Ivanas Iljinas: „Politika yra menas nustatyti ir neutralizuoti priešą.“

pagal | 2022 08 03

Rusas pažvelgė Šėtonui į akis, paguldė Dievą ant psichoanalitiko kušetės ir suprato, kad jo tauta gali atpirkti pasaulį. Kenčiantis Dievas papasakojo rusui nesėkmės istoriją. Pradžioje buvo Žodis, tyrumas ir tobulumas, o pats Žodis buvo Dievas. Bet tuomet Dievas padarė jaunatvišką klaidą. Norėdamas patobulėti, Jis sukūrė pasaulį, bet, užuot pasiekęs savo tikslą, tik susitepė rankas ir gėdingai pasislėpė. Ne Adomas, o Dievas padarė pirmapradę nuodėmę, išlaisvindamas netobulybę. Atsidūrę pasaulyje, žmonės suvokė faktus ir patyrė jausmus, kurių nebuvo galima atkurti pagal Dievo sumanymą. Kiekviena individuali mintis ar aistra didino Šėtono įtaką pasauliui.

Taigi rusas, filosofas, istoriją suprato kaip gėdą. Pasaulis nuo pat sutvėrimo buvo beprasmė fragmentų samplaika. Kuo labiau žmonės stengėsi jį suprasti, tuo nuodėmingesnis jis darėsi. Šiuolaikinis gyvenimas su savo pliuralizmu ir pilietine visuomene tik pagausino pasaulio ydas ir išlaikė Dievą tremtyje. Vienintelė Dievo viltis buvo ta, kad teisinga tauta seks paskui vadovą, kuris sukurs naują politinę totalybę ir taip pradės taisyti pasaulį, kuris savo ruožtu galės atpirkti dieviškumą. Kadangi vienijantis Žodžio principas yra vienintelis gėris visatoje, pateisinamos bet kokios priemonės, galinčios užtikrinti jo sugrįžimą.

Štai taip šis rusų filosofas, vardu Ivanas Iljinas, ėmė įsivaizduoti rusiškąjį krikščionišką fašizmą. Gimęs 1883 m., prieš pat 1917-ųjų Rusijos revoliuciją baigė rašyti disertaciją apie pasaulinę Dievo nesėkmę. 1922 m. sovietų valdžios, kurią jis niekino, išvarytas iš tėvynės, susižavėjo Benito Mussolinio idėjomis ir 1925 m. parašė dar vieną knygą – smurtinės kontrrevoliucijos pateisinimą. Gyvendamas tremtyje Vokietijoje ir Šveicarijoje, 3-iame ir 4-ame dešimtmečiuose rašė „baltiesiems“ rusams, pabėgusiems iš tėvynės po pralaimėjimo Rusijos pilietiniame kare, o 5-ame ir 6-ame dešimtmečiuose – ateities rusams, kurie sulauks sovietų valdžios pabaigos.

Nepailstantis grafomanas Iljinas parengė apie dvidešimt knygų rusų kalba ir dar dvidešimt vokiečių kalba. Kai kurie jo kūriniai yra padriki ir nepagrįsti, tačiau viena jo minties srovė yra nuosekli ištisus dešimtmečius: metafizinis ir moralinis politinio totalitarizmo pateisinimas, kurį jis išreiškė praktiniais fašistinės valstybės metmenimis. Nors 1954 m. mirė užmirštas, po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991-aisiais keletas entuziastų atgaivino ir perleido Iljino veikalus, o nuo XXI a. pradžios jį skaito ir plačiai cituoja Rusijos politikai, ypač Vladimiras Putinas. Įtakingiausia jo knyga yra politinių esė rinktinė „Mūsų uždaviniai“ [rus. Наши задачи].

