Žodžio laisvės gynimas fanatizmo akivaizdoje: Salman Rushdie

Trisdešimt trejus metus garsus rašytojas Salmanas Rushdie’is gyveno slegiamas fatvos (religinio edikto), raginančios jį nužudyti, kurią Irano aukščiausiasis dvasininkas ajatola Khomeini paskelbė po to, kai 1988-aisiais buvo išleistas romanas „Šėtoniškos eilės“ (The Satanic Verses), islamo fundamentalizmo satyra. Vis dėlto prieš dvi savaites [2022 m. rugpjūčio 12 d.] fatva jį užklupo. Sutrikęs 24 metų amerikietis musulmonas Hadi Mataras beveik tuziną kartų peiliu dūrė rašytojui, šiam viešai kalbant Chautauqua Institucijoje, esančioje maždaug už septyniasdešimt mylių į pietvakarius nuo Bafalo, Niujorko valstijoje. Rushdie’is neteks akies, tačiau tikimasi, kad išgyvens.

Taigi dabar yra gera proga nupūsti dulkes nuo pokalbio su S. Rushdie’iu, kurį pakalbinau 2005 m. jam lankantis kitoje įstaigoje, Mičigano valstybiniame universitete. Nors jau buvo praėję septyniolika metų nuo fatvos paskelbimo, apsauga buvo intensyvi. Visoje paskaitų salėje šniukštinėjo bombų ieškantys šunys. Apsaugininkai mane apčiupinėjo, o tada palydėjo į saugią patalpą pasikalbėti. Prisimenu, kad jiems pasitraukus budėti į lauką, Rushdie’is iškart ėmė niurnėti dėl sukelto šurmulio, kuris, anot jo, buvo nereikalingas.

Paaiškėjo, kad tai netiesa.

Mūsų pokalbyje, paskelbtame žurnale Reason Magazine, buvo plačiai aptarti neramūs laikai, kuriais tuo metu gyvenome: islamo radikalizmas kėlė grėsmę žodžio laisvei; pasaulis vis dar nebuvo atsigavęs po Rugsėjo 11-osios įvykių; prezidentas George’as W. Bushas paskelbė visuotinį karą terorizmui, nuvertė ne tik Talibaną Afganistane, bet ir Saddamą Husseiną Irake bei pažėrė didelį nerimą keliančių klausimų dėl JAV vykdomos užsienio politikos.

Nuo to laiko pasaulis netapo stabilesnis. Priešingai. Jeigu šiandien vėl kalbėčiausi su Rushdie’iu, paklausčiau apie sudužusias Arabų pavasario viltis; apie pasaulinį liberaliosios demokratijos nuosmukį; dešiniojo ekstremizmo pakilimą Amerikoje, jį ir mane priglaudusioje šalyje, bei Indijoje, jo ir mano gimtojoje šalyje, kurios aukštinimas romane „Vidurnakčio vaikai“ (Midnight’s Children) jį švystelėjo į literatūros žvaigždyną.

Norėčiau paklausti, ar jis būtų parašęs „Šėtoniškas eiles“ šiandien – ne dėl gresiančių pasekmių jam, o dėl Indijos musulmonų. Jo satyra apie islamą ir pranašą Mahometą, pateikta toje knygoje, buvo vidinės kritikos dvasia, raginanti jo religiją imtis reformų. Tačiau šiandien fanatiški hinduistų politikai, kaip pastebėjo Indijos žurnalistas Siddharthas Varadarajanas podkaste The UnPopulist, išniekina Pranašą vien tam, kad pažemintų du šimtus milijonų Indijos musulmonų ir primintų jiems apie jų antrarūšį statusą. Kokia literatūrine etika turėtų vadovautis rašytojas, spręsdamas, kokias amžinas tiesas reikėtų išreikšti konkrečiu politiniu momentu?

Shikha Dalmia

 

POKALBIS

[2005 m. pokalbio įžanga]

Salmanas Rushdie’is yra politinis rašytojas, kurio politinius ir literatūrinius instinktus ilgą laiką lydėjo priešprieša. Nuo penkiolikos metų jį traukė kairieji marksistai, kurie galiausiai jį atvedė į Nikaragvos džiungles, kur jis tapo sandinistų režimo svečiu. Rezultatas – 1987 m. išleista knyga The Jaguar Smile („Jaguaro šypsena“), kurioje pernelyg optimistiškai pasakojama apie Nikaragvos ateitį valdant socialistams. Dėl šios knygos Rushdie’is tapo kairiųjų numylėtiniu ir konservatorių atstumtuoju.

