Draugystė yra taip tvirtai suaugusi su pačiu filosofijos apibrėžimu, jog galima tarti, kad be jos filosofija realiai yra neįmanoma. Draugystę ir filosofiją sieja toks gilus intymumas, jog pastaroji savo pačios pavadinimu apima philos, draugą, ir, – kas dažnai nutinka kiekvieno pernelyg didelio artumo atveju, – rizikuoja šio neperprasti. Klasikiniame pasaulyje šis draugo bei filosofo mišrumas ir beveik konsubstancialumas buvo savaime suprantamas.
Gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis antikos filosofijai buvo skyręs du savarankiškus kursus. Vieną skaitė 1979 metais, kitą – po metų. Pristatome pirmojo paskaitų kurso, kurio išliko tik fragmentai, paskutinę paskaitą. Jos vertimas į lietuvių kalbą pirmąkart pasirodė 1998 m. ir buvo publikuotas nepilnas. Čia pateikiamas papildytas ir pataisytas paskaitos vertimas.
1980 m. gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis Maskvoje studentams perskaitė dvylika paskaitų apie antikos filosofiją. Paskaitų cikle užsibrėžta perteikti filosofijos istoriją kaip istoriją pamąstymų apie ribines žmogaus ir pasaulio santykių sąlygas. Autoriaus dėmesio centre – egzistuojančiojo būties problema, kylanti sengraikių minties erdvėje. Atskleisdamas būtį kaip tai, kas tampa, Mamardašvilis senovės Graikijos filosofų samprotavimuose aptinka fundamentalius principus, glūdinčius antikoje, kurie persmelkia vėlesnę Europos mintį bei pasaulio ir žmogaus suvokimą.
Šiemet Vilniaus knygų mugės lankytojų jūros buvau atneštas į salę, kurioje dalyvavau kaip knygos „Šiapusybės regionai: 50 Heideggerio filosofijos klausimų“ bendraautorius. Renginio moderatoriui ir garbiems profesoriams diskutuojant apie nelengvą knygos atsiradimo istoriją, sunkiai galėjau patikėti jau trečią dešimtmetį atgimusią nepriklausomybę skaičiuojančios valstybės barbarišku vietinės humanitarinės kultūros lygiu, nešama ŽINIA dabartinėms ir būsimoms kartoms. Visa tai… Skaityti toliau »
Skirtumų tarp regėti ir matyti šalinimas, informacinio lauko įsitvirtinimas ir virtualios realybės ekspansija kelia norą pajusti pastovumą šiame staigiai besimainančiame pasaulyje. Siekdamas kuo greičiau realizuoti savo projektus, žmogus vis dėlto geidžia pauzės, atokvėpio, nori išsaugoti įprastumą. Kai skundžiamės apie nusistovėjusių kultūros formų devalvaciją, tradicijos užmarštį, tikrovės simuliaciją ir jos pakaitą, tuoj prisimename atminties saugotoją –… Skaityti toliau »
Vokiečių filosofas Martinas Heideggeris mirė daugiau nei prieš keturiasdešimt metų, tačiau žiniasklaida niekada nesiliovė domėtis jo veikla: ne dėl jo idėjų, o dėl jo sąsajų su nacizmu. Pačią naujausią diskusiją (ją puikiai apžvelgė Jonathanas Derbyshire’as) sukėlė triukšminga reklama, pristačiusi leidinį Schwarzen Hefte („Juodieji sąsiuviniai”), tūkstančio puslapių apimties į juodus viršelius įrištų užrašų knygelių, kuriose… Skaityti toliau »
Nors Martinas Heideggeris buvo vienas vaisingiausių XX a. mąstytojų, tiktai keli jo amžininkai buvo kritikuoti griežčiau ir aštriau negu jis. Didžiumą tos kritikos iššaukė jo paties nei paneigtos, nei patvirtintos, nei paaiškintos sąsajos su naciais, jam 1933–1934 metais rektoriaujant Freiburgo universitete. 1966 m. naujienų savaitraščio „Der Spiegel“ redaktoriai pakvietė Heideggerį pasikalbėti ir aptarti rūpimus klausimus.… Skaityti toliau »