Ivanas Iljinas

„Politika yra menas nustatyti ir neutralizuoti priešą.“ – Ivanas Iljinas

XXI a. pradžios Rusijos Federacija yra mažesnė už senąją Rusijos imperiją ir nuo jos ją skiria septyni sovietinės istorijos dešimtmečiai. Tačiau šiandieninė Rusijos Federacija primena Iljino jaunystės laikų Rusijos imperiją vienu esminiu aspektu: ji neįtvirtino teisės viršenybės kaip valdymo principo. Iljino teisės sampratos trajektorija, nuo viltingo universalizmo pasukusi link savavališko nacionalizmo, įtakojo Rusijos politikų, įskaitant Putiną, diskursą. Kadangi Iljinas rado būdų, kaip teisės viršenybės nesėkmę pateikti kaip Rusijos dorybę, jis padeda dabartiniams Rusijos kleptokratams ekonominę nelygybę vaizduoti kaip nacionalinį nekaltumą. Tarptautinę politiką pavertęs diskusija apie grėsmes dvasingumui, Putinas pasinaudojo Iljino idėjomis apie geopolitiką, kad Ukrainą, Europą ir Jungtines Valstijas pavaizduotų kaip egzistencinį pavojų Rusijai.

Iljinas rusų problemas sprendė pasitelkęs vokiečių mąstytojus. Jo tėvas buvo rusų didikas, o motina – rusų ir vokiečių kilmės protestantė, atsivertusi į stačiatikybę. 1901–1906 m. studijuodamas Maskvoje, Iljinas mokėsi filosofijos, visų pirma Immanuelio Kanto etinės minties. Anot neokantininkų, tuo metu turėjusių įtaką Europos ir Rusijos universitetuose, žmonės nuo likusios kūrinijos skiriasi proto gebėjimu, leidžiančiu prasmingai rinktis. Jie gali laisvai paklusti įstatymui, nes gali suvokti ir priimti jo dvasią.

Anuomet teisė buvo didysis mąstančiųjų rusų sluoksnių troškimų objektas. Atrodė, kad ji gali padėti išspręsti seną rusišką proizvol problemą, susijusią su savavališku autokratiškų carų valdymu. Jaunystėje Iljinas tikėjosi didžiulio sukilimo, kuris paspartintų rusų masių švietimą. Kuomet 1905-aisiais Rusijos-Japonijos karas sudarė sąlygas revoliucijai, Iljinas gynė teisę laisvai burtis į susirinkimus. Kartu su savo mergina Natalija Vokač išvertė vokiečių anarchistų pamfletą. 1906 m. caras buvo priverstas nusileisti naujai konstitucijai, pagal kurią įsteigtas naujasis Rusijos parlamentas. Carui dukart paleidus parlamentą ir neteisėtai pakeitus rinkimų sistemą, tapo akivaizdu, kad naujoji konstitucija neįtvirtino teisės viršenybės Rusijoje.

1909 m. pradėjęs dėstyti teisę Maskvos valstybiniame universitete, Iljinas 1910 m. rusų ir 1912 m. vokiečių kalbomis paskelbė nuostabų straipsnį apie konceptualius teisės ir valdžios sąvokų skirtumus. Kaip padaryti, kad teisė veiktų praktiškai ir būtų patraukli vadovams ir pavaldiniams? Iljiną, kaip ir kitus rusų intelektualus, traukė Hegelis, ir 1912-aisiais jis paskelbė „hegeliškąjį renesansą“. Tačiau didžiulis valstiečių skaičius Rusijoje jį paskatino susimąstyti apie teisės įgyvendinimo galimybes Rusijos visuomenėje, o ir patirtis privertė suabejoti, ar istoriniai pokyčiai yra hegeliškosios Dvasios reikalas. Jam atrodė, kad rusai, net iš jo paties sluoksnio ir aplinkos Maskvoje, yra pasibjaurėtini materialistai. 2-ame dešimtmetyje svarstydamas apie filosofiją ir politiką, jis savo oponentus kaltino „seksualiniu iškrypimu“.

1913-aisiais Iljinas pristatė Freudą kaip Rusijos išganytoją. Net rengdamas disertaciją apie Hegelį, jis pasisiūlė tapti Rusijos nacionalinės psichoterapijos pradininku ir 1914 m. kartu su Vokač išvyko į Vieną aplankyti Freudo. Freudo nuomone, civilizacija atsirado dėl kolektyvinio susitarimo slopinti pagrindinius potraukius. Individas moka psichologinę kainą už tai, kad paaukojo savo prigimtį kultūrai. Tik per ilgas konsultacijas ant psichoanalitiko kušetės nesąmoninga patirtis galėjo iškilti paviršiun. Taigi psichoanalizė pasiūlė kitokį mąstymo portretą nei Hegelio filosofija, kurią tuo metu studijavo Iljinas.

