Vokiečių filosofo Martino Heideggerio paskaitos – „Filosofijos pabaiga ir pagrindinis mąstymo uždavinys“ (Das Ende der Philosophie und die Aufgabe des Denkens, 1964) – pavadinimas provokuoja. Juo norima išprovokuoti veikalo „Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit, 1927) „imanentinę kritiką“, t. y. išnagrinėti šios knygos „pagrindinę patirtį“ ir jos „formuluočių“ tinkamumą neatsisakant būties klausimo perspektyvos. Tokią kritiką Heideggeris praktikavo ir anksčiau, pavyzdžiui, savo „Laiške apie humanizmą“, o iš tiesų taip elgėsi nuo pat 1927 m. Dėl šio paskutinio persvarstymo Heideggerio projekto raktiniai žodžiai pakinta. Užuot kalbėjęs apie būtį (Sein) ir laiką (Zeit), dabar jis kalba apie prošvaistę (Lichtung) ir čia-esatį (Anwesenheit). Vis dėlto Heideggeris keičia ne tiek sąvokyną, kiek patį mąstymą. Kiek šis kismas jau numatytas ankstesniuose tekstuose, pavyzdžiui, „Būties ir laiko“ 44 skyriuje arba „Tiesos esmėje“, yra susimąstyti verčiantis klausimas.
Heideggeris veikiau akcentuoja filosofijos „užbaigtumą“, o ne „pabaigą“, nagrinėdamas visas filosofijos išsisklaidymo į specializuotus mokslus pasekmes. Filosofijos užbaigimas, pati kraštutiniausia metafizikos galimybė arba „vieta“, yra pasaulinė civilizacija, besiremianti vakarietišku technologiniu modeliu. Šis modelis yra platoniškoji idėja, neva netekusi ontologinio turinio ir tapusi vien šifru, monadiniu informacijos nešėju, kibernetinio mokslo vienetu. Šioje paskaitoje Heideggeris klausia, ar įmanomas kitoks, nei kalkuliuojantis, mąstymas, kuris nebūtų nei mokslinis, nei metafizinis. Hegelio ir Husserlio fenomenologijų fone Heideggeris aiškiai ir ryžtingai nurodo, ko siekia jo paties mąstymas.
Goethe’s sąvoka Urphänomenon, prafenomenas, nurodantis, kad buviniai tampa esančiais, suteikia akivaizdžią užuominą. Heideggeris kviečia mąstyti apie laisvą ar atvirą erdvę, kurioje daiktai atsiranda, buvoja ir išnyksta. Jis tai vadina Lichtung des Seins, būties prošvaiste. Šnekamojoje vokiečių kalboje eine Lichtung reiškia bemedį plotą miško viduryje, dėl kurio miškas tampa „šviesesnis“ ir atviresnis. Žodžiu Lichtung Heideggeris nori nurodyti tą atvirą daiktų pasirodymo vietą. Metafizika, pabrėžianti mąstančio subjekto „natūralią šviesą“, nukreipiančią savo spindulį į „objektus“, neatkreipė dėmesio į būties prošvaistę ar atvertį, kuri yra ankstesnė už bet kokią natūralią ir dievišką šviesą. Tam reikia kūrybiškai grįžti prie ankstyvosios graikų minties – būtent kūrybiškai, nes netgi graikai neužtikrino prošvaistės minčiai ir neišgelbėjo jos nuo užmaršties.
Mintis turi padėti įminti šios prošvaistės paslaptį. Nepaslėpties poreikis – savislaptoje; savirodos ar aktyvumo poreikis – susilaikyme ar slėpimesi; susitelkimo poreikis – prieglobstyje. Didžiausia paslaptis yra abipusis Lēthē ir Alētheia žaismas prošvaistėje. Kokia bebūtų šio nepasotinamo savislaptos poreikio kilmė, labai svarbu, kad filosofijos pabaigoje – kad ir kaip ta „pabaiga“ būtų suprantama: kaip absoliutaus žinojimo ar mokslo pasiekimas (Hegel), kaip nihilizmo įveika (Nietzsche) ar kaip esaties metafizikos pabaiga ir (arba) kiekvieno apokaliptinio šauksmo apie „pabaigas“ nyksmas (Derrida) – mūsų mąstymas prisimintų Herakleito ir Parmenido jam skirtą užduotį: apsaugoti nepaslėpties ir paslėpties sąveiką būties prošvaistėje. Tokią apsaugą Sokratas vadino „nuostaba“, kurios dukra yra vaivorykštės spalvomis žėrinti kalba.1
FILOSOFIJOS PABAIGA IR PAGRINDINIS MĄSTYMO UŽDAVINYS
Šis pavadinimas yra nuoroda į apmąstymą, išsiskleidžiantį klausimo pavidalu. Klausimas yra kelias į atsakymą. Kad būtų išsaugotas, klausimas neturėtų baigtis teiginiu apie kokį nors dalyką, bet privalo pakeisti patį mąstymą.
Šis tekstas priklauso kur kas platesnei visumai. Jis išreiškia nuo 1930 metų atsinaujinančias pastangas autentiškiau išsakyti pagrindinį „Būties ir laiko“ klausimą. Tai reiškia: tą klausimo formą, kurią jis turėjo „Būtyje ir laike“ apmąstyti imanentinės kritikos horizonte. Tik taip mums gali paaiškėti, kokiu mastu klausimo kritiškumas, kuris yra mąstymo širdis, nuolat ir neišvengiamai dalyvauja pačiame mąstyme. Štai kodėl „Būties ir laiko“ pagrindinės problemos pavadinimas turi būti pakeistas.
Mes klausiame:
- Kokiu mastu dabarties epochos filosofija priartėjo prie pabaigos?
- Koks uždavinys dar lieka mąstymui filosofijos pabaigos situacijoje?
1.
Kokiu mastu dabarties epochos filosofija priartėjo prie pabaigos?
