„Bhagavadgyta“ – didysis senovės Indijos dvasinės išminties lobis: šventraštis, vedantų – indiškosios filosofinės sistemos – tekstas, atskleidžiantis klasikinės jogos principus bei pasaulio nedalumo sampratą. Užrašytas šventraštis buvo giesmės forma sanskrito kalba. Kūrinio pavadinimas į lietuvių kalbą verčiamas „Viešpaties Giesmė“.
Pradėti galima kad ir nuo paties įprasčiausio dalyko, kurį geba atlikti bet kuris šiuolaikinis pradinukas (o gal ir darželinukas?): į „Google“ paiešką suvedami žodžiai „Eizenšteino Montažas“ ir analizuojama, o, tiksliau, „brauzinama“, ką pasiūlys visažinystės archyvas. Rezultatu stebėsitės: beveik dėmesio dykynė, vos keletas paminėjimo oazių.
„Spektaklio visuomenė“ yra prancūzų situacionisto Guy Debordo pilnametražis nespalvotas filmas, sukurtas 1973 m. remiantis jo to paties pavadinimo knyga. Filme, naudojant įvairią vaizdo medžiagą ir iškreipimo (détournement) techniką, radikaliai kritikuojama visuotinė rinkodara bei jos vaidmuo šiuolaikinės visuomenės susvetimėjimo procese, svarstoma apie kovos su reprezentacijomis ir vaizdų hegemonija problemą, apmąstomi revoliucijos ir teatralizacijos santykiai.
Siūlome artimiau susipažinti su prancūzų psichoanalitiku ir psichiatru Jacquesu Lacanu (1901–1981), žiūrint du dokumentinius filmus, kuriuose įamžintos Lacano, – įtakojusio klinikinę psichoanalizę, kritikos teoriją, lingvistiką, poststruktūralizmą, XX a. Prancūzijos filosofiją ir kino teoriją, – mintys apie psichoanalizę, mirtį, kalbą, meilę, atskirtį, paranoją ir gyvenimą.
Profesoriaus Antano Andrijausko monografija „Vaizduotės erdvės: tradicinė kinų estetika ir menas“ provokuoja skaitytoją poleminiams apmąstymams apie Rytų ir Vakarų kultūrų, estetinės minties ir meno tradicijų santykius. Iš tikrųjų gilinantis į kritines žymiausių mūsų dienų sinologų ir komparatyvistų – François Jullieno, Vladimiro Maliavino ar Rudolfo G. Wagnerio – Rytų ir Vakarų civilizacinių pasaulių skirtumų refleksijas, iškart… Skaityti toliau »
Vokiečių kino režisierė Margarethe von Trotta netryško iš džiaugsmo, gavusi pasiūlymą statyti filmą apie tai, kaip filosofė Hannah Arendt įamžino Adolfo Eichmanno teismo procesą. „Kaipgi, – klausė ji, – aš galiu sukurti filmą apie filosofą – žmogų, kuris sėdi ir mąsto?“ Dar pridūrė, kad filmuose labai sunku rasti vietą intelektualams: juk šie paprastai vien sėdinėja… Skaityti toliau »
Savo spalvingu gyvenimu ir nepaprastai įtaigia kūryba prancūzų filosofas Michelis Foucault (1926–1984) siekė peržengti kalbos ir socialinių struktūrų ribas bei vertė niekais istorines tapatybes. Atmetęs bet kokias įsigalėjusias nuostatas, jis siutino mokslininkus, abejodamas visomis pozityviomis programomis, – tiek senovinėmis imperinėmis bei feodalinėmis, tiek šiuolaikinėmis, kaip antai liberalioji humanistinė, – tuo pačiu metu atkakliai atsisakydamas atsakyti,… Skaityti toliau »