Iljinas buvo tipiškas rusų intelektualas, greitai ir entuziastingai priėmęs prieštaringas vokiečių idėjas. Kitas šaltinis, be Hegelio ir Freudo, buvo Edmundas Husserlis (1859–1938), fenomenologijos mokyklos įkūrėjas, pas kurį Iljinas 1911 m. studijavo Getingene. Kantas rusų politiniam mąstytojui pašnibždėjo pradinę problemą, kaip įtvirtinti teisės viršenybę. Hegelis, regis, pasiūlė sprendimą – Dvasią, žengiančią per istoriją. Iljinas, skaitydamas Freudą, iš naujo apibrėžė Rusijos problemą kaip seksualinę ar psichologinę, o ne dvasinę. Husserlis leido Iljinui atsakomybę už politinę nesėkmę ir seksualinį nerimą perkelti Dievui. Filosofija reiškė kontempliaciją, leidžiančią užmegzti ryšį su Dievu ir pradėti Dievo gydymą.

Kol Iljinas 1914, 1915 ir 1916 m. mąstė apie Dievą, Pirmojo pasaulinio karo mūšių laukuose visoje Europoje vieni kitus žudė ir žuvo milijonai žmonių. Rusijos imperija tai užimdavo, tai prarasdavo teritorijas Rytų fronte, o 1917 m. kovą carinį režimą pakeitė nauja konstitucinė santvarka. Naujoji vyriausybė svyravo, nes tęsė brangiai kainuojantį karą. Balandį Vokietija išsiuntė Rusijon Vladimirą Leniną, sėdintį plombuotame traukinyje, o jo vadovaujami bolševikai lapkritį sukėlė antrąją revoliuciją, žadėdami žemę valstiečiams ir taiką visiems. Tuo metu, kai Iljinas 1918 m. gynė disertaciją, bolševikai jau buvo valdžioje, jų Raudonoji armija kariavo pilietinį karą, o Čeka1 gynė revoliuciją naudodama terorą. Pirmasis pasaulinis karas suteikė galimybę revoliucionieriams, bet kartu atvėrė kelią ir kontrrevoliucionieriams. Jei ne karas, leninizmas veikiausiai būtų tik marksistinės minties išnaša; jei ne Lenino revoliucija, Iljinas galbūt nebūtų padaręs reakcingų politinių išvadų iš savo disertacijos.

Leninas ir Iljinas asmeniškai vienas kito nepažinojo, tačiau jų susidūrimas buvo neįprastas. Leninas rašė prisidengęs slapyvardžiu „Iljinas“, o tikrasis Iljinas recenzavo kai kuriuos tekstus, pasirašytus šiuo pseudonimu. Kai čekistai suėmė Iljiną kaip revoliucijos priešininką, Leninas pats įsikišo, taip parodydamas pagarbą jo filosofiniams kūriniams. Jų intelektualinė sąveika, prasidėjusi 1917-aisiais ir tebesitęsianti dabartinėje Rusijoje, kilo iš bendro Hegelio vertinimo. Abu Hegelį interpretavo radikaliai, sutardami dėl svarbių dalykų, pavyzdžiui, būtinybės sunaikinti viduriniąją klasę, ir nesutardami dėl galutinės beklasės bendruomenės formos.

Leninas iš Hegelio perėmė teiginį, kad istorija yra pasakojimas apie pažangą, kylančią konflikto metu. Būdamas marksistas, jis manė, kad konfliktas vyksta tarp socialinių klasių – buržuazijos, kuriai priklausė nuosavybė, ir proletariato, leidusio gauti pelną. Leninas marksizmą papildė siūlymu, kad darbininkų klasei, nors ją suformavo kapitalizmas ir jai lemta naudotis jo laimėjimais, turi vadovauti drausminga partija, kuri suprastų istorijos taisykles. Tačiau jis niekada neabejojo, kad egzistuoja gera žmogaus prigimtis, įkalinta istorinių sąlygų, kuri gali išsilaisvinti istorinių veiksmų dėka.

