Kas tai yra – filosofija?

pagal | 2022 10 08
Was ist das – die Philosophie?

Martin Heidegger. Was ist das – die Philosophie? / Pfullingen: G. Neske, 1988

Keldami šį klausimą, mes paliečiame tokią temą, kuri yra labai plati, t. y. išsiplėtusi. Kadangi tema plati, ji lieka neapibrėžta. Kadangi ji neapibrėžta, šią temą mes galime gvildenti įvairiausiais požiūriais, vis paliesdami ką nors teisinga. Tačiau kadangi, gvildenant šią plačią temą, apžvelgiami visi galimi požiūriai, mums gresia pavojus, kad šis pokalbis gali likti nepakankamai sutelktas.

Todėl privalome pabandyti klausimą apibrėžti griežčiau. Taip suteiksime pokalbiui atskirą kryptį. Šitaip pokalbis bus išvestas į tam tikrą kelią. Aš sakau: į tam tikrą kelią. Tuo mes pripažįstame, kad šis kelias, žinoma, nėra vienintelis kelias. Negana to, turi likti atviras klausimas, ar tas kelias, kurį aš norėčiau toliau parodyti, iš tikrųjų yra tas kelias, kuris mums duoda galimybę iškelti klausimą ir į jį atsakyti.

Jeigu mes tariame, kad galime rasti kelią, kaip tiksliau apibrėžti klausimą, tada tuojau pat atsiranda rimtas kontrargumentas mūsų pokalbio temai. Jeigu klausiame: kas tai yra – filosofija? – tada kalbame apie filosofiją. Kai šitaip klausiame, mes akivaizdžiai liekame tam tikroje vietoje virš, t. y. už, filosofijos. Tačiau klausimo tikslas – įeiti į pačią filosofiją, joje laikytis ir elgtis pagal jos reikalavimus, t. y. „filosofuoti“. Todėl mūsų pokalbio kelias ne tik privalo turėti aiškią kryptį, bet ši kryptis turi kartu duoti garantiją, kad mes judame filosofijos viduje, o ne už jos ir aplink ją.

Taigi mūsų pokalbio kelias turi būti toks ir turėti tokią kryptį, kad tai, kuo užsiima filosofija, paliestų ir apimtų mus pačius, ir būtent mus pačius kaip mūsų esmę.

Tačiau ar taip filosofija nevirs afektacijos, afektų ir jausmų dalyku?

„Iš gražiausių jausmų daroma prasta literatūra“. „C’est avec les beaux sentiments que l’on fait la mauvaise litérrature1. Šie André Gide’o žodžiai tinka ne tik literatūrai, jie dar labiau tinka filosofijai. Sakoma, kad jausmai yra kažkas iracionalu. Priešingai, filosofija ne tik yra kažkas racionalu, bet kartu ji yra tikra Ratio karalienė. Šitai teigdami, mes nejučiom šį tą pasakėme apie tai, kas yra filosofija. Skubotu atsakymu užbėgome už akių savo klausimui. Teiginį, kad filosofija yra ratio sritis, kiekvienas laiko teisingu. Ir vis dėlto galbūt šis teiginys yra skubotas ir neapgalvotas atsakymas į klausimą: kas tai yra filosofija? Juk šiam atsakymui mes tuojau pat galime priešstatyti naują klausimą. Kas tai yra – Ratio, protas? Kur ir kokiu pagrindu nuspręsta, kas yra Ratio? Ar protas pats pasidarė filosofijos viešpačiu? Jeigu „taip“, tai kokiu pagrindu? Jeigu „ne“, iš kur ta jo užduotis ir tas jo vaidmuo? Jeigu tai, kas laikoma Ratio, pirmąkart buvo įtvirtinta filosofijos ir jos istorinėje sklaidoje, tada patarimas filosofiją iš anksto pateikti kaip Ratio padarinį nėra geras. Tačiau jeigu tik mes pradedame abejoti filosofijos, kaip racionalios laikysenos, apibrėžtimi, kartu tampa abejotina, ar filosofija priklauso iracionalumo sričiai. Juk tas, kuris nori filosofiją apibrėžti kaip iracionalų dalyką, racionalumą ima kaip apibrėžimo mastelį ir tai daro tuo būdu, kad jis kaip savaime suprantamą dalyką vėl priima tai, kas yra Ratio.

Jeigu, kita vertus, nurodysime galimybę, kad tai, su kuo susijusi filosofija, palyti mūsų žmogiškąją esmę, tada gali būti taip, kad šitokia afektacija neturi nieko bendra su tuo, ką įprasta vadinti afektais ir jausmais, trumpai tariant, su iracionalumu.

Remdamiesi tuo, kas pasakyta, kol kas galime konstatuoti tik vieną dalyką: jeigu rizikuojame pradėti pokalbį, pavadintą „Kas tai yra – filosofija?“, turime būti gerokai kruopštesni.

Pirmiausia pabandysime savo klausimą išvesti į aiškios krypties kelią, kad neklaidžiotume tarp atsitiktinių ir savivališkų vaizdinių apie filosofiją. Tačiau kaipgi mes galėtume surasti tokį kelią, kuriuo eidami galėtume savo klausimą apibrėžti kuo patikimiau?

Kelias, kurį dabar norėčiau parodyti, yra tiesiog šalia mūsų. Ir kaip tik todėl, kad jis yra arčiausiai, mes jį sunkiai surandame. Bet jeigu jau jį susiradome, tada juo ir einame, nors ir netvirtai jausdamiesi.

