Mano miestas, mano pasakojimų knyga, aš pats – kaip ilgai mes laikėmės! Tačiau atrodo, kad turėsime atsigriebti už šią ištvermę ir kiekvienas savo ruožtu privalės išnykti. Kiekviena tavo plyta, kiekvienas mano kaulas, kiekvienas žodis mūsų knygoje … viskas į amžiną pradingtį. Viskas, išskyrus, ko gero, tą varpų skambesį, amžinoje prieblandoje persekiojantį tuščią miglą.
Ištrauka iš literatūrologo ir literatūros kritiko George’o Steinerio pokalbių knygos „Ilgasis šeštadienis“ (2017). Antroje pokalbio dalyje, pasitelkęs M. Heideggerio, L.-F. Céline’o, R. Wagnerio pavyzdžius, pašnekovas svarsto apie didžiųjų kūrėjų santykį su nežmoniškumu. Reikšdamas nerimą dėl Europos civilizacijos nuovargio ir nuosmukio, Steineris ragina nepasiduoti nežinios lydimai nevilčiai ir išaukština vilties principą, skatinantį kovoti bei veikti visomis išgalėmis.
Pradėti galima kad ir nuo paties įprasčiausio dalyko, kurį geba atlikti bet kuris šiuolaikinis pradinukas (o gal ir darželinukas?): į „Google“ paiešką suvedami žodžiai „Eizenšteino Montažas“ ir analizuojama, o, tiksliau, „brauzinama“, ką pasiūlys visažinystės archyvas. Rezultatu stebėsitės: beveik dėmesio dykynė, vos keletas paminėjimo oazių.
Platonas savo olos alegorijoje („Valstybė“, 360 m. pr. Kr.) stulbinamai vizualiai aiškina apie pažinimo ir tikėjimo skirtumą, pateikdamas mums tai, ką galime laikyti ankstyviausiu judančių paveikslų teatro aprašymu. Ši trumpa ištrauka yra viena žymiausių filosofijoje. Filosofiškai neišsilavinę žmonės yra pristatomi kaip kaliniai, nuo gimimo prikaustyti požemio oloje ir negalintys matyti nieko, išskyrus judančius šešėlius, krentančius… Skaityti toliau »
Vokiečių kino režisierė Margarethe von Trotta netryško iš džiaugsmo, gavusi pasiūlymą statyti filmą apie tai, kaip filosofė Hannah Arendt įamžino Adolfo Eichmanno teismo procesą. „Kaipgi, – klausė ji, – aš galiu sukurti filmą apie filosofą – žmogų, kuris sėdi ir mąsto?“ Dar pridūrė, kad filmuose labai sunku rasti vietą intelektualams: juk šie paprastai vien sėdinėja… Skaityti toliau »
Didis čekų kino režisierius, scenaristas, aktorius ir profesorius Milošas Formanas išėjo anapilin būdamas 86-erių. „Oskaro“ laimėtojas atvyko į Jungtines Valstijas 7-ojo dešimtmečio pabaigoje kaip jaunas maištingas kino filmų kūrėjas, kurio idėjas atmetė komunistinio kino funkcionieriai, jo šalį užplūdę 1968 metais. Prieš palikdamas Čekoslovakiją, Formanas susuko juostą „Peteris ir Pavla“ (Černý Petr, 1964), po to sekė… Skaityti toliau »
Advokatas (ir būsimasis Lenkijos senatorius) Krzysztofas Piesiewiczius susipažino su režisieriumi Krzysztofu Kieślowskiu šiam kuriant dokumentinį filmą apie teismus to meto Lenkijoje, kuomet galiojo karinė padėtis. Labiausiai tarptautiniu lygiu pripažintų Kieślowskio filmų, įskaitant „Dekalogą“ (Dekalog, 1989), scenarijų bendraautorius Piesiewiczius ragino režisierių nutraukti šį projektą: „Teismo salėje negalima išvysti tikros dramos, kadangi visi atlieka tam tikrą savo… Skaityti toliau »