„Mano balsas labai silpnas, – sako László Krasznahorkai mūsų dviejų valandų susitikimo pradžioje. – Jūs turbūt beveik nieko negirdėsite.“
Aš, žinoma, girdėjau kiekvieną šio vengrų išminčiaus, vieno didžiausių mūsų laikų Europos rašytojų, ištartą žodį. Jeigu esate skaitę bent tris jo romanus […] žinote, kad tai nėra tušti žodžiai.
Knygose „Šėtoniškas tango“ ([Sátántangó, 1985; liet. 2019] mano recenziją rasite čia), „Priešinimosi melancholija“ (Az ellenállás melankóliája, 1989; liet. 2016) ir Háború és háború („Karas ir karas“, 1999) […] jo ilgi banguojantys sakiniai sukuria hipnotizuojantį pranašysčių ir nuojautų, su trapiomis filosofijomis susiduriančių tamsių jėgų ir misticizmo bei instinktyvios žmogaus gynybos derinį. Jo kūryba nepaprastai tinka mūsų laikams.
Kaip Krasznahorkai rašo knygoje „Priešinimosi melancholija“, tikėjimas yra „tikėjimas, kad viskas gali būti kitaip“.
Bet pirmiausia norėjau su juo pakalbėti apie kitą jo kūrinį Animalinside („Gyvūnas viduje“), gražiai išleistą brošiūrą iš serijos The Cahiers Series, kuri yra autoriaus ir vokiečių dailininko Maxo Neumanno bendradarbiavimo rezultatas.
László Krasznahorkai // nuotr. aut. Miklós Déri (nuotr. 3×4 apkarpyta)
•••
Kokia idėja slypi už šio kūrinio, kuriame juodo šuns paveikslai mainosi su jūsų žodžiais?
„Norėjau žiūrėti į paveikslą taip ilgai, kad atsižiūrėčiau jo, o po to parašyti apie tai, ką įžvelgiau šiame paveiksle bei parodyti šį tekstą dailininkui, o dailininkas galėtų sukurti naują šio paveikslo versiją, tarsi atsakymą, ir tuomet aš vėl parašyčiau, ir taip toliau – šitaip prasidėtų dialogas ir galbūt iš šios medžiagos galėtų būti kažkas sukurta.“
„Pradžioje parašiau trumpą tekstą apie šį paveikslą, nes jis susijęs su blogiu, ir nebegalėjau atsikratyti šio paveikslo, nebegalėjau atsitraukti, kadangi kai kas išlieka atmintyje neišdildomai, todėl geriausias būdas buvo apie tai parašyti. Planavau rašyti apie ‘naują brutalumą’, todėl kitą dieną nuėjau pas dailininką Maxą Neumanną ir greitai išverčiau savo tekstą į vokiečių kalbą. Maksas buvo labai patenkintas, labai susijaudinęs, bet nieko nepasakė.“
„Po kelių dienų jis man paskambino: ‘Ar galėtum šią popietę atvykti į mano studiją?’ Parodė man antrąją savo paveikslo versiją. Tai buvo neįtikėtina, nes apie savo planą jam neprasitariau. Taigi parašiau tekstą apie antrąjį paveikslą, išverčiau jį į vokiečių kalbą ir taip toliau – iš viso keturiolika paveikslų ir keturiolika tekstų. Kodėl keturiolika? Tai labai lengva paaiškinti. Jutau, kad trylika per mažai, o penkiolika – per daug.“
„Kai viskas buvo baigta, man kilo problema dėl šio sumanymo: ar galima tapyti apie blogį, rašyti apie blogį – ar sulauksime pasekmių? Jeigu taip, tai kada? Tekstai, kaip ir paveikslai, buvo gana sunkūs. Kadangi jau nuo pat pradžių supratau, kad blogį įpavidalinti galima tik iš vidaus, iš išorės nėra jokios galimybės, bet iš vidaus yra tam tikra galimybė… Manau, kad tai šiek tiek pavojinga. Mintyse vis sukau, arba man kažkas vis kartojo, vieną sakinį: ‘Apie blogį žmonės turi kalbėti, apie blogį žmonės turi kalbėti’.“
[Jis pakartoja šią mantrą dar du sykius, jo balsas silpnėja iki šnabždesio, kol garsas nuslopsta ir juda vien lūpos]
„Tai yra AnimaIinside istorija.“
Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie „naujojo brutalumo“ idėją?