Mes klausiame: kas tai yra – filosofija? Žodį „filosofija“ tarėme pakankamai dažnai. Bet jeigu dabar žodį „filosofija“ vartotume ne kaip nuvalkiotą pavadinimą, jeigu įsiklausytume į žodžio „filosofija“ pirminį skambesį, tada jis būtų toks: philosophia. Dabar žodis „filosofija“ kalba graikiškai. Graikiškas žodis kaip graikiškas yra tam tikras kelias. Viena vertus, šis kelias yra prieš mus, nes šis žodis mums byloja nuo seniausių laikų. Kita vertus, jis jau yra už mūsų, nes šį žodį mes jau turime kaip išgirstą ir išsakytą. Tuo būdu graikiškas žodis philosophia yra kelias, į kurį mes esame pakeliui. Tačiau šį kelią mes žinome labai neaiškiai, nors mes turime daug istorinių žinių apie graikų filosofiją ir galime jas gausinti.

Žodis philosophia mums sako, kad filosofija yra kažkas tokio, kas visų pirma nulemia graikiškąją egzistenciją. Ir ne tik tai, – be to, filosofija nulemia mūsų vakarietiškos europietiškos istorijos pamatinį bruožą. Dažnai girdimas šnekėjimas apie „vakarietišką europietišką filosofiją“ iš tikrųjų yra tautologija. Kodėl? Kadangi „filosofija“ iš esmės yra graikiška; „graikiška“ čia reiškia: filosofija savo esme ir ištakomis yra toks dalykas, kuris – kad išsiskleistų – visų pirma pareikalavo graikiškojo prado ir tik jo.

Tačiau pirmapradė graikiškoji filosofijos esmė tuo pavidalu, kurį ji įgijo naujųjų amžių Europos epochoje, buvo valdoma ir kreipiama krikščionybės vaizdinių. Šių vaizdinių viešpatavimas perėjo iš viduramžių. Tačiau negalima teigti, kad dėl to filosofija tapo krikščioniška, t. y. tikėjimo apreiškimo ir bažnyčios autoritetų išraiška. Teiginys „Savo esme filosofija yra graikiška“ išreiškia ne ką kita kaip štai ką: Vakarai ir Europa – ir tik jie – savo giliausiu istoriniu vyksmu yra pirmapradiškai „filosofiški“. Tai patvirtinta mokslų atsiradimo ir viešpatavimo. Kadangi jie kyla iš giliausio, t. y. filosofinio, vakarų Europos istorinio vyksmo, šiandien jie yra pajėgūs specifiškai nulemti žmonijos istoriją visame žemės rutulyje.

Akimirką susimąstykime, ką reiškia, kad tam tikra pasaulinė žmogaus istorijos epocha apibūdinama kaip „atominė epocha“. Mokslų atrasta ir išlaisvinta atominė energija įsivaizduojama kaip tokia jėga, kuri turi nulemti istorinį vyksmą. Mokslai, be jokios abejonės, nebūtų niekada atsiradę, jeigu iki jų nebūtų atsiradusi filosofija. Tačiau filosofija yra: hē philosophia. Šis graikiškas žodis mūsų pokalbį susieja su tam tikra istorine tradicija. Kadangi ši tradicija lieka unikali, kaip tik todėl ji yra ir vienareikšmė. Graikišku vardu philosophia pavadinta tradicija, kurią mums įvardija istorinis žodis philosophia, atveria kelią, kuriuo eidami mes klausiame: kas tai yra filosofija? Tradicija nepasmerkia mūsų praeitimi tapusių ir nebeatšaukiamų dalykų prievartai. Perdavimas, délivrer, yra išlaisvinimas, būtent kaip laisvas pokalbis su tuo, kas buvo. Pavadinimas „filosofija“, jeigu šį žodį iš tikrųjų girdime ir apmąstome tai, kas išgirsta, mus ragina apmąstyti filosofijos graikiškosios kilmės istoriją. Žodis philosophia yra tarsi koks mūsų pačių istorijos gimimo dokumentas, galime pasakyti net taip: dabartinės pasaulinės istorinės epochos, vadinančios save atomine epocha, dokumentas. Todėl klausimą: kas tai yra – filosofija? – mes galime kelti tik tuo atveju, jeigu leidžiamės į pokalbį su graikų mąstymu.

Tačiau ne tik tai, apie ką klausiama – filosofija, – savo kilme yra graikiška, bet ir tai, kaip mes klausiame, – tai, kaip mes klausiame ir šiandien, yra graikiškos kilmės.

Mes klausiame: kas tai yra…? Graikiškai tai skamba taip: ti estin. Tačiau klausimas, kas yra kažkas, lieka daugiareikšmis. Galime klausti: kas yra ten, tolumoje? Gauname atsakymą: medis. Atsakymo esmė ta, kad daiktui, kurio tiksliai nepažįstame, mes duodame pavadinimą.

Bet mes galime klausti toliau: kas yra tai, ką mes vadiname „medžiu“? Taip klausdami jau priartėjame prie graikiškojo ti estin. Tai toji klausimo forma, kurią išreiškė Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Pvz., jie klausė: kas tai yra – grožis? Kas tai yra – pažinimas? Kas tai yra – gamta? Kas tai yra – judėjimas?

