Filosofo Arvydo Šliogerio mintis apie Dievo ieškojimą, išsakyta apie 1992–1994 m. Dotnuvos vienuolyne, lankantis pas Tėvą Stanislovą.
Pateikiame du A. Šliogerio minties variantus – klausymo (garso įrašas) ir klausymo/žiūrėjimo (vaizdo klipas su garso įrašu, kurį lydi paties filosofo nuotraukos).
Dalinamės knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Pristatome ir tęsiame pokalbį apie vieną svarbiausių filosofo temų – patirtį, kuri šiame epizode sukonkretinama.
„Žmogus yra suspaustas kalbos ir jos daiktiškųjų kristalų – prietaisų, kultūros, ideologijų, instrumentų – replėse, bijo patyrimo, nes jis skausmingas; žmogus stengiasi nuo patyrimo atsiriboti, bet kartu negali be patyrimo, nes tik patyrimas suteikia gyvenimui prasmę, intensyvumą, tikrumo džiaugsmą, nors ir yra skausmingas.
Tik iš skausmo atsiranda džiaugsmas. Tokia keista patyrimo dialektika ir dviprasmiškas žmogaus santykis su juo atsiranda kartu su hominidu, ir pabėgti nuo tos dviprasmybės neįmanoma. Tai pamatinė žmogaus, kaip kalbančios būtybės, būklė šioje žemėje. Siekti patyrimo ir kartu jo nekęsti – tokiam likimui pasmerktas žmogus.“ (Arvydas Šliogeris)
Senovės graikai ne tik suformavo klasikinį grožio idealą, iki šių dienų išlaikiusį etalono statusą, bet ir pirmieji Vakaruose filosofiškai apmąstė patį grožio fenomeną. Išskirtinis helenų mąstytojų ir menininkų nuopelnas yra tai, kad grožio patirtis tapo svarbiu veiksniu europiečių savimonėje ir visoje Europos kultūroje. Grožio apraiškas senovės graikai įžvelgdavo didinguose kosminės Visatos slėpiniuose ir žmogaus pasaulyje, natūros ir kultūros plotmėse, išorybėje ir vidujybėje, kūno formų darnoje ir dvasios harmonijoje.
„Modernizmas – daugiau nei menas ir literatūra. Dabar jis apima beveik visa, kas tikrai gyva mūsų kultūroje. Tačiau kartu yra didelė istorinė naujovė. Vakarų civilizacija – ne pirma civilizacija, atsigręžusi atgal ir užklaususi savo pačios pagrindus, bet būtent ji toliausiai nuėjo šia kryptimi. Aš tapatinu modernizmą su šios savikritinės tendencijos suintensyvėjimu, beveik paūmėjimu, prasidėjusiu nuo filosofo Kanto… Modernizmo esmė yra, pasitelkiant disciplinai būdingus metodus, kritikuoti pačią discipliną – ne siekiant ją nuversti, bet siekiant ją dar patikimiau įtvirtinti jos kompetencijos srityje.“. – Clement Greenberg
Mus vis labiau kankina tylos ilgesys. Retkarčiais vis dar bėgame į nykstančias tylos salas kaip į prarastąjį rojų, kur mus pasitinka miško ošimas, šaižus pasaulio klyksmas, upokšnio čiurlenimas, varlių kurkimas, kur nėra riaumojančių mašinų, laikraščių, knygų, televizoriaus ir radijo tauškalų. Rojus – tai tyla; Adomas ir Ieva nemokėjo kalbėti, suprato vienas kitą be žodžių. Mūsų rojaus akimirkos – trumpos ir efemeriškos.
Ištrauka iš filosofo, idėjų istoriko Leonido Donskio knygos „Neapykantos formos: įaudrinta vaizduotė moderniojoje filosofijoje ir literatūroje“.
„Mes patys turime liautis buvę žmonėmis, kad iš Kito atimtume žmogiškas savybes ir bruožus. Jeigu vaizduotė mums teikia nepakankamai medžiagos tokiam pasitraukimui ir sugrįžimui, maloningai padės tie, kas tikrai žino, kaip demaskuoti blogį ir kaip kovoti su tamsos jėgomis. Tą akimirką, kai išsiskiriame su moralinių vertybių ir sveiko proto sfera, patologinę fantaziją arba bet kokį kitą brutalų realybės iškraipymą galima lengvai palaikyti iki tol tartum nuo mūsų paslėptos tiesos apreiškimu. Kitaip būtų neįmanoma paaiškinti ‘Siono išminčių protokolų’ kerų.“ (L. Donskis)
Dalinamės knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Pristatome pokalbį apie vieną svarbiausių filosofo temų – patirtį.
„Patirties negali patirti. Patirtis ateina vėliausiai: nuo patirties pavienis žmogus pradeda ir ja baigia, o viduryje driekiasi užmirštos patirties žemė. Tam tikra prasme jis pradeda nuo patirties kūdikystėje ar vaikystėje ir baigia vėl patirtimi, jau būdamas senis. Kodėl? Todėl, kad ant kūdikio ar vaiko sielos dar nėra užmaukšlintas anoniminės kalbos šalmas arba ant jo akių dar neuždėti kalbos akiniai.“ (A. Šliogeris)