Rushdie’io literatūrinis jautrumas, priešingai nei jo politinis jautrumas, yra individualistinis, netgi verslininkiškas: net ir būdamas 58 metų amžiaus, jis nesibodi literatūrinės rizikos, ir tai pabrėžia jo naujosios esė rinkinės Step Across This Line („Perženk šią liniją“) pavadinimas.

Tuo metu, kai Vakarų tekstuose apie Indiją vyravo E. M. Forsterio stiliaus nostalgija Britų Indijai, Rushdie’is parašė „Vidurnakčio vaikus“ (1980), išdėstydamas indiškąjį požiūrį į kolonijinio valdymo pabaigą. Įspūdingiausia knygos savybė ta, kad, užuot pritaikęs Indiją prie vyraujančio anglų kalbos stiliaus ir idiomų, kaip iki tol darė dauguma Vakarų ir Indijos rašytojų, Rushdie’is pačią anglų kalbą pritaikė prie Indijos. Jis išrado visiškai naują prozos ir pasakojimo stilių, norėdamas perteikti spalvingą, chaotišką ir kakofonišką savo tėvynės tikrovę. Atsiribojusi nuo blyškių forsteriškų atspalvių, Rushdie’io proza pasižymi siautulinga energija, kurią sustiprina gausus hindi ir urdu žodžių vartojimas be kursyvo bei paaiškinimų, tarytum šurmuliuojančiuose Indijos daugiakalbiuose miestuose nebūtų laiko tokioms lingvistinėms mandagybėms.

Rushdie’io literatūrinis ikonoklazmas kyla ne tik iš temos diktuojamų reikalavimų, bet ir iš gilaus asmeninio instinkto – neapykantos visoms ortodoksijoms, ypač religinėms. Nors užaugo musulmonų šeimoje, jaunystėje atmetė savo tikėjimą ir iki šiol išlieka netikintis. Nors Rushdie’io literatūrinis ikonoklazmas pelnė jam vietą didžiųjų šiuolaikinių pasaulio rašytojų panteone, jo religinis ikonoklazmas nedavė tokių džiugių rezultatų. 1988 m. išleistoje knygoje „Šėtoniškos eilės“ buvo pateikta islamo parodija, kuri papiktino Irano ajatolą Khomeini, apkaltinusį Rushdie’į apostaze ir paskelbusį fatvą, raginančią jį nužudyti.

Fatva Rushdie’į daugelį metų vertė slapstytis Londone. Dėl to iširo rašytojo santuoka, jis buvo atskirtas nuo savo mažamečio sūnaus. Knygą uždraudus Indijoje, negalėjo atvykti į tėvynę. Žūtbūt norėdamas susigrąžinti normalų gyvenimą, Rushdie’is atsiprašė musulmonų ir netgi oficialiai atsivertė į islamą, tačiau vėliau šio poelgio išsižadėjo.

Ikonoklasto siela negali susitaikyti su tironija. Persekiojimo ir cenzūros išmėginimai padidino įtampą tarp Rushdie’io politinio ir literatūrinio jautrumo, sukeldami, pasitelkiant marksistinę sąvoką, vidinę dialektiką. Ši patirtis jį priartino prie esminio libertariško rūpesčio – laisvės temos, kuri ne kartą nagrinėjama esė rinktinėje Step Across This Line, kurią jis tomis dienomis pristatinėjo.

⊕

RAŠYMAS FATVOS SĄLYGOMIS

Shikha Dalmia ¦ Knygoje Step Across This Line rašoma apie ribų peržengimą – fizinių, metaforinių, moralinių. Didžiausia jūsų peržengta riba įvyko tuomet, kai iš laisvo, paprasto žmogaus tapote medžiojamu žmogumi. Kaip tai paveikė jūsų rašymą?

Salman Rushdie ¦ Didžiausias tiesioginis poveikis buvo tas, kad praradau vieno romano ekvivalentą. Kovai su grasinimais ir jų atšaukimui buvo skirta tiek daug laiko, pastangų ir streso, jog ilgą laiką neturėjau laiko kūrybai, kadangi pirmenybė buvo teikiama kitiems dalykams.

Dėl pačių tekstų turinio nesu tikras. Man labai sunku atskirti, kas įtakoja mano kūrybą – šalutinis senėjimo poveikis, didesnės patirties įgijimas ar dalykai, konkrečiai susiję su minėta grėsme. Manau, intelektualiai labiau įsitraukiau į laisvės temą. Jei gyveni laisvoje šalyje, tau nereikia visą gyvenimą ginčytis dėl laisvės, nes ji visur tave supa. Argi verta kelti didžiulį triukšmą dėl, regis, savaime esančio dalyko? Tačiau jeigu kas nors bando jį panaikinti, privalai imtis gynybinių veiksmų.