Tačiau dabar turime atkreipti dėmesį į tai, kad tik ką paminėtuose klausimuose ieškoma ne vien tikslesnio apibrėžimo, kas yra gamta, judėjimas, grožis, bet kartu yra paaiškinta, ką reiškia tas „kas“, kokia prasme reikia suprasti tą ti. Tai, ką reiškia tas „kas“, tas quid est, to quid, vadinama quidditas, kas-būtimi. Tuo tarpu skirtingose filosofijos epochose quidditas buvo apibrėžiama skirtingai. Štai, pvz., Platono filosofija yra tam tikra savita interpretacija to, ką reiškia tas ti. Būtent jis reiškia idea. Kad mes, klausdami apie tą ti, apie tą quid, turime galvoje „idėją“, jokiu būdu nėra savaime suprantama. Aristotelis pateikia kitokį ti aiškinimą negu Platonas. Kitokį to ti aiškinimą duoda Kantas, dar kitokį Hegelis. Tai, apie ką kaskart klausiama, ti, quid, tas perspektyvoje kiekvienąkart turi būti apibrėžta vis kitaip. Kiekvienu atveju galioja vienas dalykas: jeigu mes, orientuodamiesi į filosofiją, klausiame: kas tai yra? – tada mes keliame pirmapradiškai graikišką klausimą. Gerai įsidėmėkime tiek mūsų klausimo temą – „filosofiją“, tiek ir tai, kaip klausiame: „kas tai yra…?“ Abu dalykai yra graikiškos kilmės. Mes patys esame tos pačios kilmės netgi tada, kai net neištariame žodžio „filosofija“. Kai tik klausimą: „kas tai yra – filosofija?“ – ne tik ištariame, bet ir apmąstome jo prasmę, mes tarsi pašaukiami atsiverti tai kilmei, mes ją re-klamuojame ir esame jos re-klamuojami. [Šis klausimas: kas yra filosofija? – nėra toks klausimas, kuris nukreipia į save tam tikros rūšies pažinimą (filosofijos filosofiją). Šis klausimas nėra nei istoristinis klausimas, kuris verčia domėtis tuo, kaip prasidėjo ir išsivystė tai, kas vadinama „filosofija“. Šis klausimas yra istorinis, t. y. likimiškas klausimas. Maža to: jis nėra „koks nors“, jis yra mūsų vakarietiškos europietiškos būties pagrindinis klausimas.]

Kai atsiveriame pilnutinei ir visuotinei klausimo: kas tai yra – filosofija? – prasmei, tada mūsų klausinėjimas dėl savo istorinės kilmės nukreipiamas į tam tikrą istorinę ateitį. Mes suradome tam tikrą kelią. Pats klausimas yra kelias. Nuo graikų būties jis veda prie mūsų, o gal ir toliau už mus. Mes esame – jeigu laikomės šio klausimo – pakeliui į aiškios krypties kelią. Tačiau tai dar neduoda garantijos, kad be niekur nieko esame pajėgūs tinkamai eiti šiuo keliu. Mes net negalime tuoj pat suvokti, kokioje šio kelio vietoje šiandien stovime. Nuo senų laikų įprasta klausimą, kas yra kas nors, apibūdinti kaip esmės klausimą. O esmės klausimas yra aiškus tik tada, kai tai, apie kieno esmę klausiama, yra susipainioję ir nebeaišku, kai kartu žmogaus ryšys su tuo, apie ką klausiama, yra susilpnėjęs ar net nutrauktas.

Mūsų pokalbio klausimas liečia filosofijos esmę. Jeigu šis klausimas atsiranda iš būtinumo ir nėra tik tariamas klausimas, skirtas vien tik pokalbiui, tada filosofija, kaip filosofija, mums turi būti tapusi problemiška. Ar taip yra iš tikrųjų? O jeigu taip, kokiu mastu filosofija mums yra tapusi problemiška? Akivaizdu, kad tai galime žinoti tik tuo atveju, jeigu jau esame įsismelkę į filosofiją. Tam yra būtina, kad iš pradžių žinotume, kas tai yra – filosofija. Taip labai keistai būsime įstumti į tam tikrą ratą. Atrodo, kad ir pati filosofija yra toks ratas. Tarus, kad mes tiesiogiai negalime iš šio rato išsivaduoti, mums vis dėlto leista į šį ratą įsižiūrėti. Kur turi būti nukreiptas mūsų žvilgsnis? Kryptį parodo graikiškas žodis philosophia.

Čia reikalinga principinė pastaba. Jeigu dabar ir vėliau įsiklausome į graikų kalbos žodžius, patenkame į ypatingą sritį. Pamažu pradedame suprasti, kad graikų kalba nėra kokia nors eilinė kalba kaip kad mums pažįstamos europietiškos kalbos. Graikų kalba, ir tik ji, yra logos. Savo pokalbiuose turėtume į tai dar labiau įsigilinti. Pradžiai pakanka pažymėti, kad graikų kalboje tai, kas pasakyta tam tikru išskirtiniu būdu, kartu yra tai, apie ką pasakyta. Jeigu graikišką žodį mes girdime graikiškai, tada mes orientuojamės į jo legein, į jo tiesioginę atsklaidą. Tai, ką jis atskleidžia, yra tiesiog prieš mus. Graikiškai išgirsto žodžio dėka mes esame tiesiog prie paties prieš mus esančio dalyko, o ne tik prie žodžio reikšmės.

Graikišką žodį philosophia apima žodis philosophos. Šis žodis pirmapradiškai yra būdvardis, kaip philargyros – mylintis sidabrą, kaip philotimos – mylintis garbę. Spėjama, kad šis žodis philosophos buvo sukurtas Herakleito. Tai reiškia: Herakleitui dar neegzistuoa philosophia. Koks nors anēr philosophos nėra „filosofinis“ žmogus. Graikiškas būdvardis philosophos reiškia visai ką kita negu būdvardžiai: filosofiškas, philosophique. Anēr philosophos yra hos philei to sophon, tas, kuris myli sophon; philein, mylėti, herakleitiška prasme čia reiškia: homologein, kalbėti taip, kaip kalba Logos, t. y. atitikti Logos. Šitoks atitikimas dera su sophon. Dermė yra harmonia. Tai, kad kokia nors esybė dera su kita, kad abi esybės pirmapradiškai dera viena prie kitos, kadangi jos viena kita disponuoja, – tokia harmonia yra herakleitiškai apmąstyto philein, mylėjimo išskirtinumas.