Filosofija yra metafizika. Pastaroji apmąsto esinių visumą – pasaulį, žmogų, Dievą – jų būties ir esinių sąryšio būtyje požiūriu. Metafizika apmąsto esinį kaip esinį pagrindžiančios prieš-statos požiūriu, kadangi iš pat pradžių esinio būtis filosofijai pasirodė pagrindo [Grund] (archē, aition, Prinzip) pavidalu. Pagrindas yra tai, iš ko esinys kap toks savo tapsmu, praeinamybe ir išliekamumu – kaip pažinus, pertvarkomas, disponuojamas – yra tai, kas jis yra ir kaip jis yra. Būtis kaip pagrindas esinį iškelia į jo čia-esatį. Taigi pagrindas pasirodo kaip čia-esatis (Anwesenheit). Jo dabartis pasireiškia tuo, kad jis kokiu nors būdu esančiam esiniui suteikia jo čia-esatį. Pagal čia-esaties būdą pagrindas pagrindžia kaip ontinė esinio priežastis, kaip objektų objektiškumo transcendentalinė galimybė, kaip absoliutinės dvasios judėjimo dialektinė mediacija, kaip istorinis gamybos procesas arba vertybes kurianti valia viešpatauti (Wille zur Macht).
Metafizinio mąstymo, duodančio esiniui pagrindą, specifika reiškiasi tuo, kad jis, išeities tašku laikydamas esinį, pastarąjį prieš-stato jo čia-esatimi ir tuo būdu esiniui duoda pagrindą.
Ką turime galvoje, kalbėdami apie filosofijos pabaigą? Pernelyg lengvabūdiškai elgtumės suprasdami pabaigą tik negatyviai, kaip grynąjį nuotrūkį, kaip kokio nors vyksmo nebuvimą, nuopolį ar negalią. Filosofijos pabaiga – tai metafizikos užbaigimas. Tačiau užbaigimas nėra tobulumas, kuris reikštų, kad filosofija pabaigoje pasiekia savo galimybių viršūnę. Mes ne tik stokojame kriterijų, kurių pagrindu galėtume įvertinti vienos metafizikos epochos tobulumą, palyginti su kita. Mes apskritai neturime jokios teisės taip vertinti filosofiją. Platono mąstymas nėra tobulesnis už Parmenido. Hegelio filosofija nėra tobulesnė už Kanto. Kiekviena filosofijos epocha yra savita ir būtina. Kad kiekviena filosofija yra taip, kaip yra, – tai mes turime paprasčiausiai pripažinti. Tačiau mums nedera vienai atiduoti pirmenybę prieš kitą taip, kaip tai galima padaryti įvairių pasaulėžiūrų atžvilgiu. Mūsų senas žodis „pabaiga“ reiškia tą patį, ką ir „vieta“: „iš vieno galo į kitą“ reiškia: „iš vienos vietos į kitą“. Filosofijos pabaiga yra tokia vieta, kurioje jos vyksmo (Geschichte) visuma susitelkia į savo kraštutinę galimybę. Pabaiga kaip užbaigimas yra šitas susitelkimas.
Per visą filosofijos istoriją įvairiais pavidalais, tačiau visada dominavo Platono mąstymas. Metafizika yra platonizmas. Nietzsche savo filosofiją vadina apverstu platonizmu. Kartu su posūkiu metafizikoje, kurį įvykdė dar Karlas Marxas, pasiekta kraštutinė filosofijos galimybė. Ji įžengė į pabaigos ruimą. Kiek filosofinis mąstymas dar praktikuojamas, jis gali būti tik epigoniškas renesansas arba pastarojo atmaina. Ar tai reiškia, kad filosofijos pabaiga yra ir filosofinio mąstymo mirtis? Tokia išvada būtų pernelyg skubota.
Pabaiga kaip užbaigimas yra susitelkimas į kraštutinę galimybę. Pastarąją mąstytume per siaurai, jeigu lauktume naujų ankstesnio stiliaus filosofijų išsklaidos. Mes užmirštame, kad dar graikų filosofijos epochoje į paviršių iškyla vienas lemtingas filosofijos bruožas: tai mokslų susiformavimas tame horizonte, kurį atvėrė filosofija. Mokslų susiformavimas kartu yra ir jų atsiskyrimas nuo filosofijos, jų savarankiškumo įgyvendinimas. Šis vyksmas būdingas filosofijos užbaigimu. Šiandien jis audringai vyksta visose esinių srityse. Iš paviršiaus atrodo, kad šis vyksmas tapatus filosofijos irimui, bet iš tiesų tai yra būtent jos užbaigimas.
Pakanka prisiminti psichologijos, sociologijos, antropologijos kaip kultūrantropologijos savarankiškumą ir logistika bei semantika virtusios logikos vaidmenį. Filosofija virsta empiriniu mokslu apie žmogų ir apie viską, kas žmogui gali tapti patirties objektu per techniką, kurios padedamas jis įsitaiso pasaulyje, visokeriopai jį pertvarkydamas, perdirbdamas ir perstatydamas. Visa tai vykdoma atskirų esinių sričių mokslinio atskleidimo pagrindu ir orientuota į mokslinio pažinimo paradigmą.
Nereikia būti pranašu, kad suprastum, jog netrukus visi mokslai bus valdomi ir lemiami naujo pamatinio mokslo, vadinamo kibernetika.
Šis mokslas suponuoja tam tikrą žmogaus sampratą: žmogus yra veikianti visuomeninė būtybė. Šiuo požiūriu kibernetika yra žmogaus darbo galimo planavimo bei organizacijos valdymo teorija. Kibernetika kuria informacijos perdavimo kalbą. Visi menai virsta valdomais-valdančiaisiais informacijos instrumentais.
Filosofijos išsisklaidymas į savarankiškus, tačiau vis glaudžiau vienas su kitu komunikuojančius mokslus yra visiškai natūralus filosofijos užbaigimas. Filosofija baigiasi dabarties epochoje. Jos paskutinioji vieta – visuomeniškai veikiančio žmogaus moksliškumas. Tačiau šio moksliškumo branduolys yra jo kibernetinė, t. y. techninė, pusė. Galima spėti, kad poreikis suprasti moderniosios technikos esmę nyksta tuo labiau, kuo intensyviau technika užvaldo ir paženklina visus pasaulio regionus ir paties žmogaus situaciją.
Visa tai, kas mokslų struktūroje dar primena jų filosofinę kilmę, pačių mokslų interpretuojama pagal mokslo taisykles, t. y. techniškai. Kategorijos, ant kurių išauga bet kuris mokslas, konkretindamas ir specifikuodamas savo tiriamų objektų sritį, interpretuojamos instrumentiškai – kaip darbo hipotezės. Jų tiesa ne tik patikrinama tuo efektyvumu, kuris pasirodo kaip šių kategorijų pritaikymo tyrimui rezultatas. Mokslinė tiesa tiesiog sutapatinama su efektu.
