Tylioji kalbos galybė
Mus vis labiau kankina tylos ilgesys. Retkarčiais vis dar bėgame į nykstančias tylos salas kaip į prarastąjį rojų, kur mus pasitinka miško ošimas, šaižus pasaulio klyksmas, upokšnio čiurlenimas, varlių kurkimas, kur nėra riaumojančių mašinų, laikraščių, knygų, televizoriaus ir radijo tauškalų. Rojus – tai tyla; Adomas ir Ieva nemokėjo kalbėti, suprato vienas kitą be žodžių. Mūsų rojaus akimirkos – trumpos ir efemeriškos.