Po fatvos paskelbimo labiausiai bijojau, kad šis išpuolis gali sužlugdyti mano kūrybą. Literatūrine prasme baiminausi, kad parašysiu daug atsargesnių knygų. Arba, atvirkščiai, dar labiau supyksiu ir parašysiu daugiau priešiškų knygų. Supratau, kad abi šios baigtys būtų katastrofiškos, nes tokiu atveju tapčiau visišku padėties įkaitu. Aš nebebūčiau rašytoju, kuriuo buvau užsibrėžęs būti, ir tapčiau rašytoju, kuris buvo sukurtas užsipuolus „Šėtoniškas eiles“. Iškart sau pasakiau, kad neketinu pakliūti į tuos akivaizdžius spąstus.

Dalmia ¦ Jeigu fatva būtų buvusi paskelbta jūsų karjeros pradžioje, ar ji būtų sutrikdžiusi jūsų pastangas atrasti save kaip rašytoją?

Rushdie ¦ Labai tikėtina. Tai beveik išmušė mane iš vėžių. Vis dėlto aš jau turėjau pakankamai patirties ir supratimo, kurlink noriu judėti kaip rašytojas, kad galėčiau tęsti.

⊕

EKSTREMIZMAS IR RELIATYVIZMAS: DVI TOS PAČIOS MONETOS PUSĖS?

Dalmia ¦ Ar žodžio laisvei kelia grėsmę kultūrinis reliatyvizmas – idėja, kad tokie principai kaip žodžio laisvė yra ne universalios tiesos, o tik vietiniai kultūriniai konstruktai?

Rushdie ¦ Universalių teisių idėja, – idėja apie teises, kurios yra universalios visiems žmonėms, kadangi jos atitinka mūsų, kaip žmonių, prigimtį, o ne mūsų gyvenamąją vietą ar kultūrinę kilmę, – yra nepaprastai svarbi. Šį įsitikinimą ginčija kultūrinio reliatyvizmo apaštalai, kurie atsisako pripažinti, jog tokios teisės egzistuoja. Jei pažvelgtume į tuos, kurie remiasi šia idėja, paaiškėtų, kad tai yra Robertas Mugabe, Kinijos vadovai, Singapūro vadovai, Talibanas, ajatola Khomeini. Tai pavojingas įsitikinimas, kad viskas yra reliatyvu, todėl šiems žmonėms, girdi, turėtų būti leista žudyti, nes žudymas yra jų kultūra.

Manau, kad žodžio laisvės argumentai šiame amžiuje susiduria su sunkumais. Daugelis mūsų įsisavino cenzūros argumentą, kuomet geriau užčiaupti žmones nei leisti jiems sakyti tai, kas mums nepatinka. Tai pavojinga, nes gerų ketinimų ir aukštų principų turintys žmonės gali manyti, kad cenzūra yra ne baisi klaida, o būdas pasiekti savo tikslą. Tačiau blogos idėjos nenustoja egzistuoti, jeigu nėra atskleidžiamos. Jos kaupiasi ir tampa vis galingesnės.

Dalmia ¦ Fatva tam tikra prasme buvo Rugsėjo 11-osios preliudija. Tai buvo aiškiausias ženklas, kad islamo fundamentalizmas kelia grėsmę laisvei, pliuralizmui, sekuliarizmui ir viskam, ką mylime Vakaruose. Anuomet raginote Vakarų lyderius susivienyti bei nugalėti tironijos ir terorizmo jėgas, „raganų degintojus“, kaip juos pavadinote, pabrėždamas, kad kalbama ne apie religiją, o apie dominavimą ir kontrolę. Ar Vakarai atsakė?

Rushdie ¦ Ganėtinai lėtai. Manau, kad galiausiai taip ir nutiko. Įdomu tai, kad abiejose ginčo pusėse buvo žmonių, kurie norėjo apibūdinti šį dalyką kaip išskirtinį įvykį. Žmonės, kurie mane palaikė, norėjo pasakyti, kad šitai buvo išskirtinai baisus išpuolis prieš rašytoją, todėl jam apginti reikia išskirtinių išteklių. Žmonės, kurie manęs nepalaikė, teigė, kad padariau kažką išskirtinai baisaus, kad žodžio laisvės taisyklės netaikomos. Tačiau abiejose ginčo pusėse norėta nepadaryti šio įvykio įprastu. Visa tai neįrodė, kad islamas nusistatęs prieš žodžio laisvę. Jis tiesiog priešinosi siaubingam piktnaudžiavimui ja. Visa tai neįrodė, kad egzistuoja didelė tokio pobūdžio problema. Visa tai tik įrodė, kad pamišęs mirštantis religinis lyderis išsakė ypač beprotišką fanatišką grasinimą.

