„Bhagavadgyta“ – didysis senovės Indijos dvasinės išminties lobis: šventraštis, vedantų – indiškosios filosofinės sistemos – tekstas, atskleidžiantis klasikinės jogos principus bei pasaulio nedalumo sampratą. Užrašytas šventraštis buvo giesmės forma sanskrito kalba. Kūrinio pavadinimas į lietuvių kalbą verčiamas „Viešpaties Giesmė“.
Žmonija yra ne superorganizmas, o greičiau palaidas aukštesnės tvarkos organizmų aglomeratas. Klimato kaita ir būtinumas visas civilizacijas imunizuoti nuo jų padarinių turbūt taps artėjančio ašinio proveržio varomąja jėga… Operatyvių veiksmų dėl ateities būtinybė reikalauja naujo sąmoningumo, naujų širdies įpročių, bendradarbiavimo ir vienijimosi su kitais bei gamta, kad išliktume ir klestėtume. Šį dalyką vadinu „ko-imunizmu“. – Peter Sloterdijk
„Iš pagrindinių literatūros mokyklų labiausiai tapatinuosi su ekspresionizmu. Visų mano pasakojimų ištakos glūdi nuotaikoje ar požiūryje, kuriuos norėjau perteikti skaitytojui. Pradėjęs rašyti, supratau, kad mano temos būtinai kils iš manojo gyvenimo. Niekada nebuvau išorinio pasaulio žmogus. Taigi niekada neturėjau nei daug praktinių žinių, nei įvairialypės gyvenimiškos patirties… Poe, Lovecraftas, Nabokovas, Williamas Burroughsas, Bruno Schulzas… Šių ir į juos panašių rašytojų draugijoje pasijutau savas, ir šią draugystę norėjau išlaikyti taip pat kaip ir ekscentriškas normas bei praktikas, kurias siekiau perteikti savo kūryboje.“ – Thomas Ligotti
Meno kūrinį padaro žmogaus rankos, tiesiogiai susiliečiančios su gamtine substancija, įliejama į individualią formą, perteikiančią menininko žvilgsnį į žmogaus pasaulį ir gamtinius daiktus. Gamtos daiktą individualizuoja pirmapradė būties ir grynojo santykio sankryža, o šį pirminį individualumą išskiria ir įtvirtina metafizinė patirtis.
A work of art is formed by human hands – hands in direct contact with a natural substance, which then takes on an individual form, conveying the vision of the artist into the human world and natural things. The natural thing is individualised by the primordial intersection of Being and pure relationship, and this initial individuality is isolated and heightened by metaphysical experience.
„Iki pat vakaro jis tylėdamas vaikščiojo po miestą, lyg laukdamas, kada pasaulis pasidarys visiems suprantamas. Tačiau jam kaip ir anksčiau daug kas buvo neaišku, ir jis jautė savo kūno tamsoje tylią vietą, kurioje nieko nebuvo, bet niekas niekam netrukdė prasidėti.“
Tai ištrauka iš Andrejaus Platonovo apysakos „Duobė“. Keista ištrauka kaip ir pats rusų rašytojas, kuris Lietuvoje menkai žinomas, todėl pristatome šį autorių, pasitelkę jo kūrinį „Duobė“, kurio herojai – darbininkai ir valstiečiai – kuria šviesią ateitį; visą šią istoriją lydi absurdo ir pasmerktumo jausena, persmelkianti tiek aprašomas didingas statybas, tiek visą sovietinį projektą, tiek gyvenimą apskritai.
Vienas pagrindinių šio straipsnio tikslų yra nustatyti nihilizmo ir Niekio santykį Martino Heideggerio ir Ernsto Jüngerio dispute, parodant, kaip Heideggeris atskiria savo požiūrį nuo Jüngerio požiūrio taško. Heideggeris, viena vertus, nihilizmą laiko Vakarų metafizinės tradicijos užsibaigimu, kita vertus, identifikuoja patį Niekį kaip būties šešėlį, kuris negali būti peržengtas tradicinio dialektinio mąstymo būdu.