojo Jorge Luiso Borgeso paklausė, kokiu mastu fantastinių pasaulių vaizdavimas jo kūryboje atspindi asmeninius rašytojo įsitikinimus. Jo atsakymas buvo toks: „Mes nežinome, kokiam žanrui – realistiniam ar fantastiniam – priskirti visatą.“ Borgeso atsakymą interpretuočiau taip: svarbu ne tai, ar visata yra reali ar fantastinė, o tai, ar mūsų sąmonė visatą suvokia kaip realią, t. y. materialią ir dualistinę, ar kaip antgamtinę, t. y. fantastinę turbūt ne dualistine šios sąvokos prasme. Nors laikausi nuomonės, kad žmogiškos būtybės yra sudėtiniai daiktai, kaip ir visa kita, manau, jog mūsų pačių sąmonė suteikia mums antgamtinę savybę, kurios neturi niekas kitas. Iš esmės mes esame priešingi gamtai ir netgi priešiški tam, ką vadiname gamta. Nemanau, kad reikia pernelyg atkakliai įrodinėti, jog taip žmonės save suvokė nuo seniausių laikų.

Tik maždaug XX a. viduryje kai kurie iš mūsų sąmoningai stojo į gamtos pusę arba bent jau bandė tą daryti, prisidengdami tuo, kad labiau rūpinasi savo aplinka nei savimi. Toks požiūris primena pagoniškąjį žmogaus gyvenimo tarpsnį. Nežinau, kiek nuoširdžiai aplinkosaugininkai laikosi gamtą globojančios darbotvarkės, kuri kartais įgauna žmonijos išnykimo dėl gamtos išlikimo propagavimo formą. Žinoma, šis požiūris turi racionalų ir praktinį aspektą, tačiau negaliu atsikratyti jausmo, kad jis nėra nuoširdus. Norėčiau pasakyti aiškiai: nepalaikau idiotų, manančių, kad klimato kaita yra apgaulė. O jei atmesime tuos, kurie pajuokia klimato kaitą vien dėl godumo, liks grupė, kuriai būdingas jausmas arba socialiai suformuota nuomonė, kad antgamtiškumas turi viršenybę prieš natūralumą kaip mūsų egzistencijos faktas. Taigi galiausiai sutinku su Borgesu (sutinku ir su filosofais bei meditacijos guru, kuriems įdomi panpsichizmo idėja), kad nežinome, kokiam žanrui priskirti visatą – realistiniam ar fantastiniam. Nors anksčiau sakiau, kad tarp antgamtinės ir realistiškos literatūros nėra svarbaus skirtumo, bent jau literatūros rėmuose, ši išvada į klausimą gali atsakyti antraip.

MGSC • Kalbant plačiau, kaip manote, kokie yra jūsų kūrybos tikslai? Jūsų karjera prasidėjo 9-ame dešimtmetyje, taigi įdomu, ar ilgainiui pasikeitė jūsų pažiūra į šį amatą.

TL • Iš pagrindinių literatūros mokyklų – nuo romantizmo iki šių laikų – labiausiai tapatinuosi su ekspresionizmu. Visų mano pasakojimų ištakos glūdi nuotaikoje ar požiūryje, kuriuos norėjau perteikti skaitytojui. Kai tik pradėjau rašyti, supratau, kad manosios temos būtinai kils iš mano paties gyvenimo. Niekada nebuvau išorinio pasaulio žmogus. Taigi niekada neturėjau nei daug praktinių žinių, nei įvairialypės gyvenimiškos patirties. Tai daugiausia lėmė psichologiniai sutrikimai, kurie mane kamavo beveik visą gyvenimą. Tiksliau sakant, nuo septyniolikos metų iki šiandienos mane vargina klinikiniai nuotaikos sutrikimai. Galiu suprasti, kodėl kas nors galėtų visa, ką esu parašęs, atmesti kaip rašliavą, padiktuotą nerimo ir depresijos simptomų, taip paversdamas mano literatūrinę kūrybą beveik bevertę.

Aš negaliu rimtai vertinti literatūrinių kūrinių, kurie kokiu nors išskirtiniu būdu neatsirado dėl to, ką tariamai normalūs žmonės pavadintų nesveiku afektu. Ryškiausius ir blankesnius literatūros kūrinius sukūrė autoriai, esantys abiejuose emocinės gerovės ar blogovės poliuose arba išilgai jų kontinuumo. Pacituosiu iš savo „Sąmokslo prieš žmonių rasę“: „Grožis esti stebėtojo neuromediatoriuose.“ [Beauty is in the neurotransmitters of the beholder]. Kaip ir visa kita. Neįmanoma nevertinti to, kas esame pagal genetiką, auklėjimą ir kitką, kas vyksta visą žmogaus gyvenimą. Mano nuomone, liūdna, jog nesugebame visapusiškai vertinti vieni kitų kaip menininkų, taip pat kaip žmonių. Tai tiesiog vienas iš apgailėtinų gyvenimo faktų. Kalbant apie mano santykį su tuo, ką parašiau, negaliu pasakyti, kad jis kaip nors pasikeitė nuo pirmųjų mano, kaip rašytojo, bandymų. Mano tekstai tikrai nepasikeitė nei emociniu, nei intelektualiniu aspektu. Pavyzdžiui, pirmasis mano parašytas pasakojimas, neatsidūręs šiukšlių dėžėje, yra apie antropologijos profesorių, kuris tamsiuoju metų laiku kenčia nuo depresijos. Vykdydamas akademinį projektą ir norėdamas atitrūkti nuo asmeninės tamsos, žiemos saulėgrįžos metu jis keliauja į mažą miestelį, kad ištirtų antgamtinį kultą, kurio mitas paremtas ankstyvųjų krikščionių gnostikų antinatalistiniais įsitikinimais. Žinoma, profesoriui viskas baigiasi ne itin gerai. Po keturiasdešimties metų antinatalizmas tapo svarbia tema mano apmąstymų knygoje „Sąmokslas prieš žmonių rasę“ ir vėlesniame promortalistiniame pasakojime Metaphysica Morum.

