Pokalbiai apie esmes. Apie patirtį

Dalinamės knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Pristatome pokalbį apie vieną svarbiausių filosofo temų – patirtį.

„Keisčiausias dalykas, kad patirties negali patirti. Patirtis ateina vėliausiai, netgi taip pasakyčiau: nuo patirties pavienis žmogus pradeda ir ja baigia, o viduryje driekiasi užmirštos patirties žemė. Tam tikra prasme jis pradeda nuo patirties kūdikystėje ar vaikystėje ir baigia vėl patirtimi, jau būdamas senis. Kodėl taip yra? Bent dabar man atrodo, kad šis dalykas labai paprastas: ant kūdikio ar vaiko sielos dar nėra užmaukšlintas anoniminės kalbos šalmas arba ant jo akių dar neuždėti kalbos akiniai. Perėjimas iš kūdikystės į jaunystę, o paskui į brandą yra ne kas kita kaip vis storėjantys kalbos akiniai, vis intensyvėjanti trumparegystė ir vis labiau nuo bekalbio pasaulio atskiriantis anonimiškos – pragmatinės ir mitinės – kalbos vualis. Ši trumparegystė verčia vis naiviau ir naiviau įsivaizduoti, kad tavo vietą pasaulyje ar pačius daiktus tau paaiškins kalba.“ (Arvydas Šliogeris)

Ein Mal jedes // nuotr. aut. Arvydas Šliogeris

∴

POKALBIAI APIE ESMES

Apie patirtį

Virginijus Gustas. Jau kalbėjome su jumis apie grįžties motyvą, apie tai, kad filosofinė patirtis koncentruojasi kaip sugrįžimas. Dalinotės asmeniniais potyriais, juose grįžties motyvas labai svarbus, aptarėte jį ir per žodį „filotopija“ – patirtyje, kai atsiranda, yra dovanojami lemtingi jūsų filosofijai žodžiai. Bandėme išgliaudyti tam tikrą grįžties motyvo struktūrą. Todėl, tęsiant mūsų pokalbį, man atrodo, būtų paranku pakalbėti apie patirtį. Jūs esate nemažai rašęs apie ją, ir naujoje knygoje „Lietuviškos paraštės“ [2011] yra tekstas pavadinimu „Link patirties“. Iš pradžių norėtųsi, kad išskirtumėte esminius tokios temos niuansus.

Arvydas Šliogeris. Aš priverstas kartotis, nes negaliu papasakoti ko nors nauja, to, ko nėra mano knygose, ypač dabar, kai saulutė jau leidžiasi ir mano svečiavimasis šioje žemėje eina į pabaigą, ir šie mūsų pokalbiai yra ne kas kita kaip sugrįžtantis prisiminimas. Guodžia tik tai, kad toks prisiminimas niekada nebūna fotografinis blogąja šio žodžio prasme: juk niekada tiksliai neprisimeni to, ką esi kažkada pasakęs, padaręs kokį judesį ar skleidęs kokią nors temą. Taip nebūna, tikslumo būti negali (jo ir nereikia filotopui, labai mėgstančiam prustiškąją prisiminimo matricą) – prisiminimas visada yra ir sugrįžimas, ir kartu – negalėjimas sugrįžti. Gali prisiminti tik aurą, kontūrą, tokį kadaise pasirodžiusio daikto, žodžio ar įvykio debesėlį. Anąkart mes šnekėjome apie sugrįžimą, kurį gražiausiai yra aprašęs Platonas ir Marcelis Proustas: prisiminimas visada yra netikslus ir tai yra gerai. Sugrįžti reikia ne pagal mašinos principą, ji visą laiką štampuoja tą patį, o pagal netikslų gyvybės principą. Sugrįžti verta, pavartosiu man nelabai būdingą žodį, į aurą, o ne į kokį nors griežtą kontūrą ar tuo labiau absoliučiai tą pačią vietą. To padaryti negali. Šis pastebėjimas man kilo fotografuojant. Turiu mėgstamas vietoves, kraštovaizdžius… keli yra prie Vilniaus, keli prie Varėnos, Strėvoje, dar šen bei ten. Kai pradėjau fotografuoti ir man atrodė, kad pavyko padaryti keletą gražių nuotraukų tam tikroje vietoje ir tam tikru metu, visiškai natūralu, kad šią sėkmę norėjosi pakartoti. Taigi mėginau atsistoti į tą pačią vietą, užfiksavęs laiką, t. y. stoviu toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, manydamas, kad saulė bus toje pačioje vietoje, turiu galvoje planą, pagal kurį visos sąlygos būtų tiksliai pakartotos, bet nė karto man nepavyko pakartoti tų puikių kadrų. Šis patyrimas leido suprasti, kad toks mašininis sugrįžimo siekis yra visiškai bevaisis – į gyvybę nebesugrįši. Tam tikra prasme, kas jau yra buvę, yra mirę, ir bet koks bandymas dabartyje restauruoti tai, kas yra nutikę kaip gyvos gyvasties akimirka, tampa beviltišku reikalu. Turbūt Platonas ir tai turėjo galvoje, pasakodamas apie anamnesis, – kai tu prisimeni, prisimeni ne tiek formą, kalbant Aristotelio kalba, kiek aurą, kuri supa šią formą.

V.G. Kai pasakojate apie fotografavimo situaciją, girdžiu visų pirma patirties motyvą. Motyvą dalyko, kurio neįmanoma pakartoti. Patirti gali, bet tik vieną kartą. Norėtųsi išgirsti apie patirties struktūrą. Kaip patirtis įvyksta? Ir ar iš viso galima kalbėti apie patirties struktūrą? Ar čia nepakliūname į metodiškumo, objektyvizavimo pinkles?

A.Š. Tikrai ne. Pradėsiu nuo kategoriško teiginio. Apskritai patirties tema man yra viena iš svarbiausių. Jau pirmojoje knygoje „Būtis ir pasaulis“ išnyra šis žodis, nors jo branduolinė prasmė anuomet man dar buvo miglota arba, veikiau, banali, kiek primenanti vadinamųjų empiristų patirties sampratą. Tuomet aš vartojau sąvoką „egzistencinė patirtis“, bet, žvelgdamas į savo pirmąją knygą, dabar galiu pasakyti, kad grabaliojau aplink ir vis dėlto nesupratau, kas gi tai, ką tuomet įvardijau egzistencine patirtimi, yra. O dabar aš gerai žinau, kodėl anuomet tik grabaliojausi. Todėl, kad savo jaunatvišką, nebrandžią, naivią, dar net, sakyčiau, kvailą patirties sampratą pirmiausia perėmiau iš knygų. Keisčiausias dalykas, kad patirties negali patirti. Patirtis ateina vėliausiai, netgi taip pasakyčiau: nuo patirties pavienis žmogus pradeda ir ja baigia, o viduryje driekiasi užmirštos patirties žemė. Tam tikra prasme jis pradeda nuo patirties kūdikystėje ar vaikystėje ir baigia vėl patirtimi, jau būdamas senis. Kodėl taip yra? Bent dabar man atrodo, kad šis dalykas labai paprastas: ant kūdikio ar vaiko sielos dar nėra užmaukšlintas anoniminės kalbos šalmas arba ant jo akių dar neuždėti kalbos akiniai. Perėjimas iš kūdikystės į jaunystę, o paskui į brandą yra ne kas kita kaip vis storėjantys kalbos akiniai, vis intensyvėjanti trumparegystė ir vis labiau nuo bekalbio pasaulio atskiriantis anonimiškos – pragmatinės ir mitinės – kalbos vualis. Ši trumparegystė verčia vis naiviau ir naiviau įsivaizduoti, kad tavo vietą pasaulyje ar pačius daiktus tau paaiškins kalba.

Toks būvis natūralus. Galų gale mes gyvename tokiais laikais, kai kalba yra tapusi aukščiausiąja tikrove ar net absoliutu; kalba, o ne bekalbiai daiktai. Aš turiu galvoje paprastą dalyką, tas kalvarijas, kurias turi pereiti kiekvienas normalus šio pasaulio žmogelis. Nesvarbu, ar tu gyveni Vilniuje, ar Merilando valstijoje, ar prie Juandzi, esi verčiamas atlikti tą patį teroristinį ritualą, ir tai yra anonimiškos kalbos diegimo ritualas: pirmiausia tu eini į darželį, paskui – į pradinę mokyklą, po to – į vidurinę ir į aukštąją mokyklą. Neretai – mano atvejis – dar esi verčiamas rašyti knygas, disertacijas ir taip toliau. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Didysis Anonimas (Freudas jį pavadintų superego) prievarta tave bruka į kalbą, į anonimišką kalbą. Toks prievartinis anonimiškos kalbos režimas egzistavo, egzistuoja ir egzistuos absoliučiai visose visuomenėse, pradedant mikroskopine Amazonės laukinių gentimi, baigiant globaliąja technolaukinių civilizacija. Vieno tipo anonimiška kalba vadinama mitu (naiviąja prasme, turint galvoje, pavyzdžiui, laukinių arba graikų pasakas), paskui atsiranda tokių pat mitinių pasaulinių religijų (judaizmo, krikščionybės, islamo) kalba, o dar vėliau (šis laikotarpis tęsiasi ir dabar, t. y. mes vis dar jame gyvename) technologinio mito, arba vadinamojo mokslo, kalba, ideologijų kalba, o dabar – visus mitus, pradedant laukiniu, baigiant teologiniu ir technologiniu, apimanti ir koncentruojanti Ekrano ir interneto kalba. Visais atvejais pirmas ir paskutinis kuo griežčiausias ediktas, nuo kurio tiesiogiai priklauso kiekvieno žmogaus likimas ar net išlikimas, yra toks: jei priešinsiesi šiai totalinei ar net totalitarinei (kaip krikščionybės ir technomokslo) kalbai, būsi išmestas iš bendruomenės arba tiesiog sunaikintas.

Kalba visada ir visur terorizuoja pavienį individą – išimčių nesama. O vaikystė yra toks metas, kai tu dar nesi įmestas į šią teroristinę kalbą, todėl dar gali pažvelgti į daiktus, sakykim, šviežiu bekalbiu žvilgsniu. O senatvė yra tas metas, gal ne visiems, bent man taip yra, kada jau nebetiki kalba. Tu tarsi sugrįžti į vaikystę. Pats puikiai žinai, kad šis dalykas jau seniai pastebėtas: seniui artimesnis kūdikis, o ne brandus žmogus ar jaunuolis.