Anēr philosophos myli sophon. Ką šis žodis sako Herakleitui, išversti sunku. Tačiau mes jį galime paaiškinti remdamiesi paties Herakleito interpretacija. Pasak jo, to sophon reiškia štai ką: Hen Panta – „Viena (yra) Visa“. „Visa“ čia reiškia: Panta ta onta, visumą, esinių visetą. Hen, „viena“, reiškia: vienas, vienintelis, visa vienijantis. Tačiau visa esinija yra vieninga būtyje. Sophon reiškia: visa esinija yra būtyje. Apibrėžčiau sakant: būtis yra esinys. Čia tas „yra“ turi tranzityvinį pobūdį ir reiškia tą patį, ką ir „sutelktas“. Būtis sutelkia esinį taip, kad jis yra esinys. Būtis yra santalka – Logos2.

Visi esiniai yra būtyje. Girdėti tokį dalyką mūsų ausiai yra trivalu, jeigu ne įžeidžiama. Juk tuo, kad esinys priklauso būčiai, niekam nereikia rūpintis. Visiems žinoma: esinys yra tai, kas yra. Kas kita yra leista esiniui, jeigu ne tai: būti? Ir vis dėlto kaip tik tai, kad esinys lieka sutelktas būtyje, graikams – visų pirma jiems ir tik jiems – kėlė nuostabą. Esinys būtyje: graikams tai buvo nuostabiausia.

Tuo tarpu net patys graikai turėjo gelbėti ir saugoti šio nuostabiausio dalyko nuostabumą – nuo antpuolių sofistinio intelekto, kuris viskam turėjo parengęs visiems visai suprantamą paaiškinimą ir jį pardavinėjo. Nuostabiausio dalyko – esinio būtyje – gelbėjimas vyko tuo būdu, kad kai kas pasirinko kelią, vedantį šio nuostabiausio dalyko link. Tai buvo sophon. Dėl to jie tapdavo tokie, kurie siekė sophon ir, to siekdami, patys pažadindavo ir palaikydavo sophon ilgesį kituose žmonėse. Tas philein to sophon, toji jau minėta dermė su sophon, toji harmonia, šitaip tapdavo orezis, sophon siekimu. Šis sophon – esinys būtyje – dabar tampa tikrai ieškomu dalyku. Kadangi philein jau nebėra pirmapradė dermė su sophon, bet yra ypatingas sophon siekimas, philein to sophon tampa „philosophia“. Jos siekimas nulemiamas Eroto.

Toks siekiantis sophon, Hen Panta, esinio būties ieškojimas dabar apimamas klausimo: kas yra esinys, kiek jis yra? Mąstymas dabar pirmąkart tampa „filosofija“. Herakleitas ir Parmenidas dar nebuvo jokie filosofai. Kodėl ne? Kadangi jie buvo didesnio masto mąstytojai. „Didesnis“ čia reiškia ne kokio nors sugebėjimo apskaičiavimą, bet orientuoja į kitą mąstymo dimensiją. Herkaleitas ir Parmenidas buvo „didesni“ ta prasme, kad jie dar buvo dermėje su Logos, t. y. su Hen Panta. Žingsnis prie „filosofijos“, parengtas sofistikos, pirmąkart buvo žengtas Sokrato ir Platono. Praėjus beveik dviem šimtmečiams po Herakleito šį žingsnį Aristotelis apibūdino tokiu teiginiu: kai dē kai to palai te kai nyn kai aei zētumenon kai aei aporumenon, ti to on (Met. Z 1, 1028 b2 sqq). Verčiama taip: „Taigi ir anksčiau, ir dabar, ir visada tai, kur eina (filosofija) ir kur ji vis nesuranda kelio, yra (toks klausimas): kas yra esinys? (ti to on)?“

Filosofija ieško to, kas yra esinys, kiek jis yra. Filosofija yra pakeliui į esinio būtį, t. y. į esinį jo būties požiūriu. Aristotelis tai paaiškina, kai jis įkandin minėto teiginio apie ti to on – kas yra esinys? – pateikia aiškinimą: tuto esti tis hē usia; verčiama: „Tai (būtent ti to on) reiškia: kas yra esinio esiniškumas?“ Esinio būtis glūdi esiniškume. Tačiau pastarąjį – usia – Platonas apibrėžia kaip idea, o Aristotelis apibrėžia kaip energeia.

Šią akimirką dar nėra būtina paaiškinti tiksliau, kaip Aristotelis supranta energeia ir kokiu mastu usia galima apibrėžti remiantis energeia. Dabar yra svarbu tik, kad atkreiptume dėmesį į tai, kaip Aristotelis apibrėžia filosofijos esmę. Pirmoje „Metafizikos“ knygoje (Met. A 2, 982 b 9 sq) jis sako štai ką: filosofija yra epistēmē tōn prōtōn archōn kai aitiōn theōrētikē (mokslas, tyrinėjantis pirmuosius pradus ir priežastis). Epistēmē mielai verčiama „mokslas“. Tai klaidinga, nes pernelyg lengvai leidžiama vyrauti moderniajam „mokslo“ vaizdiniui. Epistēmē vertimas žodžiu „mokslas“ yra klaidingas ir tada, kai „mokslą“ suprantame filosofine prasme, kurią turėjo galvoje Fichte, Schellingas ir Hegelis. Žodis epistēmē išvedamas iš dalyvio epistamenos. Taip vadinamas žmogus, kiek jis yra kur nors kompetentingas ir įgudęs (kompetentingumas appartenance prasme). Filosofija yra epistēmē tis, rūšis tam tikros kompetencijos, theōrētikē, kuri sugeba theōrein, t. y. žvelgti į kažką, ir tai, į ką ji žvelgia, pamatyti ir įsižiūrėti. Todėl filosofija yra epistēmē theōrētikē. Tačiau kas yra tai, ką ji atveria savo žvilgsniui?

Tai pasako Aristotelis, kalbėdamas apie prōtai archai kai aitiai. Įprasta versti: „pirminiai principai ir priežastys“ – t. y. esinio. Taigi pirminiai principai ir priežastys sudaro esinio būtį. Praėjus pustrečio tūkstančio metų, pats laikas apmąstyti tai, ką esinio būtis turi bendra su tokiais dalykais kaip „principas“ ir „priežastis“.

