Pradėsiu nuo drąsaus teiginio, kurį galite palaikyti piktinančia hiperbole: Aristotelis yra ne tik svarbiausias antikos filosofas, ir ne tik svarbiausias visų laikų filosofas, – Aristotelis yra svarbiausias kada nors gyvenęs žmogus. Kuo remdamasis galiu paskelbti tokį didingą teiginį? Pagalvokime, ką reikštų būti svarbiausiu kada nors gyvenusiu žmogumi. Kas būtų tinkamas kandidatas?
Antisemitizmas pasireiškia skirtingai – tai ir pašaipus, pasibjaurėtinas geraširdiškumas, ir naikinamieji pogromai. Yra visokių antisemitizmo rūšių: idėjinis, vidinis, slaptas, istorinis, buitinis, fiziologinis; skirtingos jo formos: individualus, visuomeninis, valstybinis… Antisemitizmas niekada nebuvo tikslas, jis visada tik priemonė, jis yra prieštaravimų be išeities matas. Antisemitizmas yra atskirų žmonių, visuomeninių santvarkų ir valstybinių sistemų savų trūkumų veidrodis. Pasakyk, kuo kaltini žydus, ir aš pasakysiu, dėl ko pats kaltas.
Vokiečių filosofo Martino Heideggerio paskaitos – „Filosofijos pabaiga ir pagrindinis mąstymo uždavinys“ – pavadinimas provokuoja. Juo norima išprovokuoti veikalo „Būtis ir laikas“ (1927) „imanentinę kritiką“, t. y. išnagrinėti šios knygos „pagrindinę patirtį“ ir jos „formuluočių“ tinkamumą neatsisakant būties klausimo perspektyvos. Dėl šio paskutinio persvarstymo Heideggerio projekto raktiniai žodžiai pakinta. Užuot kalbėjęs apie būtį (Sein) ir laiką (Zeit), dabar jis kalba apie prošvaistę (Lichtung) ir čia-esatį (Anwesenheit). Vis dėlto Heideggeris keičia ne tiek sąvokyną, kiek patį mąstymą.
Pokalbis su Jamesu Lovelocku (1919–2022), anglų chemiku, medicinos mokslų daktaru, mokslinių prietaisų kūrėju ir rašytoju, geriausiai žinomu dėl savo paskelbtos ir skleistos Gajos hipotezės – idėjos, pagrįstos teiginiu, kad visa žemiška gyvybė yra Žemės paviršiaus ir atmosferos procesus reguliuojančios esybės dalis.
Honkongo filosofas Yuk Hui analizuoja technikos filosofijos istoriją postmetafiziniame pasaulyje bei teikia pasiūlymus dėl naujų gyvenimo formų.
„Jeigu jau filosofiją užbaigė techninė planetarizacija (kaip skelbė Heideggeris) arba planetinės kompiuterizacijos nulemtas istorinis posūkis (kaip šiandien skelbia daugelis entuziastingų autorių), tada mums lieka tik apmąstyti jos prigimtį ir ateitį arba, Heideggerio žodžiais tariant, ‘kitą pradžią’.“ (Y. Hui)
Šiame straipsnyje analizuojamos nihilizmo įveikos perspektyvos, aptariant Heideggerio santykį su Rytų Azijos mąstymo tradicijomis (pirmiausia čan / zen ir daoizmu). Filosofo apibrėžtos moderniosios technikos esmės po-statos (Gestell, arba Ge-stell) įsivyravimą galime laikyti ir nihilizmo išsipildymo bei Vakarų mąstymo tradicijos pabaigos diagnoze. Atskleidžiant Vakarų metafizinės tradicijos pabaigos ir jos įveikos problematiką siekiama suprasti kitokio mąstymo atsiradimo galimybes žvelgiant į pometafizinio mąstymo horizontą. Heideggerio dialogas su Rytų mąstymo šaltiniais yra nihilizmo įveikos perspektyvų ieškojimas, kas yra neatsiejama nuo savęs, kito ir abipusio supratimo gilinimo.
Pristatome knygą „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Pateikiame pirmąjį pokalbį apie filosofo ir jo filosofavimo pradžią.
„Nuo pat vaikystės aš buvau skaitytojas maniakas, toks skaitytojas, kad mama išsigandusi keletą kartų sudegino mano skaitomas knygas, – skaitydavau užsidegęs žvakę po antklode ir panašiai. Tad natūralu, aš irgi keliavau į tas angelų ir dievų erdves ir visiškai atitrūkau nuo tos vietos, kurioje buvau įsišaknijęs vaikystėje, panašiai kaip tas Čiurlionio žaltys pirmame ‘Sonatos’ paveiksle. Matyt, natūralu, kad labai intensyvaus skaitymo metas tęsėsi ir vėliau, o galiausiai baigėsi tuo, kad susidomėjau filosofija.“ (Arvydas Šliogeris)