Filosofo ir tapytojo susidūrimas: Michelis Foucault kreipia žvilgsnį į Édouardo Manet tapybos kūrinius.
Jūsų dėmesiui – paskaitos dalis, kurioje nagrinėjama drobės erdvės problematika: kokiu būdu Manet vaizduoja erdvę? Aptariami penki tapytojo paveikslai – „Muzika Tiuilri sode“, „Kaukių balius operoje“, „Maksimiliano egzekucija“, „Bordo uostas“ ir „Aržantėjus“.
Filosofo ir tapytojo susidūrimas: Michelis Foucault kreipia žvilgsnį į Édouardo Manet tapybos kūrinius. Įvadas.
„Aš nekalbėsiu apie Manet bendrai, nekalbėsiu ir apie pačius svarbiausius bei žinomiausius jo tapybos aspektus. Pristatysiu jums dešimtį ar tuziną šio tapytojo paveikslų ir pabandysiu jei ne panagrinėti, tai bent jau paaiškinti jų kreipiančiąsias linijas.“ (M. Foucault)
Pristatome dviejų „banginių“ – filosofo Michelio Foucault ir tapytojo Édouardo Manet – susidūrimą. Šis susidūrimas nėra persiklojantis viename laikmetyje: kai filosofo egzistencija įsiterpė į pasaulio sanklodą, tapytojo egzistencija jau prieš daugybę metų buvo užbaigusi savo „projektą“. Tačiau šie abu iškilūs prancūzų kultūros atstovai susitiko kūrybinės plotmės pasaulyje bei paneigė laiko ir baigtinumo ribas, esmingai ir produktyviai sukeldami kelias kultūrines bangas.
Pateikiame jūsų dėmesiui vieną paskaitą iš Gilles’io Deleuze’o seminaro, kuriame nagrinėjama Michelio Foucault filosofija, jo teoriniai pagrindai ir svarbiausios temos: šioje paskaitoje pristatoma viena iš trijų Foucault mąstymo ašių – istorinės formacijos.
Mano paveikslą „Postmodernizmo mokykla“ (The School of Postmodernism) įtakojo Rafaelio freska „Atėnų mokykla“, esanti Vatikane. Tai komentaras apie postmodernizmo subjektyvumą, kuris gali neigti objektyvią Tiesą. Tose vietose, kur Rafaelis nutapė didžiuosius praeities graikų mąstytojus, mano kūrinyje pavaizduoti žymiausi mūsų amžiaus postmodernistai. Rafaelio nutapyti filosofai stoviniuoja būreliais ir diskutuoja bei dalinasi savo idėjomis, o štai mano… Skaityti toliau »
Savo spalvingu gyvenimu ir nepaprastai įtaigia kūryba prancūzų filosofas Michelis Foucault (1926–1984) siekė peržengti kalbos ir socialinių struktūrų ribas bei vertė niekais istorines tapatybes. Atmetęs bet kokias įsigalėjusias nuostatas, jis siutino mokslininkus, abejodamas visomis pozityviomis programomis, – tiek senovinėmis imperinėmis bei feodalinėmis, tiek šiuolaikinėmis, kaip antai liberalioji humanistinė, – tuo pačiu metu atkakliai atsisakydamas atsakyti,… Skaityti toliau »
Pažvelgę į teoretikų darbus, kuriuose mėginama mąstyti apie moderniųjų laikų politikos, ir apskritai Vakarų civilizacijos, būklę, pastebime, kad jau nuo pat XIX a. pabaigos beveik visuotinai skelbiamas jos saulėlydis ir prognozuojama apokaliptinė pabaiga, kurios ženklų apstu daugelyje sričių. Mūsų epochos lemtingas bruožas – masių maištas, nulėmęs tai, kad Vakarų politinio gyvenimo epicentre įsitvirtina civilizuotas barbaras.… Skaityti toliau »