Kaip apmąstoma būtis, kad tokie dalykai kaip „principas“ ir „priežastis“ laikomi tinkamais apibūdinti ir apimti esinio esančiąją būtį?

Tačiau dabar atkreipsime dėmesį į kitką. Pateiktas Aristotelio teiginys mums sako, kokia kryptimi juda tai, kas nuo Platono laikų vadinama „filosofija“. Teiginys informuoja apie tai, kas tai yra – filosofija. Filosofija yra tam tikras kompetentingumas, įgalinantis pamatyti esinį ir būtent pamatyti tuo požiūriu, kas jis yra, kiek jis yra esinys.

Į klausimą, kuris mūsų pokalbiui suteikė vaisingą nerimą ir judrumą ir kuris turi nurodyti pokalbio kryptį, į klausimą: kas yra filosofija? – jau atsakė Aristotelis. Vadinasi, mūsų pokalbis toliau nebereikalingas. Jis pasibaigė dar neprasidėjęs. Tuojau pat bus paprieštarauta, kad Aristotelio teiginys apie tai, kas yra filosofija, jokiu būdu negali būti vienintelis atsakymas į mūsų klausimą. Geriausiu atveju tai yra vienas atsakymas tarp daugelio kitų. Tiesa, remiantis aristoteliškąja filosofijos samprata, galima suprasti ir interpretuoti tiek ikiaristoteliškąjį ir ikiplatoniškąjį mąstymą, tiek ir poaristotelinę filosofiją. Kartu lengva parodyti, kad pati filosofija ir tai, kaip ji suprato savąją esmę, per du tūkstantmečius įvairiapusiškai keitėsi. Kas norėtų tai neigti? Kartu mes negalime išleisti iš akių, kad filosofija nuo Aristotelio iki Nietzsche’s kaip tik kinta, tačiau, nors ir kisdama, išlieka ta pati. Juk šitie pokyčiai yra tapatumo ir giminiškumo laidas.

Šitai sakydami, jokiu būdu neteigiame, kad aristotelinis filosofijos apibrėžimas yra absoliutus. Net graikų minties istorijoje jis išreiškia tik tam tikrą graikų mąstymo ir jo siekimų interpretaciją. Aristotelinio filosofijos apibūdinimo jokiu būdu negalima taikyti Herakleito ir Parmenido mąstymui, – bet, žinoma, aristotelinis filosofijos apibrėžimas yra ankstyvojo mąstymo ir jo pabaigos laisvas padarinys. Aš sakau: laisvas padarinys, nes jokiu būdu negalima įrodyti, kad atskiros filosofinės sistemos ir filosofinės epochos atsiranda viena iš kitos kaip būtinos dialektinio proceso grandys.

Ką visi tie aptarti dalykai duoda mums, aptarinėjantiems klausimą: kas tai yra filosofija? – ir dedantiems pastangas jį interpretuoti? Visų pirma aiškėja viena – negalime laikytis tik Aristotelio apibrėžimo. Kita vertus, privalome paisyti ankstesnių ir vėlesnių filosofijos apibrėžimų. O tada? Tada, remdamiesi tam tikra lyginamąja abstrakcija, galėsime išryškinti tai, kas yra bendra visiems apibrėžimams. O tada? Tada turėsime tuščią formulę, kuri tinka bet kokia filosofijai. O tada? Tada nutolsime nuo atsakymo į mūsų klausimą tiek, kiek tai įmanoma. Kodėl taip atsitinka? Kadangi, remdamiesi tik ką paminėtu metodu, mes tik kolekcionuojame gatavus apibrėžimus ir ištirpdome juos abstrakčioje formulėje. Visa tai iš tikrųjų galima padaryti didžiai mokslingai ir remiantis teisingais duomenimis. Tačiau tuo atveju mums nėra nė mažiausio reikalo įsigilinti į filosofiją taip, kad būtų apmąstyta filosofijos esmė. Eidami šiuo keliu, mes sukauptume daug nuodugnių žinių apie tai, kaip buvo įsivaizduojama filosofija savo istorinėje sklaidoje. Tačiau eidami tuo keliu, mes niekada negautume tikro, t. y. teisėto, atsakymo į klausimą: kas tai yra filosofija? Šis atsakymas gali būti tik filosofinis atsakymas, t. y. toks atsakymas, kuris kaip at-sakymas jau pats savaime filosofuoja. Tačiau kaipgi mes turėtume suprasti šį teiginį? Kaip koks nors atsakymas – ir būtent kiek jis yra at-sakymas – gali filosofuoti? Aš pabandysiu tai preliminariai paaiškinti remdamasis tam tikromis nuorodomis. Tai, kas turima galvoje, bus nuolatinė mūsų pokalbio paskata. Tai net leis pasitikrinti, ar pokalbis gali tapti iš tikrųjų filosofinis. Juk tai nuo mūsų visiškai nepriklauso.

Kada atsakymas į klausimą, kas tai yra filosofija, yra filosofinis? Kada mes filosofuojame? Akivaizdu, tik tada, kai mes kalbamės su filosofais. Tam reikia, kad mes su jais aptartume tai, apie ką kalba jie patys. Šitoks abipusis aptarimas to, kas visą laiką iš tikrųjų rūpi filosofui, yra kalbėjimas, legein kaip dialegesthai, kalbėjimas kaip dialogas. Ar dialogas būtinai yra dialektika ir kada taip yra, tai mums nerūpi.

Viena yra išsiaiškinti ir aprašyti filosofų nuomones. Visai kas kita yra su jais aptarti tai, ką jie sako, t. y. tai, apie ką jie sako.