Tokie marksistai kaip Leninas buvo ateistai. Jie manė, kad Hegelis, sakydamas „Dvasia“, turėjo mintyje Dievą ar kokią nors kitą teologinę sąvoką, todėl Dvasios vietą jų sumanyme užėmė visuomenė. Iljinas nebuvo tipiškas krikščionis, bet jis tikėjo Dievą. Iljinas irgi manė, jog Hegelis turėjo omenyje Dievą ir kad Hegelio Dievas sukūrė sugriuvusį pasaulį. Marksistams privati nuosavybė atliko pirmapradės nuodėmės funkciją, kurią išardžius būtų išlaisvintas žmoguje esantis gėris. Iljinui pats Dievo tvėrimo aktas buvo pirmapradė nuodėmė. Istorijoje niekuomet nebuvo gero momento ir žmonėse neglūdėjo prigimtinis gėris. Marksistai pagrįstai nekentė viduriniosios klasės ir, tiesą pasakius, jie nepakankamai jos nekentė. Viduriniosios klasės „pilietinė visuomenė“ slopina viltis dėl „viską apimančios nacionalinės organizacijos“, kurios reikia Dievui. Kadangi vidurinioji klasė blokuoja Dievą, ją turi nušluoti beklasė nacionalinė bendruomenė. Išvykęs iš Rusijos, Iljinas tvirtino, kad rusams reikia didvyrių, neeilinių veikėjų anapus istorijos, gebančių savo noru ateiti į valdžią. Tai buvo ideologija, laukianti formos ir pavadinimo.

Netrukus po emigracijos iš Rusijos 1922-aisiais, Iljino vaizduotę įaudrino Benito Mussolinio žygis į Romą – perversmas, kurio metu buvo įtvirtintas pirmasis fašistinis režimas pasaulyje. Rašydamas knygą „Apie pasipriešinimą blogiui pasitelkus jėgą“ [rus. «О сопротивлении злу силой», 1925], jis lankėsi Italijoje ir skelbė susižavėjimo kupinus straipsnius apie Dučę. Jo disertacija padėjo pagrindus metafiziniam fašizmo gynimui, o minėta knyga buvo etinė besirandančios sistemos apologija. Krikščionybė reiškė teisingai mąstančio filosofo raginimą imtis ryžtingos prievartos meilės vardan. Pasinerti į tokią meilę reiškė kovoti „prieš dieviškosios tvarkos žemėje priešus“.

Štai taip teologija tampa politika. Iljinas „demokratiją“, „socializmą“ ir „marksizmą“ suliejo į vieną sugedimo kontinuumą bei tvirtino, kad politika, kuri nesipriešina bolševizmui, priešinasi Dievui. Norėdamas apibūdinti fašistų įkvėpimo šaltinį, jis vartojo žodį „Dvasia“ (Duch) [rus. Дух]. Jis rašė, kad fašistų įvykdytas valdžios užgrobimas buvo „išganymo aktas“. Fašistas yra tikrasis atpirkėjas, nes suvokia, kad būtent priešas turi būti paaukotas. Iljinas iš Mussolinio perėmė „riteriško pasiaukojimo“, kurį fašistai atlieka pasitelkę kitų kraują, sampratą. (1943 m. kalbėdamas apie Holokaustą, Heinrichas Himmleris savo esesininkus gyrė beveik identiškais žodžiais.)

Savo 1925 m. knygą Iljinas skyrė „baltiesiems“ rusams, kurie priešinosi bolševikų revoliucijai. Kūrinio tikslas buvo parodyti jiems kelią į ateitį, kuri absoliučiai neigė jo 2-ojo dešimtmečio lūkestį, kad Rusija gali tapti valstybe, besivadovaujančia teisės viršenybe. „Fašizmas, – rašė Iljinas, – yra patriotinės savivalės atpirktinis perviršis“. Šiuo vienu sakiniu buvo sunaikintos dvi universalios sąvokos – teisė ir krikščionybė. Įstatymo dvasią pakeičia įstatymų nepaisymo dvasia; gailestingumo dvasią pakeičia žudymo dvasia.