Tai, ką filosofija savo istoriniame vyksme bandė padaryti retkarčiais ir apytikriai – sukurti atskirų esinijos regionų (gamtos, istorijos, teisės, meno) ontologijas, dabar imasi įgyvendinti mokslai. Tai yra jų pagrindinis uždavinys. Jų svarbiausias tikslas – atitinkamo objektų regiono struktūrinių fundamentinių sąvokų teorija. „Teorija“ šiuo atveju reiškia: supozicija tokių kategorijų, kurioms priskiriama tik kibernetinė funkcija, bet iš kurių atimama bet kokia ontologinė prasmė. Viešpatauja priešais-statančio ir kalkuliuojančio mąstymo operacionalumas bei modeliavimas.
Ir vis dėlto mokslai savo specialių tyrimo sričių rėmuose vis dar kalba apie esinio būtį. Ir ne tik kalba. Jie gali neigti savo filosofinę kilmę, tačiau jos nusikratyti – jokiu būdu, nes mokslų moksliškume visada lieka jų gimdyvės – filosofijos – žymė.
Filosofijos pabaiga pasirodo kaip mokslinio-techninio pasaulio valdomojo pastatymo ir šį pasaulį atitinkančios visuomeninės organizacijos triumfas. Filosofijos pabaiga reiškia: pasaulinės civilizacijos, pagrįstos vakarietišku europietišku mąstymu, pradžia.
Tačiau ar filosofijos pabaiga, kaip mokslų išsklaida, sykiu yra ir tobulas visų filosofinio mąstymo galimybių realizavimas? O galbūt, be nurodytos paskutinės galimybės (filosofijos išsisklaidymo į technizuotus mokslus), mąstymas turi pirmąją galimybę, kuria filosofinis mąstymas turi remtis, tačiau kurios jis negali nei patirti, nei realizuoti būtent kaip filosofinis mąstymas?
Jeigu taip būtų iš tikrųjų, tada filosofijos vyksme nuo pradžių pradžios iki pabaigos turėtų slypėti uždavinys mąstymui, kurio negalėjo išspręsti nei filosofija metafizikos pavidalu, nei iš jos atsiradę mokslai. Štai kodėl mes klausiame:
2.
Koks uždavinys dar lieka mąstymui filosofijos pabaigos situacijoje?
Net mintis apie tokį mąstymo uždavinį turi pasirodyti keista. Mąstymas, kuris nėra nei metafizika, nei mokslas?
Uždavinys, apie kurį filosofija nieko nežinojo, net savo pradžioje ir pradėjo kaip tik šio uždavinio užmarštimi, o vėliau vis labiau ir labiau nuo šio uždavinio tolo?
Uždavinys mąstymui, kuris – kaip atrodo – suponuoja teiginį, kad filosofija pasirodė esanti bejėgė šio uždavinio atžvilgiu ir dėl to tapo grynojo nuopolio istorija?
Ar tokias žodžiais nekalba pasipūtimas, trokštantis pakilti virš didžiųjų mąstytojų didybės?
Norom nenorom gali kilti toks įtarimas. Bet jį nesunku išsklaidyti, nes kiekviena pastanga surasti kelią į spėjamą mąstymo uždavinį atbloškiama į filosofijos istorijos visumą, o be to, ši pastanga priverčia apmąstyti istoriškumą to, kas filosofijai yra galimos istorijos laidas.
Jau vien todėl tas spėjamasis mąstymas lieka menkesnis už didžiųjų filosofų didybę. Jis yra menkesnis už filosofiją. Menkesnis ir dėl to, kad šitas mąstymas dar labiau negu filosofija nepajėgia daryti nei tiesioginio, nei netiesioginio poveikio industrinės epochos techniškai ir moskliškai valdomam viešajam gyvenimui.
Tačiau tas mąstymas yra menkas pirmiausia dėl to, kad jo uždavinys turi tik parengiamąjį, bet ne kuriamąjį pobūdį. Jis pasitenkina tuo, kad žmogų skatina rengtis tokiai galimybei, kurios kontūrai yra visiškai neryškūs ir kurios ateitis visiškai netikra.
Kad galėtų apmąstyti tai, kas neapmąstyta, mąstymas pirmiausia privalo mokytis, ir tik mokydamasis jis gali parengti savo pasikeitimą.
Turi būti apmąstyta galimybė, kad šiuo metu prasidedanti pasaulio civilizacija kada nors įveiks techninę-mokslinę ir industrinę žmogaus vietos pasaulyje sampratą, – tiesa, ne pati savaime ir ne savo jėgomis, bet dėl žmogaus pasirengimo tokiam nusistatymui, kuris kiekvienu momentu, išgirstas ar ne, įsiveržia į vis dar neaiškų ir paslaptingą žmogaus likimą. Lieka netikra ir tai, ar pasaulio civilizacija netrukus ir staiga bus sugriauta, ar jai garantuota ilga trukmė, tiesa, neturinti pastovumo, trukmė, kurios dėsnis yra nuolatinė kaita ir atsinaujinimas.
Tas spėjamas parengiamasis mąstymas nenori ir negali išpranašauti ateities. Jis tik bando dabar atkreipti dėmesį į tai, kas buvo sakoma nuo seno ir buvo pasakyta dar filosofijos pradžioje, tačiau nebuvo autentiškai apmąstyta. Šią akimirką pakanka, kad mes paprasčiausiai tai pasakytume. Taigi mes pasinaudosime tuo kelrodžiu, kurį mums duoda filosofija.
Kada mes keliame klausimą apie mąstymo uždavinį – filosofijos horizonte tai reiškia: mes stengiamės apibrėžti tai, kas liečia mąstymą, kas mąstymui dar yra ginčytinas dalykas. Vokiečių kalboje tai išsakoma žodžiu „Sache“ (reikalas, klausimas). Šis žodis įvardija tai, su kuo šiuo konkrečiu atveju turi reikalą mąstymas, Platono kalba – ta programma auto.