MGSC • Jei turėtumėte nurodyti vieną savo pasakojimą, kuris geriausiai apibūdina jus kaip rašytoją, ką nurodytumėte ir kodėl?

TL • Atsakydamas į šį klausimą, dažniausiai nurodau apsakymą The Shadow at the Bottom of the World („Šešėlis pasaulio dugne“) – ir dėl prozos stiliaus, ir dėl siužeto kaimiškoje vietovėje, kurioje tūno piktybiška, žmonėms priešiška jėga arba glūduma, svetima ir grėsminga žmogiškųjų vertybių atžvilgiu.

MGSC • Žinome, kad šiuolaikiniu siaubo žanru nelabai domitės, tačiau vis dėlto norėtume sužinoti jūsų nuomonę apie dabartinę šio žanro padėtį. Gal norėtumėte pateikti kokias nors rekomendacijas? Be to, kaip manote, kokia galėtų būti jo ateitis?

TL • Ilgą laiką maniau, kad antgamtiniam žanrui būdinga kažkas, kas atitinka mano asmeninius jausmus ir privačiausias mintis apie egzistenciją. Turbūt taip buvo dėl liguistos tematikos, kuria pasižymėjo siaubo istorijos. Perskaitęs daugybę šio žanro kūrinių, padariau išvadą, kad antgamtinių kūrinių autoriai manęs pernelyg nedomina, išskyrus kelis išskirtinius autorius, tokius kaip Poe ir Lovecraftas. Kiti rašytojai, kuriais labiausiai žavėjausi ir kuriuos nagrinėjau, su literatūriniu antgamtiškumu buvo susiję tik sąlyginai, bet daugelis jų kėlė susidomėjimą ir prozą rašė egzotišku stiliumi kaip ir mano mėgstamiausi antgamtinio žanro atstovai. Keletas ryškių pavyzdžių – Vladimiras Nabokovas, Williamas Burroughsas ir Bruno Schulzas. Su šiais rašytojais susitapatinau, nes suvokiau, kad jie buvo apsėsti psichiškai ir emociškai ligotų personažų, atsiribojusių nuo eilinių socialinių masių ir dažniausiai dėstančių savo gyvenimo istorijas sudėtinga onirine ir poetine kalba. Šių ir į juos panašių rašytojų draugijoje pasijutau savas, ir šią draugystę norėjau išlaikyti taip pat kaip ir ekscentriškas normas bei praktikas, kurias siekiau perteikti savo kūryboje.

// Thomas Ligotti
Xavier Aldana Reys
Mančesterio gotikos studijų centras //

 

Vertė Linas J. Jankauskas
Versta iš: Manchester Centre for Gothic Studies Interviews Thomas Ligotti // The Dark Arts Journal

 

1. Eutimiškas – būdvardis, kildinamas iš senovės graikų filosofo Demokrito sąvokos „eutimija“ (gr. εὐθυμία). [Pagal Demokritą], harmoningas ir sutvarkytas atomų judėjimas garantuoja pusiausvyrą, ramybę ir laimę, kurią jis vadina eutimija. Tiesa, Demokrito eutimija yra tapatinga dorybei. Tai būsena, kurioje širdis paklūsta protui ir neprileidžia prie jokių blogų veiksmų. Todėl Demokrito eutimija nesutampa paprastai su malonumu, bet ji yra pagrindinė tobulų ir esminių malonumų sąlyga. Demokrito požiūriu, ne malonumai sudaro laimę, kuri čia sutapatinama su dorybe, bet atvirkščiai – dorybė sudaro tikrą malonumą. Pastarąjį gali patirti tik doras, t. y. laimingas, žmogus. // Žr.: Kristina Rickevičiūtė, „Malonumo supratimas Epikūro etikoje“ (1965)
2. T. y. tat tvam asi (skr. tu esi tai), hinduizmo filosofijos principas, nusakantis individo ir absoliuto santykį. Pirmą kartą minimas Čhandogja upanišadoje (apie 600 pr. Kr.). Nevienodai aiškinamas įvairiose vedantos mokyklose. Anot advaita vedantos, tat tvam asi reiškia atmano (tu), individo dvasinio prado, ir Brahmano (tai), aukščiausio dvasinio prado, tapatumą. // Pagal vle.lt
3. Angliškame interviu tekste: Will-to-Live.
4. Pranc. gyvybinis polėkis.
5. Lot. pasaulio dvasia.