Jolantos Saldukaitytės pranešimo išeities taškas yra permąstyti prancūzų filosofo Emmanuelio Levino etinės metafizikos teiginį „Etika – tai pirmoji filosofija“ ir jo imperatyvą apie begalinę atsakomybę už kitą žmogų… Nepaisant filosofo teiginių apie nekūnišką veidą ir pan., kūniškumas Levino filosofijoje nėra pašalintas, veikiau priešingai, kūnas, kaip ir kūniškų materialinių poreikių patenkinimas, yra vienas esminių momentų jo… Skaityti toliau »
Šiame straipsnyje nagrinėjama Jacques’o Derrida dekonstrukcinė prieiga, taikyta Emmanuelio Levino metafizinei-egzistencinei etikos filosofijai. Atsižvelgiant į Derrida kritikuojamą religinį Levino etikos pobūdį, šio tyrimo tikslas – sekti Derrida minties keliu, mėginant kvestionuoti praktiškumą ar netgi inteligibilumą aporijos, kuri, anot Derrida, yra esminga Levino etikai. Tyrimo pabaigoje buvo prieita prie tokios išvados: Derrida kritika Levino atžvilgiu esanti… Skaityti toliau »
Kai pradedame kalbėti apie Emmanuelio Levino filosofiją, galvoje dažniausiai turime du raktinius žodžius, vedančius į ją, – Kitas ir Veidas. Atsitiktinumas ar ne, tačiau kino režisierius Romanas Polanskis savo filmą „Stūma“ (Repulsion, 1965) pradeda nuo veido. Tiksliau, nuo maksimalaus akies priartinimo ir palaipsnio ėjimo prie stambaus veido plano. Tad kokios sąsajos tarp šio filmo ir Levino filosofijos?… Skaityti toliau »
Knygoje „Totalybė ir begalybė“ Emmanuelis Levinas labai daug dėmesio skyrė veidui. Kalbėdami, kūną mes linkę suprasti kaip visu ūgiu matomą objektą. Tačiau Levinas pastebėjo, kad susitikę su žmogumi visų pirma žiūrime į veidą, akis ir nepuolame nužvelgti viso kūno. Taip pat jis pabrėžė, kad tik veidas yra bendravimo šaltinis, kuris parodo atsaką į kitą, emocijas,… Skaityti toliau »