Kaip žinoma, naujųjų amžių filosofija mąstymui iškėlė uždavinį sugrįžti „prie pačių daiktų“. Užtenka paminėti tik du atvejus, kuriems šiandien skiriamas ypatingas dėmesys. Mes girdime šitą raginimą „Pratarmėje“, kurią Hegelis parašė 1807 m. pasirodžiusiam veikalui „Dvasios fenomenologija – mokslų sistemos pirmoji dalis“. Ši pratarmė yra įvadas ne į fenomenologiją, bet į „Mokslų sistemą“, t. y. į filosofijos visumą. Raginimas sugrįžti „prie pačių daiktų“ savo esme galioja „Logikos mokslui“.
Raginimas „prie pačių daiktų“ akcentuoja sugrįžimą „prie pačių daiktų“. Išgirstas paviršutiniškai, raginimas turi negatyvią prasmę. Atsisakoma netinkamų požiūrių į filosofijos objektą. Tokių klaidingų požiūrių sričiai priskiriamas ne tik tuščias šnekėjimas apie filosofijos tikslą, bet ir filosofinio mąstymo rezultatų grynas referavimas. Nė vienas požiūris neduoda realios filosofijos visumos. Visuma pasirodo tik kaip tapsmas. Pastarojo stichija – dėstomo turinio sklaida. Šiame išdėstyme realizuojama temos ir metodo tapatybė. Šią tapatybę Hegelis vadina mintimi. Per ją filosofijos turinys „pats“ išnyra į paviršių. Tačiau sykiu šitas turinys yra nulemtas istoriškai: tai subjektiškumas. Tik Descartes’o ego cogito, sako Hegelis, – filosofiją pastatė ant tvirto pagrindo, kur ji gali jaustis kaip namie. Jeigu kartu su ego cogito, kuris yra išskirtinis subiectum, realizuojamas fundamentum absolutum, tai reiškia: subjektas yra į sąmonę perkeltas hypokeimenon, fundamentiškai esantysis, tradicine kalba ir labai netiksliai pavadintas substancija.
Kai Hegelis pratarmėje teigia: „tiesą suvokti ir išreikšti ne tik kaip substanciją, bet ir kaip subjektą“, tai reiškia: esinio būtis, čia-esinio čia-esatis atsiveria ir tampa tobula čia-esatimi tik tada, kai jis sau pačiam pasirodo absoliučios idėjos pavidalu. Nuo Descartes’o laikų idea reiškia perceptio. Būties tapsmas savimi vyksta spekuliatyvinės dialektikos stichijoje. Minties judėjimas, metodas, ir yra pats turinys. Todėl raginimas „prie pačių daiktų“ reikalauja daiktų turinį atitinkančio filosofijos metodo.
Taigi koks yra filosofijos turinys, suponuojamas iš anksto. Tai yra savaime suprantamas dalykas. Filosofijos kaip metafizikos turinys yra esinio būtis, čia-esatis substancialumo ir subjektiškumo pavidalu.
Praėjus šimtmečiui, raginimas „prie pačių daiktų“ vėl pasigirsta Husserlio traktate „Filosofija kaip griežtas mokslas“, kuris pasirodė žurnalo „Logos“ pirmajame tome 1910-1911 m. (p. 289). Ir vėl iš paviršiaus atrodo, kad raginimo prasmė – grynai negatyvi. Tačiau dabar raginimo tikslas kitoks negu Hegelio filosofijoje. Jis nukreiptas prieš natūralistinę psichologiją, pretenduojančią tapti vieninteliu tikru sąmonės tyrinėjimo moksliniu metodu, nes šis metodas iš principo trukdo prasiskverbti prie intencionalios sąmonės fenomenų. Tačiau kartu raginimas „prie pačių daiktų“ nukreiptas prieš istorizmą, kuris pasiklysta svarstymuose apie įvairias filosofines pozicijas ir filosofinių pasaulėžiūrų tipų klasifikacijose. Štai kodėl Husserlis pabrėžia (p. 340): „Ne filosofija, bet patys dalykai ir problemos turi būti tyrinėjimo paskata ir išeities taškas.“ O koks gi turėtų būti pagrindinis filosofinio tyrimo objektas? Husserliui, kaip ir Hegeliui, priklausantiems tai pačiai tradicijai, toks objektas yra sąmonės objektiškumas. „Dekartiški apmąstymai“ Husserliui ne tik buvo Paryžiaus paskaitų, skaitytų 1929 m., pagrindinė tema, bet ta pati dvasia lydėjo jo tyrinėjimų kelią ir aistrą nuo „Loginių tyrinėjimų“ iki pat pabaigos. Raginimas sugrįžti „prie pačių daiktų“ tiek negatyvia, tiek pozityvia prasme pirmiausia reiškia pastangas išvystyti ir pagrįsti tokį filosofijos metodą, kuris pačiam turiniui leidžia pasirodyti įrodomos duotybės pavidalu. „Visų principų principas“ Husserliui nėra turiningas, bet pirmiausia yra būtent metodas. Šiam „visų principų principui“ apibrėžti Husserlis paskyrė visą paragrafą (& 24) 1913 metais pasirodžiusiame veikale „Grynosios fenomenologijos ir fenomenologinės filosofijos idėjos“. Dėl šio principo, – sako Husserlis (p. 44), – mūsų negali suklaidinti jokia įsivaizduojama teorija“.
„Visų principų principas“ skelbia: „kiekviena pirmapradė įžiūra (yra) patikimas pažinimo šaltinis; visa tai, kas mums pasirodo per pirmapradę ‘intuiciją’ (galima sakyti, savo kūniškąja tikrove), privalome priimti paprastai, kaip tai, kas save parodo, bet ir tik tose ribose, kuriose tai save parodo…“
„Visų principų principas“ suponuoja tezę apie metodo prioritetą. Šis principas nulemia tai, koks turinys gali atitikti metodą. „Visų principų principo“ požiūriu, vienintelis filosofijos objektas yra absoliutus subjektiškumas. Transcendentalinė redukcija duoda ir užtikrina galimybę visų objektų objektiškumą (šio esinio būtį) jų struktūros ir būsenos, t. y. konstitucijos, požiūri pagrįsti subjektiškai. Šitaip transcendentalinis subjektiškumas pasirodo esąs „vienintelis absoliutus esinys“ (Formalioji ir transcendentalinė logika. – 1929. – P. 240.) Pasireikšdama šio absoliutaus esinio būties, t. y. tikrojo filosofijos objekto, pavidalu, transcendentalinė redukcija kartu pasirodo kaip „universalaus mokslo“ apie esinio būties konstituciją metodas. Metodas ne tik nukreiptas į esinio objektą. Jis ne tik priklauso objektui kaip raktas spynai. Veikiau metodas sutampa su objektu, kadangi jis yra „pats objektas“ (Sache Selbst). Jeigu mes norėtume paklausti: iš kur „visų principų principas“ įgyja absoliutų patikimumą, atsakytume taip: iš transcendentalinio subjektiškumo, kuris yra išankstinė prielaida kaip vienintelis filosofijos objektas.
