Keistybė vidujybėje

KEISTYBĖ VIDUJYBĖJE
Pokalbis su Hélène Cixous apie rašymą, žydiškumo reikšmę ir supratimo neįmanomybę

×××

CLAIRE SCHWARTZ • Kūrinyje „Trys žingsniai rašymo kopėčiomis“ [Three Steps on the Ladder of Writing, 1993] rašote: „Rašymas ir skaitymas nėra atskiri dalykai, skaitymas yra rašymo dalis. Tikras skaitytojas yra rašytojas. Tikras skaitytojas jau esti pakeliui į rašymą.“ Nors linkstu manyti, kad interpretacija išryškina šį neišdildomą ryšį, tarkime, Talmude, kur egzegezė tampa teksto tąsos pagrindu, jūs, regis, nepatikliai vertinate interpretaciją. Rašote: „Interpretacija yra sapno priešas… Ji nori priversti sapną kalbėti.“ Ką jūs turite mintyje, sakydama, kad skaitymas yra rašymo dalis?

HÉLÈNE CIXOUS • Rašymas ir skaitymas yra nuotykiai. Nebandyk sučiupti prasmės. Tiesiog leisk jiems šuoliuoti kaip laukiniams arkliams – priešais ar šalia – ir mėgaukis patyrimu. Neatmetu interpretacijos, bet ji ribota. Ji priklauso atitinkamai praktikai, kuri yra mokslinė, metodinė. Ji priklauso psichoanalizės sričiai, kur iš tiesų siekiama, kad sapnai atskleistų paslaptį. Tačiau sapnai yra paslaptis; jų galia glūdi pasipriešinime interpretacijai. Tai, ką vadinu rašymu, yra labai panašu į sapnų gobeleno audimą.

Tai, ką sapnai tau suteikia, yra įstabu: visą laiką stebiesi ir tuo pačiu jauti, jog sapnas nori tau kažką pasakyti ir kad to nesupranti. Betgi nesupratimas yra supratimo dalis. Kaskart, kai kas nors tau sako: „Aš suprantu“, gali būti tikras, kad tikrai nesupranta. Nėra ko suprasti. Turi ne suvokti, o priimti, atsakyti emociškai.

CS • Ką sunaikina suvokimas?

HC • Derrida sako: „Dès qu’il est saisi par l’écriture, le concept est cuit.“ – Kai tik konceptas užfiksuojamas raštu, jis yra baigtas. Jis negyvas. Tai tiesa: bandei jį pataisyti, bet jis judrus. Konceptas nuskrieja pirmyn, skleisdamas kibirkštis, o kai pažyra kibirkštys, stebiesi ir žaviesi. Tą pačią akimirką, kai tik nori jį sučiupti, netenki jo.

CS • Egipto žydų poetas Edmond’as Jabèsas šią pastovaus supratimo stoką laiko pačia kalbos sąlyga. „Knygos nuodėmėje“ [The Sin of the Book: Edmond Jabès, 1985] jis tvirtina: „Įstatymo lentelės buvo sudaužytos jas vos palietus dieviškajai rankai… Nėra tikro pirmo supratimo, nėra pradinio ir nesulaužyto žodžio.“ Anot Jabèso, žodis – ženklas tuščiame puslapio lauke – mus atitolina nuo pirmapradės kūrinijos nesaties, bet taip pat liečia tuštumą, išstumdamas daiktą iš pasaulio, į kurį šis nurodo. Neigdamas, kaip ir teigdamas, žodis nuolat atnaujina savo santykį su nebūtimi, tampa svetimas pats sau. Šią mintį prisiminiau susidūrusi su jūsų formuluote: „Kodėl mes taip trokštame mirti? Todėl, kad trokštame pasakyti labai daug.“ Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie rašymo ir mirties santykį?

HC • Rašymas man užgimė, kai mirė mano tėvas. Netekau jo labai anksti. Vis dėlto jis man atskleidė mirtį, o tada aš ir mirtis užmezgėme dialogą: „Kas bus stipresnis? Mirtis mane nugalabys ar suteiks vizijų, įkvėpimo, narsos siaubingo silpnumo patirties gelmėse?“ Mano manymu, menas visados atsako į mirties grėsmę. Bet tu nesiverži į ją. Tiesiog atsakai.