„Juk žinote, kad tokia blogio forma kaip brutalumas visada sugrįžta istorijos pavidalu, o dabar yra būtent toks metas, kai brutalumas tvyro gatvėse, jis nevaržomai siautėja gatvėse; galiu pasitelkti vien tik rašymą.“
Taigi rašymas tampa priešinimosi forma?
„Šiuo atveju – taip. Paprastai aš niekada nieko panašaus nedariau. Kiti mano romanai ir apsakymai yra visiškai kitokie. Animalinside yra šauksmas. Tai pirmasis bendradarbiavimas mano gyvenime. Ir galbūt paskutinis. Bet labai įdomus.“
Bet jūs bendradarbiaujate su Béla Tarru kino srityje. [Jeigu dar nematėte filmo „Verkmeisterio harmonijos“, Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ ekranizacijos, labai rekomenduoju jį pažiūrėti.]
„Tai kas kita, nes filmas turi tik vieną režisierių, kuris yra atsakingas už jį. Aš, žinoma, nesu scenaristas. Filmai buvo sukurti pagal mano knygas, išskyrus vieną. Aš apibrėžiu Bélai filosofinį mūsų klausimo foną, dieną ir naktį, dieną ir naktį, tai yra mūsų bendradarbiavimo metodas. Aš nenoriu literatūrinės adaptacijos, niekada, man tai visiškai nereikalinga. Mano knygai adaptacija nereikalinga.“
„Malonu, kad Bélą Tarrą yra apėmusi manija, noras filmus kurti vien pagal Krasznahorkai kūrinius, todėl galvoju sau: gerai, pabandysiu suprasti, kodėl jis mano, kad šis naujas filmas yra absoliučiai būtinas. Kai tai suprasiu, mano antras klausimas bus šis: kokio tipo filmą jis nori sukurti pagal mano knygą? Kai tai suprasiu, mano trečias ir paskutinis klausimas sau bus šis: kaip galiu padėti Bélai? Mano tikslas – padėti jo vaizduotei.“
„Bélos paskutiniajame filme ‘Turino arklys’, atspindinčiame mano ankstyvąją esė apie dieną Turine su Nietzsche, man kilo kitas klausimas: gerai, mes žinome viską apie Nietzsche, apie žmogų, arklio savininką, bet niekas nesidomėjo, kas nutiko arkliui. Kodėl? Apie tai ir parašiau.“
Girdėjau, kad šis filmas yra paskutinis jūsų bendradarbiavimas su Tarru. Ar tai tiesa?
„Taip, mudu su Béla žinojome, kad šis filmas bus paskutinis. Buvo ir daug kitų sunkumų, amžinų: kova dėl pinigų bei, galbūt, dar ir kiti dalykai.“
[Čia Krasznahorkai užsimena apie neofašistinę Vengrijos vyriausybę, kuri sumažino, jei ne visiškai panaikino, meno finansavimą, siekdama nutildyti opozicijos balsus šalies kultūrinėje scenoje.]
„Man šis sprendimas buvo labai lengvas, niekada nemėgau kino kūrėjų pasaulio, filmai man yra gana tolimi, ypač filmų kūrimas.“
Taigi su Béla Tarru taip pat vyksta dialogas, bet, kitaip nei su Maxu Neumannu, keturiolikos kartų nebus.
