J. Roberto Oppenheimerio, fiziko, vadovavusio „Manhatano projektui“, karjera verčia sutelkti dėmesį į tokius klausimus, kurie primena ginklo lazerinio taikiklio taškelį aukos krūtinėje. Būtent Oppenheimerį visuomenė liaupsino kaip bombos sumanytoją; o šis kankinosi dėl nuniokojimo, kurį padėjo sukelti jo genialumas, ir tikėjosi, kad naujojo „įtaiso“, kaip savo išradimą vadino bombos kūrėjai, griaunamasis poveikis padarys karą nebereikalingą.
Čekų rašytojo Milano Kunderos esė „Centrinės Europos tragedija“ (1984) apie Vidurio Europos likimą po Antrojo pasaulinio karo.
„Ką, po teisybei, žodis Europa reiškia vengrui, čekui, lenkui? Tūkstantį metų jų tautos priklausė Europos daliai, susietai su Romos krikščionybės tradicija. Jie dalyvavo kiekviename jos istorijos etape. Žodis Europa jiems reprezentuoja ne geografijos fenomeną, o dvasinio suvokimo sinonimą žodžiui ‘Vakarai’.“ (M. Kundera)
Apie Rusijos agresiją Ukrainoje ir jos reikšmę Europos ateičiai nuolat diskutuoja politologai, saugumo ir karo ekspertai bei ekonomistai. Nors filosofų nuomonės dažniausiai neatitinka ekspertų nuomonės, jų balsas yra ne mažiau aktualus. Taigi pristatome pokalbį su prancūzų filosofu Alainu Finkielkrautu, kurio pažiūroms dažnai būdinga kritiška laikysena modernumo atžvilgiu ir kultūrinio tapatumo, daugiakultūriškumo ir nacionalizmo krizės akcentavimas.
Šiame straipsnyje siekiama keleto tikslų. Pirmiausia – išskleisti Tomo Sparrow kritiką fenomenologinei tradicijai, t. y. teiginį, kad fenomenologija ir realizmas yra nesuderinami iš esmės. Tuomet – išanalizuoti, kaip Grahamas Harmanas mėgina spręsti šį fenomenologijos ir realizmo ginčą. Straipsnį sudaro dvi dalys: pirmojoje dalyje susitelkiama į Sparrow kritiką, antroji dalis skirta Harmanui.
Prancūzų filosofo ir rašytojo Bernard’o-Henri Lévy filmas „Slava Ukraini“, supažindinantis žiūrovus su Rusijos karo prieš Ukrainą realybe, siunčia žinutę iš Ukrainos apkasų: šis karas liečia Europos saugumą ir taiką pasaulyje.
„Šis karas mane pakeitė. Nebesu toks pats dėl vienos paprastos priežasties: kai kurios vertybės – drąsa, piliečių narsa, net Europos vertybės – mano gimtojoje šalyje pamažu gęsta. Ir staiga, Ukrainos dėka, atrodo, kad jos atgimsta. Tai mane pakeitė, kadangi įžiebė naują viltį.“
Ukrainiečių rašytojos, eseistės, karo nusikaltimų tyrėjos Viktorijos Amelinos esė, kurioje ji apmąsto savo ankstyvąjį gyvenimą Lvive ir savos ukrainietiškosios tapatybės raidą.
Tegul jos mintys įkvepia ukrainiečius ir visus tuos, kurie pritaria jos idealams.
Čiurlionio kūryboje paslaptinga ir tai, ką matė jis, nematomo pasaulio aiškiaregys, ir tai, kaip jis matė, – akylas matomo stebėtojas. Norint priartėti prie jo suvokimo, reikia susikaupti ties antrąja iš šių mįslių, – kiek tik įmanoma, aiškiau suvokti jam būdingas regimų įspūdžių savotiško psichiško perdirbimo ypatybes. Nes jo tapybos išeities taškas, kaip liudija jo paveikslų tyrinėjimas, yra matomoji realybė. Nuo jos jis veržiasi į tai, kas yra anapus jos, ką jis regi už jos ribų.