Man nėra svetimesnės būtybės kaip jaunuolis. Jaunuolis yra kvailys. Aš tai sakau atvirai, netgi studentams per paskaitas, sakau tai ne kaip priekaištą – jaunuolis pagal apibrėžimą yra kvailys tuo požiūriu, kad jis yra visiškai ištirpęs mito kalboje. Ši jį apgaubusi kalba jam primesta ir jis labai naiviai ja tiki. Jaunas žmogus, irgi pagal apibrėžimą, neišvengiamai yra kalbos mulkis būtent dėl patyrimo stokos. O senas žmogus, nežinau, ar visais atvejais, nebetiki kalba, kadangi ją sudaužė bekalbė patirtis. Bent aš netikiu, keturiasdešimt metų murdęsis kalboje, – ir ne tik tokioje kalboje, kurią vadiname buitine, kasdiene arba ideologine (siaurąja šio žodžio prasme), aš murkdžiausi vadinamojoje pasaulinėje istorijoje, kuri juk irgi egzistuoja tik kalboje. Tai dar vienas, papildomas, štrichas: kad visiškai nebetikėtum jokia kalba, reikia suvalgyti jos labai daug – mastodontišką porciją.

Natūralu, kad dabar esu visiškas skeptikas kalbos atžvilgiu. Netikiu ne vienokia ar kitokia kalba, vienokiu ar kitokiu kalbos spiečiumi-mitu, kad ir koks jis būtų – krikščioniškas ar pagoniškas, psichologinis ar filologinis, fizikalistinis ar genetinis, liberalistinis ar komunistinis, matematinis ar nacionalistinis; ne, aš nebetikiu kalba apskritai. Dabar esu įsitikinęs, kad kalba tėra vienos išsigimusios biologinės rūšies – hominido – kosminiai kliedesiai. Tokiu požiūriu kalba yra ne privalumas, o trūkumas: bekalbės rūšys – pavyzdžiui, paukščiai, medžiai ar baravykai, – nelygstamai tobulesnės už hominidą būtent tuo, kad jos nekalba ir joms apskritai nereikia kalbos: bekalbiškumas – tobulybės žymuo. Vadinasi, aš iš kalbos esu šiek tiek išsivadavęs; šiek tiek, nes visiškai išsivaduoti nuo kalbos žmogus negali. Bet šiek tiek nuo jos išsivaduoti, žinoma, galima. Nepranokstamu pavyzdžiu galėtų būti Sokratas. Apskritai filosofu galiu pavadinti tą, kuris, kaip sako Sokratas, padaro ironijos judesį visos kalbos atžvilgiu. Pabrėžiu: visos, netgi kasdienės kalbos atžvilgiu. Arba, kaip sako Kierkegaard’as, filosofas tiesiog privalo padaryti begalinio negatyvumo judesį kalbos, kaip kosminės duoties, atžvilgiu. Tokiu būdu tarsi nušluoji visą kalbos masyvą, kuris tave terorizavo daugybę metų. Nepadarius tokio judesio, tikrosios filosofijos durys lieka uždarytos visiems laikams. Bet aš truputį nukrypau nuo pagrindinės mūsų aptariamos minties.

Taigi vaikas ir senis: ką aš turiu galvoje? Kitą klausimą: kas trukdo įeiti į patyrimą? Kas apskritai trukdo patirti arba, aš sakau paprastai, – pamatyti bekalbį daiktą? Akivaizdu, pati kalbos figūra „pamatyti bekalbį daiktą“ jau duoda atsakymą. Bėda ta, kad tarp manęs ir bekalbių daiktų – pasak Aristotelio, physei onta – visada įterptas kalbos Ekranas arba, vartojant kitą metaforą – ant mano bekalbių akių uždėti kalbos akiniai. Ir kuo geriau esi išsilavinęs, kuo didesnė erudicija, tuo labiau esi valdomas kokio nors žargono (fizikos ar islamo, katalikybės ar genetikos, liberalizmo ar seksualizmo, ekonomikos ar kabalistikos), tuo kalbos Ekranas yra storesnis.

Vėl mažas nukrypimas: man atrodo, kad bent kasdieniškas, vidutinis žmogus – naudos vergas – banaliosios-pragmatinės kalbos Ekrano yra visiškai izoliuotas nuo daiktų, atkirstas nuo galimybės patirti bekalbius daiktus. O šiuo metu tarp jo ir tų daiktų terpiasi Ekranas banaliąja, technine, šio žodžio prasme (tai yra TV, PC arba mobiliojo telefono ekranas). Nors čia nėra nieko nauja. Bekalbių daiktų patyrimą pirmą kartą užblokuoja knyga – dabartinio Ekrano mamytė ir provaizdis. Kai atsiranda raštas, atsiranda ir Ekranas. Kalba tampa daiktiška, nebeskaidri, nebeperregima – žmogų ji bloškia aklybėn. Bet jeigu tu atsitrauki nuo knygos, arba Ekrano (dabartine technine prasme), tuomet kalba lyg ir atrodo perregima. Tai šneka – tu jos nematai, tačiau niekas iš esmės nesikeičia: šneka irgi yra Ekranas, arba akiniai, bet kur kas klastingesni už raštą, nes šneka perregima – ji lyg stiklas. Užtat labai mėgstu sakyti, kad filosofui dabartinės aplinkybės – vulgariųjų kalbos mašinų egzistavimas ir jų vykdomas atviras teroras – yra ypač palankios; tada, kai atsiranda TV ar PC Ekranas, tu pamatai daiktišką ir neskaidrų tarp tavęs ir daiktų įsiterpusį kalbos Ekraną – tokią Kalbos Plytą, arba Kalbos Kalėjimą, arba, sakant kaip galima tiksliau, Kalbos Mašiną. Beje, jokio kitokio Ekrano apskritai nesama – gali egzistuoti ir egzistuoja tik kalbos ekranas. Taigi patyrimas, arba tai, ką pirmojoje knygoje vadinu egzistencine patirtimi, yra ta akimirka, kai sunaikini kalbą, kai pavyksta sudaužyti kalbos Ekraną, arba nusiimti kalbos akinius – žinoma, virtualiai. Visiškai jos sunaikinti neįmanoma, bet, mano supratimu, absoliuti sąlyga įeiti į patiriantį susitikimą su pasauliu – pašalinti ar net sunaikinti kalbą. Aiškėja, kad būtent kalba yra didžiausias patyrimo priešas; kalbos vergui joks intensyvus pasaulio patyrimas neįmanomas.

Vėl sugrįžtu prie motyvo, kurį skleidžiu: vaikui nereikia naikinti kalbos todėl, kad jis jos dar nemoka arba, kitaip sakant, vaiko kalbos Ekranas yra visai plonytis, beveik perregimas. Penkerių šešerių metų vaikelis dar nėra kamuojamas jokių religijų, jokių ideologijų, jokių mokslų – jis tiesiog mato daiktus tokius, kokie jie yra savaime, arba, kitaip sakant, bekalbius nežmogiškus daiktus. Juk patyrimas yra būtent atvirumas bekalbiams nežmogiškiems daiktams, arba daiktų nežmogiškumui, arba – pasakysiu savąja kalba – atvirumas Absoliučiajai Transcendencijai. Transcendentiška yra tai, kas anapus kalbos. Taigi manoji transcendencijos samprata yra visiškai priešinga tradicinei, vyravusiai tūkstantmečius. Pavyzdžiui, keltogermaniškųjų Vakarų religinėje ir metafizinėje tradicijoje vyravusi transcendencijos samprata išreiškiama taip: transcendencija yra tai, ko tu nematai ir negali matyti „kūno akimis“. Bet, kad ir kaip būtų keista, ši transcendencija (tiksliau pasakius, pseudotranscendencija) yra duota kalboje ir daugiau niekur jos nėra. Tai kodėl aš dabar turiu sakyti, kad tai yra transcendencija, jeigu kalba galų gale egzistuoja tik mano sąmonėje, tiksliau – su ja sutampa? Kodėl turėčiau transcendencija vadinti kaip tik tai, kas man imanentiškiausia ir kas duota tik žodyje „transcendencija“? Aš teigiu visai priešingai – transcendencija yra tai, kas anapus kalbos. Taigi patyrimas yra susitikimas su tuo, kas yra anapus kalbos. O anapus kalbos esama tik bekalbių juslinių daiktų, ir būtent jie yra tikroji, daiktiška-juslinė, transcendencija. Išeina, kad tikrąją transcendenciją aš matau ar galiu pamatyti nusiėmęs kalbos (mito) akinius. Pabrėžiu: turiu galvoje ne kokį nors mistinį ar šamaniškąjį regėjimą, o paprasčiausią matymą būtent „kūno akimis“. Žinoma, nenoriu pasakyti, kad neįmanomas girdimasis, lytimasis, uodžiamasis, ragaujamasis sąlytis su transcendentiniais bekalbiais daiktais. Bet aš visiškai pritariu Aristoteliui ir kitiems graikų filosofams, kurie sako, kad pavyzdinė, karališkoji, juslė yra rega, o pavyzdinis susitikimas su pasauliu yra štai šito daikto matymas. Štai kodėl patyrimą aš tapatinu su matymu, paties bekalbio daikto pamatymu. Ir į žmogų galiu žiūrėti kaip į bekalbę būtybę, kaip į bekalbį daiktą. Tiesą sakant, dažniausiai taip ir žiūriu į žmogų, tik vėlgi – kadangi tarp mano akių ir, tarkim, tavęs yra Ekranas, kuriame užrašytas žodis „žmogus“, iškart pradeda veikti visa galinga tūkstantmečių mitologija: kad žmogus yra unikali būtybė, kad jis ne tik skiriasi nuo visų gyvūnų, bet yra ir nelygstamai už juos pranašesnis, didingesnis, protingesnis, kad, girdi, jis esąs Dievo paveikslas (ypač, pavyzdžiui, alkoholikas, narkomanas arba banditas), o jau palyginti žmogų su akmeniu – tai tiesiog šventvagystė; jei kas išdrįstų žmogų lyginti, pavyzdžiui, su ąžuolu ar žibuokle, personažui, išauklėtam krikščioniškoje-technologinėje tradicijoje tai būtų mirtina nuodėmė arba nihilizmas, nes žmogus esąs visaip -esnis už visas nežmogiškas būtybes ir bekalbius daiktus.

