E. M. Cioranas, niūriai genialus rumunų mąstytojas, rašė, kad melancholija yra „tas pats kritimas į klampų purvą, tas pats pasmerktųjų sukimasis ratu be paties pragaro“. Pakeiskime tą „pasmerktųjų sukimąsi ratu“ vengrišku čardašu, šokamu lietaus permirkusiame kaime ant nyksmo ribos, ir turėsime veiksmo vietą „Šėtoniškame tango“, pirmame romane (1985), kurį parašė vienas iš gyvų Europos literatūros didžių kūrėjų László Krasznahorkai.
Pokalbis su 2025 m. Nobelio literatūros premijos laureatu vengrų rašytoju László Krasznahorkai. Jo romanuose „Šėtoniškas tango“ (1985), „Priešinimosi melancholija“ (1989), „Karas ir karas“ (1999) ilgi banguojantys sakiniai sukuria hipnotizuojantį pranašysčių ir nuojautų, su trapiomis filosofijomis susiduriančių tamsių jėgų ir misticizmo bei instinktyvios žmogaus gynybos derinį. Jo kūryba nepaprastai tinka mūsų laikams.
Žemė yra blogis. Mums nereikia dėl jos sielvartauti. Niekas jos nepasiges. Aš žinau, kad gyvenimas Žemėje yra blogis. Aš tiesiog žinau. Gyvenimas yra tik Žemėje… tiesa, neilgam. Pabaigos kodas nuolat traukia visus gyvius, priskiriamus žmogiškai giminei, kaip alchemikus magiškas išminties akmuo. Matyt, gyvename laikmetyje, kuriame kaip niekad daug dėmesio skiriama šiam, atrodytų, visiškai bereikšmiam dalykui. Juk dar… Skaityti toliau »
Filmas „Melancholija“ prasideda gana neįprastai: sulėtinti vaizdai, fone sustingę kūnai, kadruoti judesiai, Žiustina, plaukianti upe tarsi Ofelija. Visi vaizdai yra siurrealistiniai, panašūs į ką tik pabudusio žmogaus sapno nuotrupas, lyg būdraujantys vaizdai. Larsas von Trieras tampa dailininku, tapančiu vaizdinius, viskas pateikiama kaip kokiame Salvadoro Dalí paveiksle. Žinant visą filmo eigą, galima sakyti, kad visi šie sulėtinti vaizdai… Skaityti toliau »