Kuomet bandžiau sakyti, kad mano atvejis nėra išskirtinis, kad tai vyksta daugelyje vietų su daugeliu rašytojų ir kad į šį reiškinį reikia žvelgti plačiau, mano žodžiai dažnai buvo laikomi ypatingu prašymu. Manyta, kad, norėdamas pasiteisinti, bandau savo atvejį sumenkinti. Buvo labai sunku įtikinti žmones plačiau atmerkti akis, kad šie pagaliau pamatytų besiplečiantį reiškinį, į kurį reikia žiūrėti rimtai: turiu omenyje bandymą kontroliuoti mintis.

Tai yra islamo radikalizmo fronto linija. Už jo slypi įvairūs dalykai. Žinote, ką [Irano sociologas] Ali Shariati pavadino „maištu prieš istoriją“. Tai tironijos ir neprotingumo projektas, kuriuo norima laike įšaldyti tam tikrą požiūrį į islamo kultūrą ir nutildyti pažangius musulmoniško pasaulio balsus, kviečiančius į laisvą ir klestinčią ateitį.

Tomis dienomis žmonės nebuvo suinteresuoti apie tai girdėti. Tuomet ištiko Rugsėjo 11-oji, ir dabar daugelis žmonių sako, kad, žvelgiant iš laiko perspektyvos, fatva buvo šio pagrindinio įvykio prologas.

⊕

AMERIKOS UŽSIENIO POLITIKA PO RUGSĖJO 11-OSIOS: TAIKIKLYJE – ISLAMO ŠVELNINIMAS

Dalmia ¦ Jūs parašėte esė, kurioje kritikuojate prezidentą Bushą ir kitus Vakarų lyderius dėl to, kad šie po Rugsėjo 11-osios teigė, jog „tai nėra susiję su islamu“. Kokiu būdu tai susiję su islamu?

Rushdie ¦ Žinote, tie žodžiai pasakyti norint gero. Jie pasakyti siekiant sumažinti prieš musulmonus nukreiptą reakciją. Tačiau, turint omenyje faktus, tai yra absurdiška. Juk kalbama ne apie futbolą.

Tai, kad kalbama apie tam tikrą islamo idėją, kurią daugelis musulmonų atmeta, nereiškia, kad kalbama ne apie islamą. Krikščionių koalicija [The Christian Coalition] vis dar kalba apie krikščionybę, net jeigu tai yra krikščionybės idėja, su kuria daugelis krikščionių gali nesutikti.

Dalmia ¦ Jie nori pasakyti, kad tai nėra susiję su teisingai suprantamu islamu. Tai susiję su tam tikrais kraštutiniais islamo sekėjais, kurie galbūt neteisingai interpretuoja religiją.

Rushdie ¦ Taip, bet šiais laikais vahabitų islamas tampa labai įtakingas. Tvirtinti, kad tai nėra susiję su islamu, reiškia nesuprasti pasaulio tokio, koks jis yra iš tikrųjų.

Dalmia ¦ Jie stengiasi užtikrinti, kad islamas visuomenės sąmonėje netaptų terorizmo sinonimu.

Rushdie ¦ Žinoma, jokia religija nėra susijusi su jokiais smurto veiksmais. Kryžiaus žygiai neįrodo, kad krikščionybė buvo smurtinė. Inkvizicija neįrodo, kad krikščionybė kankino žmones. Bet ta krikščionybė kankino žmones. Šitas islamas įvykdė šį išpuolį.

Manau, kad šio atsiribojimo siekiama dėl kilnių priežasčių. Galima gerbti tas priežastis, tačiau čia iškyla tiesos problema. Šis dalykas man šiek tiek primena tai, ką Vakarų socialistai sakydavo nutikus didžiausiems Sovietų Sąjungos ekscesams. Jie sakydavo, kad tai nėra tikrasis socializmas. Girdi, egzistuoja tikras socializmas, kurio esmė – laisvė, socialinis teisingumas ir t. t., bet tenai vyraujantis tironiškas režimas, kuris iš tikrųjų buvo socializmas, nėra tikrasis marksizmas. Problema ta, kad kaip tik tai tenai ir buvo. Kuomet jis žlugo, tam tikra prasme kartu su juo žlugo ir visas intelektualinis socializmo konstruktas. Pasidarė labai sunku nepaisyti visų tų iš Sovietų Sąjungos išėjusių žmonių, kurie nekentė sąvokos „socializmas“, nes ji jiems reiškė tironiją. Manau, kad ir diskurse apie islamą prasideda toks pat atsiribojimas. Tiesą pasakius, egzistuoja islamas, kuris tikrai nėra patrauklus.