Raginimą „prie pačių daiktų“ mes pasirinkome kelrodžiu. Jis turėtų mums parodyti kelią, kuris veda prie pagrindinio mąstymo uždavinio supratimo filosofijos pabaigos situacijoje. Ką mes sužinojome? Kad raginimas „prie pačių daiktų“ remiasi išankstiniu žinojimu apie tai, koks yra pagrindinis filosofijos objektas. Hegelio ir Husserlio – ir ne tik jų – požiūriu, pagrindinis filosofijos objektas yra subjektiškumas. Šiam raginimui kelia abejonių ne pats objektas kaip toks, bet jo išdėstymas, per kurį jis atsiveria sau pačiam. Hegelio spekuliatyvinė dialektika yra judėjimas, kurio stichijoje objektas kaip toks sau prezentuoja save patį. Husserlio metodas filosofijos objektą privalo pateikti kaip galutinę pirmapradę duotybę, t. y. jį prezentuoti pačiam sau.
Abu metodai yra visiškai skirtingi. Tačiau objektas kaip toks, kurį jie privalo išdėstyti, yra tas pats, nors ir patiriamas skirtingais būdais.
Tačiau ar šitie teiginiai gali mums padėti apmąstyti mąstymo uždavinį? Aišku, jie niekuo mums nepadės tol, kol mes tą raginimą tik interpretuosime. Mes privalome iškelti klausimą, kas tame raginime sugrįžti „prie pačių daiktų“ lieka neapmąstyta. Taip keldami klausimą, mes galime atkreipti dėmesį į tai, kokiu mastu būtent ten, kur filosofija savo objektą perkelia į absoliutaus žinojimo ir galutinio akivaizdumo stichiją, vis dar lieka kažkas slaptinga, kas jau nebegali tapti filosofinio mąstymo objektu.
Bet kas gi lieka neapmąstyta tiek filosofijos objekto, tiek ir jos metodo stichijoje? Spekuliatyvinė dialektika yra vienas iš būdų, kuriuo filosofijos objektas iš savęs švyti pačiam sau ir tampa dabartimi. Toks švytėjimas (Solches Scheinen) neišvengiamai išsiskleidžia tam tikroje šviesoje. Tik per šį švytėjimą švytintysis gali pasirodyti sau, t. y. šviesti. Savo ruožtu švytėjimas tvyro tam tikroje atviroje, laisvoje vietoje, kuri čia ir ten, dabar ir vėliau leidžia tam švytėjimui švytėti. Šviesa gyvena atvirume ir čia pat kovoja su tamsa. Ne tik ten, kur kioks nors esinys priešstatomas kitam esiniui arba būna šioje priešstatoje, bet ir ten, kur – kaip Hegelio – vienas esinys spekuliatyviai atsispindi kitame, visur jau suponuojamas atviros vietos ir laisvos vietovės buvimas. Tik šitas atvirumas spekuliatyviam mąstymui leidžia persmelkti tai, kas mąstoma. Šitą atvirumą, įgalinantį švytėjimą ir pasirodymą, pavadinkime prošvaiste (Lichtung). Kalbos istorijos požiūriu, vokiškas žodis Lichtung yra skolinys ir prancūziško žodžio clarière atitikmuo. Jis padarytas senų žodžių Waldung (proretmė) ir Feldung (tarpulaukė) pavyzdžiu.
Prošvaistė miške patiriama kaip tankaus miško priešybė. O tankus miškas senąja kalba vadinamas tankyme (Dickung). Daiktavardis „prošvaistė“ (Lichtung) kilęs iš veiksmažodžio „retinti“ (Lichten). Būdvardis „retas“ (licht) giminiškas žodžiui „lengvas“ (leicht). Ką nors retinti reiškia: ką nors padaryti lengvą, laisvą ir atvirą, pvz., kurioje nors vietoje iš miško išvalyti medžius. Taip atsirandanti laisva erdvė ir yra prošvaistė. Retmė laisvos erdvės ir atvirumo prasme nei kalbos, nei turinio požiūriu neturi nieko bendro su būdvardžiu „retas“ (licht) šviesumo (hell) prasme. Į tai reikia atkreipti dėmesį, kad jaustume skirtumą tarp prošvaistės (Lichtung) ir šviesos (Licht). Tačiau negalima neigti tam tikro jų turininio ryšio. Šviesa gali kristi į prošvaistę, į jos atvirumą, ir šioje prošvaistėje prasideda šviesos ir tamsos žaismas. Tačiau niekada šviesa nekuria prošvaistės, bet priešingai, šviesa suponuoja anos, prošvaistės, pirmenybę. Be to, ta prošvaistė, tas atvirumas yra ne tik šviesos ir tamsos, bet ir garso bei aido skambėjimo bei aidėjimo vieta. Ši prošvaistė yra visų esinių ir ne-esinių atvirumo vieta.
Kada nors mąstymui iškils būtinybė atkreipti dėmesį į tai, kas čia pavadinta prošvaiste (Lichtung). Tai nereikš – kaip gali pasirodyti supratus dalyką paviršutiniškai – iš gryno žodžio, pvz., „prošvaistė“, padaryti gryną vaizdinį. Veikiau būtina atkreipti dėmesį į tą ypatingą turinį, kuris išsakytas žodžiu „prošvaistė“. Tai, ką šis žodis įvardija mūsų kontekste – laisvas atvirumas, yra, Goethe’s terminu tariant, tam tikras „prafenomenas“ (Urphänomenon). Mes galėtume pasakyti: tam tikras praturinys (Ur-sache). Goethe pažymi (Maksimos ir refleksijos, 993): „Nėra jokio reikalo ieškoti kažko už fenomenų: jie patys yra tiesa.“ Tai reikštų: pats fenomenas, šiuo atveju prošvaistė, iškelia mums uždavinį jį paklausti ir iš jo mokytis, t. y. leisti jam pačiam kalbėti.
