Mano miestas, mano pasakojimų knyga, aš pats – kaip ilgai mes laikėmės! Tačiau atrodo, kad turėsime atsigriebti už šią ištvermę ir kiekvienas savo ruožtu privalės išnykti. Kiekviena tavo plyta, kiekvienas mano kaulas, kiekvienas žodis mūsų knygoje … viskas į amžiną pradingtį. Viskas, išskyrus, ko gero, tą varpų skambesį, amžinoje prieblandoje persekiojantį tuščią miglą.
Paklausykime Danutės Bacevičiūtės pranešimo „Taromatas ir etinio subjekto steigtis“, skaityto šiųmetinėje „Baltų lankų“ konferencijoje, ir pasvarstykime: ar individas, kišdamas tuščias įvairiausių gėrimų pakuotes į taromatą, atlieka etinį veiksmą?
Toliau dalinamės knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Šį kartą tema – totalitarizmo fenomenas. Anot filosofo, totalitarizmo negalima aiškinti tik sociologiškai ir psichologiškai, nes tai ir naivu, ir neteisinga; norėdami suprasti šį fenomeną, pirmiausia turime suvokti jo metafizinę esmę.
XVIII a. viduryje prancūzų menininkas Jacques’as-Louis Davidas pramynė kelią naujam tapybos žanrui. Taikliai pavadintas neoklasicizmu, šis judėjimas laikomas idealizuoto senovės Graikijos ir Romos meno atgimimu. Antikinės manieros neoklasikiniai paveikslai labai dažnai vaizduoja amžininkų scenas ir temas. Tai atsispindi daugelyje Davido kūrinių, įskaitant „Marato mirtį“, vieną garsiausių jo paveikslų.
Ieškodami kitų čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo tekstų pėdsakų Lietuvos kultūros lauke, nueikime tuo pačiu keliu, kaip tai atlikome tyrinėdami jo romaną „Aš aptarnavau Anglijos karalių“.
Kalbame apie tekstus, sudėtus į apsakymų ir apysakų rinktinę „Pernelyg triukšminga vienatvė“, pavadintą pagal vieną žymiausių Hrabalo kūrinių.
„Šis kūrinys – labai niūrus, ir skaitytojas užverčia knygą nepaprastai prislėgtas. Jeigu tą akimirką psichinę energiją būtų įmanoma tiesiogiai paversti fizine, tuomet pirmiausia, ką reikėtų padaryti užvertus šią knygą, – tai panaikinti esamą pasaulio tvarką ir paskelbti naują laiką.“
Rusų ir amerikiečių poeto, eseisto, vertėjo, Nobelio literatūros premijos laureato Josifo Brodskio pabaigos žodis, parašytas rusų rašytojo Andrejaus Platonovo apysakai „Duobė“.
„Iki pat vakaro jis tylėdamas vaikščiojo po miestą, lyg laukdamas, kada pasaulis pasidarys visiems suprantamas. Tačiau jam kaip ir anksčiau daug kas buvo neaišku, ir jis jautė savo kūno tamsoje tylią vietą, kurioje nieko nebuvo, bet niekas niekam netrukdė prasidėti.“
Pateikiame Andrejaus Platonovo apysakos „Duobė“ lietuvišką vertimą, kuris buvo atitinkamai pataisytas ir papildytas.