Išnykimo menas

pagal | 2021 03 20

Prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as (1929-2007) suteikė mums įrankius, leidžiančius suprasti medijų visuomenę ir veikti prieš visišką įsiliejimą į kapitalistinę perprodukciją. Dokumentinių filmų kūrėjas ir leidinių redaktorius Trulsas Lie 2000-aisiais pakalbino Baudrillard’ą, kai šis lankėsi Osle. Žemiau pateiktas pokalbio epizodas buvo paskelbtas 2007 m., filosofo mirties metais. „Išnykimas, – sako Baudrillard’as, – turėtų būti meno forma, gundantis būdas palikti pasaulį. Mano manymu, neatsiejama išnykimo dalis yra išnykti prieš numirštant, išnykti prieš išsenkant, kai vis dar turi ką pasakyti.“

[…]

Nuostabus žaidimas

tl/ Kaip mums suprasti santykį tarp žaismingo žaidimo ir vyraujančio verčių režimo primygtinumo gamybos ir vartojimo atžvilgiu? Žinoma, būtų galima sakyti, kad šiandien gamyba patenkina pozityvų ir žaismingą geismą kurti. Nepaisant to, kad faktiškai esama visa ko perprodukcijos, čia gali būti tik „žaidžiantis žmogus“ anapus scenos. Anot jūsų, tai, kad žmonės atlieka aktyvų vaidmenį šiandieniniame perprodukcijos procese, yra problematiška, bet kodėl tai neturėtų būti grindžiama žaidimu, produktyviu geismu, kaip pasakytų Gilles’is Deleuze’as?

jb/ Mąstykite apie tai kaip apie nuostabų žaidimą, kur tam tikri dalykai pradeda išreikšti vis daugiau ir daugiau kitų dalykų. Žaidimas ir žaidimai turi keletą dimensijų, kurias kategorizavo sociologas Rogeris Caillois: mimicry (reprezentuojantis žaidimas), alea (sėkmės žaidimas), agon (konkurencija ir varžybos) ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus, – ilinx, svaiginanti, klaikinanti dimensija, būdinga kai kuriems žaidimams. Mūsų modernioji gamyba, perprodukcija ir komunikacijos perteklius atitinka šį svaigiai klaikų žaidimą. Šiai dimensijai suteiktas aukštesnis statusas nei kitoms. Pagal Caillois tipologiją, čia vyrauja vienmatis vienos kategorijos rutuliojimas. Reikia turėti visų keturių dimensijų kombinaciją, kad galėtume sukurti išties visapusišką žaidimą.

tl/ Kažkur sakėte, kad žmonės, patenkinę geismą, patiria tam tikrą mentalinę mirtį. Iki kokio masto tai yra perdėjimas ir kaip jūs suprantate retorinę funkciją, atsispindinčią jūsų rašymo stiliuje?

jb/ Rašydamas aš sąmoningai remiuosi paradoksalia retorika – retorika, kuri viršija savo pačios galimybes. Sąvokos yra tikslingai perdėtos. Jeigu tiesa neegzistuoja, tada mes turime veikti pagal metafizinį subjektų ir objektų scenarijų. Savo tekstuose mėgstu tirti, kas nutinka po skirtingų dalykų ir tiesų baigties, o tai gali būti padaryta tik remiantis mąstymo eksperimentais. Žinoma, tai nėra diskursas apie tiesą – ne viską galima patvirtinti, neturiu tokios pretenzijos. Tas pats pasakytina apie geismo klausimą. Beprasmiška sakyti, kad visi geismai yra patenkinti, kadangi geismas, kaip toks, negali būti patenkintas, kaip tik priešingai. Tačiau šiame gamybos pasaulyje geismas yra produktyvus ir tuo pačiu reiškia pasitenkinimo priemonę. Taigi mes praradome ryšį su geismo sąvoka, su geismu kaip metafora, geismu kaip pažadu, kaip kažkuo, ko negalima patenkinti ar įgyvendinti. Aš retai vartoju sąvoką „geismas“ (désir). Sąvoka išplito 7-ame ir 8-ame dešimtmetyje. Mano manymu, tas pats su sąvoka „simbolinis“. Daugelis šių paradigminių sąvokų buvo sukurtos kitiems laikmečiams. „Geismas“ tebelieka susijęs su subjekto pasauliu. Net Deleuze’as mąsto apie geismą gamybos srityje, nors mintyje turi kitokią, aukštesnės gamybos rūšį. Molekulinė gamyba Deleuze’ui labai pasitarnavo, bet netgi ši „geismo“ sąvokos proliferacija ir fraktalizacija išlaikė savo pirminę formą ir toliau nebuvo išplėtota. Rašydamas aš mėgstu tirti, kas nutinka, kai kas nors baigiasi.