CS • Pasitelkus kalbą?

HC • Taip. Tačiau kalba nėra vien tik žodžiai. Viskas kal̃ba. Mokykloje visados kalbame skirtingomis kalbomis. Pavyzdžiui, esama spalvų kalbos. Arba štai mano katės turi savo kalbą, kurią suprantu, o jos supranta mane. Aš su jomis kalbu prancūziškai: puikiai žinau, kad jos supranta prancūzų kalbą, o jei pradėsiu kalbėti kita kalba, joms teks išmokti kitų kalbos elementų. Žinoma, žodžiai priklauso žmonių rūšiai, jie yra įrankiai, kuriais verčiame didžiulę gamtos knygą.

CS • Ką jums reiškia vertimas?

HC • Tai priėmimo aktas, po kurio dalinamasi maistu. Todėl, kalbėdama apie kates, sakau: mes dalinamės. Į tą patį objektą, troškimą, baimę kreipiamės skirtingomis kalbomis ir skirtingomis energijomis. Bet mes susitinkame. Apsimainome. Spėliojame. Taip elgiamės su viskuo.

Kai buvau maža mergaitė, Dievo kalba mane stebino ir džiugino. Jis įsibrauna triuškinančiai. Regis, jo kalba yra augalinė. Kitos rūšys mato degantį krūmą ir supranta tai, ko nesuprantame mes. Nesupratimo esama labai daug.

CS • Kur jūs įžvelgiate nesupratimą?

HC • To esama visur ir visados – šeimoje, draugijoje ir, be abejo, dėl to kyla karai. Atsiverskite laikraštį arba paklausykite žmonių parlamente: nesupratimas. Agresija ir nesupratimas. Kalbos tampa ginklais. Visgi nesupratimas dažnai esti meilė.

CS • Kaip dorotis su nesupratimu jo neįginklinus?

HC • Turi pripažinti, kad nesupranti, kad išties negali suprasti Kito. Kitas lieka svetimas.

CS • Tai man primena jūsų svetimų namų sąvoką. Rašote, kad tiesa yra „stebuklas, kurlink eina vaikas ir poetas, lyg keliaudami namo… Ir dėl šių namų, šių svetimų namų, apie kuriuos nieko nežinome… mes atsisakome visų savo šeimos namų… Einame link geriausiai žinomos nežinomybės, kur susiduria žinojimas ir nežinojimas“. Dažnai supratimas laikomas buvimo vidujybėje būdu, o nesupratimas – buvimo išorybėje būdu, tačiau jūs šią dvinarę sistemą apverčiate. Kaip gyvenimas Alžyre gludino jūsų santykį su supratimu ir nesupratimu, vidujybe ir išorybe, šeimos namais ir svetimais namais?

HC • Alžyras buvo vienas pagrindinių laimingo nesupratimo šaltinių mano gyvenime. Alžyre visos gyvos būtybės viena kitai buvo mįslės; buvo akivaizdus vienas kito nesupratimas. Ir, žinoma, tai padarė daug žalos, bet tik todėl, jog žmonės nepripažįsta keistybės spalvingumo ir nuostabos. Jie nori, kad visi būtų vienodi, tapatūs ir sutapatinti. Alžyras buvo mano pirmasis šių akivaizdžių ir dažniausiai neigiamų žmogiškųjų atvejų teatras.

CS • Kaip žydiškumas lėmė jūsų ankstyvą susidūrimą su tokiais nesupratimais?

