Pokalbis su 2025 m. Nobelio literatūros premijos laureatu vengrų rašytoju László Krasznahorkai. Jo romanuose „Šėtoniškas tango“ (1985), „Priešinimosi melancholija“ (1989), „Karas ir karas“ (1999) ilgi banguojantys sakiniai sukuria hipnotizuojantį pranašysčių ir nuojautų, su trapiomis filosofijomis susiduriančių tamsių jėgų ir misticizmo bei instinktyvios žmogaus gynybos derinį. Jo kūryba nepaprastai tinka mūsų laikams.
Honkonge gyvenantis filosofas Yuk Hui savo tekstuose atskleidžia, kaip technikos filosofija, kadaise laikyta siaura ir specializuota sritimi, atveria didžiulį, beveik viską apimantį temų spektrą. Šiais laikais, kai vyrauja distopinis determinizmas, dažnai perteikiamas transhumanistinės ideologijos variantais, Hui ragina suskaidyti ateitį, kurioje gali susikryžiuoti daugybė labai skirtingų įvykių; jo tikslas – padėti suprasti ir puoselėti dinamišką atvirumą, kuris globalizuotoje technologinėje monokultūroje gali išnykti. Tokia įvairovė neapsiriboja vien tik techninių prietaisų ir sistemų gausėjimu, tai taip pat reiškia, kad reikia iš naujo atrasti pamirštus metodus ir naujus būdus, kaip elgtis su technika, remiantis skirtingais tikslais ir pasaulio pažinimo būdais.
„Mano tekstai gali būti pateisinimas bet kam. Juos laikyti nuoroda jau savaime yra simuliacija. Nes jeigu yra vienas simuliacijos visatos apibūdinimas, tai tikrai yra nuorodos ir referento, kuris sukuria prasmės ryšį, praradimas. Taigi visiškai klaidinga laikyti ką nors nuoroda. Yra dvi galimybės: arba veikiu kaip rimta nuoroda (tai visada malonu), ir tai yra simuliacijos nesupratimas, arba pats veikiu kaip simuliacijos objektas (Baudrillard’as traktuojamas taip, kaip traktuojamas Mondrianas ar Renoiras, nes nėra ką daugiau daryti: nurodomi visi Baudrillard’o ženklai), ir tada aš galiu tik arba išlaikyti tam tikrą atstumą, arba tvirtinti, kad teisus aš, o jie klysta. Simuliacijos meno nėra, kaip nėra ir gundymo meno, – simuliacija pati savaime yra menas; gundymas pats savaime yra menas.“ – Jean Baudrillard
Lietuvių kilmės amerikiečių filosofas ir socialinis antropologas Alphonso Lingis (1933–2025) savo filosofines idėjas perteikė vaizdingai pasakodamas ir vengė akademinio rašymo stiliaus, tačiau niekada nenukrypo į naivumo ar paternalizmo lankas. Jo knygose nagrinėjami susidūrimai su svetimumu ir kitybe bei mūsų pačių susvetimėjimas su savimi; aptariama kalba, individualumo paskatos ir tai, kaip aplinka mus užvaldo. Jo kūriniai meniški, asmeniški ir išskirtiniai, juose atsispindi visas egzistencijos spektras – nuo tarpasmeninių dramų iki geopolitinės istorijos.
Pokalbis su prof. Mareku Węcowskiu, lenkų istoriku, antikinių veikalų tyrinėtoju, Varšuvos universiteto dėstytoju, autoriumi daugybės straipsnių ir mokslinių monografijų, tarp jų ir knygos „Simpoziumas, arba bendras šventimas. Graikų aristokratų puotos ištakos IX-VII a. pr. m. e.“.
Šiame pokalbyje daug metų Taivane dirbęs prancūzų filosofas ir orientalistas Jeanas-Yves’as Heurtebise’as apibrėžia transkultūrinę filosofiją ir atsako į keletą klausimų, kurie ypač aktualūs šiandienos Taivanui: kuo skiriasi transkultūrinė ir komparatyvistinė filosofijos; kaip galime persvarstyti kultūrinio skirtumo svarbą iš neesencialistinės perspektyvos; koks yra Taivano perspektyvos vaidmuo vykstančio filosofinio Rytų ir Vakarų susidūrimo kontekste?
Humanitarinių mokslų daktarą, orientalistą Tadą Snuviškį, šiuo metu Oksfordo universitete studijuojantį tibetologiją, kalbina Vilnius Tech (VGTU) dėstytojas ir aplinkkeliai.lt redaktorius hum. m. dr. Tautvydas Vėželis.
„Daugelyje kontekstų turėtume vengti vartoti apibendrinančius terminus, tokius kaip ‘Indijos kultūra’ ar ‘Kinijos kultūra’. Juk kalbėti apie vieną indišką, kinišką ar net tibetietišką kultūrą yra lygiai taip pat problemiška kaip kalbėti apie vieną europietišką kultūrą. Tas pats galioja ir sąvokoms ‘Rytai’ ir ‘Vakarai’. Jos iš esmės yra milžiniški supaprastinimai, kurie gali būti naudojami greitam apibendrinimui, tačiau postkolonialistinėje perspektyvoje tokie terminai vertintini kaip iškraipymai, kurių vertėtų atsisakyti.“ (T. Snuviškis)