Pokalbis su prof. Mareku Węcowskiu, lenkų istoriku, antikinių veikalų tyrinėtoju, Varšuvos universiteto dėstytoju, autoriumi daugybės straipsnių ir mokslinių monografijų, tarp jų ir knygos „Simpoziumas, arba bendras šventimas. Graikų aristokratų puotos ištakos IX-VII a. pr. m. e.“.
Šiame pokalbyje daug metų Taivane dirbęs prancūzų filosofas ir orientalistas Jeanas-Yves’as Heurtebise’as apibrėžia transkultūrinę filosofiją ir atsako į keletą klausimų, kurie ypač aktualūs šiandienos Taivanui: kuo skiriasi transkultūrinė ir komparatyvistinė filosofijos; kaip galime persvarstyti kultūrinio skirtumo svarbą iš neesencialistinės perspektyvos; koks yra Taivano perspektyvos vaidmuo vykstančio filosofinio Rytų ir Vakarų susidūrimo kontekste?
Humanitarinių mokslų daktarą, orientalistą Tadą Snuviškį, šiuo metu Oksfordo universitete studijuojantį tibetologiją, kalbina Vilnius Tech (VGTU) dėstytojas ir aplinkkeliai.lt redaktorius hum. m. dr. Tautvydas Vėželis.
„Daugelyje kontekstų turėtume vengti vartoti apibendrinančius terminus, tokius kaip ‘Indijos kultūra’ ar ‘Kinijos kultūra’. Juk kalbėti apie vieną indišką, kinišką ar net tibetietišką kultūrą yra lygiai taip pat problemiška kaip kalbėti apie vieną europietišką kultūrą. Tas pats galioja ir sąvokoms ‘Rytai’ ir ‘Vakarai’. Jos iš esmės yra milžiniški supaprastinimai, kurie gali būti naudojami greitam apibendrinimui, tačiau postkolonialistinėje perspektyvoje tokie terminai vertintini kaip iškraipymai, kurių vertėtų atsisakyti.“ (T. Snuviškis)
Dalinamės prancūzų sociologo ir filosofo Bruno Latouro knygos „Mes niekada nebuvome modernūs“ tekstais. Šioje knygoje skleidžiama mintis, kad mes niekada nebuvome modernūs ir, norėdami suprasti šių dienų pasaulį, pirmiausia turime suabejoti kaip tik šia esmine paradigma. Mūsų „modernioje“ visuomenėje nebuvo to didžiojo padalijimo, kuriuo grindžiama jos pasaulio reprezentavimo sistema, visiškai atskirianti gamtą ir kultūrą. Priešingai, modernieji nepaliaudami kūrė hibridus, kurie priklauso tiek gamtai, tiek kultūrai, bet nenorėjo to pripažinti.
Čekų rašytojo Milano Kunderos esė „Centrinės Europos tragedija“ (1984) apie Vidurio Europos likimą po Antrojo pasaulinio karo.
„Ką, po teisybei, žodis Europa reiškia vengrui, čekui, lenkui? Tūkstantį metų jų tautos priklausė Europos daliai, susietai su Romos krikščionybės tradicija. Jie dalyvavo kiekviename jos istorijos etape. Žodis Europa jiems reprezentuoja ne geografijos fenomeną, o dvasinio suvokimo sinonimą žodžiui ‘Vakarai’.“ (M. Kundera)
Rusijos genocidinio karo prieš Ukrainą akivaizdoje pasaulis tik dabar pradėjo kreipti dėmesį į su agresoriumi susijusius dalykus, kurie dešimtmečius buvo pražiūrėti. Vis dėlto Rusijos karinis arsenalas jau nebėra sudarytas vien iš konvencinių ginklų. Vienas paveikiausių rusų ginklų yra kultūra.
Daug žmonių Vakaruose vis dar mano, kad rusiška kultūra neturi nieko bendra su Rusijos geopolitinėmis ambicijomis. Toks požiūris išlieka, nepaisant akivaizdaus Rusijos neoimperinės agresijos, vykdomos pastaruosius tris dešimtmečius, pobūdžio. Siekdama savo imperinių geopolitinių tikslų, Rusija nuolat naudojosi tokiu požiūriu ir įginklino šią tariamai neutralią sritį.
Dalinamės knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Šiame pokalbyje svarstoma apie religiją ir mokslą.
„Ir religijos, ir menai, ir technologijos veikia mašinos principu. Beprasmiai žodžiai (‘dievas’, ‘materija’, ‘grožis savaime’) duoda impulsą naikinti gyvybę ir gaminti dirbtinius daiktus. Menas yra būdas tuos beprasmius žodžius įjuslinti, priversti juos apsireikšti; technomokslas irgi yra tas pat… Apie religijos esmę galiu pasakyti, kad ji atsiranda iš tų baisių žodžių, kurie gąsdina žmogų, juos reikia prisijaukinti, o menas ir technologija irgi atsiranda iš baimės – nežmogiškumą inkarnuojančių bekalbių daiktų baimės.“ (Arvydas Šliogeris)