¿Postmodernas?

Baudrillardas, kartu su keliais kitais prancūzų mąstytojais, dažnai pristatomas kaip pagrindinis postmodernistas su visais lydinčiais negatyviais ir klaidinančiais apibūdinimais, kuriuos apima ši sąvoka. Postmodernizmo, išpopuliarėjusio 8-ame dešimtmetyje, sąvokos reikšmė visada buvo dviprasmiška: kas tai – epochinė sąvoka? Mąstymo būdo apibrėžimas? Savitas intelektualinis stilius, susietas su tam tikru požiūriu ir rašymo forma?

tl/ Kaip suprantate „postmodernizmą“?

jb/ Aš su tuo niekaip nesusijęs. Nežinau, kas sugalvojo šią sąvoką. Ji kilo iš architektūros, ar ne? Niekada nesupratau, kodėl buvau laikomas postmodernistu. O štai kalbant apie knygą „Simuliakrai ir simuliacija“ (Simulacres et Simulation) – kodėl gi ne? Ji nesąveikauja nei su modernybe, kuri turi progresinį užbaigtumą, nei su aiškias ribas turinčia technologine plėtra, vaizduojančia pasekmes ten, kur nieko nevyksta. Mes visada turėjome simuliaciją ir simuliakrus, taip pat galbūt ir kitą virtualumo lygį. Bet „postmodernizmu“, kaip analitine sąvoka, aš netikiu. Kai žmonės sako: „Jūs esate postmodernistas“, aš atsakau: „Gerai, kodėl gi ne?“ Sąvoka paprasčiausiai vengia pačios problemos.

tl/ Gal sąvoka „transmodernizmas“ galėtų geriau apibūdinti mūsų laikmetį?

jb/ Tai daug įdomesnė sąvoka. Aš nesu vienintelis, kuris ją vartoja, – pavyzdžiui, Paulis Virilio vartoja sąvoką „transpolitinis“ (transpolitique). Sąvoka analizuoja, kaip dalykai plėtojasi išnykus politinio realizmo principams. Kai taip nutinka, turime dimensiją, kur politika visada egzistavo ir visada egzistuos, bet tai nėra tikras politinis žaidimas. Tai, kas nutinka po to, sukelia tą pačią problemą, bet jau konkrečiai siejasi su apibrėžtomis sritimis: randasi transestetika, transekonomika ir t. t. Esama geresnių sąvokų nei „postmodernizmas“. Kalbama ne apie modernybę; kalbama apie kiekvieną sistemą, kuri išplėtoja savo išraiškos būdą iki tokio masto, kad peržengia save ir savo pačios logiką. Būtent šitai mėginu analizuoti.

tl/ Vis dėlto amžius, kuriame mes gyvename, turi savo ženklus ar apibrėžiančias ypatybes. Rašėte, kad romantinio laikotarpio epochines ypatybes pakeitė siurrealizmas, o šį išstūmė skaidrumas. Skaidrumą apibūdinate kaip nihilistinę situaciją. Kokį nihilizmą turite omenyje?

