Temos Archyvai: Dalis

Duobė. Pabaigos žodis

pagal | 2021 05 23

„Šis kūrinys – labai niūrus, ir skaitytojas užverčia knygą nepaprastai prislėgtas. Jeigu tą akimirką psichinę energiją būtų įmanoma tiesiogiai paversti fizine, tuomet pirmiausia, ką reikėtų padaryti užvertus šią knygą, – tai panaikinti esamą pasaulio tvarką ir paskelbti naują laiką.“

Rusų ir amerikiečių poeto, eseisto, vertėjo, Nobelio literatūros premijos laureato Josifo Brodskio pabaigos žodis, parašytas rusų rašytojo Andrejaus Platonovo apysakai „Duobė“.

Dalybos #9: Duobė

pagal | 2021 05 23

„Iki pat vakaro jis tylėdamas vaikščiojo po miestą, lyg laukdamas, kada pasaulis pasidarys visiems suprantamas. Tačiau jam kaip ir anksčiau daug kas buvo neaišku, ir jis jautė savo kūno tamsoje tylią vietą, kurioje nieko nebuvo, bet niekas niekam netrukdė prasidėti.“

Pateikiame Andrejaus Platonovo apysakos „Duobė“ lietuvišką vertimą, kuris buvo atitinkamai pataisytas ir papildytas.

Duobė. Pradžios žodis

pagal | 2021 05 23

Pristatome rusų rašytojo Andrejaus Platonovo apysaką „Duobė“ (Котлован). Šis kūrinys – tai literatūrinis atsakas į įvykius Rusijoje, susijusius su komunizmo steigimu, kolektyvizacija ir įkolūkinimu, kurių liudininku ir dalyviu buvo pats autorius. Nepaisant savo „istoriškumo“, ši apysaka yra meninis-filosofinis kūrinys, turintis daugybę saitų su literatūros paveldu ir filosofine mintimi.

Dalybos #8: Heidegger

pagal | 2021 01 03

Vokiečių filosofo Martino Heideggerio tekstas „Iš japono ir klausinėjančiojo pašnekesio apie kalbą“ tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas: pokalbyje dalyvauja du veikėjai – klausinėtojas, kuris neabejotinai yra pats Heideggeris, ir neįvardintas japonas mokslininkas, atvykęs aplankyti žymiojo filosofo. Abu veikėjai dialogą pradeda prisimindami savo bendrą pažįstamą velionį grafą Siudzo Kukį ir jo domėjimąsi estetika. Visa tai veda link tolesnio pašnekesio apie kalbą, hermeneutiką, metafiziką bei dialogo galimybę tarp skirtingų kultūrų ir kalbų žmonių.

Dalybos #7: Malraux

pagal | 2020 09 25

„Romaniškas krucifiksas ne iš karto tapo skulptūra, Cimabue ‘Madona’ – paveikslu, o Fidijo ‘Atėnė’ – statula. Mūsų suartėjimą su meno kūriniais formavo muziejai. Jų vaidmuo toks didelis, jog būtų sunku net įsivaizduoti, kad jų nėra arba nebus ten, kur buvo ar tebėra šiuolaikinė Europos civilizacija.“

Jūsų dėmesiui – pokalbis apie prancūzų meno filosofą André Malraux ir ištraukos iš jo knygos „Įsivaizduojamasis muziejus“.

Pokalbiai apie esmes. Apie filosofo egzistencinį tipą

pagal | 2020 08 16

Pradedame dalintis knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Pateikiamame epizode kreipiamas dėmesys į filosofijos ir filosofo suvokimą šiandien: ar apie filosofiją galima kalbėti kaip apie gyvenimo būdą; ar vis dar įmanoma ką nors esmingo pasakyti ne žaidžiant kalbinius žaidimus, o žvelgiant į daiktus bekalbiu teoriniu žvilgsniu, prieš tai atlikus totalinės ironijos judesį kalbos atžvilgiu?

Dalybos #6: Foucault

pagal | 2020 07 19

Tarp daugybės paslapčių, slypinčių dailės srityje, ypatingo meno kritikų ir žiūrovų dėmesio sulaukė Diego Velázquezo drobė „Meninos“ (1656). Paveikslas nuolat kėlė susidomėjimą ne tik dėl nepriekaištingo techninio atlikimo, bet ir dėl personažų išdėstymo ir žvilgsnių, pavaizduotų jame. Šiame kūrinyje pasirodo ir pats dailininkas: jis tapo pačiame paveiksle, ant didžiulės drobės, kurios priekinė dalis lieka nematoma. Kokia yra tikroji šios scenos prasmė?