Nors Iljiną įkvėpė fašistinė Italija, jo, kaip politinio pabėgėlio, namai 1922–1938 m. buvo Vokietija. Įsidarbinęs Rusų mokslo institute (Russisches Wissenschaftliches Institut), jis buvo akademinis valstybės tarnautojas. Rašydamas rusų kalba savo kolegoms emigrantams, Iljinas gyrė Hitlerį, 1933-iaisiais užgrobusį valdžią. Jis rašė: „Atsakas į bolševizmą privalėjo būti.“ Visų pirma jis norėjo įtikinti rusus ir kitus europiečius, kad Hitleris neklydo, žydus laikydamas bolševizmo agentais. Ši „žydobolševikinė“ idėja buvo specifinė ideologinė jungtis tarp „baltųjų“ rusų ir nacių. Teiginys, kad žydai yra bolševikai, o bolševikai – žydai, buvo „baltųjų“ propaganda Rusijos pilietinio karo metu. Žinoma, dauguma komunistų nebuvo žydai, o diduma žydų neturėjo nieko bendra su komunizmu. Šių dviejų grupių supriešinimas buvo ne klaida ar persistengimas, o tradicinių religinių prietarų pavertimas nacionalinės vienybės priemonėmis.

Rusijos pilietinio karo laikotarpiu ir po jo dalis „baltųjų“ rusų tapo pabėgėliais, radusiais prieglobstį Vokietijoje. Būtent jų 1919–1920 m. Vokietijoje paskleista „žydobolševizmo“ samprata užbaigė Adolfo Hitlerio, kaip antisemito, ugdymą. Iki tol Hitleris Vokietijos priešu laikė žydiškąjį kapitalizmą. Įsitikinęs, kad žydai atsakingi ir už kapitalizmą, ir už komunizmą, jis galėjo žengti paskutinį žingsnį ir padaryti išvadą (knygoje „Mein Kampf“ taip ir padaryta), kad žydai yra visų idėjų, keliančių grėsmę vokiečių tautai, šaltinis. Šiuo požiūriu Hitleris buvo Rusijos „baltųjų“ judėjimo mokinys. „Baltųjų“ ideologas Iljinas norėjo, kad pasaulis žinotų, jog Hitleris buvo teisus.

Tačiau 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Iljinas ėmė abejoti, ar nacistinė Vokietija vis dar įkvepia rusiškąjį fašizmą, ir perspėjo Rusijos „baltuosius“ dėl nacių. Sulaukęs įtarimų, neteko vyriausybinio darbo ir 1938 m. išvyko iš Vokietijos į Šveicariją, kuri jam buvo gerai pažįstama iš ankstesnių atostogų. Iš saugios vietos netoli Ciuricho Iljinas stebėjo Antrąjį pasaulinį karą. Nors ir turėjo abejonių dėl nacių, Vokietijos įsiveržimą į SSRS pavadino „nuosprendžiu bolševizmui“. Po sovietų pergalės prie Stalingrado 1943 m., kai tapo aišku, kad Vokietija greičiausiai pralaimės karą, Iljinas pakeitė savo poziciją. Anuomet ir vėlesniais metais jis karą apibūdino kaip dar vieną šimtmečius besitęsiantį Vakarų išpuolį prieš rusų dorumą.

Rusų nekaltumas tapo viena svarbiausių Iljino temų. Ji, kaip koncepcija, papildė jo fašistinę teoriją: pasaulis prarado „dievišką visybę“ ir „darnią vienovę“. Tik Rusija kažkokiu būdu išvengė „istorijos“ blogio arba „žmogiškosios egzistencijos fragmentacijos“. Kadangi ji „dvasios stiprybės sėmėsi iš Dievo“, ją nuolat puolė aplinkinis nedoras pasaulis. Jos nekalta esybė ištvėrė „tūkstantmetį kančių“. Ši Rusija buvo ne šalis su individais ir institucijomis, o nemirtinga būtybė, „gyva organinė vienovė“. Žodį „ukrainiečiai“ Iljinas rašė kabutėse, nes, jo manymu, jie buvo Rusijos organizmo dalis. Fašistinė organinės vienovės kalba, nors ir diskredituota karo, jam išliko svarbiausia. Tačiau po Raudonosios armijos pergalės 1945-aisiais buvo sunku įsivaizduoti, kad „baltieji“, kaip svajojo Iljinas 3-iame dešimtmetyje, gali kada nors grįžti iš tremties ir valdyti Rusijoje. Vietoj to reikėjo sukurti posovietinės Rusijos projektą, kurį įgyvendinti padėtų „nacionalinis diktatorius“.

