E. M. Cioranas, niūriai genialus rumunų mąstytojas, rašė, kad melancholija yra „tas pats kritimas į klampų purvą, tas pats pasmerktųjų sukimasis ratu be paties pragaro“. Pakeiskime tą „pasmerktųjų sukimąsi ratu“ vengrišku čardašu, šokamu lietaus permirkusiame kaime ant nyksmo ribos, ir turėsime veiksmo vietą „Šėtoniškame tango“, pirmame romane (1985), kurį parašė vienas iš gyvų Europos literatūros didžių kūrėjų László Krasznahorkai.
Pokalbis su 2025 m. Nobelio literatūros premijos laureatu vengrų rašytoju László Krasznahorkai. Jo romanuose „Šėtoniškas tango“ (1985), „Priešinimosi melancholija“ (1989), „Karas ir karas“ (1999) ilgi banguojantys sakiniai sukuria hipnotizuojantį pranašysčių ir nuojautų, su trapiomis filosofijomis susiduriančių tamsių jėgų ir misticizmo bei instinktyvios žmogaus gynybos derinį. Jo kūryba nepaprastai tinka mūsų laikams.
Ieškodami kitų čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo tekstų pėdsakų Lietuvos kultūros lauke, nueikime tuo pačiu keliu, kaip tai atlikome tyrinėdami jo romaną „Aš aptarnavau Anglijos karalių“.
Kalbame apie tekstus, sudėtus į apsakymų ir apysakų rinktinę „Pernelyg triukšminga vienatvė“, pavadintą pagal vieną žymiausių Hrabalo kūrinių.
Ištrauka iš literatūrologo ir literatūros kritiko George’o Steinerio pokalbių knygos „Ilgasis šeštadienis“ (2017), kurioje autorių kalbina prancūzų žurnalistė Laure Adler: šiame pokalbyje įvairiapusiškai diskutuojama apie kalbą, kuri G. Steinerio kūryboje visada užėmė pagrindinę vietą; anot pašnekovo, kiekviena kalba atveria langą į kitą pasaulį, ir atvirkščiai, kiekvienos kalbos mirtis reiškia galimybių visatos mirtį.
– Ar skaitei Hrabalo romaną „Aš aptarnavau Anglijos karalių“?
– Ne, neskaičiau.
– Būtinai paskaityk, nepakartojama.
Perskaitęs šį ir kitus Bohumilo Hrabalo kūrinius, buvau paveiktas ir abejojau, ar verta apie juos rašyti, nes dar studentavimo metais galvoje skambėjo vienos profesorės perspėjimas, kaip sudėtinga ir pavojinga rašyti recenziją apie patinkantį autoriaus kūrinį.
Nors Biblija yra viena skaitomiausių knygų pasaulyje, daug religinės literatūros skaitytojų stokoja žinių apie Septuagintą (Bibliją, kuria beveik visuotinai naudojosi ankstyvieji krikščionys) ar kuo ji skiriasi nuo Biblijos, kuria paremti dauguma šiuolaikinių vertimų. Timothy’is Michaelas Law, knygos „Kai Dievas kalbėjo graikiškai: Septuaginta ir krikščionių Biblijos kūrimas“ autorius, aiškina, kas yra Septuaginta, ir kodėl ji yra tokia svarbi studijuojant krikščionybę.
Ištrauka iš literatūrologo ir literatūros kritiko George’o Steinerio pokalbių knygos „Ilgasis šeštadienis“, kurioje autorių kalbina prancūzų žurnalistė Laure Adler. Šiame pokalbyje svarstoma apie knygas ir jų skaitymą; apie ypatingą atsakomybę prieš knygos stebuklą; apie knygų svarbą kultūroje ir jų reikšmę palaikant žmogaus kasdieninę bei dvasinę egzistenciją; apie skaitymą, kuriam reikalinga tyla, privatumas ir knygos, perskeliančios mumyse užšalusią jūrą.