Chaoso Buveinė – privatus šiuolaikinio meno muziejus Prancūzijoje. Ši erdvė kviečia apsilankyti paslaptingose parodų salėse ir suteikia galimybę pažvelgti į meną kaip į tai, kas gyva, priimti jį kaip mūsų kasdienybės dalį. Tai muziejus po atviru dangumi, kuriame gyvuoja daugiau nei keli tūkstančiai meno kūrinių, atspindinčių tai, ką muziejaus įkūrėjas Thierry Ehrmannas mėgsta vadinti mūsų „tragišku ir ištaigiu šimtmečiu“.
Knygoje „Jaučiantis miestas. Esė iš mitopoetikos“ čekų rašytoja ir literatūros teoretikė Daniela Hodrová apmąsto miesto fenomeną, jungdama semiotiką, jungiškosios krypties psichologiją, postmodernistinę teoriją ir fenomenologiją. Miestas atsiskleidžia ne vien kaip literatūros kūrinių tema ar fonas, bet pirmiausia kaip unikalus buvimo pasaulyje, jo patyrimo ir apmąstymo būdas.
Meno kūrinį padaro žmogaus rankos, tiesiogiai susiliečiančios su gamtine substancija, įliejama į individualią formą, perteikiančią menininko žvilgsnį į žmogaus pasaulį ir gamtinius daiktus. Gamtos daiktą individualizuoja pirmapradė būties ir grynojo santykio sankryža, o šį pirminį individualumą išskiria ir įtvirtina metafizinė patirtis.
A work of art is formed by human hands – hands in direct contact with a natural substance, which then takes on an individual form, conveying the vision of the artist into the human world and natural things. The natural thing is individualised by the primordial intersection of Being and pure relationship, and this initial individuality is isolated and heightened by metaphysical experience.
„Iš kur mes? Kas mes? Kur mes einame?“ yra didžiulė, nuostabiai spalvinga, bet paslaptinga prancūzų tapytojo Paulio Gauguino drobė. Joje patalpinta daugybė žmonių, gyvūnų ir simbolinių figūrų, išdėstytų salos peizaže. Fone matoma jūra ir Taičio ugnikalniai. Tai didžiausias Gauguino paveikslas, kurį pats autorius laikė geriausiu savo kūriniu.
Mano miestas, mano pasakojimų knyga, aš pats – kaip ilgai mes laikėmės! Tačiau atrodo, kad turėsime atsigriebti už šią ištvermę ir kiekvienas savo ruožtu privalės išnykti. Kiekviena tavo plyta, kiekvienas mano kaulas, kiekvienas žodis mūsų knygoje … viskas į amžiną pradingtį. Viskas, išskyrus, ko gero, tą varpų skambesį, amžinoje prieblandoje persekiojantį tuščią miglą.
Paklausykime Danutės Bacevičiūtės pranešimo „Taromatas ir etinio subjekto steigtis“, skaityto šiųmetinėje „Baltų lankų“ konferencijoje, ir pasvarstykime: ar individas, kišdamas tuščias įvairiausių gėrimų pakuotes į taromatą, atlieka etinį veiksmą?