Taigi tarkime, kad filosofai paklausiami esinio būties taip, kad jie priversti sakyti, kas yra esinys tiek, kiek jis yra. Tada būtų paklaustas ir mūsų pokalbis su filosofais apie esinio būtį. Tada ir mes patys mąstydami privalome pasitikti tai, prie ko artėja filosofija. Mūsų šneka turi ati-tikti tai, kas paklausia filosofus. Jeigu mums pavyktų toks ati-tikimas, tada tikrų tikriausiai at-sakytume į klausimą: kas tai yra filosofija? Vokiškas žodis „atsakyti“ iš tikrųjų reiškia tą patį, ką ir žodis „ati-tikti“. Atsakymas į mūsų klausimą nėra teiginys, kuris į šį klausimą atsako konstatuodamas tai, kas paprastai siejama su „filosofijos“ sąvoka. Atsakymas nėra joks atsakantis teiginys (n’est pas une réponse); priešingai, atsakymas yra ati-tikimas (la correspondance), kuris atitinka esinio būtį. Tačiau kartu mes norėtume žinoti, kas būdinga atsakymui kaip atitikimui. Bet pirmiausia viskas priklauso nuo to, ar mes patenkame į kokį nors atitikimą prieš sukurdami jo teorinį modelį.

Atsakymas į klausimą: kas tai yra filosofija? – reikalauja, kad mes atitiktume tai, ko siekia filosofija. o tai yra: esinio būtis. Būdami tokiame atitikime, iš pat pradžių girdime tai, ką filosofija mums jau ištarė; girdime filosofiją, t. y. graikiškai suprastą philosophia. todėl į atitikimą, t. y. į mūsų ieškomą atsakymą, patenkame tik tada, kai nuolat kalbamės su tuo, į ką mus nukreipia (t. y. išlaisvina) filosofijos tradicija. Atsakymą į klausimą, kas yra filosofija, randame ne istoriškai kolekcionuodami apibrėžimus, o kalbėdamiesi su tuo, kas mums atsivėrė kaip esinio būtis.

Šis kelias prie atsakymo į mūsų klausimą nenutraukia ryšių su istorija, neneigia istorijos, bet yra istorinio palikimo įsisavinimas ir pertvarka. Toks įsisavinimas vadinamas „destrukcija“. Šio žodžio prasmė aiškiai apibrėžta „Būtyje ir laike“ (§ 6). Įvykdyti destrukciją reiškia ne sugriauti, o tik išardyti, įveikti ir pašalinti tik-istorinius teiginius apie filosofijos istoriją. Įvykdyti destrukciją reiškia: įsiklausyti į tai, kas į mus prabyla iš tradicijos, į esinio būtį. Išgirsdami šį bylojimą, mes patenkame į atitikimą.

Tačiau tai sakant mus apima abejonė. Jos esmė tokia: ar privalome dar tik patekti į atitikimą esinio būčiai? Ar mes, žmonės, jau nesame tokiame atitikime, ir ne tik de facto, bet dėl mūsų esmės? Ar šis atitikimas nėra mūsų esmės pamatinis bruožas?

Šitaip yra iš tikrųjų. Bet jeigu taip yra, tada jau negalėtume sakyti, kad dar tik privalome patekti į atitikimą. Ir vis dėlto mes tai sakome pamatuotai. Juk nors visada ir visur esame atitikime esinio būčiai, tačiau retai paisome būties bylojimo. Tiesa, kad atitikimas esinio būčiai yra mūsų nuolatinis prieglobstis. Tačiau tik retkarčiais jis mums tampa autentiškai įsisavintu ir išsiskleidžiančiu santykiu. Tik kada šitai įvyksta, mes pradedame atitikti tai, kas rūpi filosofijai, ieškančiai esinio būties. Esinio būties atitikimas yra filosofija; tačiau ji yra tokia tada ir tik tada, kai atitikimas realizuojasi autentiškai, kai jis taip išsiskleidžia ir šią išsklaidą artikuliuoja. Šis atitikimas įvyksta įvairiai, nelygu ar būtis prabyla, ar šis bylojimas yra išgirstamas, ar ne, ar tai, kas išgirsta, yra pasakoma, ar nutylima. Mūsų pokalbis gali duoti dingsčių apie tai pamąstyti.

Dabar aš siekiu tik vieno: ištarti pirmuosius šio pokalbio žodžius. Tai, kas išdėstyta, aš norėčiau kreipti taip, kad mes prisiliestume prie André Gide’o ištartų žodžių apie „gražius jausmus“ turinio. Philosophia yra autentiškai realizuotas atitikimas, bylojantis tik tiek, kiek jis orientuotas į esinio būties bylojimą. Ati-tikimas įsiklauso į šio bylojimo balsą. Kas į mus prabyla kaip būties balsas, api-brėžia mūsų atitikimą. „Atitikti“ tada reiškia: būti api-brėžtam, être disposé, t. y. būti apibrėžtam esinio būties. Dis-posé čia turi būti suprastas pažodžiui: tai, kas iš-skleista, apšviesta ir tuo būdu perkelta į ryšį su tuo, kas yra. Esinys pats savaime apibrėžia šneką taip, kad sakymas taikosi (accorder) į esinio būtį. Atitikimas visada ir būtinai, o ne retkarčiais ir atsitiktinai, yra nuteiktas. Jis yra nuotaikingas. Ir tik dėl nusiteikimo (disposition) atitikimo sakmė tampa tiksli ir api-brėžta.

Nu-teiktas ir api-brėžtas atitikimas esmingai apimtas tam tikros nuotaikos. Dėl jos mūsų santykis visada yra vienaip ar kitaip niuansuotas (gefügt). Taip suprasta nuotaika nėra kokia nors atsitiktinai išnyrančių jausmų muzika, kuri tik palydi atitikimą. Jeigu apibūdiname filosofiją kaip nuotaikingą atitikimą, tai jokiu būdu nesiekiame mąstymo ištirpdyti atsitiktinių jausminių būsenų kaitoje ir svyravime. Priešingai, siekiame parodyti, kad bet koks sakmės tikslumas grindžiamas atitikimo dispozicija. Aš pabrėžiu: atitikimo, correspondance, orientuoto į bylojimą.