HC • Tai buvo labai svarbu. Būti žydu reiškia nuolatinį mįslių fejerverką. Tai savotiškas džinas ar pasakų būtybė, kuri nuolatos tave lydi, ir niekados nežinai, ką ji tau šnabžda, kur nuves, ar nepaliks bejėgio. Ir ji nuolatos mainosi; mano patirtis dabar labai turtinga. Alžyre ji visados pūliavo. Kai man buvo treji metai, patyriau gilią begalinę nuostabą: buvau apkaltinta esanti žydė. Net nežinojau tokia esanti ir nežinojau to dalyko reikšmės, išskyrus tai, kad jis buvo išties grėsmingas. Aš pagalvojau: „Kas tai yra? Kas aš esu? Ką tai reiškia?“ Šios mintys sukosi be galo. Jos niekados manęs nepaliko. Jos labai dažnai sugrįždavo, net mano šuns atveju, kuris nusigalavo dėl to, kad buvo žydas. Jis žvelgdavo į mane, lyg sakydamas: „Vadinasi, aš irgi žydas?“ Žydas pačia blogiausia prasme: būdamas auka, pasmerktas mirti, o toks jis ir buvo.

Bet vėliau, pradėjus nagrinėti Joyce’ą, tos mintys sugrįžo. Pirmoji lemtinga akimirka jo tarsi autobiografijoje „Menininko jaunų dienų portretas“ buvo tai, kad jis turėjo kažką prisipažinti. Žodis „prisipažinti“ – pripažinti kažką, ko nepripažįsti.

CS • Kai sakote, kad jūsų žydiškumas Alžyre pūliavo, kokiu pavidalu tai pasireiškė?

HC • Tai pasireiškė kaip nuolatinis įžeidinėjimas. Kasdien atidarant duris, einant gatve, mane vadindavo „sale juive“ [pranc. „purvina žydė“] ar dar kaip nors kitaip. Tai buvo menkniekis, bet tai klostėsi tam tikroje pasaulio sanklodoje. Tai buvo 1940-ieji. Žinojau apie karą. Aš jam priklausiau. Mano šeima buvo jo dalis; žinojau, kad visos vadinamosios pasaulio tautos žudo viena kitą ir kad tai lemia nuodingi žodžiai. Manau, kad mano rašymo likimas buvo nulemtas jau tada, nes vis pagalvodavau: „Ar yra pasaulyje vieta, žvaigždė danguje, kur yra taika ir meilė?“ Mano tėvai buvo mylintys, todėl žinojau, kad jos esama mūsų bute. O kur dar? Sapnuose? Tada pagalvojau: „Medžiuose su knyga.“

CS • Taigi šeimos namai tiesiogine prasme jus paskatino ieškoti svetimų namų ir jie abu yra labai svarbūs jūsų kūrybai. Diduma, ką panaudojate ir kas padeda judėti kūryboje, yra jūsų paties gyvenimo ir santykių medžiaga. Tačiau tuo pačiu sakote: „Kai rašau, esu bevaikė. Kai rašau, pasprunku nuo savęs, išsišakniju, esu skaistuolė; palieku savo namus ir nebesugrįžtu.“ Ką reiškia rašyti autobiografiškai, neužsidarant šeimos namuose ir keliaujant svetimų namų link?

HC • Rašymas yra tam tikras keistas santykis su savo kitybe, su savo klausimais. „Kas aš esu?“ – To tikrai nežinau. Klausiu savęs ir dairausi į veidrodžius, turinčius galią įžvelgti giluminius vaizdus, kurių pati nematau. Tai būdas atrasti savo slaptą dvynį, savo svetimą dvynį, savo keistą dvynį. Kai rašote (tyčia vartoju daugiskaitą), jūs esate visiškai pasinėrę į to kito, kuris gyvena kažkur jūsų gelmėse ir perkelia jus į psichinę būseną, kurioje turite pripažinti ir nesigailėti, jog niekas jums negali nurodyti užmiršti jūsų susižavėjimo šaltinio. Jūs trokštate to kito, savo giluminės patybės, kurią tegalite pažadinti savyje. Ji turi tokią pačią nesatį arba esatį kaip Dievas; mums to reikia.

CS • Daugelyje jūsų tekstų kalbama apie tapatybes, kurių reikšmė nėra aiškiai įtvirtinta. Pavyzdžiui, prisimenu, kaip ką tik kalbėjote apie žydiškumą: „Tai yra, bet kas tai yra?“ Kita vertus, ankstyvuosiuose savo kūriniuose, pavyzdžiui, „Medūzos juoke“ [Le Rire de la Méduse, 1975], jūs atrandate politinę galimybę rašyti kaip moteris, taip, regis, nutoldama nuo šios kategorijos kaip pastovių koordinačių rinkinio.

