„Demokratija turėtų būti toks miesto organizavimo ir valdymo būdas, kuris leistų piliečiams sugyventi taikiai ir būti laimingiems, jiems patiems už tai kiek įmanoma būnant atsakingiems. Pagarba ir rūpinimasis Žeme bei oru turi būti demokratijos dalis, nes abu šie dalykai yra būtini kiekvieno piliečio gyvenimui ir gerovei.“
(Luce Irigaray)
„Žmogus yra savivokus Niekas“, – rašė vokiečių filosofas Juliusas Bahnsenas. Nesvarbu, ar šiuos žodžius laikysime jaunatviškais ar priešlaikiniais, jie priklauso senai mūsų rūšies ir jos siekių paniekinimo tradicijai. Vis dėlto vyraujančios nuomonės apie žmogiškąją veiklą įprastai esti arba kvalifikuotas pritarimas, arba tuščiagarsis gyrimas. Kaip taisyklė, kiekvienam garbėtroškai, ar tiesiog norinčiam rasti vietą visuomenėje, praverstų toks šūkis: „Jeigu negali pasakyti nieko teigiamo apie žmoniją, pasakyk ką nors dviprasmiško.“ (Thomas Ligotti)
Johno Sellarso, knygų apie stoicizmą ir graikų filosofiją autoriaus, naujausioje knygoje „Aristotelis: suprasti didžiausią pasaulio filosofą“ (2023) nagrinėjamos svarbiausios Aristotelio, kurį jis provokuojančiai vadina „svarbiausiu kada nors gyvenusiu žmogumi“, idėjos įvairiomis temomis – nuo moralės ir gero gyvenimo iki biologijos ir Atėnų politinio klimato. Ši knyga tinkama tiek paprastiems skaitytojams, tiek Aristotelio tyrinėtojams: joje išsamiai aptariami Aristotelio mąstymo ypatumai, taip pat iš naujo analizuojama jo, kaip filosofo ir mokslininko, svarba apskritai.
Pristatome pokalbį su Johnu Sellarsu.
Pradėsiu nuo drąsaus teiginio, kurį galite palaikyti piktinančia hiperbole: Aristotelis yra ne tik svarbiausias antikos filosofas, ir ne tik svarbiausias visų laikų filosofas, – Aristotelis yra svarbiausias kada nors gyvenęs žmogus. Kuo remdamasis galiu paskelbti tokį didingą teiginį? Pagalvokime, ką reikštų būti svarbiausiu kada nors gyvenusiu žmogumi. Kas būtų tinkamas kandidatas?
„Norėdamas išvengti bet kokios nereikalingos painiavos, norėčiau iškart prisipažinti, kad esu antgamtinio siaubo kūrinių rašytojas. Griežtai kalbant, ‘Sąmokslas prieš žmonių rasę’ yra labai nedidelė minėtos veiklos išimtis. Vis dėlto kai kurie šios knygos skaitytojai gali pamanyti, kad ji iš esmės priklauso antgamtiškumo, keistumo, kraupumo ir pan. sričiai. Nors tai negrožinis kūrinys, jo paantraštė ‘Siaubo užmačia’, regis, skatina daryti tokią išvadą.
Bet žodžiai kartais turi kelias reikšmes ir rašytojai, suteikdami pavadinimą savo kūriniui, dažnai tuo naudojasi. Taigi tai, ar sąvoka ‘užmačia’ reiškia mano numatytą šios knygos apmatą ar nurodo tik jos temą – didžiulį sąmokslą, kurį bandau nušviesti, – vienaip ar kitaip tėra semantinė migla.“ (Thomas Ligotti)
Antisemitizmas pasireiškia skirtingai – tai ir pašaipus, pasibjaurėtinas geraširdiškumas, ir naikinamieji pogromai. Yra visokių antisemitizmo rūšių: idėjinis, vidinis, slaptas, istorinis, buitinis, fiziologinis; skirtingos jo formos: individualus, visuomeninis, valstybinis… Antisemitizmas niekada nebuvo tikslas, jis visada tik priemonė, jis yra prieštaravimų be išeities matas. Antisemitizmas yra atskirų žmonių, visuomeninių santvarkų ir valstybinių sistemų savų trūkumų veidrodis. Pasakyk, kuo kaltini žydus, ir aš pasakysiu, dėl ko pats kaltas.
Ištrauka iš filosofo, idėjų istoriko Leonido Donskio knygos „Neapykantos formos: įaudrinta vaizduotė moderniojoje filosofijoje ir literatūroje“.
„Mes patys turime liautis buvę žmonėmis, kad iš Kito atimtume žmogiškas savybes ir bruožus. Jeigu vaizduotė mums teikia nepakankamai medžiagos tokiam pasitraukimui ir sugrįžimui, maloningai padės tie, kas tikrai žino, kaip demaskuoti blogį ir kaip kovoti su tamsos jėgomis. Tą akimirką, kai išsiskiriame su moralinių vertybių ir sveiko proto sfera, patologinę fantaziją arba bet kokį kitą brutalų realybės iškraipymą galima lengvai palaikyti iki tol tartum nuo mūsų paslėptos tiesos apreiškimu. Kitaip būtų neįmanoma paaiškinti ‘Siono išminčių protokolų’ kerų.“ (L. Donskis)