Filosofo ir tapytojo susidūrimas: Michelis Foucault kreipia žvilgsnį į Édouardo Manet tapybos kūrinius.
Jūsų dėmesiui – paskaitos dalis, kurioje nagrinėjama drobės erdvės problematika: kokiu būdu Manet vaizduoja erdvę? Aptariami penki tapytojo paveikslai – „Muzika Tiuilri sode“, „Kaukių balius operoje“, „Maksimiliano egzekucija“, „Bordo uostas“ ir „Aržantėjus“.
Ištrauka iš literatūrologo ir literatūros kritiko George’o Steinerio pokalbių knygos „Ilgasis šeštadienis“ (A Long Saturday, 2017), kurioje autorių kalbina prancūzų žurnalistė Laure Adler. Šiame pokalbyje Steineris mąsto apie žmogaus, kaip gyvenimo svečio, idėją ir pareigą mokyti bendrapiliečius visur jaustis tarsi namuose, padėti jiems suprasti, kad visi šioje Žemėje esame tik svečiai.
Argentiniečių rašytojas Jorge Luisas Borgesas XX a. 7 deš. pabaigoje lankėsi Amerikoje ir Harvardo universitete pristatė šešių paskaitų ciklą „Poezijos menas“. Paskaitų garso įrašai vėliau buvo netikėtai atrasti universiteto archyvuose: įrašuose galima išgirsti vieną įdomiausių praeito amžiaus literatūrinių balsų – atvirą, sąmojingą, kupiną erudicijos Borgeso balsą, sakantį: „Pagrindinis mano gyvenimo faktas – žodžių gyvavimas ir galimybė juos įausti į poeziją.“
Nostalgija turi savyje kažką tokio, kas neleidžia pilnai uzurpuoti jos reikšminio sluoksnio ir reikalauja esmingai negatyvaus vektoriaus. Tokios išraiškos vedamas, šis atradimas apie praėjusį renginį (prieš penkerius metus vykusį filosofo A. Šliogerio jubiliejaus paminėjimą) čia jums ir pristatomas: trys vaizdo klipai, kuriuose – dar intensyvesnė nostalgija, negatyvumas ir tas vektorius, kuris gali sustabdyti akceleracijos sąlygas. Arvydas Šliogeris kalba apie tai, kas svarbu.
Du parkai, du žmogiškos gyvensenos išraiškos sluoksniai – kūrybinis ir pragmatinis: Viršuliškių parko laukia ilgas kelias, bet kol kas jis turi vieną absoliutų pranašumą: tai tikro meno vyksmas; menas turi provokuoti, „išstatyti save“ taip, kad būtų absoliučiai „plikas“ ir kritiškam, ir įteisinančiam žvilgsniui. Lazdynų parkas, atsiradęs kaip liaudies padavimų medinis eksponavimas miesto miškelyje, nuo pat savo atsiradimo pasmerktas tapti viešąja kontroliuojama erdve.
Filosofo ir tapytojo susidūrimas: Michelis Foucault kreipia žvilgsnį į Édouardo Manet tapybos kūrinius. Įvadas.
„Aš nekalbėsiu apie Manet bendrai, nekalbėsiu ir apie pačius svarbiausius bei žinomiausius jo tapybos aspektus. Pristatysiu jums dešimtį ar tuziną šio tapytojo paveikslų ir pabandysiu jei ne panagrinėti, tai bent jau paaiškinti jų kreipiančiąsias linijas.“ (M. Foucault)
Kiekvieną dieną mūsų sąmonę medijų kanalais atakuoja naujienos, persmelktos pasakojimais apie karą, terorizmą, nusikaltimus, nelygybę, ekologines krizes, piktnaudžiavimą narkotikais ar priespaudą. XXI amžiuje antraštės į mūsų galvas kalamos viena po kitos: nuolat pranešama apie ateinančias ekonomines ir politines krizes, epidemijas, įvairias kitas žmonijai ar visuomenei kylančias grėsmes. Informacinis triukšmas yra viskas, mąstymo troškulys – niekas.