HC • Niekados nemaniau, kad rašysiu kaip moteris. Augdama Alžyre, pirmiausia buvau laikoma žyde. Kai buvau septyniolikos ar aštuoniolikos metų, pradėjau jausti, kad instinktyviai esu ne tik žydų, kolonizuotos tautos, kuriai priklausiau, bet ir alžyriečių (alžyriečių būtent kaip kolonizuotos tautos) ir visos planetos kolonizuotųjų pusėje. Bet kai atvykau į Prancūziją, staiga atradau, jog taipogi esu moteris. Prancūzija buvo laikoma išsilavinusia šalimi, bet atvykusi pamačiau, kad tai netiesa! Štai toks buvo moterų likimas: kančios, neišprusimas, socialinė ir politinė padėtis, pasmerkusi jas būti vyrų tarnaitėmis. Pradėjau žvalgytis į savo amžininkes. Tariau: „Dieve! Jos net su savimi nedraugauja. Jos netgi nežino, ką reiškia būti moterimi.“ Kas yra jouissance, kas yra malonumas, kas yra seksualinis malonumas? Mačiau, kad jos apie tai nieko neišmano. Todėl ir parašiau „Medūzos juoką“. Tarytum staiga prabudau. Tai buvo savotiška intelektualinė evoliucija. Pamaniau: „Dabar ugnis liepsnoja moterų pasaulyje. Todėl tam reikalui turiu skirti visas jėgas“, – žinodama, kad man gyvai esant pergalės nepasieksime, kad tai kova, kuri tęsis amžius. Bet, būdama moterimi, kuri priklauso moterims, negalėjau dvejoti.

CS • Ką reiškia būti moterimi? Ką manote apie transfeminizmą?

HC • Moteris nėra kamera, kurioje esi įkalinta. Tai atvirumas, gebėjimas išgyventi viską. Aš buvau ir vyras, ir paukštis. Būdama moterimi, priklausai tai šios rūšies daliai, kuri patiria malonumą tam tikrą laiko tarpą talpinti ir laikyti kitą žmogų, apie kurį tuo metu nieko nenumanai; tai tiesiog būtybė, kurią nešioji savyje, tavo dalis, kuri nėra tu pati. Tai tobulas ir laimingas keistybės vidujybėje patyrimas ir vėliau šios keistybės išlaisvinimas.

Esu visiškai atvira trans- pozicijoms; mano manymu, riba pasiekiama tada, kai atsiranda reakcijos į suvokimą, kad tau draudžiama keisti tapatybes, kai jos virsta dar viena pastovia, griežta, ribota patirtimi.

CS • Ar savo žydiškumą laikote nepastoviu?

HC • Kiekvienas stengiasi išvengti žydiškumo. Esama daugybės stulbinančių bailumo pavyzdžių, daug jų regėjau gyvenime. Vienas mano sprendimų, mano ankstyvasis sprendimas, yra tas, kad nuo to neįmanoma pasprukti. Tu gimei būtent ten. Ir aš kartais sakau, kad negaliu paneigti, jog gimiau Alžyre, nes kažkas iš šios šalies (kuriai nepriklausau ir kuri man nepriklauso) žemės, kvapų ir likimo yra mano pačios dalis. Negaliu to ištrinti. Ir nereikia, nes turiu grąžinti skolą. Su žydiškumu susijęs gausus ir išskirtinis paveldas, kuris yra kančių, persekiojimų paveldas. Tai viena priežasčių, kodėl turiu likti ten, būti ten. Nors esu netikinti, gerbiu didžiulę šios tautos istoriją, kurią teisėtai paveldi visi žmonės; mes visi esame paveldėtojai. Neigti šį dalyką yra silpnumo ženklas.

 

Vertė Linas J. Jankauskas
A Strangeness Inside Your Self