Gali būti ir kita alternatyva. Aš užaugau musulmonų šeimoje Indijoje ir žinau, ką reiškia tas kitas islamas. Mano senelis buvo labai religingas žmogus. Jis vyko į Meką atlikti hadžo ir meldėsi penkis kartus per dieną. Tačiau jis buvo pats pakančiausias ir atviriausias žmogus, kokį man teko sutikti. Nuvykę į bet kurią musulmonišką šalį, susidursite su ginču tarp radikalaus ir nuosaikaus islamo. Tai ne klausimas, kaip Vakarai suvokia Rytus; reikia klausti, kas vyksta Rytuose. Jeigu apsilankysite pas musulmonus Indijoje, jie tuoj pat jums papasakos apie kovą su tais kitais musulmonais. Pavyzdžiui, islamas, primetamas Kašmyrui, yra labai panašus į arabiškąjį islamą, kuris Kašmyrui svetimas. Jis nepatinka kašmyriečiams, kurie linksta link sufizmo tradicijos, daug mistiškesnės ir švelnesnės.

Kaip pasakyti tiesą ir kartu nedemonizuoti žmonių, kurie nenusipelnė būti demonizuojami, – štai kur problema.

Dalmia ¦ Jeigu būtumėte prezidento Busho kalbų rašytojas, kaip tą padarytumėte?

Rushdie ¦ Jūs tiesiog turėtumėte pateikti šį argumentą. Turėtumėte pasakyti: „Ne visi tokie yra, bet tai yra dalis to, kas yra.“ Tai ir yra tiesos problema. Tiesa niekada nebūna vienmatė. Kartais ji prieštaringa. Tačiau politikai nori aiškumo.

Mano darbas nėra palengvinti gyvenimą politikui. Kalbant apie Busho kalbų rašytojus, kai kuriuos jų esu sutikęs, ir jie yra labai gabūs žmonės.

Dalmia ¦ Kur mus veda klausimas apie demokratines reformas islamo šalyse? Ar manote, kad islamui stinga esminės dalies laisvės pamatui?

Rushdie ¦ Jis turi papildomą dalį, reiškiančią, kad religija gali būti valstybės pagrindas. Klausimas tas, kaip tą dalį pašalinti, o ne ką nors pridėti. Pakistano istorijoje būta įvairių momentų, kai bandymams islamizuoti šalį ryžtingai priešinosi ir generolai, ir civilinės vyriausybės. Neišvengiama, kad šalis, kurioje gyvena daug musulmonų, sieks islamizuoti savo struktūras. Mano manymu, musulmonai turi plačiai suvokti, jog negalima kurti valstybės remiantis religija. Pakistanas yra to įrodymas. Čia buvo religija paremta valstybė, tačiau praėjus ketvirčiui amžiaus nuo jos įkūrimo ji subyrėjo, nes klijai nebuvo pakankamai stiprūs.

⊕

SEKULIARĖJANTI VALSTYBĖ IR SEKULIARI VALSTYBĖ

Dalmia ¦ Vakaruose taip pat diskutuojama, kaip geriausia atskirti bažnyčią nuo valstybės. Amerikos konstitucinė formulė buvo sukurta taip, kad valstybė būtų ne priešiška, o neutrali religijai. Prancūzija ir Turkija žengia šiek tiek toliau: pasitelkdamos valstybės galią, jos aktyviai sekuliarizuoja savas šalis. Kaip vertinate tai, kad valstybė būtų pasitelkiama kaip galia, siekiant sekuliarizacijos?

Rushdie ¦ Šiuo konkrečiu atveju manau, kad prancūzai, taip sakant, daugmaž viską suprato teisingai. Bažnyčios ir valstybės atskyrimo idėja buvo eksportuota į Amerikos konstituciją iš Prancūzijos Tomo Paine’o dėka. Nuo pat Prancūzijos revoliucijos laikų Prancūzijoje vyravo idėja, kad bažnyčia neturi dalyvauti valstybės valdyme.

Pirmoji pataisa yra vienas didžiausių demokratijos pasiekimų pasaulyje. Joje išvien remiama tikėjimo laisvė ir išraiškos laisvė. Jos abi įrašytos toje pačioje pataisoje¹. Tai labai įdomu. Žinoma, žmonės turi turėti laisvę tikėti tuo, kuo nori tikėti, tačiau valstybė nesiruošia teikti pirmenybės nė vienam iš tų tikėjimų.

