„Jaunystėje Goethe rašė: ‘Kuo gilesnis ir pilnatviškesnis pažinimas, tuo smarkesnė, galingesnė ir energingesnė turi būti meilės aistra: nieko nėra taip uoliai mokomasi pažinti kaip tai, kas yra mylima.’ Greta šio teiginio galima suformuluoti Leonardo da Vincio tezę: ‘Kiekviena didi meilė yra didžio pažinimo dukra.’ Giordano Bruno pritaria didvyriškos meilės teorijai ir iškelia meilės bei pažinimo vidujiško gelminio santykio abipusį reikalavimą; Goethei meilės judesys steigia pažinimo aktą, o Leonardui pažinimo aktas pagrindžia meilės aktą. Kiek pastebiu, abiejų santykio dalių samprata prieštarauja įprastinei specifinei moderniai miestiečio nuomonei, kad meilė, žvelgiant į ją, yra ‘akla’, esą ji visame autentiškame pasaulio pažinime gali remtis tik išoriniu emocinių aktų santūrumu.“ (Max Scheler)