Honkongo filosofas Yuk Hui analizuoja technikos filosofijos istoriją postmetafiziniame pasaulyje bei teikia pasiūlymus dėl naujų gyvenimo formų.
„Jeigu jau filosofiją užbaigė techninė planetarizacija (kaip skelbė Heideggeris) arba planetinės kompiuterizacijos nulemtas istorinis posūkis (kaip šiandien skelbia daugelis entuziastingų autorių), tada mums lieka tik apmąstyti jos prigimtį ir ateitį arba, Heideggerio žodžiais tariant, ‘kitą pradžią’.“ (Y. Hui)
Šiame straipsnyje analizuojamos nihilizmo įveikos perspektyvos, aptariant Heideggerio santykį su Rytų Azijos mąstymo tradicijomis (pirmiausia čan / zen ir daoizmu). Filosofo apibrėžtos moderniosios technikos esmės po-statos (Gestell, arba Ge-stell) įsivyravimą galime laikyti ir nihilizmo išsipildymo bei Vakarų mąstymo tradicijos pabaigos diagnoze. Atskleidžiant Vakarų metafizinės tradicijos pabaigos ir jos įveikos problematiką siekiama suprasti kitokio mąstymo atsiradimo galimybes žvelgiant į pometafizinio mąstymo horizontą. Heideggerio dialogas su Rytų mąstymo šaltiniais yra nihilizmo įveikos perspektyvų ieškojimas, kas yra neatsiejama nuo savęs, kito ir abipusio supratimo gilinimo.
„Technikos klausimas“ (Die Frage nach der Technik) – vokiečių filosofo Martino Heideggerio pranešimas, skaitytas 1953 m. Miuncheno aukštojoje technikos mokykloje.
„Toliau mes keliame technikos klausimą. Klausimas išsiskleidžia kelyje. Todėl visų pirma yra tikslinga laikytis kelio, o ne sustoti prie atskirų frazių ar pavadinimų. Šis kelias yra mąstymo kelias. Visi mąstymo keliai daugiau ar mažiau akivaizdžiai neįprastai nusidriekia per kalbą. Mes klausiame apie techniką ir šitaip norėtume parengti laisvą požiūrį į ją. Požiūris yra laisvas, jeigu jis mūsų egzistencijai atveria technikos esmę. Jeigu mes prie jos prisideriname, pajėgiame patirti technikos prigimtį ir jos ribas.“ (M. Heidegger)
Dirbtinio intelekto grėsmės šešėlis persekioja žmoniją nuo pačios kompiuterių amžiaus pradžios. Iki šiol šios baimės buvo susijusios su mašinomis, naudojančiomis fizines priemones, skirtomis žudyti, pavergti ar pakeisti žmones. Tačiau per pastaruosius porą metų atsirado netikėtų naujų dirbtinio intelekto priemonių, kurios kelia pavojų žmonių civilizacijos išlikimui. Dirbtinis intelektas įgijo puikių gebėjimų manipuliuoti ir kurti – žodžiais, garsais ar vaizdais – kalbą. Šitaip dirbtinis intelektas įsilaužė į mūsų civilizacijos operacinę sistemą.
Pastaruosius kelis dešimtmečius išsivysčiusiame pasaulyje plito keistas išlaisvinimo judėjimas. Šių išlaisvintojų tikslai viršija tuos, kurių siekia pilietinių teisių aktyvistai, feministės ar gėjų teisių gynėjai. Tiesą sakant, jie nori išlaisvinti žmonių rasę iš jos biologinių suvaržymų. „Transhumanistų“ požiūriu, žmonės turi atplėšti savo biologinį likimą nuo aklo evoliucinio atsitiktinio kismo bei prisitaikymo proceso ir, kaip rūšis, pereiti į kitą etapą.
„Pagrindinis filosofijos tikslas, prieš bandant suprasti gyvenimo prasmę, iš tikrųjų yra suprasti pasaulį, kuriame gyvename. Vyksta du dalykai: pirmasis yra globalizacija ir naujos technologijos, o antrasis – revoliucija; meilės ir transhumanizmo revoliucija, kuri keičia mūsų pasaulį.“ (Luc Ferry)
Toliau dalinamės knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Šiame pokalbyje diskutuojama apie meną.
„Meno kūrinyje man svarbu tik tai, kas apskritai nesunaikinama, ko žmogus negali sunaikinti, o vieno dalyko jis negali sunaikinti – juslumo. Negali sunaikinti spalvos, jeigu jis tapytojas; negali sunaikinti garso, kuris išplėštas iš pasaulio, jeigu jis muzikantas. Menas pateisinamas tik tiek, kiek jis lieka ištikimas juslumui, kiek išskiria ir parodo juslinio daikto intensyvumą… Kas dar nesunaikinama aukštojo meno kūrinyje? Individualumas. Gyvybė išlieka tiek, kiek lieka individualios formos. Tas individualizacijos judesys labai svarbus ir lemtingas.“ (Arvydas Šliogeris)