E. M. Cioranas, niūriai genialus rumunų mąstytojas, rašė, kad melancholija yra „tas pats kritimas į klampų purvą, tas pats pasmerktųjų sukimasis ratu be paties pragaro“. Pakeiskime tą „pasmerktųjų sukimąsi ratu“ vengrišku čardašu, šokamu lietaus permirkusiame kaime ant nyksmo ribos, ir turėsime veiksmo vietą „Šėtoniškame tango“, pirmame romane (1985), kurį parašė vienas iš gyvų Europos literatūros didžių kūrėjų László Krasznahorkai.
Pokalbis su 2025 m. Nobelio literatūros premijos laureatu vengrų rašytoju László Krasznahorkai. Jo romanuose „Šėtoniškas tango“ (1985), „Priešinimosi melancholija“ (1989), „Karas ir karas“ (1999) ilgi banguojantys sakiniai sukuria hipnotizuojantį pranašysčių ir nuojautų, su trapiomis filosofijomis susiduriančių tamsių jėgų ir misticizmo bei instinktyvios žmogaus gynybos derinį. Jo kūryba nepaprastai tinka mūsų laikams.
Mes visi esame giliau ar paviršutiniškiau susipažinę su holivudiniu pasaulio pabaigos kino pasauliu. Visi per savo gyvenimą matėme nors vieną ekranizuotą pasaulio pabaigos scenarijų – griūvantį Los Andželą, degančią Laisvės statulą ar užliejamą visą Žemės planetą. Slavojus Žižekas sakė, kad jeigu iš tiesų įvyktų pasaulio pabaiga, mes patirtume déjà vu efektą (dėl to, kiek daug… Skaityti toliau »