Dėl to galbūt vieną gražią dieną mąstymas neišsigąs klausimo, ar tik šita prošvaistė, šis laisvas atvirumas nėra tai, kame sau suranda sutelkiančią puoselėjančią vietą ne tik grynoji erdvė ir ekstatinis laikas, bet ir visa tai, kas juose pasirodo esaties ir nesaties pavidalais.
Taip pat šita gyvoji atvertis, šita prošvaistė yra vieta, kurioje gyvena spekuliatyvinis dialektinis mąstymas, pirmapradė intuicija ir jos akivaizdumas. Akivaizdu yra tai, kas betarpiškai įžiūrima. Evidentia yra žodis, kuriuo Ciceronas išverčia, t. y. interpretuoja romėniškai, graikų energeia. Energeia, kurio kamienas tas pats kaip ir argentum (sidabras), reiškia tai, kas švyti savyje ir iš savęs ir save pastato į šviesą. Graikų kalba šneka ne apie žiūrėjimo veiksmą, ne apie videre, bet apie tai, kas švyti ir spindi. Tačiau tai gali švytėti tik po to, kai jau egzistuoja atvertis. Šviesos spindulys nesukuria prošvaistės, o tik persmelkia ją.
Tokia atvertis ir tik ji sukuria galimybę apskritai būti duotam ir būti suvokiamam, o sykiu bet kokiam akivaizdumui sukuria erdvę, kurioje tas akivaizdumas gali rymoti ir privalo judėti.
Visas filosofinis mąstymas, kuris – tematiškai arba netematiškai – paklūsta raginimui „prie pačių daiktų“, savo vyksmu ir savo metodu jau yra įleistas į prošvaistės erdvę. Tačiau filosofija apie šią prošvaistę nieko nežino. Ji, tiesa, šneka apie proto šviesą, tačiau neatkreipia dėmesio į būties prošvaistę (Lichtung des Seins). Lumen naturale, proto šviesa tik apšviečia šitą atvertį. Ji tik palyti atvertį, tačiau jos nekuria; maža to, kad apšviestų esatį, tvyrančią prošvaistėje, ji pati reikalinga atverties. Šis teiginys liečia ne tik filosofijos metodą, bet – ir pirmiausia – jos turinį, būtent esinio esatį. Kiek subjektiškume jau mąstomas subiectum, hypokeimenon, t. y. tai, kas jau duota, taigi esinys esatyje, čia mes negalime detaliai nagrinėti. Šituo klausimu nurodysime: Heidegger M. Nietzsche. – 1961. – Bd. 2. – S. 429.
Dabar atkreipkime dėmesį į kitą dalyką. Esatis gali būti patiriama, suvokiama, išdėstoma arba ne, bet nepriklausomai nuo to esiniškumas kaip įsiskverbimas į atvertį visada lieka priklausomas nuo prošvaistės viešpatavimo. Net nesatis negali būti kitaip – tik atsiverdama prošvaistės erdvėje.
Visa metafizika, neišskiriant nė jos antipodo – pozityvizmo, šneka Platono kalba. Jo mąstymo pamatinis žodis, t. y. esinio būties išraiška, yra eidos, idea: išvaizda, per kurią esinys parodo save patį. Tačiau išvaizda yra esaties būdas. Jokios išvaizdos be šviesos – tai suprato ir pats Platonas. Tačiau nėra jokios šviesos ir jokio skaidrumo be prošvaistės. Net tamsa reikalauja pastarosios. Kaipgi kitaip mes galėtume pasinerti į tamsą ir klaidžioti joje? Tačiau būtyje ir esatyje viešpataujanti prošvaistė lieka filosofijos neapmąstyta, nors jos pradžioje apie prošvaistę jau kalbama. Kaip tai vyksta, kokiais žodžiais? Atsakymas: Parmenido mąstančiose eilėse, kiek mums žinoma, pirmą kartą apmąstoma esinio būtis, dar ir šiandien, nors ir negirdimai, bylojanti moksluose, į kuriuos išsiskaido filosofija.
Parmenidas girdi raginimą:
Privalai tačiau viską patirti:
ir nepaslėpčiai gražiai apvalainai atverdamas
nedrebančią širdį,
bet ir nuomones mirtingųjų,
kuriems trūksta pasitikėjimo nepaslėptimi.
(„Fragmentai“ I, 28)
Čia kalbama apie Alētheia, vadinamą gražiai apvalaina, kadangi ji yra įsukta į tobulo apskritimo apvalainumą, kurio visose vietose pradžia sutampa su pabaiga. Šitas įsisukimas pašalina bet kokio iškraipymo, apgaulės ir neaiškumo galimybę. Mąstantis vyras nepaslėptį privalo patirti nedrebančia širdimi. Ką sako žodis apie nedrebančią nepaslėpties širdį? Jis sako ją pačią [nepaslėptį. – Vert. past.], jos giliausią savastį, jis išsako ramybės vietą, kuri viską sutelkia savyje ir įgalina pačią nepaslėptį. Tai yra atverties prošvaistė. Paklauskime: kieno atverties? Mes jau apmąstėme, kad tiek spekuliatyvinio, tiek intuityvaus mąstymo kelias reikalingas prošvaistės, kurią jis perkerta. Šioje prošvaistėje rymo ir galimas švytėjimas, t. y. pati galima esinio esatis.
Svarbiausias dalykas, kurį pirmiau už viską lemia nepaslėptis, yra kelias. Šiame kelyje mąstymas ilgisi ir klausosi tik vieno: opōs estin, einai: kad esinys yra. Taigi prošvaistė pirmiausia laiduoja kelio į esatį galimybę ir užtikrina jo paties (esinio) galimą esatį. Alētheia, nepaslėptį, mes turime mąstyti kaip prošvaistę, kuri įgalina būtį ir mąstymą, ir jųdviejų esatį vienas kitam. Rami prošvaistės vieta yra tylos vieta, iš kurios atsiranda būties ir mąstymo sąryšio galimybė, t. y. esatis ir įsiklausymas į ją.
