Jameso Joyce’o šedevras „Ulisas“

„Bloomsday“, kasmetinė puikaus romano „Ulisas“ šventė, yra tinkama akimirka apmąstyti ilgalaikę šios knygos svarbą.

Birželio 16 dieną švenčiama „Bloomsday“, pavadinta Leopoldo Blumo, Jameso Joyce’o 1922 metų romano „Ulisas“ [Ulysses] herojaus, vardu – veiksmas knygoje plėtojasi būtent tą dieną. „Bloomsday“ pernelyg dažnai yra komercializuotos nostalgijos pavyzdys, tačiau šiais 100-aisiais knygos išleidimo metais verta prisiminti, kodėl „Ulisas“ buvo toks revoliucingas.

Jei didžioji dalis to, kas vadinama modernizmu, yra atsakas į tai, ką poetas T. S. Eliotas pavadino „didžiule beprasmybės ir anarchijos panorama“, kilusia po Pirmojo pasaulinio karo, tai Joyce’o modernizmas yra kitoks. Jame suteikiama tvarka anarchijai, parodomas šiuolaikinio gyvenimo turtingumas ir dažnai nuskamba komiška nata.

„Ulisas“, pasakojimas apie įprastinius gyvenimus, yra sukurtas remiantis Homero „Odisėja“: reklamos agentas Blumas yra Odisėjas savo Moli, airiškajai Penelopei. Jame primygtinai pabrėžiami kasdieniški dalykai – apsilankymai tualete, sumuštiniai su dvokiančiu sūriu – ir kartu nepaprasti metodai: skirtingų literatūrinių laikotarpių skirtingi stiliai kovoja dėl kontrolės. Knygoje „Ulisas“ Joyce’as dar kartą perkūrė anglų kalbą (pavyzdžiui, “The scrotumtightening sea” [„Pautus gelianti jūra“]). Jis, kaip sakė romanistė Elizabeth Bowen, „kalbą pavertė drebučiais“, bet taip pat padarė ją dainingą. Šį romaną labai sunku skaityti, o daugelis jo neįveikia iki galo.

Kūnai buvo pagrindinė Joyce’o argumentų, kuriais jis įrodinėjo, kad kasdienybė yra tinkamas rimtojo meno objektas, dalis. Tai pasakytina ir apie moteris, nors gal ir ne visai teisingai, kaip skundėsi kai kurios feministės, pažymėdamos, kad Moli Blum mintys, ypač jos paskutinis tylus sąmonės srautas – „taip aš pasakiau taip aš sutinku Taip“, – sukasi aplink kūną, nustumiant šalin protą. Kiti teigia priešingai. Neseniai vienas kritikas teigė, kad šis garsusis monologas yra „pats juokingiausias, jautriausias, labiausiai jaudinantis ir teisingiausias… moters aprašymas, kurį kas nors kada nors yra pateikęs anglų kalba“.

„Ulisą“ parašė imigrantas (iš Airijos į žemyninę Europą) apie Austrijos-Vengrijos imigranto sūnų (Leopoldą Blumą); sąmoningas Joyce’o požiūrio įvairumas gali būti vertinamas kaip nuolatinis simpatijos ir įvairovės įgyvendinimas.

„Ulisas“ atvėrė kelią romanui, ir nuo to laiko rašytojai (ypač airiai), nori jie to ar nenori, susiduria arba su nerimu dėl jo didelės modernistinės įtakos, arba su Joyce’o erezija, leidusia išsivaduoti iš konvencijų. Romanistė Anne Enright neseniai teigė, kad pastarąjį jausmą stipriau pajuto tokios airės kaip Edna O’Brien, Eimear McBride ir Mary Costello.

Joyce’as, prieš parašydamas savo šedevrą, nuodugniai tyrinėjo Dubliną ir neatsiprašinėjo dėl savo mažo miesto. „Aš visada rašau apie Dubliną, – rašė jis draugui, – nes jei galiu patekti į Dublino širdį, galiu patekti į visų pasaulio miestų širdį. Konkretybėje glūdi visuotinumas.“ Karts nuo karto ateina laikas, kai pasaulis taip pasikeičia, kad menas, norėdamas neatsilikti, turi perkurti pats save.

Jeigu norime, kad romanas ar bet koks meninis kūrinys išliktų ilgam, kalbos ir formos pakeitimas negali būti atliekamas tam tikrų universalijų sąskaita: tiesos apie kūną, gyvenimą ir meilę, apie tai, kas ir kokie mes esame. Sulaukęs šimto metų, „Ulisas“ vis dar išlaiko šį išbandymą.

James Joyce, „Ulysses”: pirmojo leidimo viršelis (Paris: Shakespeare and Company, 1922)

Vertė T. Vėželis

“The Guardian view on James Joyce’s Ulysses: a 100-year-old masterpiece” // The Guardian

Susijęs tekstas:

Kaip aš bandžiau skaityti „Ulisą“