Bet visų pirma nuoroda į esmingą atitikimo nuteiktumą nėra dabarties išradimas. Dar graikų mąstytojai Platonas ir Aristotelis atkreipė dėmesį į tai, kad filosofija ir filosofavimas priklauso tai žmogaus dimensijai, kurią mes vadiname nuotaika (nuteiktumo ir apibrėžtumo prasme).

Platonas sako (Teaitetas, 155d): mala gar philosophu tuto to pathos, to thaumazein. U gar allē archē philosophias hē autē. „Labai jau dera filosofui šitas pathos – nuostaba; ir nėra kito galingesnio filosofijos šaltinio kaip šis“.

Nuostaba kaip pathos yra filosofijos archē. Graikišką žodį archē privalome suprasti orientuodamiesi į jo pilnatvišką prasmę. Jis įvardija tai, iš kur kažkas iškyla. Tačiau šis „iš kur“, kai jis iškyla, nėra apleidžiamas; priešingai, archē tampa tuo, ką išreiškia veiksmažodis archein, t. y. tuo, kas viešpatauja. Nuostabos pathos nėra tokia paprasta filosofijos pradžia kaip, pvz., rankų nusiplovimas, kuriuo chirurgas pradeda operaciją. Nuostaba palaiko ir persmelkia filosofiją.

Aristotelis sako tą patį (Met. A 2, 982b 12 sq): dia gar to thaumazein oi anthrōpoi kai nyn kai to prōton ērzanto philosophein. „Kaip tik per nuostabą žmonės patenka į viešpataujantį filosofavimo pradą, tiek dabar, tiek ir iš pradžių“ (patenka ten, iš kur filosofavimas iškyla ir kas apskritai nulemia filosofavimą vyksmą).

Mąstytume labai paviršutiniškai ir negraikiškai, jeigu manytume Platoną ir Aristotelį konstatuojant, jog nuostaba esanti filosofavimo priežastis. Jei jie taip manytų, tai reikštų: kartą žmonės buvo nustebinti esinio, t. y. to, kad jis yra ir kas jis yra. Pastūmėti šios nuostabos, jie pradėjo filosofuoti,. Kai tik filosofija atsirado, nuostaba kaip postūmis tapo nebereikalinga ir todėl išnyko. Ji galėjo išnykti, nes buvo tik postūmis. Tačiau nuostaba yra archē, ji lydi kiekvieną filosofijos žingsnį. Nuostaba yra pathos. Pathos mes paprastai verčiame žodžiais passion, aistra, jausmų antplūdis. Tačiau pathos siejasi su paschein, kentėti, iškęsti, pakelti, išnešioti, būti nešamam, leistis būti kieno nors nu-teiktam. Kaip ir visada tokiais atvejais rizikuojame, pathos versdami „nuotaika“, turėdami galvoje nuteiktumą ir apibrėžtumą. Tačiau privalome rizikuoti versti kaip tik taip, nes tik toks vertimas mums neleidžia pathos įsivaizduoti psichologiškai, modernizuota prasme. Tik kaip pathos suprantame kaip nuotaiką (dis-position), galime tiksliau apibūdinti ir thaumazein, nuostabą. Būdami nuostaboje, mes laikomės prie savęs (être en arrêt). Mes tarsi atsitraukiame nuo esinio – nuo to, kad jis yra toks, o ne kitoks. Be to, nuostaba netraktuojama kaip atsitraukimas nuo esinio būties; kaip toks atsitraukimas ir laikymasis prie savęs, ji kartu yra atsidavimas tam, nuo ko atsitraukiama, tarsi koks susisaistymas su tuo. Taigi nuostaba yra dis-pozicija, per kurią ir kuriai atsiveria esinio būtis. Nuostaba yra nuotaika, kurios apimti graikų filosofai puoselėjo atitikimą esinio būčiai.

Visai kitokia yra nuotaika, lėmusi mąstymą, naujai kėlusį tradicinį klausimą, kas yra esinys, kiek jis yra, ir davusį pradžią naujai filosofijos epochai. Savo meditacijose Descartes’as visų pirma klausia ne ti to on – ne: kas yra esinys, kiek jis yra? Descartes’as klausia: koks yra tas esinys, kuris kaip ens certum yra tikrasis esinys? Be to, Descartes’as remiasi pasikeitusio certitudo esme. Juk viduramžiams certitudo yra ne tikrumas, o stabilus esinio apsiribojimas tuo, kas jis yra. Čia certitudo dar reiškia tą patį, ką ir essentia. Priešingai, Descartes’as tai, kas yra iš tikrųjų, matuoja kitaip. Toji nuotaika, kurioje atsiranda nusiteikimas atsiverti ens certum, t. y. tikrajam esiniui, yra abejonė. Certitudo taip įtvirtina ens qua ens, kad jis, pagrįstas cogito (ergo) sum neabejotinumu, atiduodamas žmogaus ego. Dėl to ego tampa išskirtiniu subiectum, ir taip žmogaus esmė pirmąkart įžengia į egocentrinio subjektyvumo sritį. Nukreiptas į šį certitudo, Descartes’o teiginys įgyja clare et distincte percipere apibrėžtumą. Abejonės nuotaika yra pozityvi orientacija į tikrumą. Nuo šiol tikrumas tampa pavyzdine tiesos forma. Pasitikėjimo bet kuriuo metu pasiekiamu absoliučiu pažinimo tikrumu nuotaika lieka pathos, taigi naujųjų amžių filosofinė archē.

