Temos Archyvai: Filosofinė esė

Menas su iltimis: antihumanistinė estetika ir radikali eskapologija

pagal | 2022 07 18

Filosofijos tradicijoje galime užčiuopti eilę mąstytojų, pasiūliusių į meną žvelgti kaip į pabėgimą nuo žmogaus. Tai – neprijaukinamų vilkų gauja, kuri estetiką suvokė kaip išėjimą iš savęs, tačiau ne kaip eskapistines mikrodozes ar momentinį „užsimiršimą“, o kaip maištą prieš individuacijos kalėjimą ir narvą, vadinamą „žmogumi“.

Išsivertęs plokščiasis pasaulis: disonanso sklidinos erdvės

pagal | 2021 09 19

Mano miestas, mano pasakojimų knyga, aš pats – kaip ilgai mes laikėmės! Tačiau atrodo, kad turėsime atsigriebti už šią ištvermę ir kiekvienas savo ruožtu privalės išnykti. Kiekviena tavo plyta, kiekvienas mano kaulas, kiekvienas žodis mūsų knygoje … viskas į amžiną pradingtį. Viskas, išskyrus, ko gero, tą varpų skambesį, amžinoje prieblandoje persekiojantį tuščią miglą.

Korupcija globaliame pasaulyje

pagal | 2020 06 24

„Lotynizmas ‘corruptio’ reiškia sugedimą… Kai kalbama apie korupciją, visų pirma turimas omeny valdžios sugedimas, t. y. jos atstovų tarnavimas keliems ponams. Ši poligarchija verčia abejoti pačia valdžia bei jos pažadais.“

Prof. Tomo Kačerausko esė iš netrukus pasirodysiančios jo knygos „Šnekėjimo rėvos: pokalbiai ir pamąstymai apie kūrybingumą“.

Uždengti ir pakeisti

pagal | 2019 02 11

„Aš visuomet kalbu tiesą. Ne visą, nes nėra jokio būdo jos išsakyti. Išsakyti ją visą, paprastai sakant, yra neįmanoma – tam trūksta žodžių. Tačiau per šią neįmanomybę tiesa prisiliečia prie tikrovės.“ (Jacques Lacan)

Pradėti reikia nuo to, kad signifikantų grandinės iškilimas (arba patekimas į ją) tiesiogiai siejasi su tuo, kad ji tiesiogiai koreliuoja – jei rimtai žiūrėsime į Freudo atradimą – su trūkstamu signifikantu viduje arba a priori stokojimu kitame…

Klasikinės politikos galimybės globaliame pasaulyje

pagal | 2014 10 24

Pažvelgę į teoretikų darbus, kuriuose mėginama mąstyti apie moderniųjų laikų politikos, ir apskritai Vakarų civilizacijos, būklę, pastebime, kad jau nuo pat XIX a. pabaigos beveik visuotinai skelbiamas jos saulėlydis ir prognozuojama apokaliptinė pabaiga, kurios ženklų apstu daugelyje sričių. Mūsų epochos lemtingas bruožas – masių maištas, nulėmęs tai, kad Vakarų politinio gyvenimo epicentre įsitvirtina civilizuotas barbaras.… Skaityti toliau »

Camus Sizifas, arba Dar kartą apie absurdą

pagal | 2013 10 13

„Sizifo mitas“ yra vienas svarbiausių Alberto Camus kūrinių. Jis rašytas 1940–1941 metais ir atspindi smulkiaburžuazinės prancūzų visuomenės dalies, nepatenkintos esama padėtimi, bet neapsišarvavusios kovinga programa, nuotaikas ir ieškojimus labai sunkiu Antrojo pasaulinio karo pradžios metu. Absurdo problema prancūzų filosofijoje ir literatūroje itin akcentuojama tada, kai rašytojai ir filosofai tiesiogiai susiduria su karo grėsme Europoje, bei… Skaityti toliau »

Minties laisvė: stilistinė ir/ar konceptuali raiška

pagal | 2013 09 06

Kažkada dabarties lietuvių filosofas, rašydamas savo magnum opus, jį pradėjo klausimu, nuo ko pradėti, ir pateikė atsakymą, kad pradėti reikia nuo kalbos. Šiek tiek pakoreguokime pirmo sakinio sintaksinį ryšį ir, palikdami pirmąją dvipolio junginio dalį nepaliestą, antrąją dalį padarykime aktualesnę šiuolaikinių mintinių diskursų terpei: pradėti reikia nuo teksto. O dabar atlikime dar vieną mintinį judesį… Skaityti toliau »