Žymų Archyvai: Ligotti

Profesoriaus Nieko paskaitėlės apie antgamtinį siaubą

pagal | 2023 01 28
Komentarų: 0

Migla, pakibusi virš ežero, rūkas tankiame miške, auksinė šviesa, švytinti ant šlapių akmenų, – tokie ženklai viską labai palengvina. Kažkas tūno ežere, šnara miške, buvoja akmenyse ar po jais esančioje žemėje. Kas tai bebūtų, tas kažkas slypi kaip tik anapus akių, tačiau ne anapus akių, kurios niekada nemirksi. Atitinkamoje aplinkoje visą mūsų esybę sudaro vien akys, kurios išsiplėtusios stebi visatos šmėkliškumą. Bet ar tikrai atitinkama aplinka turi būti tokia akivaizdi savo vaiduokliška atmosfera?

Thomas Ligotti: mus apibrėžia vientisumo stoka

pagal | 2021 12 31
Komentarų: 1

„Iš pagrindinių literatūros mokyklų labiausiai tapatinuosi su ekspresionizmu. Visų mano pasakojimų ištakos glūdi nuotaikoje ar požiūryje, kuriuos norėjau perteikti skaitytojui. Pradėjęs rašyti, supratau, kad mano temos būtinai kils iš manojo gyvenimo. Niekada nebuvau išorinio pasaulio žmogus. Taigi niekada neturėjau nei daug praktinių žinių, nei įvairialypės gyvenimiškos patirties… Poe, Lovecraftas, Nabokovas, Williamas Burroughsas, Bruno Schulzas… Šių ir į juos panašių rašytojų draugijoje pasijutau savas, ir šią draugystę norėjau išlaikyti taip pat kaip ir ekscentriškas normas bei praktikas, kurias siekiau perteikti savo kūryboje.“ – Thomas Ligotti

Išsivertęs plokščiasis pasaulis: disonanso sklidinos erdvės

pagal | 2021 09 19
Komentarų: 0

Mano miestas, mano pasakojimų knyga, aš pats – kaip ilgai mes laikėmės! Tačiau atrodo, kad turėsime atsigriebti už šią ištvermę ir kiekvienas savo ruožtu privalės išnykti. Kiekviena tavo plyta, kiekvienas mano kaulas, kiekvienas žodis mūsų knygoje … viskas į amžiną pradingtį. Viskas, išskyrus, ko gero, tą varpų skambesį, amžinoje prieblandoje persekiojantį tuščią miglą.