Filosofo Arvydo Šliogerio mintis apie Dievo ieškojimą, išsakyta apie 1992–1994 m. Dotnuvos vienuolyne, lankantis pas Tėvą Stanislovą.
Pateikiame du A. Šliogerio minties variantus – klausymo (garso įrašas) ir klausymo/žiūrėjimo (vaizdo klipas su garso įrašu, kurį lydi paties filosofo nuotraukos).
Dalinamės knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Pristatome ir tęsiame pokalbį apie vieną svarbiausių filosofo temų – patirtį, kuri šiame epizode sukonkretinama.
„Žmogus yra suspaustas kalbos ir jos daiktiškųjų kristalų – prietaisų, kultūros, ideologijų, instrumentų – replėse, bijo patyrimo, nes jis skausmingas; žmogus stengiasi nuo patyrimo atsiriboti, bet kartu negali be patyrimo, nes tik patyrimas suteikia gyvenimui prasmę, intensyvumą, tikrumo džiaugsmą, nors ir yra skausmingas.
Tik iš skausmo atsiranda džiaugsmas. Tokia keista patyrimo dialektika ir dviprasmiškas žmogaus santykis su juo atsiranda kartu su hominidu, ir pabėgti nuo tos dviprasmybės neįmanoma. Tai pamatinė žmogaus, kaip kalbančios būtybės, būklė šioje žemėje. Siekti patyrimo ir kartu jo nekęsti – tokiam likimui pasmerktas žmogus.“ (Arvydas Šliogeris)
Pokalbis su hum. m. dr. Tėja Snuviške: svarstoma apie transcendentinių klausimų iškilimą „ašiniame laike“, Vakarų ir Indijos mąstymo tradicijų bruožų skirtumus ir panašumus, graikų civilizacijos sintezę ir paraleles Indijoje, indoeuropeistiką, sanskritą ir komparatyvistiką, indų sakralinius tekstus, filosofijos ir mitologijos santykį, Indijos filosofijos mokyklas, labiausiai veikusias Vakarus, ir kitką.
„Dirbdamas visada vadovaujuosi teze ‘esame pasaulyje, bet niekada nesame visame pasaulyje – būname vien tik sferose’. Ontologinį skirtumą laikau erdviniu skirtumu arba erdvės skirtumu ta prasme, kad nuolat interpretuoju skirtumą tarp gyvenimo ir egzistavimo. Kažką panašaus padarė ir vėlesnis Heideggeris, išskyręs visišką egzistencijos ekstazę ir santykinę gyvenimo ekstazę. Manau, kad šios skirties išryškinimą galima aptikti visoje mano kūryboje.“ – Peter Sloterdijk
Šiame straipsnyje įvairiais aspektais analizuojamas įtakingo postmodernistinės pakraipos prancūzų filosofo ir sinologo François Jullieno įnašas į dabartinių komparatyvistinių tyrimų lauką, pagrindinį dėmesį sutelkiant į Kinijos ir Vakarų civilizacijų mąstymo tradicijų sankirtas. Tyrimo eigoje parodoma, kaip jis, remdamasis kinų mąstymo tradicijos palikimu, kuria naujus originalius teorinius konceptus, pasitelkia savitas komparatyvistines tyrinėjimo strategijas ir metodologines prieigas.
Honkonge gyvenantis filosofas Yuk Hui savo tekstuose atskleidžia, kaip technikos filosofija, kadaise laikyta siaura ir specializuota sritimi, atveria didžiulį, beveik viską apimantį temų spektrą. Šiais laikais, kai vyrauja distopinis determinizmas, dažnai perteikiamas transhumanistinės ideologijos variantais, Hui ragina suskaidyti ateitį, kurioje gali susikryžiuoti daugybė labai skirtingų įvykių; jo tikslas – padėti suprasti ir puoselėti dinamišką atvirumą, kuris globalizuotoje technologinėje monokultūroje gali išnykti. Tokia įvairovė neapsiriboja vien tik techninių prietaisų ir sistemų gausėjimu, tai taip pat reiškia, kad reikia iš naujo atrasti pamirštus metodus ir naujus būdus, kaip elgtis su technika, remiantis skirtingais tikslais ir pasaulio pažinimo būdais.
Šiame pokalbyje daug metų Taivane dirbęs prancūzų filosofas ir orientalistas Jeanas-Yves’as Heurtebise’as apibrėžia transkultūrinę filosofiją ir atsako į keletą klausimų, kurie ypač aktualūs šiandienos Taivanui: kuo skiriasi transkultūrinė ir komparatyvistinė filosofijos; kaip galime persvarstyti kultūrinio skirtumo svarbą iš neesencialistinės perspektyvos; koks yra Taivano perspektyvos vaidmuo vykstančio filosofinio Rytų ir Vakarų susidūrimo kontekste?