Vis dėlto Europa ir Jungtinės Amerikos Valstijos labai skiriasi. Europoje XVIII a. Apšvieta buvo suvokiama kaip kova prieš Bažnyčios siekį apriboti intelektinę laisvę, kaip kova prieš inkviziciją, kova prieš religinę cenzūrą. Apšvietos pergalė Europoje buvo laikoma religijos išstūmimu iš galios centro. Tuo pat metu Amerikoje Apšvieta reiškė atvykimą į šalį, kurioje žmonės neketino tavęs persekioti dėl religijos. Taigi tai reiškė religijos laisvę. Europoje tai reiškė laisvę nuo religijos.

Šioje šalyje vis sunkiau užmegzti dialogą apie religijos pašalinimą iš valstybės. Nors tai yra šios šalies teorija, šitai vis rečiau tampa šios valstybės praktika.

Mane labai nustebino, kai kandidatu į viceprezidentus buvo pasirinktas Joe Liebermanas, ir tuomet buvo svarstoma, ar amerikiečiai balsuos už žydų kilmės kandidatą. Prisimenu plačią The New York Times apklausą, kurioje žmonių klausė, ar jie sutiktų, kad kandidatu į prezidentus taptų moteris, žydas, afroamerikietis, homoseksualas ir ateistas. Pirmus keturis atvejus vienareikšmiškai teigiamai įvertino didžioji dauguma apklaustųjų, tačiau ateisto atvejis įvertintas tik fifty-fifty. Žmogus, atvirai deklaruojantis, kad neišpažįsta religijos, šioje šalyje negali būti išrinktas net žemiausio lygio pareigūnu. Tai yra problema, kadangi sukuriamas šventeiviškumo kupinas politinis diskursas. Religijos pašventinta veidmainystė.

⊕

KOLONIZUOTŲJŲ VEIKSENA

Dalmia ¦ Kairieji intelektualai pasaulio politiką paprastai vertina kaip kovą tarp galingųjų Vakarų ir bejėgių Trečiojo pasaulio šalių. Kai kuriems Rugsėjo 11-oji tapo lūžio tašku: vienas iš tų, kurie visiškai persivertė, yra jūsų draugas Christopheris Hitchensas, kuriam dedikuota jūsų rinktinė Step Across This Line, tapęs entuziastingu Busho užsienio politikos šalininku. Indų rašytoja ir aktyvistė Arundhati Roy ir toliau mano, kad Amerika yra daugelio pasaulio problemų šaltinis. Jūs, kaip ir ji, buvote JAV užsienio politikos kritikas Šaltojo karo metais. Kuriai stovyklai save priskiriate dabar?

Rushdie ¦ Galima sakyti, kad aš esu trečiasis trikampio taškas. Kartais pritariu jiems abiem, o dažnai ir nesutinku. Christopherio kelias link [Paulo] Wolfowitzo² yra daug tolimesnis nei mano. Ir nemanau, kad tebesu įsitikinęs demokratijos domino efekto teorija. Nors mes ir matome šiuos bruzdesius tose regiono šalyse, mano manymu, tuos veiksmus galima lengvai priskirti nuo Amerikos politikos visiškai nepriklausantiems dalykams, susijusiems su vietine istorija. Neapykanta Sirijos okupacijai Libane egzistuoja jau seniai, ir tam tikru metu ji turėjo prasiveržti. Jei pažvelgtume į Arafato mirties pasekmes, man atrodo, kad tai, kas dabar vyksta palestiniečių bendruomenėje, turi didelį atgarsį Šiaurės Airijos katalikų bendruomenėje. Ateina akimirka, kai žmonės pavargsta nuo šių dalykų, pavargsta nuo smurto ir terorizmo. Šiaurės Airijos katalikai paprasčiausiai ėmė bjaurėtis tuo, ką darė IRA.

Be abejo, Amerikos politika yra svarbi, nes ji labai įtakinga. Tačiau daugelis ten vykstančių dalykų turi vietines priežastis.

Dalmia ¦ Visgi kyla klausimas, ar dabartinė JAV užsienio politika gali būti – ir ar buvo – teigiamų pokyčių katalizatorius?

Rushdie ¦ Manau, tai atviras klausimas. Atsakymą į šį klausimą pateiks kitas dešimtmetis.

Dalmia ¦ Tai jūs palaikote ar ne tokius Amerikos galios kritikus kaip Roy?

Rushdie ¦ Labai žaviuosi Arundhati aktyvumu ir esu rašęs, kad palaikau jos pastangas stabdyti kai kuriuos didelius užtvankų projektus Indijoje. Ji yra seno sukirpimo kairiųjų pažiūrų atstovė, kokių Indijoje vis dar esama, ir daugelis jų yra mano draugai. Tačiau aš nematau pasaulio taip, kaip jie, kuomet Amerika vaizduojama kaip baubas.

