E. M. Cioranas, niūriai genialus rumunų mąstytojas, rašė, kad melancholija yra „tas pats kritimas į klampų purvą, tas pats pasmerktųjų sukimasis ratu be paties pragaro“. Pakeiskime tą „pasmerktųjų sukimąsi ratu“ vengrišku čardašu, šokamu lietaus permirkusiame kaime ant nyksmo ribos, ir turėsime veiksmo vietą „Šėtoniškame tango“, pirmame romane (1985), kurį parašė vienas iš gyvų Europos literatūros didžių kūrėjų László Krasznahorkai.
Pokalbis su 2025 m. Nobelio literatūros premijos laureatu vengrų rašytoju László Krasznahorkai. Jo romanuose „Šėtoniškas tango“ (1985), „Priešinimosi melancholija“ (1989), „Karas ir karas“ (1999) ilgi banguojantys sakiniai sukuria hipnotizuojantį pranašysčių ir nuojautų, su trapiomis filosofijomis susiduriančių tamsių jėgų ir misticizmo bei instinktyvios žmogaus gynybos derinį. Jo kūryba nepaprastai tinka mūsų laikams.
„Rašymas ir skaitymas yra nuotykiai. Nebandyk sučiupti prasmės. Tiesiog leisk jiems šuoliuoti kaip laukiniams arkliams – priešais ar šalia – ir mėgaukis patyrimu. Neatmetu interpretacijos, bet ji ribota. Ji priklauso atitinkamai praktikai, kuri yra mokslinė, metodinė. Ji priklauso psichoanalizės sričiai, kur iš tiesų siekiama, kad sapnai atskleistų paslaptį. Tačiau sapnai yra paslaptis; jų galia glūdi pasipriešinime interpretacijai. Tai, ką vadinu rašymu, yra labai panašu į sapnų gobeleno audimą.“ (Hélène Cixous)
„Žmogus yra savivokus Niekas“, – rašė vokiečių filosofas Juliusas Bahnsenas. Nesvarbu, ar šiuos žodžius laikysime jaunatviškais ar priešlaikiniais, jie priklauso senai mūsų rūšies ir jos siekių paniekinimo tradicijai. Vis dėlto vyraujančios nuomonės apie žmogiškąją veiklą įprastai esti arba kvalifikuotas pritarimas, arba tuščiagarsis gyrimas. Kaip taisyklė, kiekvienam garbėtroškai, ar tiesiog norinčiam rasti vietą visuomenėje, praverstų toks šūkis: „Jeigu negali pasakyti nieko teigiamo apie žmoniją, pasakyk ką nors dviprasmiško.“ (Thomas Ligotti)
„Norėdamas išvengti bet kokios nereikalingos painiavos, norėčiau iškart prisipažinti, kad esu antgamtinio siaubo kūrinių rašytojas. Griežtai kalbant, ‘Sąmokslas prieš žmonių rasę’ yra labai nedidelė minėtos veiklos išimtis. Vis dėlto kai kurie šios knygos skaitytojai gali pamanyti, kad ji iš esmės priklauso antgamtiškumo, keistumo, kraupumo ir pan. sričiai. Nors tai negrožinis kūrinys, jo paantraštė ‘Siaubo užmačia’, regis, skatina daryti tokią išvadą.
Bet žodžiai kartais turi kelias reikšmes ir rašytojai, suteikdami pavadinimą savo kūriniui, dažnai tuo naudojasi. Taigi tai, ar sąvoka ‘užmačia’ reiškia mano numatytą šios knygos apmatą ar nurodo tik jos temą – didžiulį sąmokslą, kurį bandau nušviesti, – vienaip ar kitaip tėra semantinė migla.“ (Thomas Ligotti)
Ištrauka iš filosofo, idėjų istoriko Leonido Donskio knygos „Neapykantos formos: įaudrinta vaizduotė moderniojoje filosofijoje ir literatūroje“.
„Mes patys turime liautis buvę žmonėmis, kad iš Kito atimtume žmogiškas savybes ir bruožus. Jeigu vaizduotė mums teikia nepakankamai medžiagos tokiam pasitraukimui ir sugrįžimui, maloningai padės tie, kas tikrai žino, kaip demaskuoti blogį ir kaip kovoti su tamsos jėgomis. Tą akimirką, kai išsiskiriame su moralinių vertybių ir sveiko proto sfera, patologinę fantaziją arba bet kokį kitą brutalų realybės iškraipymą galima lengvai palaikyti iki tol tartum nuo mūsų paslėptos tiesos apreiškimu. Kitaip būtų neįmanoma paaiškinti ‘Siono išminčių protokolų’ kerų.“ (L. Donskis)
Čekų rašytojo Milano Kunderos esė „Centrinės Europos tragedija“ (1984) apie Vidurio Europos likimą po Antrojo pasaulinio karo.
„Ką, po teisybei, žodis Europa reiškia vengrui, čekui, lenkui? Tūkstantį metų jų tautos priklausė Europos daliai, susietai su Romos krikščionybės tradicija. Jie dalyvavo kiekviename jos istorijos etape. Žodis Europa jiems reprezentuoja ne geografijos fenomeną, o dvasinio suvokimo sinonimą žodžiui ‘Vakarai’.“ (M. Kundera)