Iš tikrųjų taip nėra. Tai parodo kad ir katastrofiška žmonijos istorija, kuri pirmiausia tėra nesibaigiančių skerdynių paradas. Kodėl gi tos nesibaigiančios skerdynės – ir net ne kaip būtinybė, o kaip savotiška prabanga, kaip linksmybės, kaip cirkas – turi būti laikomos žmogaus pranašumo prieš bekalbes būtybes liudijimu? Ar būtybė, sumontavusi aušvicus ir Vorkutos konclagerius, kuo nors geresnė už laukų ramunę ar raganosį? Ar „Dievo paveikslas“, mėtantis pabaisiškas bombas ant hirosimų ir nagasakių, iš tikrųjų visaip -esnis už nežmogiškas būtybes ar daiktus?

Taigi dabar patyrimą aš apibūdinu labai paprastai: patyrimas yra intensyvus bekalbio daikto matymas. Jis yra neišvengiamai individualus ir individualizuojantis, nes aš negaliu matyti visuotinybės, tos visų mitų – religijų, pseudofilosofijų ir mokslų – šventenybės. Visuotinybė laikoma absoliutu ir aukščiausiąja tikrove, kad ir kaip ji būtų vadinama: Dievu, kvarku, visata, visuomene, fiureriu, dao, seksu ar dar kaip nors – tų visuotinybės pavadinimų tūkstančiai. Visuotinybė buvo, yra ir bus Stabas par excellence. Bet paklauskime: o kurgi ji duota, toji -iausioji visuotinybė? Atsakymas akivaizdus: visuotinybė duota tik vienoje vienintelėje vietoje – kalboje. Galų gale visuotinybė duota tik žodyje „visuotinybė“.

V.G. Jūs kalbate apie visuotinybę, išryškindamas dvi jos kryptis: kaip juslumo, atsieto nuo kalbos, pagundą ir kalbinių haliucinacijų plotmę. Taigi ar įmanoma jų išvengti ir išlikti nepaliestam visuotinybės totalumo?..

A.Š. O jeigu aš akimirkai nušluočiau tą kalbą?.. Ar tai įmanoma padaryti? Esu tikras, kad nėra jokios technikos išeiti anapus kalbos mašina gaminamos visuotinybės, arba, kaip sakė Platonas, išeiti iš Olos, ir pamatyti daikto idėją. Juk bet kokia technika pati atsiranda iš kalbos ir yra ne kas kita kaip kalbos mašina: aš susirašau instrukciją ir, pavyzdžiui, sakau: kad pamatyčiau daiktus arba kad sudaužyčiau kalbos Ekraną, turiu pasitiesti ypatingą kilimėlį, apsivilkti ypatingus drabužius, atsisėsti, būtinai sukryžiuoti kojas, tik tam tikroje vietoje padėti rankas, užsimerkti ir – dažnai kaip juoką kartoju savo studentams – įkvėpti pro kairę šnervę, o iškvėpti – pro dešinę. Kitaip sakant, turiu atlikti vadinamąjį ritualą. Ritualas ir yra pagrįstas ta naivia prielaida, kad aš galiu įeiti į patiriantį sąlytį su daiktu pagal kalbos instrukciją. Tai absoliučiai beviltiškas dalykas ir dėl to, kad ritualas tėra judesys, kuriuo bandoma žmogų paversti mašina. O žmogus, imituojantis mašiną, nuo patirties ir patiriamo dalyko atkirstas kartą ir visiems laikams. Patirtis – ne mašinos, o gyvos būtybės lemtis, galima net sakyti – intensyviausias gyvybės pliūpsnis…

V.G. O mes siekiame pagaminti patirtį…

A.Š. Gerai pastebėjai. Bet būtent patirties pagaminti ir neįmanoma. Kad šitai suprastum, privalai supriešinti du vienas kitą paneigiančius patirties tipus – pseudopatirtį ir tikrą patirtį. Kadangi mūsų visų patirties samprata vėlgi yra suformuota įvairiausių mitų: religijų, ideologijų, mokslų (nesvarbu, ar tai būtų fizika, ar psichologija, ar neurofiziologija), patirtis dažniausiai suvokiama irgi mitiškai, taigi kaip dirbtinis vyksmas, generuojamas kalbos. O kadangi kalba pačia savo prigimtimi yra mašina, įmontuota sielos centre, patirtis irgi įsivaizduojama kaip mašinos veikimo padarinys. Be variklio ir Ekrano – jokios patirties; tokia vulgarioji patirties samprata, pradedant laukiniu, baigiant NASA inžinieriumi. Kaip tai atrodo sukonkretinus? Iš pradžių tariama, kad reikalingos tam tikros dirbtinės patyrimo galimybės sąlygos (žr. Kantą), jas aš turiu pasigaminti pats, vadovaudamasis kalbinėmis instrukcijomis, taigi pagal kalbinę programą. Pavyzdžiui, šamanas: jis paima būgnelį, apsivelka tam tikrais drabužiais, paskui, tarkime, svaiginasi narkotikais, suryja kokį nors haliucinogeninį grybą, nueina į tam tikrą vietą – joje vėliau atsiranda šventyklos, bažnyčios, laboratorijos ir fabrikai – ir atlieka tam tikrus iš anksto numatytus judesius. Pavyzdžiui, sukryžiuoja tigro žandikaulį su pelės stuburkauliu ir, ištaręs keletą magiškų žodžių, vienu šuoliu patenka į intensyviausios patirties būseną – tiesiogiai kalbasi su dvasiomis ar dievais. Sakoma, kad tai aukščiausio tipo patirtis.

Štai kitas pavyzdys. Koks patirties tipas yra intensyviausias Sidhartai Gautamai, vardu Buda? Tai ištirpimas bekalbiame ir beformiame X, kuris vadinamas nirvana. Kad pasiektum nirvaną, vėl reikalingos ypatingos dirbtinės sąlygos. Sakoma, Buda yra pasiekęs nirvaną du kartus – vienąkart sėdėdamas po Bodhi medžiu (jeigu jis sėdėtų, pavyzdžiui, po obelimi, nirvanos nepasiektų… kodėl, aš nežinau, paklausk budistų). Taigi budistas taria, kad pasiekti intensyviausiai patirčiai reikalinga išskirtinė situacija (laboratorija), ir ją susikuri pats, galima tarti – sąmoningai, taigi vėl pagal kalbinę instrukciją. Apsibrėži apskritimą ar kvadratą ir sakai maždaug taip: už šio kvadrato nieko neišeis, o šis pasakymas reiškia, kad tik tada ir tik ten, kur apibrėši kvadratą arba apskritimą (vėliau tokio apibrėžimo nebepakanka ir prireikia šventorių, fabrikų, laboratorijų), tu gali aptikti Dievą, aukščiausiąją tikrovę ar dar kokį nors Stabą, tau dovanojantį intensyviausią patirtį. Jeigu tu bandai siekti intensyviausio susitikimo su pasauliu kur nors už šamano nubrėžto apskritimo ribų, už šventoriaus, celės, fabriko ar laboratorijos, tada tu esi eretikas (geriausiu atveju). Tariama, kad privalu apibrėžti, iš kasdienybės lauko išskirti ypatingą vietą. Kas jai būdinga? Akivaizdu, kad tai dirbtinės patirties poligonas, arba dirbtinės patirties vieta. Kaip ji padaroma? Pagal tam tikras kalbines matricas. Iš pradžių parašau arba pasakau – pavartosiu dabar labai mėgstamą žodį – projektą, kaip sakiau – apibrėžiu lazda smėlyje apskritimą, ten surašau paslaptingus hieroglifus ir tada jau pradedu patirti. Sukuriu tokias bent minimalias patyrimo galimybės sąlygas.

Vėliau šis principas perkeliamas į šventyklą. Šventykla – tai dirbtinės patirties fabrikas. Kad patirčiau dievybę, aukščiausiąją realybę, pačius daiktus, būtinai turiu pastatyti tam tikrą – tik tokį, o ne kitokį – namą. Negana to, pastatau tą namą pagal griežčiausius kanonus, kurie, beje, labai skirtingi, pavyzdžiui, brandžiaisiais viduramžiais su tikruoju Dievu gali pabendrauti tik tada, kai bažnyčia ir jos planas bus, sakykime, kryžiaus formos. Tokios formos yra ir gotikiniai Dievo fabrikai. Arba kitas variantas: su Dievu, su intensyviausia tikrove, gali susitikti tik tada, kai Dievo fabrikas bus orientuotas iš Rytų į Vakarus, kitose vietose – gal atvirkščiai ir taip toliau. Vėliau susitikimo su intensyviausia tikrove gamybos mašiną reikia tobulinti, todėl atsiranda kiti stiliai: bizantiškasis, romaniškasis, barokinis, rokokinis ar eklektinis. Esant barokiniam stiliui tu gali įeiti į patirtį tik tada, kai bažnyčia paversta nėriniais ir panaši į aukštuomenės damos buduarą, ir taip iki begalybės. Tai tik vienas patirties gamybos priemonių būdas.