[Jis šypteli]
„Humoras! Šiandien pirmą kartą girdžiu sąmojį!“
„Sukūrėme, summa summarum, šešis filmus. ‘Žmogus iš Londono’ yra vienintelis, kuris nėra paremtas mano knyga, bet aš parašiau scenarijų, o Béla sukūrė filmą, kuris labai skiriasi nuo originalaus teksto, ir dar ‘Prakeiksmas’ (mūsų pirmasis filmas), ‘Paskutinis laivas’, ‘Verkmeisterio harmonijos’, ‘Šėtoniškas tango’, ‘Turino arklys’ – iš viso šeši filmai, to pakanka.“
Taigi filmas nesuteikia pakankamai galimybių priešinimuisi?
„Filmas yra nieko gynimas, jis gina nieką. Filmai yra absoliučiai šviesūs, lengvi, per švelnūs. Prieš žiaurumą, prieš blogį jie yra absoliučiai bejėgiai. Filmo neįmanoma išlaisvinti iš pasakojimo, nors mes – Béla ir aš – visada stengėmės būti kuo toliau nuo pasakojimo, bet niekada neturėjome tam galimybės; tikriausiai neįmanoma išsivaduoti iš pasakojimo.“
„Animalinside yra visai kas kita, jame nėra pasakojimo, todėl labai sunku pasakyti, kas yra Animalinside“.
Neturėdami linijinio siužeto ir veiksmo aiškumo, Tarro filmai nepaklūsta klasifikacijai: argi tai nepaaiškina jų klastingo grožio ir galios?
„Filmuose galima užfiksuoti tik konkrečius daiktus, o konkretūs daiktai turi pasakojimą. Jei sukurtumėte filmą apie šį stalą, šis stalas turėtų pasakojimą – negalite daryti jokių kitų dalykų, o mes su Béla norėjome atrasti naują formą.“
„Tarras siūlo laiko cikliškumo viziją, mažus ritualus, kuriuos atliekame, kad apsisaugotume, taip pat tam tikrą šviesą, šviesos blyksnius, kurie parodo mums kitą kelią.“
„Tai tiesa. Animalinside yra išties kitoks kūrinys, jis skiriasi nuo kitų mano knygų. Bet aš neplanavau tęsti tokios formos. To pakako.“
Jūsų romanai iš tiesų labai skiriasi vienas nuo kito – stiliumi, forma, turiniu…
„Visiškai, visiškai. Savo romanuose, apsakymuose aš išties vartoju kalbą, bet kalbą apie kažką. Tačiau kurdamas Animalinside aš vartojau kalbą, o dailininkas – savo kalbą, kad būtų atskleistas blogis, kadangi blogis neturi pasakojimo.“
Ką manote apie apsakymą kaip formą? Jūsų kūrinys 2011 m. buvo įtrauktas į geriausios Europos grožinės literatūros sąrašą.
„Tai vienas kūrinys iš mano naujų apsakymų… ‘Sąskaita’ – absoliučiai klasikinė novelė, bet, žinoma, naudoju savo kalbą, savo muziką, savo ritualus, sodrią kalbą, kurią vartoju pastarąjį dešimtmetį. Rašau mintyse, o ne nešiojamajame kompiuteryje ant stalo. Sakinius kuriu mintyse. Ir jeigu vėliau esu pasiruošęs, tada rašau į nešiojamąjį kompiuterį. Rašau į kalbos centrą ir renkuosi dvi kryptis: viena kryptis – rašyti gražiausius įmanomus sakinius; kita kryptis – rašyti sakinius, kurie yra labai artimi kasdienei kalbai. Ir šią kasdienę kalbą pastaraisiais metais vis dažniau girdžiu baruose ir gatvėse.“
Ar rašote savo apsakymus, remdamasis europietiška tradicija?
