„Šis kūrinys – labai niūrus, ir skaitytojas užverčia knygą nepaprastai prislėgtas. Jeigu tą akimirką psichinę energiją būtų įmanoma tiesiogiai paversti fizine, tuomet pirmiausia, ką reikėtų padaryti užvertus šią knygą, – tai panaikinti esamą pasaulio tvarką ir paskelbti naują laiką.“
Rusų ir amerikiečių poeto, eseisto, vertėjo, Nobelio literatūros premijos laureato Josifo Brodskio pabaigos žodis, parašytas rusų rašytojo Andrejaus Platonovo apysakai „Duobė“.
„Iki pat vakaro jis tylėdamas vaikščiojo po miestą, lyg laukdamas, kada pasaulis pasidarys visiems suprantamas. Tačiau jam kaip ir anksčiau daug kas buvo neaišku, ir jis jautė savo kūno tamsoje tylią vietą, kurioje nieko nebuvo, bet niekas niekam netrukdė prasidėti.“
Pateikiame Andrejaus Platonovo apysakos „Duobė“ lietuvišką vertimą, kuris buvo atitinkamai pataisytas ir papildytas.
Pristatome rusų rašytojo Andrejaus Platonovo apysaką „Duobė“ (Котлован). Šis kūrinys – tai literatūrinis atsakas į įvykius Rusijoje, susijusius su komunizmo steigimu, kolektyvizacija ir įkolūkinimu, kurių liudininku ir dalyviu buvo pats autorius. Nepaisant savo „istoriškumo“, ši apysaka yra meninis-filosofinis kūrinys, turintis daugybę saitų su literatūros paveldu ir filosofine mintimi.
Ištrauka iš literatūrologo ir literatūros kritiko George’o Steinerio pokalbių knygos „Ilgasis šeštadienis“ (2017), kurioje autorių kalbina prancūzų žurnalistė Laure Adler: šiame pokalbyje įvairiapusiškai diskutuojama apie kalbą, kuri G. Steinerio kūryboje visada užėmė pagrindinę vietą; anot pašnekovo, kiekviena kalba atveria langą į kitą pasaulį, ir atvirkščiai, kiekvienos kalbos mirtis reiškia galimybių visatos mirtį.
Pokalbis su prancūzų filosofu Jeanu Baudrillard’u, paskelbtas 2007 m., mąstytojo mirties metais.
„Išnykimas, – sako Baudrillard’as, – turėtų būti meno forma, gundantis būdas palikti pasaulį. Mano manymu, neatsiejama išnykimo dalis yra išnykti prieš numirštant, išnykti prieš išsenkant, kai vis dar turi ką pasakyti.“
– Ar skaitei Hrabalo romaną „Aš aptarnavau Anglijos karalių“?
– Ne, neskaičiau.
– Būtinai paskaityk, nepakartojama.
Perskaitęs šį ir kitus Bohumilo Hrabalo kūrinius, buvau paveiktas ir abejojau, ar verta apie juos rašyti, nes dar studentavimo metais galvoje skambėjo vienos profesorės perspėjimas, kaip sudėtinga ir pavojinga rašyti recenziją apie patinkantį autoriaus kūrinį.
„Migdole – kas stovi migdole?“ Tai eilutė iš poeto Paulio Celano eilėraščio „Mandorla“, paskelbto 1963 m. Mandorla itališkai reiškia migdolą ir ikonografijoje vaizduojama kaip du apskritimai, viduryje sudarantys migdolo formą.
Pateikiame originalų eilėraštį, jo vertimus į anglų ir lietuvių kalbas bei trumpą šio kūrinio analizę.