Antrąjį – dėkoju likimui, kad gyvenu būtent dabar, kai viešpatauja technomitas, vadinamas mokslu, – galiu suprasti dar lengviau. Tai laboratorija kaip intensyviausios gamybos fabrikas, ir fabrikas kaip intensyviausia tikrovės gamybos priemonė – Mašinų Mašina. Pirmosios dabartinio tipo laboratorijos atsirado jau senovės Persijoje (Gundišapure) maždaug šeštame mūsų eros šimtmetyje. Europoje jos atsiranda XI amžiuje – tai alchemikų laboratorijos. Dabartinės laboratorijos (hadronų greitintuvai) niekuo nesiskiria nuo savo pirmtakių. Šios dirbtinės patirties teritorijos gyventojas yra trečiasis šamano tipas – technologas-mokslininkas-inžinierius, tiesioginis laukinių šamano ir kunigėlio įpėdinis. Jeigu paklaustum dabartinio fiziko: „Kaip man susitikti su intensyviausia tikrove? Kaip man patirti?“, jis atsakytų paprastai: „Ateik į mano laboratoriją ir aš tau parodysiu, kaip tai padaryti.“ Arba, kraštutiniu atveju, sakytų: „Nuvažiuok į Ženevą, ten yra LHC (didysis hadronų greitintuvas), ir viską sužinosi.“ Žinoma, ten bus sunku patekti, reikės gauti specialų leidimą, bet nieko, gausi tą leidimą, įeisi į tą stebuklingą mašiną, tik pats nieko nepatirsi. Ten sėdintys šamanai tau leis prisiliesti prie „aukščiausios realybės“, bet kadangi tu nesi pašvęstasis, t. y. šamanas-specialistas, galėsi tik paspoksoti, nes nieko ir nesuprasi. Šiaip ar taip, tik tapęs šamanu, šventiku, mokslininku, kunigu, imamu, t. y. „absoliuto gamybos specialistu“, galėsi patirti atitinkamą „absoliučią tikrovę“, pavyzdžiui, genus, dvasias, kvarkus, angelus, Higso bozonus arba juodąsias skyles. Trumpai tariant, visur akivaizdus mašinos arba, pasak vieno pranašo, gamybos priemonių dominavimas. Mašina yra tai, kas padaryta dirbtinai, taigi pagal tam tikras dirbtinės kalbos matricas. Deja, visur aš matau tą be galo nykų dalyką: vergavimą kalbai, pamaldumą kalbos stabų akivaizdoje. Juk kiekvienas dirbtinis daiktas – nesvarbu, ar tai būtų lazda nubrėžtas apskritimas ant smėlio, ar mįslingi hieroglifai, ar šventykla, pradedant laukinių įkaltais kuolais su akmeniu vidury, baigiant gotikine katedra, Šv. Sofijos soboru ar LHC, – visur galioja tas pats principas – mašinos apoteozė (štai kodėl galima spėti, kad visi dievai tėra sudievintos mašinos). O grįžtant prie mūsų temos, tai reiškia, kad patyrimą reikia padaryti. Jei nedalyvauji patirties gamyboje, patirties atžvilgiu esi šudra arba tiesiog niekas. Jeigu nesugebi padaryti patyrimo pats arba paklusti tiems, kurie tau jį padeda padaryti, tuomet tu esi Der Untermensch (taip vokiečiai sako – „dar ne žmogus“): tave niekins, vadins gyvuliu, tamsuoliu, išvadins nežinia kuo, geriausiu atveju pavadins eretiku ar pesimistu. Galiausiai, kas gi lieka tokioje situacijoje? Žvelgdamas į vadinamąją pasaulinę istoriją, visuose jos sluoksniuose – politiniame, ekonominiame, gnostiniame, religiniame ar estetiniame – visada ir visur neįtikėtinai atkakliai, nuobodžiai, įkyriai nuolat brukama ta pati teroristinė nuostata – patyrimas turi būti padarytas. Kitaip sakant, turi sėsti į tam tikrą mašiną ir tik tada tau bus leista patirti. Bet kadangi visos mašinos yra padarytos iš kalbos, tokia nuostata reiškia, kad tik kalba tau gali duoti tikrąjį patyrimą. Tik kalba leidžia tau įeiti į susitikimą su Absoliučiąja Transcendencija. Man atrodo, klasikinis tokio požiūrio ir laikysenos pavyzdys gali būti krikščionybė. Ji, kaip sako Hegelis, yra absoliuti religija, t. y. absoliučios kalbos religija, o tai reiškia, kad patyrimas turi būti padarytas iš kalbos ir kalba; minėtas pranašas šitokį patyrimo darymą vadina „gamybos priemonių gamyba“.

Mes jau esame kalbėję anksčiau, kad kalbos prigimtis nėra apmąstyta; tiesą sakant, nesama net metafizinės kalbos prigimties apmąstymo užuomazgų, nors egzistuoja netgi vadinamoji kalbos filosofija. Dar ir dabar, kai teroristinė kalbos prigimtis akivaizdesnė negu akivaizdi, Vakarų išminčiai naiviai čiulba apie kažkokius „kalbos žaidimus“, signifikantus, signifikatus, ženklus, simbolius ir kitokius juokingus dalykėlius. Štai dabar skaitau Spenglerį. Daug kas daro didelį įspūdį, bet kartu man akivaizdu, kad jis yra visiškas kalbos vergas. Jis tiki visais tais kliedesiais, kurie iškilmingai vadinami istorija. Kad ir kaip ten būtų, aš tvirtinu, kad kalba yra būtent tai, kas visiškai ar bent iš dalies sunaikina patyrimą arba nuo jo patikimai izoliuoja. Kalba yra tie šarvai, kurie apsaugo žmogų nuo patyrimo arba kuriais jis nori apsisaugoti nuo patyrimo, nes patyrimas visada skausmingas. Kitokio patyrimo negali būti. Negali būti linksmo patyrimo, negali būti patyrimo kaip pramogos, negali būti patyrimo kaip džiaugsmo. Patyrimas – tai mano sandūra su visišku nežmogiškumu. Ir ne su kokiu nors mistiniu ar anapusiniu pasauliu (priminsiu, kad toks anapusinis pseudopatyrimas yra duotas tik kalboje, Dievas tėra transcendencijos kaliausė, transcendencija kaip lėlytė arba transcendencijos simuliakras, prijaukinta, o todėl sunaikinta transcendencija, arba nežmogiškumas, paverstas kambariniu šunyčiu), o su konkrečiu štai čia, priešais mane esančiu ir tiesiogiai matomu jusliniu nežmogiškumu. Nuo patyrimo žmogus visą laiką bėga, visaip jo vengia. Jis turi labai patikimą instrumentą, leidžiantį jam pasprukti nuo skaudžios sandūros su absoliučiu nežmogiškumu, – tai kalbos automobilis. Tu atsisėdi į kalbos mašiną ir gali būti tikras, kad apsisaugosi nuo patyrimo sukeliamo skausmo.

Galėčiau pasakyti dar dramatiškiau – patyrimas yra žiaurus. Patyrimas gali būti mirtinas.

V.G. Tik asmeniniu sąlyčiu galime jį, šitą patyrimą, patvirtinti, į jį įeiti…

A.Š. Jis tik asmeninis, jokio kito patyrimo ir negali būti. Kalba yra anoniminė, visuotinė, o patyrimas – tik asmeninis, nors šis žodis beviltiškai sukompromituotas, todėl aš sakau: patirti pačius daiktus pasmerktas tik individas, atsiskyręs nuo Didžiojo Anonimo. („Minia negali būti filosofu,“ – sako Platonas, turėdamas galvoje būtent tai, ką aptarėme.)

V.G. Šitoje pokalbio vietoje aš norėčiau šiek tiek pagilinti ar kitaip pasukti temą. Pamėginsiu paklausti sąvokomis: jau minėjote, ką galima patirti, – absoliučią juslinę transcendenciją, arba nežmogiškumą, kaip įvardijote savo žodžiais, jo struktūrą ką tik aptarėme. Asmeniškumas sukompromituotas, betgi vis tiek dabar, ieškodami sąvokos, kalbame apie asmenišką, arba individualų, patyrimą. Pavyzdžiui, dvitomyje „Niekis ir Esmas“ jūs keliate klausimą: „Kas patiria?“ Man taip pat rūpi klausti: kas patiria; kas yra patyrimo „subjektas“? „Niekyje ir Esme“, bandydamas atsakyti į šį savo keliamą ir mano kartojamą klausimą, netgi esate sukūręs tokias sąvokas: „aš singuliaras patirtyje“ arba „esu?“ banga. (Atsimenu, kai skaičiau „Niekį ir Esmą“.) Šios knygos puslapiuose tiesiog pulsuoja kalbinė pastanga kaip nors surasti tokią išraišką, kuri nušluotų tą subjekto, kaip patiriančiojo, apibrėžtį…

A.Š. Gerai, kad priminei. Man atrodo, kad, skleisdamas patyrimo struktūrą, be kitų dalykų, sąvoką „esu?“ aptariu kaip vieną centrinių „Niekio ir Esmo“ kategorijų. Tik norėjau pasakyti, kad į ją niekas neatkreipė dėmesio. Netgi mano artimi bičiuliai, kurie lyg ir supranta, ką aš rašau… Tai liko kažkaip nuošaly. O be šito, be šios sąvokos, be „esu?“ net neįmanoma suprasti „Niekio ir Esmo“.

V.G. „Esu?“ banga – tokia intensyvi pastanga nušluoti, kaip jūs sakote, tą asmeniškumą.

A.Š. Prisimeni, kad „esu?“ yra ikikalbinis? Tai reiškia, kad šiame „esu?“ įvyksta iš mano pusės einančio Niekio ir iš nežmogiškumo pusės ateinančios absoliučios tikrovės, bekalbio Esmo, susidūrimas. Jis, šis susidūrimas, yra skaudus vien todėl, kad mano prigimtis tokia – netgi patyrime aš niekaip negaliu pabėgti nuo savo nihilistinės prigimties. Patyrimas jau yra naikinimas, kova, priešiškumas, ir vien todėl jis kelia baimę. Negali būti linksmo, nerūpestingo, bebaimio, švelnaus, malonaus, pramoginio patyrimo. Tarkime, nuėjau į koncertą, paklausiau muzikos ir, girdi, patyriau ekstazę. Tai – pseudopatyrimas. Kiekviename patyrime jau glūdi mirties baimė, todėl neatsitiktinai metafizinę patyrimo vietą, mano įvardintą žodžiu „esu“, aš ženklinu klaustuku. Klaustukas – tai baimės ženklas, mano egzistencijos netikrumo man pačiam ženklas, mirties galimybės žymuo.