„Ne, mano apsakymai kyla ne iš europietiškos tradicijos, o iš mano paties tradicijos: kaip aš rašau. Mano atveju tai pamažu tampa tradicija. Kaip ir mano antroji knyga, kuri buvo sudaryta iš klasikinių apsakymų… įskaitant ‘Paskutinį laivą’, pagal kurį sukūrėme filmą.“
Skaitydamas knygą „Karas ir karas“ (1999), kurioje daugeliu atžvilgių numatomas rugsėjo 11-osios įvykis ir žmonijos nuopolis, aptikau keletą rumunų filosofo Mircea Eliade idėjų – jo mito-kartotės-sugrįžimo ir šventojo laiko idėjas, metančias iššūkį monotoniškam linijiniam laikui, amžino sugrįžimo idėjas, ir jausmą, kad praradome ryšį su jomis ir vietoj to įsmukome į profanišką laiką, o gal net į patį profaniškumą. Kokią įtaką Eliade turėjo jūsų knygai?
„Žinoma, aš jį gerai žinau… Jis man buvo didelis šokas, labai svarbus. [Ilga pauzė] Didelis nusivylimas… Maniau, kad Eliade yra labai protingas. Tačiau, perskaitęs jo knygas, turėjau padaryti išvadą, kad jis nėra labai protingas. Maniau, kad jo knygos gali man pateikti naują atsakymą į klausimą. Perskaitęs jo knygas, padariau išvadą, kad jos gerai suformuluotos, jose esama turtingumo, jo gyvenimo turtingumo, bet jo mintys tokios banalios, kad jis iš tiesų man buvo didelis nusivylimas.“
Taigi „Kare ir kare“ rašėte Eliadės idėjų pastišą ir (arba) kritiką? Kad mitas-ritualas-kartotė, galbūt reprezentuojamas mūsų kasdienių ritualų, vis dėlto nesipriešina nenumaldomai pasaulietiško laiko eigai? Kad dvasingumas ir jo kraštutinė versija – misticizmas – mūsų neišgelbės?
„Visa, ką galiu pasakyti apie Eliadę, yra nusivylimas… Iš pradžių ieškojau naujo kelio… aš išties ieškojau šių žmogaus dvasinio gyvenimo klausimų.“
Pereikime prie kito rumunų mąstytojo E. M. Ciorano, kurio buvimą taip pat jaučiu jūsų kūryboje. Ar žinote šią Ciorano citatą? – „Norint protą išlaikyti budrų, tereikia kavos, ligos, nemigos arba mirties manijos.“
[Jis susijuokia]
„Labai geras sąmojis. Štai kodėl aš jį mėgstu. Cioranas man – nuolatinis humoro šaltinis, jis dažnai man pagelbėja… Visa Ciorano kūryba yra didelė humoro rinktinė, absoliučiai fantastiškas gerų pokštų rinkinys. Jis buvo labai protingas žmogus, rumunas, o tai reiškia erdvinį mąstymą. Man labai patinka XX amžiaus rumunų literatūra ir filosofija.“
Cioranas labai įžvalgiai vertina melancholiją.
„Melancholija su sarkazmu. Labai geras derinys vengrui. Ir, žinoma, ne tik vengrui! Jeigu būdavau labai prislėgtas, bejėgis, užtekdavo žvilgtelėti į Ciorano knygų pavadinimus – ‘Pagunda egzistuoti’: net pats pavadinimas yra puikus sąmojis, taigi aš esu labai dėkingas Cioranui.“
Jis taip pat rašo apie rašytoją kaip demonišką, slapstantį demonus visuose savo kūriniuose.