Šis sąryšis savo ruožtu pagrindžia mąstymo pretenzijas būti visuotinai privalomam [objektyviai teisingam]. Be Alētheia kaip prošvaistės išankstinės patirties visos kalbos apie mąstymo privalomumą arba neprivalomumą lieka tuščios. Iš kur Platono pateiktas esaties kaip idea apibrėžimas gavo savo privalomumą? Kokiu požiūriu yra privaloma Aristotelio išskleista esaties kaip energeia interpretacija?
Šių filosofijos taip keistai užmirštų klausimų mes neturime pagrundo net kelti tol, kol nesame patyrę to paties, ką kadaise patyrė Parmenidas: Alētheia, nepaslėpties. Kelias, vedantis į ją, skiriasi nuo to, kuriame skleidžiasi mirtingųjų mintis. Kaip ir pati mirtis, Alētheia nėra tai, kas mirtinga.
Jeigu žodį Alētheia aš taip atkakliai verčiu žodžiu „nepaslėptis“, tai darau ne dėl etimologijos, bet dėl paties turinio, kuris turi būti apmąstytas, jeigu mes teisingai mąstome tai, kas vadinama mąstymu ir būtimi. Nepaslėptis yra stichija, kurioje gyvena tiek būtis, tiek mąstymas, tiek jų sąryšis. Apie Alētheia buvo užsiminta filosofijos pradžioje, bet vėliau filosofija jos daugiau nebeapmąstė. Juk nuo Aristotelio laikų filosofijos kaip metafizikos objektu tapo esinys kaip toks, apmąstomas onto-teologiškai.
Nors taip buvo iš tikrųjų, tačiau mes neturėtume manyti, kad filosofija kažką užmiršo, į kažką neatkreipė dėmesio ir todėl buvo paženklinta kažkokio esminio trūkumo. Nuoroda į tai, kad filosofija kažko neapmąstė, nėra jokia filosofijos kritika. Jeigu šiuo metu kritika apskritai reikalinga, ji turėtų liesti nuo „Būties ir laiko“ pasirodymo vis labiau aktualėjančias pastangas apmąstyti mąstymo uždavinį filosofijos pabaigos situacijoje. Kadangi tik dabar iškyla klausimas: kodėl žodis Alētheia neverčiamas įprastiniu žodžiu „tiesa“? Atsakymas turi būti toks: jeigu tiesą suprasime „natūraliai“, tradiciškai kaip pažinimo atitikimą esiniui arba kaip žinojimo apie būtį tikrumą (Gewißheit), tada Alētheia nepaslėpties – prošvaistės – prasme neturėsime pagrindo tapatinti su tiesa. Alētheia, nepaslėptis kaip prošvaistė, veikiau sukuria tiesos galimybę, nes ir pati tiesa, ir būtis, ir mąstymas tik prošvaistės stichijoje gali būti tuo, kas jie yra. Bet koks akivaizdumas, bet koks tikrumas, bet kokia veritas verifikacija juda prošvaistės viešpatijoje.
Alētheia, nepaslėptis kaip esaties prošvaistė, dar nėra tiesa. Ar tai reiškia, kad Alētheia menkesnė už tiesą? O galbūt ji yra daugiau negu tiesa, nes ji įgalina tiesą kaip adaequatio ir cretitudo, nes nei esatis, nei dabartis negali pasirodyti niekur kitus, tik prošvaistės viešpatijoje?
Šis klausimas ir yra pagrindinis mąstymo uždavinys. Mąstymas privalo apmąstyti, ar jis apskritai gali kelti šį klausimą tol, kol lieka filosofijos, t. y. metafizikos, rėmuose, kol esinys yra apmąstomas tik jo esaties horizonte.
Kad ir kaip ten būtų, aišku yra viena: klausti apie Alētheia, apie nepaslėptį kaip tokią, nėra tas pat, kas klausti apie tiesą. Štai kodėl netikslu ir net klaidinga Alētheia prošvaistės prasme vadinti tiesą*2.
Šnekėjimas apie „būties tiesą“ pateisinamas ir turi prasmę Hegelio „Logikos moksle“, kadangi čia tiesa yra absoliutaus žinojimo tikrumas. Tačiau Hegelis, kaip ir Husserlis, kaip, beje, ir visa metafizika, visiškai nekelia klausimo, kas yra būtis kaip būtis, t. y. klausimo, kaip gali atsiverti esatis kaip tokia. O ji gali atsiverti tik ten, kur viešpatauja prošvaistė. Pastaroji vadinama Alētheia, nepaslėptimi, tačiau jos prigimtis neapmąstoma.
Štai kodėl net graikų filosofijoje natūralioji tiesos sąvoka neišreiškia nepaslėpties. Dažnai – ir ne be pagrindo – nurodoma, kad dar Homero poemos žodis alēthes siejamas su verba discendi, su sakiniu, ir kaip tik todėl vartojamas teisingumo bei patikimumo, bet ne nepaslėpties prasme. Tačiau ši nuoroda reiškia tik tai, kad nei poetas, nei kasdienė kalbos vartosena, nei pagaliau filosofija nekėlė sau klausimo, kokiu mastu tiesą, t. y. teiginio teisingumą, lemia esaties prošvaistės stichija.