Parašiau „Gėdą“ [Shame, 1983], kai dar vyravo dvi supervalstybės. Viena šio romano idėjų buvo ta, kad labai lengva kaltinti supervalstybes dėl, tarkime, Indijos ir Pakistano problemų. Prielaida buvo tokia: tiesiog manykime, kad mūsų problemos yra mūsų pačių sukeltos, o paskui jas dar labiau pagilino ta ar kita supervalstybė. Tuomet jūs susigrąžinate atsakomybę už savo gyvenimą. Tai sugrąžina priemones į mūsų pačių rankas. Sakyti, kad viskas ateina iš išorės, yra labai naivu.

Dalmia ¦ Kai augau Indijoje, politikai dėl visų bendruomeninių riaušių, valdžios korupcijos atvejų ir nesėkmių kaltino „CŽA ranką“.

Rushdie ¦ Viskas. Viskas buvo „slapta ranka“. Pasaulį valdantis Thomaso Pynchono stiliaus sąmokslas.

⊕

MIŠRŪNIŠKUMO ŠLOVINIMAS

Dalmia ¦ Jūsų knyga Step Across This Line – tai migracijos, maišymosi, prisitaikymo, hibridizacijos, kultūrinio mišrūniškumo [cultural mongrelization] šlovinimas. Tačiau net ir pats didžiausias kultūrinis mišrūnas įsikabina į kažkurią savo kilmės dalį. Į kurią savojo indiškumo dalį esate įsikabinęs jūs?

Rushdie ¦ Ta dalis nėra maža. Man tai labai, labai svarbus dalykas. Kaip rašiau toje knygoje, vienas didžiausių sunkumų fatvos metais buvo atsiskyrimas nuo Indijos. Dešimtmetį. Neįtikėtina, kad mano gyvenime buvo dešimties metų laikotarpis, kai negalėjau grįžti atgal.

Dalmia ¦ Vienas labiausiai jaudinančių jūsų knygos tekstų yra apie grįžimą į Indiją ir protėvių namų susigrąžinimą Solane, kuriuos jums nesant konfiskavo valstijos valdžia.

Rushdie ¦ Tai buvo labai jaudinanti akimirka, ypač todėl, kad atvykau kartu su sūnumi, ir tai atsispindi šiame kūrinyje. Šiaip ar taip, nuo tada daug kartų grįžau ir atsigriebiau už prarastą laiką. Tai mane įkvepia kaip niekas kitas. Taip buvo visada.

Dalmia ¦ Koks Indijos aspektas jus įkvepia?

Rushdie ¦ Žinote, aš taip teoriškai nemąstau. Aš tiesiog ten nuvykstu, ir tai mane labai paveikia. Tai suteikia man istorijų, kurias galiu papasakoti.

 

///

P. S.

Teisė nesutikti yra esminė žmogaus vystymosi sąlyga, tačiau rašytojai ir mąstytojai, išdrįsę mesti iššūkį savo laikmečio ortodoksijoms, nuo seniausių laikų buvo persekiojami ir patyrė smurtą. Reikia nepaprastos drąsos, kad atsilaikytum prieš grasinimus mirtimi, kurių tikslas yra įbauginti, nutildyti ir terorizuoti.

Daugiau nei trisdešimt metų Salmanas Rushdie’is nesileido įbauginamas fatvos, raginančios jį nužudyti, kurią 1989-aisiais paskelbė tuometinis aukščiausiasis Irano lyderis ajatola Ruhollah Khomeini. Penktadienį įvykdytas smurtinis išpuolis prieš S. Rushdie’į buvo ne tik bjaurus pasikėsinimas į vieno įžvalgiausių pasaulio rašytojų gyvybę, bet ir išpuolis prieš teisę nesutikti, liberalią demokratiją ir pačią laisvę.

Labiau nei fatva, paskelbta demokratijos pakilimo laikotarpiu, šokiravo faktas, kad demokratijos gynėjai nesugebėjo palaikyti S. Rushdie’io tuo metu, kai jis beveik dešimtmetį buvo priverstas slapstytis, o jo bendraminčius žudė fanatikai. Daugelis vadinamųjų liberalų, tarp jų ir aukšto rango Didžiosios Britanijos politikai, labiau stengėsi išreikšti užuojautą tiems, kuriuos jis užgavo, arba pasakyti, kodėl jie su juo nesutinka, negu vienareikšmiškai pasmerkti tuos, kurie ragino jį nužudyti arba degino jo romaną „Šėtoniškos eilės“ (The Satanic Verses, 1988), siekdami, kad jis būtų uždraustas Didžiojoje Britanijoje.

Kai po aštuoniolikos metų Rushdie’iui už nuopelnus literatūrai buvo suteiktas riterio titulas, kai kurie teigė, kad tai buvo baisi klaida, tarsi įsižeidusieji turėtų teisę vetuoti išskirtinio talento pagerbimą.

Rushdie’is įnirtingai priešinosi bandymams jį apibrėžti remiantis grasinimais jo gyvybei, tačiau, susidūręs su vis labiau cenzūruojančiomis kultūromis, kurioms buvo leista suklestėti JAV ir Jungtinės Karalystės dešiniųjų ir kairiųjų judėjimuose, jis tapo vienu įtakingiausių žodžio laisvės gynėjų. Net kai žmonės pasaulyje žūsta kovodami už savo laisvę, pernelyg daug žmonių žodžio laisvę laiko ne brangiu dalyku, kurį reikia saugoti nuo sunaikinimo, o savaime suprantamu dalyku, neatimama duotybe.

Tačiau, kaip pastebėjo britų rašytojas Hanifas Kureishis, „šiandien niekas nebūtų drįsęs parašyti ‘Šėtoniškų eilių’, jau nekalbant apie jų publikavimą“. Kuomet prancūzų satyrinį žurnalą „Charlie Hebdo“, – praėjus keliems mėnesiams po 2015 m. sausio 7 d. įvykių Paryžiuje, kai islamistiniai teroristai nužudė aštuonis jo darbuotojus ir dar keturis žmones, įskaitant du policininkus, – Amerikos PEN apdovanojo už išraiškos laisvę, daugiau nei du šimtai žinomų rašytojų kreipėsi į PEN, kritikuodami už „pasirinktinai įžeidžiančios medžiagos įvertinimą“. 2020 m. spalį Prancūzijoje mokytojui buvo nukirsta galva, kai jis savo pamokose panaudojo satyrines pranašo Mahometo karikatūras; Didžiojoje Britanijoje dėl grasinimų mirtimi panašiomis aplinkybėmis mokytojas buvo priverstas slapstytis. Grasinimai smurtu tiems, kurie meta iššūkį religinėms ir pasaulietinėms ideologijoms, tapo įprastu reiškiniu. Nors vyriausybė labai išplėtė policijos įgaliojimus, susijusius su teise protestuoti, Didžiosios Britanijos teismai nusprendė, kad policijos pajėgos neteisėtai persekioja asmenis, išreiškiančius nuomonę apie dalykus, dėl kurių šiandien toli gražu nėra vieningai sutariama, ir pažymėjo, kad, siekiant nutildyti kitaip manančius asmenis, pasitelkiami nepagrįsti teiginiai apie fanatiškumą. Prieš dvejus metus Rushdie’is buvo vienas iš pasirašiusiųjų svarbų laišką, kuriame buvo įspėjama apie didėjančio visuomenės nepakantumo kitokiai nuomonei pasekmes.

Rushdie’is už savąjį žodžio laisvės gynimą sumokėjo milžinišką kainą. Tegul šis pasikėsinimas į jo gyvybę sukrečia savimi besirūpinančius liberalus. „Kai tik paskelbiama, kad tam tikros idėjos yra apsaugotos nuo kritikos, satyros, pašaipos ar pasmerkimo, minties laisvė tampa neįmanoma“, – 2005 m. sakė Rushdie’is. Jo žodžiai buvo ir visados bus teisingi. 

 

Parengė ir vertė Linas J. Jankauskas

Shikha Dalmia, „Salman Rushdie on Defending Free Speech in the Face of Fanaticism”

The Observer view on the attack on Salman Rushdie being an attack on free expression

 

1. Constitution of the United States. Amendment I: „Congress shall make no law respecting an establishment of religion, or prohibiting the free exercise thereof; or abridging the freedom of speech, or of the press; or the right of the people peaceably to assemble, and to petition the Government for a redress of grievances.” [Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija. Pirmoji pataisa: „Kongresas neturi leisti įstatymų, įtvirtinančių kurią nors religiją arba draudžiančių ją laisvai išpažinti, arba varžančių žodžio ar spaudos laisvę; arba žmonių teisę taikiai rinktis ir kreiptis su peticijomis į Vyriausybę dėl nuostolių atlyginimo.“]
2. Paul Wolfowitz (g.1943) – Amerikos diplomatas, ambasadorius, buvęs JAV Gynybos sekretoriaus pavaduotojas, vadinamas Irako karo architektu.