Žymų Archyvai: Putinas

Rusijos imperija turi mirti

pagal | 2022 11 18
Komentarų: 1

Rusijos ateitį lems ne mistiniai istorijos dėsniai, o tai, kaip jos lyderiai ir piliečiai suvoks bei interpretuos žiauraus ir nereikalingo karo prieš Ukrainą tragediją. Galime padėti Rusijai pasikeisti garantuodami, kad Ukraina atsiims savo žemes ir nugalės imperiją. Taipogi galime remti tuos rusus, kurie supranta, kodėl pralaimėjimas yra vienintelis kelias į modernybę; kodėl karinė nesėkmė būtina siekiant sukurti klestinčią, atviresnę visuomenę; ir kodėl imperija turi mirti.

Nepadorūs Rusijos „referendumai“

pagal | 2022 09 23
Komentarų: 0

Ukrainai pradėjus puolimą, Rusija vos prieš keletą dienų buvo paskelbusi, kad nebesistengs surengti „referendumų“ okupuotose Ukrainos teritorijose. Vėliau, sutapus su Putino kalba rugsėjo 21 d., ši politika pasikeitė, ir šiuo metu „referendumai“ esą rengiami – daugiau ar mažiau akimirksniu, dabar, karo sąlygomis. Žmonės stengiasi rasti būdą, kaip kalbėti apie šią nesąmonę nevartojant žodžio „referendumas“, kuris šiame kontekste, švelniai tariant, yra akivaizdžiai klaidinanti propaganda.

Ivanas Iljinas: „Politika yra menas nustatyti ir neutralizuoti priešą.“

pagal | 2022 08 03
Komentarų: 1

Pasaulis nuo pat sutvėrimo buvo beprasmė fragmentų samplaika. Kuo labiau žmonės stengėsi jį suprasti, tuo nuodėmingesnis jis darėsi. Šiuolaikinis gyvenimas su savo pliuralizmu ir pilietine visuomene tik pagausino pasaulio ydas ir išlaikė Dievą tremtyje. Vienintelė Dievo viltis buvo ta, kad teisinga tauta seks paskui vadovą, kuris sukurs naują politinę totalybę ir taip pradės taisyti pasaulį, kuris savo ruožtu galės atpirkti dieviškumą. Kadangi vienijantis Žodžio principas yra vienintelis gėris visatoje, pateisinamos bet kokios priemonės, galinčios užtikrinti jo sugrįžimą… Štai taip rusų filosofas, vardu Ivanas Iljinas, ėmė įsivaizduoti rusiškąjį krikščionišką fašizmą.

Jürgenas Habermasas ir Ukraina

pagal | 2022 07 06
Komentarų: 0

Jürgenas Habermasas, laikomas žymiausiu Europos politikos filosofu, parašė tekstą apie didžiausią šiuolaikinę krizę – karą Ukrainoje. Jis teigia, kad istorija siūlo vokiškąjį „Besonnenheit“, o tai iš esmės reiškia, kad per pirmuosius keturis svarbiausio nuo 1945 m. konflikto Europoje mėnesius Vokietija mažai veikė, bet daug kalbėjo… Habermasas nukreipė Vokietijos diskursą nuo praeities realijų ir dabarties galimybių link nacionalinio rūpinimosi savimi. Taip elgdamasis, jis atitolino vokiečių atsiskaitymą su praeitimi, iššvaistė laiką kalboms, užuot priėmus svarbius sprendimus, ir padėjo Vokietijai atsidurti prie dar vienos moralinės griūties slenksčio.

Filosofai už Ukrainą #5

pagal | 2022 06 14
Komentarų: 1

• Barbara Schellhammer: „Filosofuoti karo akivaizdoje reiškia, pasitelkiant gerai žinomą Hanso Blumenbergo metaforą, pačiam patirti laivo sudužimą, o ne paprasčiausiai viską stebėti iš šono.“
• Holly Moore: „Siekti savo laisvės reiškia siekti kitų žmonių, su kuriais dalinuosi pasauliu, laisvės. Taigi ginti ukrainiečių laisvę yra ne tiek pasirinkimas, kiek būtinybė.“
• Jevhen Muliarčiuk: „Šiomis baisiomis ir kartu šlovingomis dienomis Ukrainoje mąstome apie būsimą taiką po karo. Kokiu pagrindu ji bus sukurta? Ar esama galimybės atsirasti amžinajai taikai?“
• Luka Kučuchidzė: „Ukraina šiandien yra vienintelė tikra vilties sala žmonijai neaiškių vertybių pasaulyje.“

Turime pasakyti aiškiai: Rusija yra fašistinė

pagal | 2022 05 27
Komentarų: 4

Fašizmas, kaip idėja, niekada nebuvo nugalėtas. Jis, kaip iracionalumo ir smurto kultas, negalėjo būti įveiktas pasitelkus argumentus. Kol nacistinė Vokietija atrodė stipri, europiečiai ir kiti buvo gundomi. Fašizmas buvo nugalėtas tik Antrojo pasaulinio karo mūšių laukuose. Dabar jis sugrįžo, ir šį kartą šalis, vykdanti fašistinį naikinamąjį karą, yra Rusija. Jeigu Rusija laimės, viso pasaulio fašistai pasijus daug patogiau.

„Tai ne žmonės“: žodžiai, kreipiantys link masinių žudynių

pagal | 2022 05 03
Komentarų: 1

Po bado Ukrainoje, Gulago ar Didžiojo teroro 1937-1938 m. niekas nesulaukė atpildo, o vykdytojai niekada neišsakė jokio oficialaus, institucinio apgailestavimo. Dabar sulaukėme rezultato. Dauguma rusų, išskyrus liberalią mažumą, susitaikė su valstybės pateiktais paaiškinimais apie praeitį ir gyveno toliau. „Tai ne žmonės, tai – buožiškos atmatos“, įtikinėjo jie save anuomet. „Tai ne žmonės, tai – ukrainietiški naciai“, įtikinėja jie save šiandien.