Šio klausimo horizonte privalome pripažinti, kad Alētheia, nepaslėptis esaties prošvaistės prasme, kartu patiriama kaip opthotēs, kaip prieš-statos (Vorstellen) ir sakinio (Aussage) teisingumas. Tačiau tokiu atveju teiginys apie esminį tiesos pasikeitimą, t. y. nepaslėpties virtimą teisingumu, yra nepagrįstas. Pastarąjį teiginį reikėtų pakeisti tokiu: Alētheia, kaip esaties prošvaistė ir mąstymo bei sakymo dabartiškumas, persikelia į homoiosis, į adaequatio akiratį, t. y. į priešsatos (Vorstellen) ir esinio atitikimo akiratį. Bet kaip tik šitas vyksmas išprovokuoja klausimą: kas lemia tai, kad natūraliajai žmogaus patirčiai ir įprastiniam mąstymui Alētheia, nepaslėptis, pasireiškia tik teisingumo ir patikimumo pavidalais? Ar šis dalykas priklauso nuo to, kad ekstatinis žmogaus buvimas esinio atvirume yra nukreiptas tik į esinį ir į objektyvų esinio dabartiškumą? Tačiau tai ir reiškia, kad lieka užmiršta ne tik esatis kaip tokia, bet lieka užmiršta ir esantį įgalinanti prošvaistė. Patiriama ir apmąstoma tik tai, ką įgalina Alētheia kaip prošvaistė, bet ne tai, kas yra ji pati. Tai lieka paslėpta. Ar atsitiktinai? Ar dėl žmogaus mąstymo nerūpestingumo? Ar dėl to, kad A-lētheia (ne-paslėptyje) glūdi Lēthē, paslėptis, savislapta ne tik kaip priedas, ne tik kaip šešėlis šviesoje, bet kaip Alētheia širdis? O galbūt šioje esaties prošvaistės savislaptoje viešpatauja slepiantis saugojimas ir puoselėjimas, iš kurio ir tik iš kurio gali išsiveržti nepaslėptis ir tik taip atverti esinio esatį?
Jeigu taip būtų iš tikrųjų, tada prošvaistė turėtų būti ne grynasis esaties švytėjimas, bet save slepiančios esaties ir save slepiančios slaptos švytėjimas.
Jeigu būtų iš tikrųjų taip, tik tada surastume kelią, vedantį prie mąstymo uždavinio filosofijos pabaigos situacijoje.
Tačiau galbūt visa tai yra grynoji mistika arba nevykusi mitologija, o galbūt tai pražūtingas iracionalizmas arba proto sutemos?
Aš dar kartą klausiu: kas yra ratio, nus, noein suvokimas? Kas yra pagrindas ir principas, ir net visų principų principas? Ar galima visa tai apibrėžti, jeigu Alētheia mums nepavyktų patirti graikiškai – kaip nepaslėptį ir toliau, įveikus graikiškąją patirtį, ją mąstyti kaip savislaptos prošvaistę? Kol turime abejonių dėl proto ir racionalumo prigimties, tuščios yra visos kalbos apie iracionalizmą. Techninė-mokslinė racionalizacija, viešpataujanti mūsų epochoje, save pateisina kasdien vis labiau stulbinančiais rezultatais. Tačiau tie rezultatai nieko nesako apie tai, kas apskritai sukuria racionalumo bei iracionalumo galimybę. Rezultatas įrodo techninės-mokslinės racionalizacijos teisingumą. Tačiau ar atvirumą viso to, kas yra, galima sutapatinti tik su tuo, kas įrodoma? Ar įrodomybės reikalavimas neužkerta kelių į tai, kas yra?
Galbūt egzistuoja mąstymas, kuris yra blaivesnis už netramdomą racionalizacijos šėlsmą ir už kibernetikos siautėjimą. Galbūt kaip tik šitas siautulys yra maksimaliai iracionalus.
Galbūt egzistuoja mąstymas anapus racionalumo-iracionalumo antinomijos, blaivesnis net už mokslinę techniką, blaivesnis ir todėl stovintis nuošalyje, neduodantis jokių rezultatų ir vis dėlto turintis savo būtinybę. Ir kai keliame klausimą apie mąstymo uždavinį, ne tik šis mąstymas, bet ir klausimas apie jį lieka klausimo stichijoje. Visos filosofijos akivaizdoje tai reiškia: visiems mums būtina ugdyti savo mąstymą ir pirmiausia žinoti, ką reiškia išugdytas arba neišugdytas mąstymas. Šituo požiūriu vertėtų prisiminti vieną Aristotelio užuominą jo „Metafizikos“ IV knygoje. Ji skamba taip: „Visiškas naivumas pasireiškia tuo, kad neturime jokio supratimo, kieno atžvilgiu reikia ieškoti įrodymo, o kieno atžvilgiu to daryti nereikia.“ (1006a).
Šie žodžiai reikalingi rūpestingo apmąstymo, nes lieka neaišku, kaip tai, kas nereikalauja įrodymo, gali būti mąstoma ir patiriama. Ar tai gali padaryti dialektinė meditacija, ar pirmapradiškai atverianti intuicija, o galbūt nei viena, nei kita? Tai nulemia savitumas to, kas pirmiausia iš mūsų reikalauja leidimo atsiverti. Kaip gi mes galėtume tai apibrėžti, jeigu neleidžiame anam atsiverti? Koks yra tas ratas, kuriame mes judame dabar ir visada?
Ar tai yra eukykleos Alētheia, gražiai apvalaina nepaslėptis, mąstoma kaip prošvaistė?
Ar tokiu atveju mąstymo uždavinio vardas skamba ne „Būtis ir laikas“, o prošvaistė ir esatis?
Kur ir kaip egzistuoja prošvaistė? Kas yra tas „egzistuoja“ (es gibt)?
Tada mąstymo uždavinys būtų toks: apibrėždami pagrindinį mąstymo uždavinį, privalome atsisakyti ankstesnio mąstymo.
Vertė Arvydas Šliogeris
Pirmoji publikacija: „Martynas Heidegeris. Rinktiniai raštai“. Vilnius: Mintis, 1992, p. 408–425. // Internete viešinama pirmą kartą (šiame tekste asmenvardžiai pateikiami autentiškos formos).
- Iš Davido Farrello Krello įvado (sutrumpintas ir pritaikytas), in: Martin Heidegger, Basic Writings (Harper Collins, 1993, 2nd rev. and expanded ed.), p. 428-430 (įvadas), p. 431-449 (The End of Philosophy and the Task of Thinking). – aplinkkeliai.lt
- * Kaip pastangos apmąstyti kokį nors dalyką gali nuvesti į šalį nuo to, kas jau atsivėrė pamatinei intuicijai, gali pademonstruoti viena vieta iš „Būties ir laiko“ (1927, p. 219): „Žodžio alētheia vertimas žodžiu ‘tiesa’ ir pirmiausia teoriniai šio termino apibrėžimai iškraipo prasmę to, ką graikų ikifilosofinis supratimas laikė ‘savaime suprantamu’ dalyku ir kas nulėmė terminologinę alētheia prasmę.“