jb/ Kalbėdamas apie skaidrumą (transparence), mintyje turiu ne tai, kad televizijos dėka gali viską pamatyti, o tai, kad televizija stebi tave. Kalbu apie reversiškumą pačia blogiausia prasme. Kalbu apie matomumą, visišką paslapties išnykimą. Matoma turi būti viskas, ne tik panoptiniu būdu, kai viską regi plika akimi. Skaidrumas yra daugiau nei vien matomumas – tai paslapčių neturėjimas. Tai permatomumas ne tik kitiems, bet ir sau pačiam. Daugiau nebėra jokios ontologiškai paslaptingos substancijos. Aš tai priimu ne kaip postmodernizmą, o veikiau kaip nihilizmą. Nihilizmą laikau geru dalyku – aš esu nihilistas, o ne postmodernistas. Keliu klausimą būtent taip: kodėl yra niekas, o ne kažkas? Tirti nieką, niekį ar nesatį yra geros rūšies nihilizmas, nyčiškasis, aktyvus nihilizmas, tai nėra pesimistinis nihilizmas.

Gundymas ir mirtis

Baudrillard’as taip pat domėjosi ryšiu tarp simbolinių mainų ir mirties – toks yra jo 1976 m. knygos pavadinimas (L’Échange symbolique et la mort). Nagrinėdamas gamybą ir destrukciją, kaip vieną nuo kitos priklausančias mainų formas, filosofas pasitelkia Georges’o Bataille’aus ir minėto Caillois plėtotas temas. – Kalbos gaminimas ir prasmės išsiskaidymas; gyvenimas ir mirtis. – Kadaise šie dalykai egzistencijai suteikė visapusišką formą, tačiau dabar prarado savo aktualumą. Tikrovė yra absorbuota takios hiperrealybės, kuri steigia galutinumą ir ribas, nustatytas mirties, bei pateikia visiškai naujo tipo neapibrėžtumą. Bet ką gi apie mirtį galvoja pats Baudrillardas?

tl/ Režisierius Ingmaras Bergmanas kartą sakė, kad merdėdamas nenorėtų būti daržove ligoninės palatoje – jam patiktų valdyti mirties procesą, išvengti tapimo daiktu. Jūs daug rašėte apie mirtį. Ar suformavote kokias nors mintis apie savo paties mirtį?

jb/ Sakyčiau, kad tai tebėra problema, labai stipriai susijusi su išnykimu. Čia reikalingi du menai – tapsmas matomu ir išnykimas. Išnykimas negali būti faktinis atsitiktinumas, tai turi būti menas. Šitai gali būti skirtingai atspindima veikaluose ar dramaturgijoje. Šis menas taip pat gali turėti biologinius aspektus, – tai gundantis būdas palikti pasaulį. Jeigu tai tėra visiškas atsitiktinumas, tuomet tai yra negatyvi mirtis.

tl/ Prancūzų filosofas Michelis Foucault mirė nuo AIDS. Ar tai buvo išnykimo meno rūšis? Ką manote apie tokį išnykimo būdą ir jo paties palikimą? Ar jis išties išnyko jo kūriniams tebegyvuojant?

jb/ Jis aiškiai priėmė mirties iššūkį. Žinojo riziką ir pasirinko. Tam tikra prasme tai yra kitoks išnykimo būdas. Jis kliovėsi veiksmų laisvės menu, apsigaubė nuostabiu konfidencialumu – jokiu būdu netvirtinu, kad tai yra geras būdas išeiti iš pasaulio! Sakyčiau, neatsiejama išnykimo dalis yra išnykti prieš numirštant, išnykti prieš išsenkant, kai vis dar turi ką pasakyti. Daugybė žmonių ir intelektualų jau yra mirę, bet, deja, ir toliau kalba. Tai nebuvo Foucault atvejis.

Alfonsas Budvytis. Išeinu (1981)

[…]

Vertė Tautvydas Vėželis
The Art of Disappearing

Taip pat:
Jean Baudrillard, Apie nihilizmą

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.