Anglų rašytojas A. H. Sidgwickas rašė, kad iš visų veiklų būtent pasivaikščiojimas greičiausiai ir užtikrinčiausiai kloja abipusės susitikusiųjų pagarbos pagrindą.
Kviečiame pasivaikščioti su literatūrologu George’u Steineriu, kuris yra sakęs, kad Europą formavo ir humanizavo žmonių kojos; netgi mūsų filosofiją sąlygojo vaikščiojimas, tas paprastas veiksmas – statyti vieną koją priešais kitą ir akimirksniu pasiekti tikslą.
„Romaniškas krucifiksas ne iš karto tapo skulptūra, Cimabue ‘Madona’ – paveikslu, o Fidijo ‘Atėnė’ – statula. Mūsų suartėjimą su meno kūriniais formavo muziejai. Jų vaidmuo toks didelis, jog būtų sunku net įsivaizduoti, kad jų nėra arba nebus ten, kur buvo ar tebėra šiuolaikinė Europos civilizacija.“
Jūsų dėmesiui – pokalbis apie prancūzų meno filosofą André Malraux ir ištraukos iš jo knygos „Įsivaizduojamasis muziejus“.
„Iki pat vakaro jis tylėdamas vaikščiojo po miestą, lyg laukdamas, kada pasaulis pasidarys visiems suprantamas. Tačiau jam kaip ir anksčiau daug kas buvo neaišku, ir jis jautė savo kūno tamsoje tylią vietą, kurioje nieko nebuvo, bet niekas niekam netrukdė prasidėti.“
Tai ištrauka iš Andrejaus Platonovo apysakos „Duobė“. Keista ištrauka kaip ir pats rusų rašytojas, kuris Lietuvoje menkai žinomas, todėl pristatome šį autorių, pasitelkę jo kūrinį „Duobė“, kurio herojai – darbininkai ir valstiečiai – kuria šviesią ateitį; visą šią istoriją lydi absurdo ir pasmerktumo jausena, persmelkianti tiek aprašomas didingas statybas, tiek visą sovietinį projektą, tiek gyvenimą apskritai.
Pradedame dalintis knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Pateikiamame epizode kreipiamas dėmesys į filosofijos ir filosofo suvokimą šiandien: ar apie filosofiją galima kalbėti kaip apie gyvenimo būdą; ar vis dar įmanoma ką nors esmingo pasakyti ne žaidžiant kalbinius žaidimus, o žvelgiant į daiktus bekalbiu teoriniu žvilgsniu, prieš tai atlikus totalinės ironijos judesį kalbos atžvilgiu?
Stasys Eidrigevičius – vienas ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos dailininkų, sukūrusių savitą, į nieką nepanašų metaforinių vaizdinių, simbolių, subtilių spalvinių sprendimų bei išraiškingų plastinių formų pasaulį.
Menininko kūriniai verčia apmąstyti istorijos ir atminties saitus, kurie tampa svarbia mentalinio gyvenimo medžiaga.
Filosofo ir tapytojo susidūrimas: Michelis Foucault kreipia žvilgsnį į Édouardo Manet tapybos kūrinius.
Pristatome Foucault paskaitos dalį, kurioje nagrinėjami apšvietimo ir šviesos klausimai Manet tapyboje. Aptariami paskutiniai problematikos paveikslai – „Olimpija“ ir „Balkonas“.
Tarp daugybės paslapčių, slypinčių dailės srityje, ypatingo meno kritikų ir žiūrovų dėmesio sulaukė Diego Velázquezo drobė „Meninos“ (1656). Paveikslas nuolat kėlė susidomėjimą ne tik dėl nepriekaištingo techninio atlikimo, bet ir dėl personažų išdėstymo ir žvilgsnių, pavaizduotų jame. Šiame kūrinyje pasirodo ir pats dailininkas: jis tapo pačiame paveiksle, ant didžiulės drobės, kurios priekinė dalis lieka nematoma. Kokia yra tikroji šios scenos prasmė?