„Galia pati susiranda stiprų žmogų“, – pareiškė Iljinas. Šis lyderis būtų atsakingas už visus politinio gyvenimo aspektus: jis būtų vyriausiasis vykdomosios valdžios atstovas, vyriausiasis įstatymų leidėjas, vyriausiasis teisėjas ir kariuomenės vadas. Demokratiniai rinkimai, anot Iljino, institucionalizavo blogą individualumo sampratą. Vadinasi, „reikia atmesti aklą tikėjimą balsų skaičiumi ir jų politine svarba“. Rinkimai veikiau turėtų būti rusų paklusnumo savo lyderiui ritualas. Iljino manymu, Rusija buvo kūnas, todėl leisti rusams balsuoti yra tas pats kas leisti „embrionams pasirinkti norimą rūšį“. Organizmo sandaroje nebuvo vietos „mechaniniam ir aritmetiniam politikos supratimui“. Vidurinioji klasė, „pati žemiausia socialinės egzistencijos pakopa“, buvo pajėgi suteršti Rusiją ir netgi sustabdyti jos atpirkimo misiją. Šiuos žmones ir jų individualizmą reikėjo nuslopinti.

„Laisvė Rusijai“, kaip ją suprato Iljinas (tekste, kurį 2014 m. selektyviai citavo Putinas), reikštų ne laisvę rusams kaip individams, o „organišką dvasinę valdžios ir tautos bei tautos ir valdžios vienybę“; šitaip būtų galima įveikti net „empirinę žmonių įvairovę“.

Šiandieninė Rusija yra medijas išnaudojanti autoritarinė kleptokratija, o ne religinis totalitarinis darinys, kokį įsivaizdavo Iljinas. Tačiau jo idėjos nušviečia, o kartais net veda Rusijos politiką. XXI amžiaus pradžioje Putinas tvirtino, kad Rusija gali tapti valstybe, besiremiančia teisės viršenybe. Vietoj to jam pavyko ekonominius nusikaltimus paversti sisteminiais. Valstybei pavirtus nusikalstama organizacija, teisės viršenybė tapo nenuosekli, nelygybė įsitvirtino, o reformos – neįsivaizduojamos.

Taigi reikėjo dar vieno politinio pasakojimo. Kadangi Putino pergalė prieš Rusijos oligarchus reiškė ir jų televizijų kontrolę, po ranka buvo naujos žiniasklaidos priemonės. Vakarietiška infoteinmento2 tendencija Rusijoje pasiekė apoteozę, sukurdama alternatyvią tikrovę, kuria siekiama skatinti tikėjimą Rusijos dorybėmis ir cinizmą faktų atžvilgiu. Šią transformaciją sukūrė Vladislavas Surkovas, Rusijos propagandos genijus. Tai buvo stulbinantis žingsnis link Ijino įsivaizduojamo pasaulio – tamsios, painios zonos be tiesos, kuriai formą suteikia tik rusų nekaltumas.

Nuo 2005 m. Putinas pradėjo reabilituoti patį Iljiną kaip Kremliaus dvaro filosofą. Tais pačiais metais jis paminėjo Iljiną savo kreipimesi į Rusijos Federacijos Federalinį Susirinkimą ir pasirūpino, kad Iljino palaikai būtų perlaidoti Rusijoje. Surkovas taip pat ėmė jį cituoti, pritardamas Iljino minčiai, kad „rusų kultūra yra visumos kontempliacija“, ir apibendrindamas savo paties darbą kaip naratyvo apie nekaltą Rusiją, apsuptą nuolatinio priešiškumo, kūrimą. Surkovo nepalankumas faktiškumui toks pat gilus kaip Iljino ir jis, kaip tas pats Iljinas, teigia, kad tai yra pagrįsta teologiškai. Dmitrijus Medvedevas, Putino politinės partijos lyderis, rekomendavo Iljino knygas Rusijos jaunimui. Jį citavo Konstitucinio teismo pirmininkas, užsienio reikalų ministras ir Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchai.

Po ketverių metų pertraukos (2008–2012 m.), kuomet Putinas ėjo ministro pirmininko pareigas ir leido Medvedevui tapti prezidentu, Putinas sugrįžo į aukščiausią postą. Iljino argumentai padėjo jam pirmosios kadencijos nesėkmę (nesugebėjimą įdiegti teisės viršenybės principų) paversti antrosios kadencijos pažadu – įtvirtinti Rusijos dorumą ir pranašumą prieš Europą. Europos Sąjunga, didžiausia pasaulio ekonomika, remiasi prielaida, kad tarptautiniai teisiniai susitarimai yra pagrindas, leidžiantis vaisingai bendradarbiauti valstybėms, kurios vadovaujasi teisės viršenybe. 2011 m. pabaigoje ir 2012 m. pradžioje Putinas viešai pristatė naują ideologiją, paremtą Iljino mintimis, pagal kurią Rusija apibrėžiama kaip priešprieša šiam Europos modeliui.