Tačiau kur glūdi naujųjų amžių filosofijos telos, užbaigtumas, jeigu mes galime apie jį kalbėti? Ar ši pabaiga nulemta kitokios nuotaikos? Kur mes galėtume ieškoti naujųjų amžių filosofijos užbaigtumo? Hegelio, o gal tik vėlyvojo Schellingo filosofijoje? O kaipgi Marxas ir Nietzsche? Ar jie jau nukrypsta nuo naujųjų amžių filosofijos kelio? Jeigu ne, kaip galima apibrėžti jų poziciją?

Gali pasirodyti, kad mes keliame tik istoristinius klausimus. Bet iš tikrųjų mes apmąstome būsimąją filosofijos esmę. Mes bandome įsiklausyti į būties balsą. Į kokią nuotaiką ji atveda dabarties mąstymą? Vargu ar į šį klausimą galima atsakyti vienareikšmiškai. Galima spėti, kad vyrauja tam tikra pamatinė nuotaika. Tačiau ji vis dar lieka mums paslaptinga. Tai būtų nuoroda į tai, kad mūsų šiandienykštis mąstymas dar nesurado savo tiesaus kelio. Mes aptinkame tik viena: skirtingas mąstymo nuotaikas. Iš vienos pusės – abejonė ir neviltis, iš kitos – aklas nepatikrintų principų fanatizmas, nukreipti vienas prieš kitą. Baimė ir siaubas susipynę su viltimi ir tikėjimu. Dažnai atrodo, kad į rezonierišką objektyvaciją ir kalkuliaciją orientuotas mąstymas neturi jokios nuotaikos. Tačiau tiek šaltakraujiška kalkuliacija, tiek proziškas blaivus planavimas yra tam tikro nusiteikimo rodikliai. Ir ne tik tai, – net toks protas, kuris lenkiasi bet kokio aistrų poveikio, kaip protas yra nusiteikęs pasitikėti savo principų loginiu-matematiniu akivaizdumu.

Autentiškai įsisavintas ir išsiskleidžiantis atitikimas, atsiliepiantis esinio būties bylojimui, yra filosofija. Kas gi tai yra – filosofija, mes išmokstame žinoti ir suprasti tik tada, kai patiriame, kaip, kokiu būdu filosofija yra. Ji yra atitikimo, nusiteikiančio įsiklausyti į esinio būties balsą, būdas.

Šitoks ati-tikimas yra tam tikras kalbėjimas. Jis tarnauja kalbai. Ką tai reiškia, mums šiandien suprasti sunku; juk įprastas kalbos vaizdinys patyrė keistų permainų. Dėl jų kalba pasirodo kaip išraiškos instrumentas. Todėl manoma esant teisingiau sakyti: kalba tarnauja mąstymui, užuot sakius: mąstymas kaip atitikimas tarnauja kalbai. Tačiau visų pirma šiandienykštis kalbos supratimas yra neišmatuojamai nutolęs nuo graikiškojo kalbos patyrimo. Juk graikams kalbos esmė atsivėrė kaip logos. Bet ką gi reiškia logos ir legein? Tik šiandien, įvairiai interpretuodami logos, pamažu pradedame įžvelgti jo pirmapradę graikiškąją esmę. Žinoma, mes negalime nei sugrįžti prie tokios kalbos esmės, nei paprasčiausiai jos perimti. Priešingai, mes privalome užmegzti pokalbį su graikiškąją kalbos, kaip logos, patirtimi. Kodėl? Kadangi nepakankamai apmąstydami kalbą, mes niekada iš tikrųjų nežinosime, kas yra filosofija kaip minėtas ati-tikimas ir kaip esmingas sakmės būdas.

Na, ir kadangi poezija – jeigu mes ją lyginsime su mąstymu – tarnauja kalbai visai kitaip, ypatingai, mūsų pokalbis, apmąstantis filosofiją, neišvengiamai privers išsiaiškinti mąstymo ir poezijos santykį. Tarp jų, mąstymo ir poezijos, egzistuoja paslaptinga giminystė, nes abu, tarnaudami kalbai, eikvojasi kalbos labui ir jai atsiduoda. Tačiau kartu tarp jų egzistuoja praraja, nes jie „gyvena vienas nuo kito tolimiausiuose kalnuose“.

Dabar būtų galima pagrįstai reikalauti, kad mūsų pokalbis apsiribotų klausimu apie filosofiją. Toks apsiribojimas būtų galimas ir net būtinas tik tada, kai kalbantis turėtų paaiškinti, kad filosofija nėra tokia, kokią ją išsiaiškinome esant: atitikimas, išsakantis esinio būties bylojimą.

Kitais žodžiais: mūsų pokalbis nesiekia išplėtoti tam tikros aiškios programos. Tačiau juo stengtasi visus jame dalyvaujančius parengti susitelkimui, kurį pasiekę mes užkalbinami to, ką vadiname esinio būtimi. Ją įvardydami, mes mąstome apie tai, ką sakė dar Aristotelis: „Esanti būtis pasirodo įvairiai“ (To on legetai pollachōs)3.

Martin Heidegger

 


Pranešimas skaitytas Cerisy-la-Salle (Normandijos regionas, Prancūzija) 1955 m. rugpjūčio mėn. kaip vieno pokalbio įvadas.

Vertė Arvydas Šliogeris
Versta iš: Heidegger M. Was ist das – die Philosophie? – Pfullingen. 1956. – 48 S.

Pirmoji publikacija: „Martynas Heidegeris. Rinktiniai raštai“. Vilnius: Mintis, 1992, p.313–330. // Internete viešinama pirmą kartą (šiame tekste asmenvardžiai pateikiami autentiškos formos).

 

Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.

  1. Gide, A. Dostoïewsky. – Paris, 1923. – P. 247.
  2. Plg. Vorträge und Aufsätze. – S. 207–229.
  3. Plg. Sein und Zeit, § 7 B.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *