Pokalbis su amerikiečių filosofijos profesoriumi Richardu Capobianco, vienu pagrindinių XX a. vokiečių filosofo Martino Heideggerio minties komentatorių. Jo knygos „Engaging Heidegger“ (2010) ir „Heidegger’s Way of Being“ (2014) padėjo iš naujo suvokti Heideggerio apmąstymus apie būtį.
Antroji pokalbio dalis.
Dalinamės knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas.
Šiame pokalbyje kalbama apie Niekio sampratą A. Šliogerio filosofijoje ir bendrai svarstoma apie Niekio problematiką.
Pokalbis su amerikiečių filosofijos profesoriumi Richardu Capobianco, vienu pagrindinių XX a. vokiečių filosofo Martino Heideggerio minties komentatorių. Jo knygos „Engaging Heidegger“ (2010) ir „Heidegger’s Way of Being“ (2014) padėjo iš naujo suvokti Heideggerio apmąstymus apie būtį.
Pirmoji pokalbio dalis.
„Bhagavadgyta“ – didysis senovės Indijos dvasinės išminties lobis: šventraštis, vedantų – indiškosios filosofinės sistemos – tekstas, atskleidžiantis klasikinės jogos principus bei pasaulio nedalumo sampratą. Užrašytas šventraštis buvo giesmės forma sanskrito kalba. Kūrinio pavadinimas į lietuvių kalbą verčiamas „Viešpaties Giesmė“.
Žmonija yra ne superorganizmas, o greičiau palaidas aukštesnės tvarkos organizmų aglomeratas. Klimato kaita ir būtinumas visas civilizacijas imunizuoti nuo jų padarinių turbūt taps artėjančio ašinio proveržio varomąja jėga… Operatyvių veiksmų dėl ateities būtinybė reikalauja naujo sąmoningumo, naujų širdies įpročių, bendradarbiavimo ir vienijimosi su kitais bei gamta, kad išliktume ir klestėtume. Šį dalyką vadinu „ko-imunizmu“. – Peter Sloterdijk
„Iš pagrindinių literatūros mokyklų labiausiai tapatinuosi su ekspresionizmu. Visų mano pasakojimų ištakos glūdi nuotaikoje ar požiūryje, kuriuos norėjau perteikti skaitytojui. Pradėjęs rašyti, supratau, kad mano temos būtinai kils iš manojo gyvenimo. Niekada nebuvau išorinio pasaulio žmogus. Taigi niekada neturėjau nei daug praktinių žinių, nei įvairialypės gyvenimiškos patirties… Poe, Lovecraftas, Nabokovas, Williamas Burroughsas, Bruno Schulzas… Šių ir į juos panašių rašytojų draugijoje pasijutau savas, ir šią draugystę norėjau išlaikyti taip pat kaip ir ekscentriškas normas bei praktikas, kurias siekiau perteikti savo kūryboje.“ – Thomas Ligotti
Meno kūrinį padaro žmogaus rankos, tiesiogiai susiliečiančios su gamtine substancija, įliejama į individualią formą, perteikiančią menininko žvilgsnį į žmogaus pasaulį ir gamtinius daiktus. Gamtos daiktą individualizuoja pirmapradė būties ir grynojo santykio sankryža, o šį pirminį individualumą išskiria ir įtvirtina metafizinė patirtis.