2011 m. spalio 3 d. laikraštyje „Izvestija“ publikuotame straipsnyje Putinas paskelbė apie konkuruojančią Eurazijos Sąjungą, kuri suvienys valstybes, nesugebėjusias įtvirtinti teisės viršenybės. 2012 m. sausio 23 d. laikraštyje „Nezavisimaja gazeta“, cituodamas Iljiną, jis valstybių integraciją pavadino dorybės reikalu. Teisės viršenybė yra ne visuotinis siekis, o svetimos Vakarų civilizacijos dalis; tuo tarpu rusiška kultūra vienija Rusiją su tokiomis posovietinėmis valstybėmis kaip Ukraina. Iljinas įsivaizdavo, kad „Rusija, kaip dvasinis organizmas, tarnauja ne tik visoms stačiatikių tautoms ir visoms Eurazijos žemyno tautoms, bet ir visoms pasaulio tautoms“. Trečiajame straipsnyje, paskelbtame 2012 m. vasario 27 d. laikraštyje „Moskovskije novosti“, Putinas prognozavo, kad Eurazija įveiks Europos Sąjungą ir suburs jos nares į didesnį darinį, kuris tęsis „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“.

2012 m. Putinui sugrįžti į valdžią padėjo demonstratyviai suklastoti prezidento ir parlamento rinkimai; protestų dalyvius jis pasmerkė kaip užsienio agentus. Atimdamas iš Rusijos bet kokias priimtinas priemones, kuriomis jį galėtų pakeisti kas nors kitas, ir užsitikrindamas, kad Rusijos parlamentą galėtų kontroliuoti tik jo partija, Putinas vykdė Iljino rekomendaciją. Rinkimai tapo ritualu, o tuos, kurie galvojo kitaip, galinga valstybinė žiniasklaida vaizdavo kaip išdavikus. Rusams protestuojant prieš rinkimų klastojimą, Putinas ramiai sėdėjo radijo stotyje su fašistu Aleksandru Prochanovu ir samprotavo. „Ar galime pasakyti, – retoriškai klausė jis, –

kad mūsų šalis visiškai atsigavo ir išgijo po dramatiškų įvykių, kurie įvyko žlugus Sovietų Sąjungai, ir kad dabar turime stiprią, sveiką valstybę? Žinoma, kad ne, ji vis dar ligota; bet čia reikia prisiminti Ivaną Iljiną: ‘Taip, mūsų šalis tebeserga, bet mes juk nepasitraukiame nuo savo ligotos motinos lovos’.“

Faktas, kad Putinas citavo Iljiną šioje aplinkoje, yra labai įtaigus ir tuo pačiu prieštaringas. Iljinui teko išvykti iš Rusijos, nes jį ištrėmė čekistai. Iljinas, visą gyvenimą svajojęs apie Sovietų Sąjungos žlugimą, manė, kad KGB karininkams (tarp jų buvo ir Putinas) po Sovietų Sąjungos žlugimo turėtų būti uždrausta dalyvauti politikoje. Putinas perlaidojo Iljino palaikus, taip mistiškai išsivaduodamas iš šio prieštaravimo. Jį perlaidojo vienuolyne, kuriame buvo palaidoti tūkstančių NKVD (Čeka įpėdinės ir KGB pirmtakės) sušaudytų sovietinių piliečių pelenai. Vėliau, kai Putinas lankėsi toje vietoje ir padėjo gėlių ant Iljino kapo, jį lydėjo stačiatikių vienuolis, kuris NKVD egzekutorius laikė Rusijos patriotais, taigi gerais žmonėmis. Perlaidojimo metu Rusijos stačiatikių bažnyčiai vadovavo žmogus, pats tarnavęs KGB agentu.