Žmogus iš prigimties yra bailys, bet tai ne priekaištas. Individas yra sukaustytas baimės. Bet koks individas: ar tai būtų stirnaitė, ar pelytė, ar katytė, ar šuo, ar netgi tigras, liūtas, – jie visi sukaustyti baimės. Bet žmogus, palyginti su gyvūnais, yra sukaustytas dešimtkart, šimtąkart didesnės baimės, kaip individas par excellence, pasmerktas vienatvei, išskirčiai iš Juslinės Visuotinybės įsčių. Jei žmogų aš vadinu Niekio Vaiku, tai pirmiausia turiu galvoje jo nuolatinę stovėseną Niekio akivaizdoje ir jos nulemtą pamatinę baimę. Iš bekalbių būtybių, panirusių į pirmykštę juslumo košę, išsiskiriu tuo, kad esu drebanti būtybė. Kodėl taip yra? Todėl, kad esu kalbanti būtybė, ir manoji ikikalbiškoji (gyvūniškoji) baimė šimtąkart sustiprinama žodžio „baimė“, žodžio „mirtis“, žodžio „durklas“ ir tūkstančių kitų baisių žodžių. Kodėl mes, baltieji krikščionys, taip bijomės mirties? Todėl, kad mums du tūkstančius metų buvo kalama į galvą, jog mirtis baisi, buvo gąsdinama, kaip baisu numirti, ir apskritai sukurtas galingas mirties mitas – jo mes iš tikrųjų ir bijomės. Taigi aš bijausi ne pačios bekalbės mirties, apie kurią nieko nežinau ir negaliu žinoti, ne – aš bijausi žodžio „mirtis“, apipinto tūkstantmečių siaubu ir bjaurastimi. Man kelia siaubą ne pati mirtis, o mirties mitas, mirties litanija, kuri tęsiama, tęsiama ir tęsiama. Dabar ji tęsiama dar bjauresniais ir baisesniais technologinio mito ir Ekrano ideologijos pavidalais, propaguojant sadizmą, terorą, žudymą, banditizmą ir kitokias amerikoniškosios ideologijos bjaurastis. Ir kartu du tūkstantmečius pliurpiama apie vadinamąjį nemirtingumą, o dabar jis žadamas jau visai konkrečiai, kaip cheminis nemirtingumas. Tačiau nemirtingumo kliedesiais gali tikėti tik mirties siauban nublokšta būtybė. Žvirblis nebijo mirties, nes nieko apie ją nežino: jis kur kas drąsesnis už žmogų. Šie faktai parodo, koks drebantis padaras yra žmogus – tai Kosminis Bailys. O tai reiškia, kad bent slapčia, pats to nesuvokdamas, žmogus bijosi ir patyrimo, kaip sandūros su paslaptingu ir keliančiu grėsmę nežmogiškumu, kuriame gali glūdėti mirties geluonis.

Taigi aš įeinu į sandūrą su bekalbiu daiktu, pabrėžiu, su bet kuriuo daiktu. Tai gali būti ši knyga – ne kaip knyga, o kaip daiktas, tai gali būti peilis, kurį aš patiriu kaip intensyviausią tikrovę kaip tik tada, kai man pasirodo jo nežmogiškumas: štai riekiu duonos kriaukšlę, o peilis slysteli ir perrėžia man plaštaką, ir tik dabar aš pamatau peilį kaip visišką svetimybę, kaip Juslinės Transcendencijos simbolį ir įsikūnijimą. Šis pavyzdys ne geriausias, bet vis dėlto… Tačiau vietoj peilio gali būti stalas, medis, šuo arba, pavyzdžiui, gyvatė, kurios nuodingi dantys gali simbolizuoti patyrime glūdintį pavojų ir patiriamo daikto svetimybę. Štai kodėl žmogus per visą savo vadinamąją istoriją nuolat statė bastionus – pavyzdžiui, miestą, – tik tam, kad apsisaugotų nuo patyrimo ir jame glūdinčio mirties geluonio. Kitais žodžiais tariant, kad sušvelnintų patiriamo nežmogiškojo daikto smūgį, žmogus visada apibrėžia aplink save magiškąjį ratą, ir tai yra kalbos ratas, kurio viduje tūnodamas tikiuosi būti jei ne visai saugus, tai bent saugesnis nei bekalbės būtybės. Tačiau tą kalbos ratą apsibrėžti nėra paprasta, jam būdinga labai subtili dialektika, o savuoju „esu?“ aš ir bandžiau tą dialektiką aprašyti ar papasakoti apie ją – kaip apie kalbos gimimo vyksmą.

Taigi „esu?“… Aš jį laikau savo didžiausiu atradimu. Iš to, ką esu pamatęs ar įžvelgęs, jis, tas „esu?“, mane nutvieskė kaip žaibas. Bet galų gale dabar, jau praėjus šiek tiek laiko nuo tos žaibo akimirkos, galiu pasakyti, kad „esu?“ yra pamatinė patyrimo struktūra, nes pats „esu?“ dar tik juda kalbos link, jis yra bekalbis – tai pirmapradžio pamatymo akimirka. Jei prisimeni, tąjį „esu?“ aš vadinu banga, kaip įprasta, turinčia du šlaitus: vienas yra Niekio šlaitas, jis yra tuščias, – keista, ar ne? Jis ateina iš mano, Niekio Vaiko, prigimtinio naikintojo ir nihilisto pusės, iš mano sielos, kaip rymančio Niekio burbulo. Kitas šlaitas juslinis: jis ateina iš juslinio nežmogiškumo, iš juslinės transcendencijos pusės, ir abu susitinka vadinamajame alfa taške – jame ir gali gimti ar gimsta pirmykštis žodis, vadinasi, ir pirmapradė kalba. Bet savaime alfa taškas tėra plika, nuoga, pirmykštė, taigi būtent bekalbė ir ikikalbinė, mano sandūra su bekalbiu daiktu. Štai kodėl tą bekalbį daiktą aš vadinu Absoliučiąja Transcendencija, arba visišku nežmogiškumu. Bet dar sykį kartoju ir pabrėžiu: tokia transcendencija gali būti ir būna pats banaliausias kasdienybės daiktas.

Taigi šis „esu?“ – pamatinė patyrimo struktūra. Ką čia reikia pabrėžti? „Esu?“ yra niekaip nepadaromas, jis net neįkalbinamas. Aš nuolat pabrėžiu: žodis „esu“, vykęs ar nevykęs, aš ir dabar nežinau, uždengia tą pirmapradę fantastišką bekalbę struktūrą. Kadangi vienas tos struktūros-bangos šlaitas yra grynasis Niekis, o kitas – grynasis juslumas, arba grynasis Esmas, pačios pirmapradės struktūros aš niekaip negaliu adekvačiai perkelti į kalbą, nes kalba yra juslinė duotis. Na, nebent atkreiptum dėmesį į tai, kad kalba yra skylėta, sudaryta iš pilnatvės ir tuštumos rėžių: elementari kalbos duotis primena punktyrinę liniją – pilnatvę keičia tuštuma, ir atvirkščiai. Štai net žodyje „esu“ tarp e, s ir u yra tušti tarpai, tik reikia mokėti įsižiūrėti į žodį. Pats jis nieko nereiškia, bet jo duoties man struktūra yra tokia, kad jis dryžuotas lyg zebras. Velniškai subtilus dalykas, aš ir dabar neatsistebiu, kad jį suradau. Taigi „esu?“ bangoje Niekis užgrobia Juslinę Pilnatvę, bando praryti juslumo medžiagą, bet ji priešinasi, todėl alfa taške vyksta niekada nesibaigiančios agresyvaus Niekio ir juslinio Esmo grumtynės, o šias grumtynes ir galima pavadinti pirmapradžiu patyrimu. Kai tik patiriu Esmo, arba Juslinės Transcendencijos, smūgį, negaliu jo, to smūginio skausmingo patyrimo, ilgai atlaikyti. Kas man lieka daryti? Aš žaibiškai įsisupu į kalbos kokoną, ir jis tampa savotiškais šarvais, susilpninančiais Juslinės Transcendencijos smūgį ir izoliuojančiais mane nuo patiriamo daikto juslinio intensyvumo ir jo sukeliamo skausmo.

Kalba yra didžiausias patyrimo priešas: galiausiai ji ir gaminama tam, kad mano švelnią sielužę apsaugotų nuo žiauraus nežmogiškumo. Taigi kalba yra mūsų universalus skydas, universalus šarvas ar šalmas, universalūs dantys ar net universalus ginklas, nukreiptas prieš juslinį nežmogiškumą. Tai vienintelis ir, pasirodo, galingiausias hominido ginklas, savotiškas jo, kaip rūšies, karinis arsenalas, kuriuo naudojamasi nuolat puolant nežmogiškumą arba nuo jo ginantis. Kalba žiauri, kalba agresyvi, kalba negailestinga. Kiti gyvūnai neturi tokio ginklo kaip kalba. Todėl man juokingai skamba, kai darvinistai sako, kad kalbą išrado ar sukūrė žmogbeždžionė, krokodilas ar kažkoks pirmykštis žmogus. Veikiau priešingai: tai kalba sukūrė kalbantį krokodilą, vadinamą žmogumi. Niekas jos nesugalvojo. Ji atsiranda iš patyrimo kaip visiškai bekalbė pastanga amortizuoti siaubingą patyrimo smūgį arba atsiriboti nuo transcendencijos.

Žmogus bijo patyrimo. Dar sykį kartoju: todėl, kad jis skausmingas, žiaurus ir baisus. Taigi vienintelis būdas apsisaugoti nuo jo – įlįsti į kokią nors mašiną. Pirmapradė mašina yra kalba – tai universali mašina, iš kurios atsiranda daugybė antrinių ir dalinių mašinų, pradedant laukinio kuoka, baigiant kompiuteriu ir A-bomba. Jeigu pradėtume nuo paties paprasčiausio klausimo: koks yra šamano pagrindinis ginklas? Atsakymas: magiškas užkeikimas. Koks yra mano pagrindinis ginklas? Prietaras. Aš, kaip ir visi, turiu prietarų. Nėra neprietaringų žmonių. Puikus lietuviškas žodis: „prie-taras“ – tai reiškia, kad prie paties daikto aš prilipdau kalbos uodegą arba jam užmaukšlinu kalbos kepurę. Šiuo požiūriu visa kalba yra prietaras, visas kalbos masyvas sudarytas tik iš prietarų ir magiškų užkeikimų, kuriuos Kanto stiliaus gnoseologai naiviai vadina aprioriniais sprendiniais. Man nereikia būti profesionaliu šamanu. Pirmapradiškai mes visi esame šamanai, nes nuolat naudojame kokias nors magiškas formules. Kiekvienas žodis gali tapti magiška formule. Pvz.: „meilė“, „laisvė“ ar „dievas“ – tai ištisinė magija, savaime gyvybiškai būtinas dalykas, bet tik tam, kad galėtume apsisaugoti nuo patyrimo.