„Taip. Demonas vaidina labai svarbų vaidmenį knygoje ‘Karas ir karas’. Šioje knygoje yra daug demonų. Vienas iš jų skirtas specialiai pagrindiniam veikėjui. Jis sako Korinui, kad šis yra visiškai nereikalingas Žemėje ir kad geriausias dalykas, kurį jis gali padaryti, tai nusižudyti, ir šis demonas jį nuveda toli nuo jo vietos ir liepia jam atlikti labai svarbų dalyką. Nors jis tai žinojo anksčiau, matė regėjime… Kiti demonai vaidina svarbų vaidmenį knygoje esančiame rankraštyje – romane romane – ir šiame rankraštyje yra keturios angelų figūros su asmeniu, kurio vardas yra hebrajiškas Liuciferio vardo variantas. Yra ir trečias šios knygos demonas, demonas, man pasakęs, kad turiu parašyti šią knygą apie šias skirtingas demonų formas.“
Kaip jums pavyko susidurti su tiek daug demonų ir juos aprašyti?
„Parašyti šią knygą nebuvo lengva. Tačiau sutikau žmonių, kurie man labai padėjo, ypač Allenas Ginsbergas, kuris buvo mano draugas paskutiniais savo gyvenimo metais. Visada lankydavausi jo namuose, o pačiame Niujorke dirbau prie romano ‘Karas ir karas’, ir jis man labai padėjo surasti literatūrinį būdą apibūdinti / aprašyti / pavaizduoti… Būdamas Niujorke, kiekvienas menininkas nori pateikti labai originalų, erdvinį Niujorko paveikslą, bet aš to visiškai nenorėjau, norėjau priešingybės: tik gatvių, vietų, viešbučio čia, buto ten, puritoniško Niujorko paveikslo, todėl buvo sunku rasti būdą pavaizduoti šį neutralų Niujorko miestą. Allenas man labai padėjo.“
„Kalbėjomės apie daugelį klausimų, literatūrinius metodus: kaip apibūdinti daiktą; kaip galima rasti sprendimą, jei turi tam tikrą nuojautą, bet tavo viduje yra priešiška jėga, kuri trukdo pasinaudoti šia asmenine nuojauta; kaip žmonės gali išvengti aistros rašydami? Daugelį vakarų nagrinėjome tokius klausimus. Jis buvo be galo išmintingas ir man labai padėjo.“
Kalbant apie didmiesčius, jūs, regis, šiek tiek laiko praleidžiate Berlyne?
„Taip, dalinu savo laiką tarp Berlyno ir mažų kalnų už Budapešto ribų. Berlynas taip pat yra mano miestas, tarsi draugas, keistas draugas. Tarp Berlyno ir šios kalnų atmosferos. Kai gyvenu užsienyje, visada gyvenu dideliame mieste. Štai kodėl, kai grįžtu iš šio didmiesčio, man reikia tokios vietos kaip šis mano mėgstamas kalnas Budapešto apylinkėse, kur gamta labai aktyvi. Priešais mano namus yra kalnas ir slėnis, bet ne toks jau dangiškas – žmogiškas. Slėnyje yra galimybė pabūti kartu su šia gamta, o man reikia šio paveikslo priešais savo namus, kartais man reikia šios absoliučios tylos, šio mažyčio grožio.“
Ar šis aplinkinis grožis padeda jūsų kūrybai?
„Kai dirbu, visos užuolaidos užtrauktos. Jeigu dirbu, tai tik dirbu. Tuo metu negaliu mėgautis gamtos, moterų grožio stebėjimu ir pan. Dirbantiems žmonėms tereikia mažo ar didelio kambario ir susikaupimo darbui… Man nereikia įkvėpimo.“
Taigi geriausiai rašosi slėnyje?
„Rašau ne Berlyne ir ne šiuose namuose, o savo mintyse. Šešias savaites rašau apsakymą. Aš jį užrašysiu, kai būsiu visiškai tobulai pasiruošęs…“
Kaip kitos šalies kalba veikia jūsų kalbą, jeigu bandote ten rašyti?