Antrosios Iljino knygos kritikai 3-iame dešimtmetyje rašė, kad emigravęs filosofas buvo „Čekistas vardan Dievo“ [rus. «Чекист во имя Божье»]. Iljinas kūnu ir siela sugrįžo Rusijon, kurią buvo priverstas palikti. Ir būtent šis sugrįžimas, nepaisant jį lydinčių prieštaravimų ir faktų, buvo gryniausia pagarbos jo palikimui išraiška. Žinoma, Iljinas priešinosi sovietinei sistemai, bet kai 1991-aisiais SSRS nustojo egzistuoti, ji tapo istorija, o praeitis jam tebuvo pažintinė medžiaga amžinosios dorybės fikcijai. Taigi net sovietinės sistemos trūkumai tapo būtina rusų reakcija į išankstinį Vakarų priešiškumą.

Pačioje Rusijoje Iljinas nėra vienintelis vietinis fašistinių idėjų šaltinis, kurį noriai cituoja Putinas, tačiau būtent jo kūriniai, atrodo, labiausiai tenkina politinius poreikius ir yra „dvasinis šaltinis“ kleptokratinei valstybės mašinai. 2017 m., kai Rusijos valstybei sunkiai sekėsi minėti bolševikų revoliucijos šimtmetį, Iljinas buvo pristatytas kaip didvyriškas jos priešininkas. Televizijos dramoje apie revoliuciją jis smerkė rusams žadamus socialinius pokyčius.

Vykstanti Rusijos kampanija prieš Europos Sąjungos „dekadansą“ atitinka Iljino pasaulėžiūrą, kaip ir nerimastingas Putino Rusijos vyriškumas. Pirmiausia Iljinas pavadino Rusiją homoseksualia, paskui kartu su savo mergina atliko terapiją ir galiausiai apkaltino Dievą. Putinas iš pradžių ilgus metus dalyvavo fotosesijose kaip kailiniuotas ar pusnuogis medžiotojas, paskui išsiskyrė su žmona, o tada dėl Rusijos homoseksualumo apkaltino Europos Sąjungą. Iljinas seksualizavo tai, ką patyrė kaip užsienio grėsmes.

Kai 2013 m. pabaigoje ukrainiečiai pradėjo burtis, siekdami europietiškos savo šalies ateities, Rusijos medijos sukūrė „homodiktatūros“ baubą. Iljino argumentai skambėjo visur, kai 2014 m. Rusijos armija kelis kartus įžengė į Ukrainą. 2014-ųjų sausį rusų kariams gavus įsakymą įsiveržti į Ukrainos Krymo provinciją, visiems aukšto rango Rusijos biurokratams ir regionų gubernatoriams buvo išsiųsti Iljino knygos „Mūsų uždaviniai“ egzemplioriai. Rusijos armijai užėmus Krymą ir Rusijos parlamentui nubalsavus už aneksiją, Putinas vėl jį citavo kaip pateisinimą.

Iljinas norėjo būti mūsų amžiaus, posovietinio amžiaus, pranašas, ir galbūt tai yra tiesa. Jo netikėjimas šiuo pasauliu leidžia politikai vykti išgalvotame pasaulyje. Iš įstatymų nepaisymo jis padarė dorybę, tokią tyrą, kad ji nematoma, ir tokią absoliučią, kad reikalauja sunaikinti Vakarus. Jo mintys mums atskleidžia, kaip kleptokratai geba prisidengti nekaltumu, kaip trapus vyriškumas kuria priešus, kaip iškreipta krikščionybė neigia gailestingumą ir kaip fašistinės idėjos plūsta į šiuolaikines medijas. Tai nebėra tik rusų filosofija. Dabar tai – ir Amerikos realybė.

Timothy Snyder

 

Vertė Linas J. Jankauskas
Timothy Snyder, “God Is a Russian”

Susijęs tekstas:
Timothy Snyder, „Turime pasakyti aiškiai: Rusija yra fašistinė“

 

  1. Čekà (sutr. iš rus. Črezvyčainaja komissija) – Rusijos ypatingosios komisijos kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu, Sovietų Rusijos pirmosios politinės policijos (1917–22), paplitęs pavadinimas. Čeka darbuotojai buvo vadinami čekistais. // Pagal vle.lt
  2. Infoteinmentas (pagal angl. infotainment) – medijų pranešimo forma, kai naujienos derinamos su pramoga. Angliškas terminas infotainment yra sudarytas iš dviejų žodžių information ir entertainment.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.