Bet iš viso to išplaukia štai koks dalykas: patyrimo negalima siekti, t. y. neįmanoma, nes jo vektorius nukreiptas į priešingą pusę. Visa mano egzistencija sutvarkyta (nežinau, kieno – likimo ar prigimties) taip, kad aš bėgu nuo patyrimo. Tačiau visuomet šis bėgimas maskuojamas štai kaip: tarsi netyčia iškeliama maksima, kad reikia sugrįžti prie patyrimo. Visos didžiosios kultūros prasideda ir baigiasi būtent tokia maksima (Vakaruose: pradžia – apaštalas Paulius, pabaiga – Husserlis arba Einsteinas).

Pabandykime sukonkretinti. Koks buvo krikščionių pagrindinis lozungas? Reikia sugrįžti prie pirmapradžių dalykų – prie „tikrojo“ Dievo patyrimo. Koks buvo, pavyzdžiui, kokio nors Bacono ar Galilei’aus lozungas? Būtent – sugrįžti prie patyrimo. Tą patį sako ir Kantas – reikia sugrįžti prie patyrimo. Bet koks šių sakymų rezultatas? Atmetama viena mašina, kuri vadinasi, pavyzdžiui, gotikinė bažnyčia, ir tuojau pat jos vietoje pastatoma kita mašina, kuri dabar vadinasi, pavyzdžiui, hadronų greitintuvas. Taigi iš tikrųjų kalbama ne apie sugrįžimą prie patyrimo, o apie tobulesnių mašinų, izoliuojančių nuo patyrimo, kūrimą. Toks judesys atliekamas ypač fanatiškai. Dirbtinumas neatsiejamas nuo fanatizmo.

Dabar tikro fanatiko tipo reikia ieškoti tarp mokslininkų, bet ne tik tarp jų. Aš sakyčiau, kad lengviausia fanatiką sutikti ne tarp tų, kurie save dar vadina krikščionimis, o tarp mokslininkų – beveik visi tokie. Tikras mokslininkas yra fanatikas, lygiai kaip ir tikras krikščionis arba actekų žynys. Todėl neabejotinai mokslą galima pavadinti dabartine religijos forma. Aš jį taip ir vadinu – technokrikščionybe, technologine religija arba technologiniu mitu.

Taigi dar kartą sakau: visos religijos, visi menai, visi mokslai – tik mašinos, į kurias yra sėdama tam, kad būtų galima apsisaugoti nuo patyrimo smūgio. Ir visos šios mašinos sukurtos iš kalbos – pirmapradės mašinos, įmontuotos hominido sielos centre, savotiškos Mašinų Mašinos, visų kitų mašinų šaltinio ir provaizdžio. Bet kokia mašina mėgdžioja patį pirmapradiškiausią, sakytume – magišką judesį, kurį dariau dar būdamas vaikelis: prikišu pirštelį prie įkaitusios rinkės ir staiga girdžiu žodį „popa!“. O kai mano pirštelis vėl artėja prie rinkės, mama rikteli „popa!“, ir mano pirštelis sustoja – šitaip aš išvengiu skausmingo patyrimo, žiaurios sandūros su nežmogiškumu. „Popa!“ yra pirmoji bažnyčia, „popa!“ yra pirmasis LHC, „popa!“ yra pirmoji A-bomba ar pirmasis „meno kūrinys“.

Aš noriu pasakyti, kad tokie dalykai vertintini ne tik rūšies požiūriu, bet ir individualiai: šamanui sukryžiuoti žvirblio šlaunikaulį su šikšnosparnio stuburkauliu yra tas pat, kas anam vaikeliui pasakyti „popa!“. Bet šis „popa!“ veikia ir individualiai. „Popa!“ tave iškart izoliuoja nuo patyrimo. Tas prisilietimas prie įkaitusios rinkės labai gražiai parodo patyrimo branduolį – jis visada labai skausmingas. Taigi čia kartu atsiranda ir vadinamoji kultūra: jos pirmasis vardas irgi yra „popa!“. O rūšies požiūriu visą žmonijos kultūrą aš ramiai galiu pavadinti „popa! laboratorija“, arba milijonais laboratorijų, milijonais bažnyčių, milijonais užkeikimų. Daugiau ten aš nieko ir nematau.

Žinoma, ir pati kultūra, ir juolab konkretus jos pavidalas yra sentimentalinamas ir aukštinamas: mano mašina, kuri apsaugo nuo patyrimo, yra pati geriausia, vienintelė ir teisinga. Šamanui – žvirblio šlaunikaulis, tapytojui – paveikslas, fizikui – hadronų greitintuvas, krikščioniui – vienintelis teisingas trigalvis Dievas. Visi gerai žinome, kas paskui darosi: atsiranda eretikai, fanatizmas, skerdynės vien dėl žodžių, ideologinės rietenos, ekskomunikos, civilizacijų karai (sakoma, musulmonai yra fundamentalistai; suprask – jie, matai, neteisingi, o mes, Briuselio gėjai ir transvestitai, vieninteliai teisingi). O internetas? Ar tai ne fundamentalizmas? Internautas – daug fanatiškesnis fundamentalistas nei musulmonas. Musulmono fundamentalizmas sutelpa į vieną knygutę, o čia – beribė erdvė. Musulmonas yra fundamentalistas nuo juosmens iki nosies, o dabartinis internautas yra fundamentalistas nuo padų iki plaukų galiukų. Šiuo aspektu žmogus visai neturi istorijos.

Beje, juk ir pati istorija yra eilinis triukas, eilinė bažnyčia, eilinė nuobodybė, egzistuojanti, pasak Platono, tik mūsų kalbose. Šis pamatymas man vis labiau ryškėja skaitant Spenglerį – istorija irgi bažnyčia, irgi mitas, irgi religija, irgi nuo patyrimo skausmo apsaugantis „popa!“. Spengleris sako: dabar aš, faustiškosios kultūros atstovas, galiu apžvelgti civilizacijas, nes faustiškoji kultūra mane pavertė kažkokia ypatinga mašina ir aš viską galiu sudėlioti į dėžutes bei pavadinti jas pasauline istorija. Bet juk ši dėlionė yra lygiai tokia pati mašina, tie patys šamano kauleliai, tas pats „popa!“.

Žodžiu, tai, ką kadaise vadinau egzistencine patirtimi, dabar galiu irgi taip pavadinti… jeigu dabar laikysimės tos beviltiškai subanalintos priešpriešos – egzistencija ir esmė. Aš klausiu: kur duota esmė? Atsakymas: kalboje, nes niekur kitur niekas esmės nematė. O kas yra egzistencija pati savaime ir kur ji duota? Atsakymas irgi akivaizdus: bekalbio daikto jusliniame paviršiuje. Taigi egzistencinė patirtis yra bekalbė patirtis, kai mano akys nuo daikto nevelka kalbos (esmės) drabužių. Mėgstu kartoti, kad daiktai mums pirmiausia ir dažniausiai atsiveria kaip kalbos maišai, arba daiktai, kuriems užmaukšlinta kalbos kaukė. Jie pasirodo kaip kalbos vaiduokliai arba kalbos artistai. Daiktą aprengiame kokiu nors kostiumu: štai čia yra peilis, čia yra knyga, čia ragai, čia lempa. Tarsi tuos žodžius kas nors atitiktų anapus jų. Betgi niekas jų neatitinka. Daiktas pats savaime neturi nieko bendra su jam užmaukšlintu kalbos kostiumu. O tai reiškia, kad kalbinė „esmė“ ir bekalbio daikto „egzistencija“ netgi neturi bendro mato. Tam, kad prieitum prie tokių paprastų dalykų, reikia nueiti labai ilgą kelią. Aš labai mėgstu kartoti Hegelio frazę: rezultatas yra lavonas, palikęs po savęs jo siekimo kelią. Vadinasi, svarbiausia yra kelias, o rezultatas dažniausiai banalus. Kitaip tariant – egzistencija visada paslaptinga, o esmė visada banali.

Jau prieš daug metų nujaučiau, kad prieš mirdamas ištarsiu kokią nors banalybę. Štai dabar nuėjęs ilgą patyrimo ir esmės ieškojimo kelią, galiu pasakyti tik tiek: patirti reiškia pamatyti, tačiau pamatyti ne kasdieniškai, o labai intensyviai; patyrimo slaptažodis – „aš matau“. Tai banalybė, ar ne? Jeigu dabar bet kam, bet kuriam šamanui pasakysi, kad patyrimas išreiškiamas fraze „aš matau“, jis atsakys: ką tu čia šneki banalybes, mes visi matom. Bet mums tik atrodo, kad matom, iš tikrųjų taip nėra, kadangi pirmiausia ir dažniausiai mes matome ne bekalbę egzistenciją, o mitinę esmę.

V.G. Labai svarbu, gal net lemiama yra tai, kad mums tik atrodo, jog matome? Matymas, regis, yra arčiausiai mūsų, tai, ką matome, visuomet atrodo mažiausiai abejotina, bet?..

A.Š. Tai, ką čia kalbu, nėra mano išradimas. Visą laiką pabrėžiu, kad nesu joks eretikas, nekalbu ko nors visiškai nauja, nesu originalus ir nelaužau jokių stereotipų. Ką papasakojau apie patyrimą, buvo žinoma visada. Klausimas tik toks: ar tai, apie ką kalbama, buvo iškilę į tavo žvilgsnio centrą, ar taip ir liko periferijoje? Net Evangelijoje, totalinio kalbos teroro mašinoje, sakoma: žiūrėsi, bet nematysi, klausysiesi, bet negirdėsi. Aš esu tikras, kad šį negudrų dalyką žinojo netgi laukinių šamanai. Bet kartoju: lemtinga tai, ar šis žinojimas yra centras, ar periferija. O kai bandai patyrimą perduoti kitam (jeigu esi sąžiningas žmogus – graikų filosofų auklėtinis), nėra kito būdo perduoti tai, ką patyrei, – tik kalba. Kita vertus, nėra didesnio patyrimo priešo nei kalba – esmė yra mirtinas egzistencijos priešas. Tai neišsprendžiamas paradoksas: kalba ir patirtas bekalbis daiktas neturi bendro mato, tačiau kalbanti būtybė apie tą patirtą daiktą gali papasakoti tik kalba. Geriausiai šią nedermę yra išreiškęs Herakleitas, išsitaręs taip: viena, vienui viena, išmintinga ir nori, ir nenori vadintis Dzeuso vardu.