„Kita kalba vis tiek yra kalba. Kiti taip pat yra žmonės. Man labai patinka, kai mane supa nežinoma kalba… Tai ypač nuostabu arabų šalyse.“
„Gerai, papasakosiu jums šį bei tą. Nežinau, kiek tiksliai laiko, bet daug metų praleidau kelyje, ieškodamas architektūros, kurią žmonės statė gindamiesi nuo blogio, ir vieną dieną apsilankiau Danijoje dėl tam tikros miesto sienos. Naktį negalėjau užmigti, todėl klausiausi Danijos radijo nuo pirmos iki antros valandos nakties. Radau laidą, kurioje kartais moteris, kartais vyras skaitė nuostabius eilėraščius – neįtikėtinai gražius ir liūdnus.“
„Po kelių savaičių sugrįžau į Kopenhagą pas savo merginą ir tariau:
– Kokia nuostabi vėlyvo vakaro literatūrinė programa pas jus tarp pirmos ir antros valandos nakties.
– Tačiau tokios nėra, – pasakė ji.
– Bet aš ją girdėjau, – pasakiau, – tai turbūt literatūrinė programa.
– Ne, tokios nėra, – vėl lėtai tarė ji. – Jau beveik pirma valanda nakties, prašau, parodyk man.
Radau radijo stotį:
– Klausyk, ar girdi?
– Bet, László, – pasakė ji, – tai juk orų prognozė!“
Kaip jau aptarėme, jūsų kūryba – ir ne tik „Priešinimosi melancholija“ – persmelkta melancholijos. Tačiau ji sukasi ne tik apie savistabą ir vidinį neklusnumą. Kaip rašė Cioranas, egzistuoja ir „melancholija, išjudinanti kalnus“.
„Aš esu melancholikas. Nutuokiu apie melancholiją. Taigi László Krasznahorkai jums pasakė, kad jis yra melancholikas. Jis nutuokia, kas yra melancholija. Jei mylėjote vyrą ar moterį, galite pasirinkti: šiuo atveju jūs esate be galo įsimylėjęs, nutuokiate, kas yra meilė. Bet ką aš galiu pasakyti apie melancholiją?“
„Tai normali intelektualinio gyvenimo būsena, nes tam tikra išmintis ir kantrybė melancholijos apimtam žmogui gali padėti atrasti ramybę. Melancholikas turi laiko sėdėti vien dėl sėdėjimo; melancholikas Europoje yra šiek tiek panašus į žmogų Japonijoje, kuris sėdi vien dėl sėdėjimo – čia galime rasti sąlytį tarp Europos ir Azijos kultūrų.“
„Pavyzdžiui, senojoje Europoje gyveno labai paprasti provincijos žmonės, vargšai, vieniši su gyvuliais kaime, valstiečiai – tai buvo tradicija, valstiečių tradicija, jie visada viskam rasdavo laiko. Žinote, Tolstojus pasakojo, kad kartą ėjo savo žeme ir pamatė valstietį, o šis stovėjo ten nejudėdamas; Tolstojus priėjo, palietė jo petį, ir parašė: ‘Prieš man jį paliečiant, jo niekur nebuvo. Ne anapus laiko – niekur’.“
„Kaip valstiečiui, taip ir melancholikui. Melancholija leidžia mums būti. Tiktai būti. Dėl buvimo. Vien egzistuoti, būti kažkur neturint nei noro, nei žinant, kad mes ten stovime.“
Ir ši būsena yra pats didžiausias priešinimasis?
„Žinoma, būti melancholiku reiškia ir turėti kažką prieš žmogaus darbą/pasaulį, darbo prigimtį ir tai visada keičia veiklumą – žmogiškąjį ir nežmogiškąjį buvimą. Melancholikas pasisako prieš šį veiklumą, todėl visuomenė nukentėtų, jeigu pasaulyje būtų per daug melancholikų!“
[Jis nusijuokia]
„Bet mums pasisekė. Jų nėra labai daug. Mums reikia melancholikų!“
James Hopkin
Vertė Linas J. Jankauskas
Against the brutal, against the bad: An Interview with László Krasznahorkai