V.G. Dabar norėčiau paklausti: kaip galima pereiti ar kaip pereinama nuo patyrimo prie jo turinio perdavimo? Kaip tai vyksta? Mes žinome, kad tradicijoje įsitvirtinusi patyrimo diferenciacija, kurią jūs ir pats esate minėjęs: klausa, rega, lytėjimas, uoslė, skonis. Čia iškyla kitų problemų, apie jas pakalbėsime vėliau, o dabar klausčiau: koks tas pirmasis patirties perdavimo rezultatas, būnant pačioje patirties pradžioje, jos įvykyje? Šiame kontekste norėčiau išskirti ir aptarti vieną dalyką. Kiek tenka bendrauti su jūsų knygų skaitytojais ar interpretuotojais, su tais, kurie klausosi jūsų paskaitų, dažnai girdžiu tokį stereotipą: štai Šliogeris savo filosofija visiems siūlo tapti kikiliais arba šunimis, paprastai tariant, gyvūnais. Suprask, anot Šliogerio, kikilio egzistencija yra geresnė nei žmogiškoji. Ar taip ir yra?

A.Š. Apskritai žmonėms, ypač nelaimingiems – o tokių dauguma, – linkėčiau virsti kikiliais arba šunimis, tačiau, deja, tai neįmanoma. Juokauju. Taip, čia esama išties rimtos problemos. Mėgindamas ją aptarti, turiu pabrėžti vieną labai svarbų mano laikysenos bruožą. Pavadinsiu jį susidvejinimu. Kalbėdamas ar rašydamas, nesvarbu, kokia tema, aš visada laikausi iškart dviejuose lygmenyse – bekalbiame ir kalbiniame, tai, ką matau tiesiogiai, atskiriu nuo to, kuo tikiu ar ką mąstau, o kartu savo tiesioginį matymą papildau tuo, ką sužinojau iš tekstų, taigi iš kalbos, ir kuo galiu tik pasitikėti. Kitaip tariant, nuolat esu tarp to, ką matau, ir to, ką kalbu, arba, kaip sakyta – tarp tikimos esmės, duotos kalboje, ir matomos egzistencijos, duotos tiesioginiam mano žvilgsniui, – tarp bekalbiškumo ir kalbos, sakant jau visai glaustai.

Savo matymo horizonte aš nematau personažo, norinčio virsti kikiliu arba šunimi: jei kokiam intelektualui ar kokiai gražuolei pasiūlyčiau tą padaryti, jie arba tik nusijuoktų, arba įsižeistų. Bet štai pakibdamas grynosios kalbos, vadinamos istorija, terpėje, pastebiu dvi akivaizdžias hominido orientacijas: ne aš noriu būti kikiliu ar šunim, o žmogus apskritai nekenčia savęs kaip pusiau perplėštos būtybės, pakabintos, kaip sako Aristotelis, tarp Dievo ir gyvūno. Jis nori tapti arba Dievu (o visai tiksliai – kalbos mašina, tokiu superkompiuteriu), arba bekalbiu gyvūnu, šitaip vildamasis įveikti jam tekusią nedalią ar netgi prakeikimą – būti dviesmiu monstru, gyvūnu ir kalbos mašina, gyvasties krešuliu ir kalbos kokonu, negyvėliu, lavonu, nes mašina pagal apibrėžimą – negyva. Todėl ne aš siūlau savo kolegoms virsti kikiliais. Ir be mano siūlymo tie, kurie šitaip sako apie mane, apie mano apmąstymus, irgi nori tapti arba mašina, arba kikiliu, arba kokiu nors kitokiu gyvūnu, turinčiu dalią netgi dieviškoje lemtyje (taip sako Sokratas „Faidre“, cituoju iš atminties, todėl netiksliai). Bet aš jau ankstyvoje jaunystėje supratau, kad esu pasmerktas būti dviesmiu monstru ir kad šitokia tragiška hominido egzistencija yra mano lemtis, tad nedera bėgti nei nuo savo gyvūniškojo, nei nuo mašininio prado, nes vis tiek nepabėgsi, o bandydamas bėgti gali tapti tikru monstru, superžvėrimi arba kastratu. Man patinka Biblijos Pradžios knyga, kur aiškiai pasakyta, kad esu išvarytas iš Rojaus kartą ir visiems laikams ir ten niekada nebegrįšiu, kaip ir kiti mano didžiosios genties broliai, visi kaip vienas dviesmiai monstrai. Tai kodėl gi gerasis Dievulis mane išvarė iš Rojaus ir toliau varo kiekvieną akimirką? Kodėl ne baisiadantį krokodilą arba pasileidėlį triušį? Kodėl? Kartoju šimtąjį sykį: todėl, kad šėtonas mano sielos centre įmontavo kalbos mašiną, – Biblijoje tai pasakyta atviru tekstu, be jokių užuolankų. Tarkime, kikiliui ar šuniui, paršeliui ar triušiui šėtonas padarė tokią, vaizdingai šnekant, operaciją: įoperavo kikiliui kalbos mašinėlę ir jis pradėjo kalbėti. Baigta! Kikilis arba, pasak Darwino, šimpanzė virto dviesmiu monstru ir… Šėtono paveikslu. Štai kodėl Dievas žmogų tuoj pat išspyrė lauk! Tos seksualinės išvarymo interpretacijos – kūdikiškos. Todėl aš mėgstu juokauti truputį piktai: jeigu jau sakoma, kad Adomas buvo išvarytas iš Rojaus tik todėl, kad užsigeidė pasimylėti su Ieva (galų gale jis juk nebuvo nei kastratas, nei homoseksualas!) ir, spėkime, pasimylėjo, tai kodėl gerasis Dievulis iš Rojaus neišvarė triušių, tikrų tikriausių sekso gigantų, palaidūnų ir ištvirkėlių?

Taigi tokia labai paprasta ir tiksli Biblijos mintis – kalbančiam monstrui nelemta nei sugrįžti į Rojų, nei virsti kikiliu arba šunimi.

V.G. Turi eiti visą kalbos kelią, nuolat siekdamas išlikti ir egzistencinėje plotmėje…

A.Š. Ne tik nueiti kalbos kelią iki galo, bet ir žinoti, kad būti dviesmiu monstru yra žmogaus likimas: esu gyvūnas, gyvybės krešulys, bet sykiu esu kalbos mašina, lavonas, negyvybės santirštis – toks metafizinis zombis. Išsaugoti kalbos ir bekalbiškumo, negyvybės ir gyvybės pusiausvyrą yra tragiškoji žmogaus priedermė: mes negalime atsisakyti kalbos, mes negalime tapti kikiliais, kad ir labai norėtume. Ne mes… aš negaliu tapti. Nekalbėsiu už kitus. Galbūt yra tokių, kurie gali? Aš negaliu. Ir apskritai netikiu, kad kalbanti būtybė gali nusikratyti šio savo tragiško balasto.

Kita vertus, mums nelemta tapti ir grynomis kalbos mašinomis. Dabartinės technoideologijos skelbiamas idealas ir priedermė: „Tapk kompiuteriu!“ Man neįmanoma tapti nei kikiliu, nei kompiuteriu, nei gyvūnu, nei mašina – tokiomis naivybėmis gali tikėti tik amerikonai, visų veislių zvonkės ir mūsiškiai „filosofijos specialistai“, ypač vadinamieji analitikai. Bet vadinamoji žmogaus istorija (sakau – vadinamoji, nes visa žmonijos istorija tėra tik mitų virtinė) jam kužda maždaug taip: Tu, Dievo paveiksle, tapsi kaip Dievas – taigi arba pasieksi palaimingos gyvūno bekalbystės būklę, arba virsi mašina – totalinės kalbos bekalbiu krešuliu, tokiu superkompiuteriu.

Beje, parengiamojo darbo šia kryptimi šiuo metu fanatiškai imasi belytiškumo propagandistai, visi tie pažangiečiai femihominidai ir mokslininkai (juk mokslininkas pagal dekartiškąją ir galilėjiškąją matricą privalo būti belytė būtybė, pasak Maxo Weberio, objektyvumo kastratas, ko nepasakysi apie filosofus – filosofas privalo būti vyras), ogi belytė būtybė pagal apibrėžimą yra kalbos mašina: juk kompiuteris lyties neturi. Jeigu jie tiki, kad mes galime kaip nors pasiekti Rojaus būklę, tai tegul aiškiai pasako – kur ir kaip? Yra tik du būdai pasiekti tokią „idealią“ būklę – tapti kikiliu, kiaule, lakštingala, gluosniu, undine arba mašina, kompiuteriu, robotu. Esama ir kitų būdų: turi tapti angelu, pavyzdžiui, arkangelu Mykolu (turiu galvoje visą krikščioniškąją mitologiją), o kartu – kompiuteriu, geriausia – nanokompiuteriu. Teisybė, šiose pastangose esama ir visai nelinksmo dalyko. Visokie džobsai ir geitsai jau apžvelgiamoje ateityje žada štai kokį paveikslėlį: nueini pas šeimos gydytoją, jis tau įšvirkščia į veną serumo, kuriame plūduriuoja tūkstančiai nanokompiuterių, ir tu jau virtai mašina. Bet štai ką pasakysiu – tada tu jau būsi nebe žmogus.

Aš išvis netikiu, kad kada nors kokiu nors būdu kam nors pavyks pakeisti žmogaus prigimtį. Tai yra juokinga, bet sykiu pavojinga pretenzija! Aš esu ir bekalbė, ir kalbanti būtybė. Vienintelis dalykas, kurį galiu bandyti daryti (netgi ne bandyti daryti… nes iš tokio pasakymo atsiranda lyg ir „projektas“), – tai akimirką iškristi iš kalbos, ironijos judesiu pašalinti kalbą ar veikiau ją pristabdyti. Tokią akimirką, kurią graikai vadina nuostaba arba teorine žiūra, galima pavadinti būtent patirtimi. Patirties mirksnis per visą ilgą gyvenimą mane yra ištikęs tik du kartus: vieną sykį žvilgtelėjus į Paulio Gauguino paveikslą „Iš kur mes atėjome…“, kitą – kapstantis Nataliukės bulvių lauke. Viskas! Galbūt ta būsena ir yra kikilio būsena. Aš sakau galbūt, nes nežinau – kikilis man apie tai nepranešė.

Pakartosiu: kiek man yra žinoma, aukščiausi visų laikų žmonijos idealai, kurie slepiasi po visomis religijomis, menais, mokslais, gali būti suspausti į du judesius. Pirmasis judesys – išganymas LHC bažnyčioje: turi tapti tos mašinos čipu ar kokia kita detale. Kitas būdas, kaip sako davatkos ir kunigėliai, – nueiti į bažnyčią, krikščioniškojo stiliaus LHC, paskęsti ekstazėje ir susilieti su aukščiausiąja realybe. Tai mistinis, bet irgi bekalbis kelias. Šiaip ar taip, siekiama pabėgti iš didžiojo tarp ir įveikti tragiškąją antinomiją, glūdinčią žmogaus prigimtyje: vienu metu būti ir gyvūnu, ir kalbos mašina. Abiem judesiais sunaikinama kalba. Bet galų gale abu judesiai nesiskiria, nes abu mašininiai, dirbtiniai…

Atkreipk dėmesį: aš vis kartoju – mašina ir gyvūnas. Kas sieja mašiną ir gyvūną? Jie yra bekalbiai. Taigi, tapti kompiuteriu arba kikiliu yra tas pat. Nors kompiuterį aš vadinu kalbos mašina, savaime jis yra bekalbis, lygiai kaip ir gyvūnas. Todėl visų mano kritikų norėčiau paklausti: ką jūs siūlote kaip tariamą tapimo kikiliu alternatyvą? Tapti kompiuteriu? Ar LHC? Jei tylite, atsakau pats: tai skonio reikalas. Pavyzdžiui, man kikilis yra gražesnis ir mielesnis nei kompiuteris, bet aš nenoriu tapti ne tik kikiliu, bet ir papūga. Nenoriu, o svarbiausia – negaliu. Deja, žmonijos istorijoje, jos aukščiausiuose – pranašų, šventikų, mokslininkų, ideologų, menininkų ir net politikų – lygmenyse vyrauja kūdikiška maksima: tu privalai virsti arba mašina, arba gyvūnu! Tų rėksnių „Boney M“ komentaras: Ra Ra Rasputine, Russia’s greatest love machine…

V.G. Norėdamas pabrėžti tam tikrą filosofinį aspektą ar greičiau paralelę, sakyčiau, kad patirties praradimas, bėgimas nuo jos, pasirodantis ir išsikristalizuojantis dviem išraiškomis, dviem atskirtais poliais – mašina ir gyvūnu, – filosofinėje tradicijoje sutampa su dviem motyvais. Pirmas – patirties grynumo, išvalymo siekis. Jį gerai reprezentuoja huserliška mąstymo tradicija, t. y. kad rašydamas turi gryninti savo santykio su daiktu patirtį ir paskui patirti jį grynosios esmėžvalgos būdu. Kitas motyvas yra vadinamasis patirties perviršio momentas ar kryptis. Klasikiniu šio patirties peržengimo motyvo pavyzdžiu galėtų būti dalis George’o Bataille’o apmąstymų, kuriuose galima fiksuoti siekį, pasitelkus seksualinės patirties peržengimo apmąstymą, nuolat atlikti mirties potyrio transcendavimą ir propaguoti tokį būvį kaip nuolatinį.

A.Š. Na, taip, dabar šiam dalykui apibūdinti yra netgi specialus žodis – transgresija.

V.G. Arba grynumas, arba transgresija. Transgresija būtų kikilis, o grynumas būtų tai, ką jūs įvardinote kompiuteriu?

A.Š. Abiem atvejais rezultatas tas pats. Grynosios kalbos lygmenyse šie tavo nužymėti siekiai lyg ir nekalti, bet realybėje jie virsta išsigimėliškais, sadistiškais, monstriškais dalykais. Ir viena, ir kita – ir bandymas tapti gyvūnu, kurio klasikinis pavyzdys yra laukinių visuomenė, ir siekis virsti mašina – žmogų paverčia gal ir ne pabaisa, bet išsigimėliu – tikrai. Abu būdai įveikti tragiškąjį konfliktą, glūdintį žmoguje, išbandyti ne sykį, ir netgi ne kaip pavieniai atvejai, o kaip ištisų kultūrų kryptys. Istoriniu požiūriu ankstesnis yra žmogaus siekis tapti gyvūnu – tai laukinių bendruomenės. Radikalus posūkis įvyksta kartu su krikščionybe ir apskritai su rašto religijomis (to posūkio simbolis – vadinamoji naujoji era). Nuo tos akimirkos ryžtingai pasisukama į mašinos pusę, o dabar mašinos triumfas yra pasiekęs savo kritinį tašką – hominidui, kaip rūšiai, jis tampa mirtinas. Abi orientacijas galima vadinti transgresija, tačiau tikrąją šio madingo žodelio prasmę išreiškia kitas paprastas žodis – išsigimimas. Kai žmogus bando tapti arba kikiliu, arba mašina, jis virsta monstru. Tai baisus dalykas. Dar sykį kartoju: todėl, kad negali šito padaryti, o siekdamas tai daryti bet kokia kaina, jis tampa išsigimėliu – berserku arba transvestitu.

Likimas lėmė taip, kad turi likti tarp. Tai suvokė tik graikai. Aristotelio žodžiais tariant: žmogus yra tiltas, siejantis jame tūnantį žvėrį ir jame tūnančią mašiną – negyvą žvėrį (nes kalbos prigimtį galima nusakyti dviem būdais: tai pramašina, bet lygiai taip pat ir pirmapradis žvėris, lyg koks kosminis buldozeris). Krikščionybėje glūdinčią beprotišką pastangą žmogų paversti mašina dar labiau sustiprina technomokslas ir technomokslui vergaujanti pseudofilosofija. Tokia kaip Husserlio arba Nietzsche’s. Pavyzdžiui Huserlio „transcendentalinis subjektas“ – tai žmogus, redukuotas į mašiną, kuri „pereina per daiktus kiaurai“, t. y. juos sunaikina. Nietzsche’s Übermensch mašiną ir žvėrį susieja į vieną daiktą – tai įkūnytas Kanto arba Husserlio transcendentalinis subjektas, naikinimo monstras, gnoseologas-fenomenologas, traiškantis bekalbius daiktus dirbtinės kalbos kūju. Apgailėtina! Ir šitokie personažai vadinami filosofais – atsipeikėkite!

Graikiškojo stiliaus filosofo pamatinė nuostata štai kokia: nedera peržengti saiko nei į vieną (gyvūno), nei į kitą (mašinos) pusę. Mirtingajam uždrausta peržengti tragiškąjį tarp, nes pabandžius tai daryti, pasak Herakleito, jį pasivys Erinijos, teisingumo dievaitės. Šie dalykai graikams buvo savaime aiškūs; bet tik graikams! Iki graikų – laukinių bendruomenėse, Azijos despotijose – vyrauja nuostata, pagal kurią žmogus privalo tapti žvėrimi. Teisybė, Kinijoje ir Japonijoje nuo neatmenamų laikų žmogus deda didžiules pastangas virsti mašina (gal todėl japonai ir kinai taip lengvai perima Vakarų technologijas). Tačiau kaip siektiną – bet kuria kaina – idealą, žmogų-mašiną pirmąkart įtvirtina krikščionybė. Ir vienu, ir kitu atveju atsiranda monstrai. Pirmu atveju – atilos, tamerlanai, čingischanai. Tai žvėrys, superžvėrys. Kitu atveju atsiranda Torkvemados ir Hitlerio tipo monstrai, monstrai-fanatikai. Štai kas atsitinka, kai bandai padaryti tą lemiamą perkeitimą. Kuo gi Torkvemada arba Stalinas skiriasi nuo Timūro ar Čingischano? Niekuo! Piramidės iš kaukolių ir Stalino aukštakrosnės bei konclageriai yra tos pačios metafizinės eilės dalykai. Žodžiu, ir vienoje, ir kitoje pusėje – pragarmė. Viena pusė – superžvėries pragarmė, o kita – supermašinos pragarmė. Bet velnias tas pats! Kas yra atominė bomba? – kartu ir supermašina, ir superžvėris! Apreiškimo Jonui autorius būtų patenkintas savo pranašystės įkūnijimu: A-bomba yra Apokalipsės žvėris, įsikūnijęs visu gražumu ir milijonus kartų galingesnis už juokingą apreiškimo pabaisą. O ką kalbėti apie kokį tigrą ar ryklį – palyginti su A-bomba, jie tėra nekalti gyvulėliai, lyg kokie naminiai šunyčiai.

Pasakojama, kad Čingischano mongolai, trylikto šimtmečio pradžioje užėmę Bagdadą (Abasidų sostinę), per keletą dienų išskerdė keletą šimtų tūkstančių niekuo nekaltų žmonelių. Dabar paprasčiau: numetam termobranduolinę bombikę ir rezultatas tas pats; netgi dar geresnis. Ar matai, kur šuo pakastas? Tai reiškia – žmogus visą laiką turi būti budrus ir aiškiai suvokti, kad jam nelemta virsti nei gyvūnu, nei mašina. Bet, deja, turiu pasakyti, mes gyvename tokiu metu, kai visiškai aišku: laikytis tarp gyvūno ir mašinos, laikytis to saiko, matyt, neįmanomas dalykas. Pagunda tapti kikiliu arba mašina neįveikiama. Dabar jau tai akivaizdu. Ta beprotybė, kuri prasidėjo su technoteologine krikščionybe vienuoliktame šimtmetyje, rodo akivaizdų dalyką – gyvūnas bus sunaikintas, o sykiu bus sunaikintas ir žmogus, tiksliau pasakius, jis susinaikins, stengdamasis bet kuria kaina savyje nužudyti gyvūną ir virsti tobula mašina. Komentaras: „Ir tapsite kaip dievai.“

Pirmoji publikacija: Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas, „Pokalbiai apie esmes“, 2013, Vilnius: Tyto Alba, p. 67-100.

Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.

…

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą