Pokalbiai apie esmes. Apie sugrįžimą

Pristatome knygą „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Pateikiame pirmąjį pokalbį apie filosofo ir jo filosofavimo pradžią.

„Nesimaivydamas sakau, jog esu kaimietis, tik pridedu, kad esu pasiklydęs kaimietis. Ne metafizinius traktatus man reikėjo rašyti, o arti žemę, auginti avis, karves, kiaules, sėti ir pjauti javus. Juk lemtinga, kad mano vaikystė buvo grynai kaimiška… Tai pasakoju visai neketindamas čia atskleisti kokių nors egzotiškų biografinių dalykų, tai pasakoju tik todėl, kad jie nulemia žmogaus žvilgsnį į pasaulį ir jo mąstyseną, nes, pasak Antuano de Saint-Exupéry, mes visi ateiname iš savo vaikystės, ir man belieka šiai minčiai pritarti be jokių išlygų… Man atrodo, žmogus fatališkai pasmerktas jaunystėje užsiauginti abstrakcijos sparnus, pasibalnoti kalbos angelą ir išskristi į Grynosios Kalbos karalystes, kontinentus ar galaktikas. Galėčiau netgi pridurti: pagal apibrėžimą jaunas žmogus yra kvailys, kadangi rupios gyvenimo patirties stoka paverčia jį kalbos mulkiu ir kalbos vergu. Aš irgi buvau toks kvailys, vergaujantis grynosios kalbos stabams. Savaime tai nieko bloga, jei išsivaduoji nuo tos ligos, bet kiti taip ir lieka tos abstrakcijos stabmeldžiai, arba ideologijos vergai. Žinoma, pagrindinis šios ligos šaltinis yra knygos ir fanatiškas jų skaitymas. Nuo pat vaikystės aš buvau skaitytojas maniakas, toks skaitytojas, kad mama išsigandusi keletą kartų sudegino mano skaitomas knygas, – skaitydavau užsidegęs žvakę po antklode ir panašiai. Tad natūralu, aš irgi keliavau į tas angelų ir dievų erdves ir visiškai atitrūkau nuo tos vietos, kurioje buvau įsišaknijęs vaikystėje, panašiai kaip tas Čiurlionio žaltys pirmame ‘Sonatos’ paveiksle. Matyt, natūralu, kad labai intensyvaus skaitymo metas tęsėsi ir vėliau, o galiausiai baigėsi tuo, kad susidomėjau filosofija.“ (Arvydas Šliogeris)

∴

POKALBIAI APIE ESMES

Apie sugrįžimą

Arvydas Šliogeris. Filosofiniai pokalbiai šiuo metu nėra lengvas dalykas, nes specializacijos kultūroje pripažįstamas tik specialistų pokalbis su profesionalais: vadinamosios filosofijos atveju – tik filosofijos specialistų apie specialius dalykus, ir būtinai seminare arba konferencijoje, o būtiniausiai – nepakeliamo bjaurumo žargonu. Sokratiškojo tipo disputas, laisvas laisvų partnerių pokalbis apie laisvus dalykus beveik nebeįsivaizduojamas, nes tokio pokalbio kultūra jau žlugusi: net gyvi žmonės kalbėdamiesi mėgdžioja mašiną-ekraną ir kalba kaip specializuotos mašinos – žargonu. Laisvą pokalbį dar bando imituoti žurnalistai, tačiau mūsų žurnalistai dažniausiai yra tamsūs, neišsilavinę žmonės, todėl ir jų siūlomas „interviu“ paprastai žlunga arba virsta vieno iš tariamo pokalbio partnerių monologu.

Nežinau, kiek tų interviu esu davęs per pastaruosius dvidešimt metų, bet tikriausiai reikėtų skaičiuoti šimtais. Taigi per visą tą ilgą laiką taip jau atsitiko, kad prisimenu tik vieną moterį, regis, Astridą Petraitytę, kuri atėjo su manimi pasikalbėti kaip su filosofu, šį bei tą žinančiu žmogumi, pati šį bei tą žinodama, šiek tiek pasiskaičiusi – jeigu ir ne mano knygų, tai bent kokių nors jų anotacijų. Dar labai vaisingai esu bendravęs su Mindaugu Nastaravičiumi. Tai ir viskas, o kitus pokalbius ir žurnalistus esu užmiršęs, tarsi jų nebūtų nė buvę. Na, o mūsiškiai „filosofijos specialistai“ mane niekina kaip „poetą“ ir neprofesionalų personažą, todėl ir su šia publika, išskyrus vieną kitą atvejį, nenoriu turėti nieko bendra, kaip ir ji su manimi. Deja, mūsų žurnalistų ir „specialistų“ išsilavinimas ir intelektas – išskyrus keletą išimčių – nėra ypač aukšto lygio. Labai liūdna, bet taip yra, tokia mano liūdna patirtis.

Vakaruose bendravimas ir pokalbiai – įprastas dalykas. Štai dabar prisiminiau Aleksanderio Fiuto pokalbių su Czesławu Miłoszu knygą „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas“ – galima tik pavydėti Miłoszui tų pokalbių partnerio išsilavinimo, kalbos kultūros ir intelekto. Arba, tarkime, įvairių žmonių pokalbių su Baudrillard’u knyga „Gyvasis Baudrillard’as“ [Baudrillard Live]. Tokia knyga Lietuvoje netgi neįsivaizduojama. Ji visavertė ir kaip filosofinių disputų knyga, nes joje su Baudrillard’u kalbasi žmonės, kurie daugiau ar mažiau yra jo intelektualinio horizonto, jo erudicijos lygio. Tik tuomet pokalbis gali būti gyvas, tai yra skirtis nuo mokslinio traktato arba pranešimo konferencijoje. O dabar, jei klausčiau, ką gali šnekėti su žmogumi, kurį domina žaliaakė, suviliojusi Stomą, atsakymas būtų aiškus: tai dviejų kurčnebylių plepalai apie viską ir nieką; tai pseudointelektualiniai bulvariniai šnekalai. Kadangi ir mūsiškiai žurnalistai, ir dauguma vadinamųjų profesionalių filosofų stokoja plataus intelektualinio horizonto, pastaruoju metu kategoriškai atsisakau bet kokių pokalbių ar interviu. Taigi, Virginijau, mudviejų laukia nelengvas darbas; neturime jokios garantijos, kad Marijos žemėje vyraujantis polinkis į specializuotą žargoną ir mudviejų pokalbių nepavers plepalais.

Virginijus Gustas. Man teko skaityti pokalbių su prancūzų intelektualais, pavyzdžiui, Lévi-Straussu, Derrida ir kitais. Įsivaizduoju, kad mudviejų pokalbiai galėtų būti panašūs arba artėti link tokių. Prancūzijoje toks žanras ypač populiarus. Man atrodo, pokalbiai turi ir pragmatinę pusę: jie labai parankūs ir svarbūs kaip susipažinimas su konkretaus autoriaus mąstymo teritorija, gal kartais net kaip įvadas į ją, bet kartu atskleidžiantys jo mintį ir kitais aspektais. Paimti filosofo kūrinį ir jį skaityti, kad ir, pavyzdžiui, jūsų „Niekį ir Esmą“, yra iššūkis, kai kas to iš karto išsigąsta – tūkstantį puslapių įveikti ne kiekvienam įmanoma, o kur dar knygos turinio supratimas ar probleminės minties suvokimas. Kas knygoje glūdi kaip supratimo galimybė, pokalbyje galima išskleisti paprasčiau ir glausčiau arba papildyti tą mintį lengviau suvokiamu profiliu, kiek kitaip ją išreikšti. Pokalbyje visai kitokiu aspektu išsiskleidžia filosofo idėjos ir susidaro galimybė jas išreikšti visiems suprantama kalba, tai yra kalbėti nevartojant specifinės filosofinės terminijos ir apmąstant pavyzdžius, supančius mus nuolatinėje kasdienybėje. Man atrodo, tokia pastanga būtų prasminga, ir tokius tikslus laikyčiau svarbiausiais.

A.Š. Tokio stiliaus interviu ar pokalbiai yra savotiškas sokratiškojo dialogo pakaitas. Vokietijoje gal ir nėra tokios tradicijos, bet Prancūzijoje tai įprastas dalykas. Kaip sakiau, yra pokalbių knyga „Gyvasis Baudrillard’as“, ją skaičiau angliškai, ten sudėti jo pokalbiai – net nežinau, kaip pavadinti tuos personažus, – gal su intelektualais. Knygoje su juo kalbasi ne popsiniai žurnalistai, o visiškai lygiaverčiai dialogo partneriai, atliekantys tokį vaidmenį, kokio negalėtum duoti nei mūsiškiam žurnalistui, nei vietiniam „filosofijos specialistui“. Tuose pokalbiuose vyksta nuolatinis ginčas, partneriai kimba vienas kitam į atlapus, o tai reiškia, kad jie lygūs. Kodėl tas, kuris kalbasi su Baudrillard’u, gali tai daryti? Todėl, kad jis ne tik labai gerai išmano Baudrillard’o raštus, jo iškeltas ir išskleistas idėjas, bet ir moka žvelgti į pasaulį savo akimis. Tai pagrindinis dalykas, kuris leidžia lygiaverčių pokalbininkų santykius, iškeliančius netikėtus Baudrillard’o įžvalgų aspektus. Štai kodėl skaitant tą knygą man paaiškėjo tokie dalykai, kurių neišskaičiau paties Baudrillard’o tekstuose. Toji knyga net padeda įeiti į vaisingesnį dialogą su Baudrillard’u. Tai, mano supratimu, tikrai prasmingas dalykas.

V.G. Tada aš norėčiau šiandien apibrėžti pokalbių ir problemų lauką, o vėliau šį lauką gilinti ar plėsti. Kaip anksčiau esame kalbėję, jūsų kūryboje svarbiausios yra trys idėjos – substancinio individo, filotopijos ir Niekio. Man atrodo, svarbiausia, nuo ko verta pradėti, yra klausimas: kaip į jūsų kūrybą ar mąstymą ateina tai, ką galėtume pavadinti „įvardijimo momentu“? Imkime iš pradžių kad ir filotopijos sąvoką. Yra graikiškas žodis (terminas) „kosmosas“. Yra vadinamasis vokiškas terminas Lebenswelt bei kitos sąvokos, kurias sukūrė didieji mąstytojai. Manyčiau, jūsų filosofavime unikaliausia yra tai, kad atrandate ar išrandate naujas sąvokas, nes kartu jūs kuriate ir pačią lietuviško filosofavimo aplinką… Man įdomu ir svarbu konstatuoti ir aptarti patį įvardijimo momentą. Kaip šiame įvardijimo momente susisieja individuali patirtis ir filosofinė tradicija? Ar galėtumėte kaip nors paaiškinti? Kaip atsiranda įvardijimo reikalaujanti įžvalga?

A.Š. Tai keblus klausimas, kadangi į vieną tašką šiuo atveju susispaudžia daugybė lyg ir nesusijusių veiksnių. Pirmiausia pasakyčiau, kad ne aš atrandu ar išrandu žodžius… Čia iš karto įsėju šiek tiek polemišką grūdą, prisimindamas Deleuze’ą, nuolat kartojusį, kad filosofas, girdi, yra tas, kuris kuria naujas sąvokas. Tai štai, poleminis grūdas išdygsta tada, kai aš sakau, kad su tokiu filosofijos supratimu, su tokia jos samprata niekaip negaliu sutikti, nes ji man ne tik visiškai svetima, bet ir juokinga ar net banali. Aš nesimaivau tardamas, kad filosofas, mano supratimu, nieko nekuria. O kalbant konkrečiai apie tuos žodžius – vadinkime juos naujadarais, – kurių mano knygose pribarstyta labai daug, galiu pasakyti, kad nesu sukūręs nė vieno žodžio nei kaip sąvokos, nei kaip metaforos, nors galų gale tai tas pat: tiksli metafora yra pati geriausia sąvoka. Manau, jų jau gerokai daugiau kaip šimtas. Aš jų neskaičiavau ir neskaičiuosiu, tegul skaičiuoja studentai, jeigu jiems įdomu, nes tingiu tai daryti, man tai visiškai neįdomu ir nesvarbu. O dėl to, kaip tie naujadarai atsiranda, pasakyčiau – priešingai, nei tu klausi: ne aš sukuriu žodį, o pats žodis mane suranda. Tam tikra prasme jis yra pirminis. Kuria prasme? Tas žodis ateina iš man svetimo pasaulio, iš nežmogiškumo patirties. O patirtis visada yra sandūra su tuo, kuo negali manipuliuoti, ko negali sukurti, arba, kitaip pasakius, tai yra susitikimas (visada skaudus ir kupinas nerimo) su nežmogiškumu, su Absoliučia Transcendencija, kuri, pati būdama bekalbė, kaip tik todėl dovanoja man netikėtą žodį, turintį nusakyti tai, ką aš pamačiau Nežmogiškumo Veidrodyje. Štai kodėl to keisto žodžio neįmanoma rasti žodyne – grynojo žmogiškumo teritorijoje.

Tokie netikėti žodžiai, galimas daiktas, atveria tamsiąją ar net mistinę kalbos pusę, jos aš ir negaliu, ir nesistengiu paaiškinti, nes vis dėlto kalba kažkokiais keistais man nesuvokiamais kanalais yra susijusi su bekalbiais daiktais, o tie bekalbiai daiktai ateina per patyrimą ir šis patyrimas padovanoja netikėtą žodį. Pirmiausia papasakosiu apie man labai brangų žodį, kurio neatsisakau ir dabar, praėjus keturiasdešimčiai metų nuo tada, kai jis mane aplankė pirmą sykį; man jis buvo padovanotas maždaug septyniasdešimt penktaisiais, galbūt septyniasdešimt šeštaisiais… Septyniasdešimt penktieji man lemtingi, nes tuomet pradėjau rašyti fragmentus, kurie vėliau susidėstė ir virto mano pirmąja knyga, kaip žinai, pavadinta „Būtis ir pasaulis“. „Filotopija“ yra slaptingiausias ir svarbiausias šios knygos žodis, neduodantis man ramybės ir dabar, kai artėja gyvenimo saulėlydis. O tai reiškia, kad per jį man prabyla transcendencijos, arba nežmogiškumo, paslaptis, kurios įminti mirtingajam iš viso nelemta. Vadinasi, nelemta ir man.

V.G. Ši knyga buvo išleista jau nepriklausomybės laikais, ilga buvo jos kelionė…

A.Š. Ji išėjo tik devyniasdešimtaisiais, nors buvo užbaigta aštuoniasdešimtaisiais, juodžiausiais brežnevizmo metais. Aš tada net nemaniau, kad ji kada nors apskritai bus išleista. Būtų kas nors man pasakęs, kad ji išlįs iš stalčiaus ir bus išspausdinta, būčiau tik pasijuokęs. Na, dabar tai nebesvarbu, kur kas svarbiau ir įdomiau aptarti tą egzistencinę intrigą, kuri susijusi su šio žodžio likimu mano gyvenime.

Štai naujausia knyga „Lietuviškosios paraštės“ baigiama tuo pačiu žodžiu, todėl aš galiu manyti, kad bekalbiai daiktai jį man padovanojo kartą ir visiems laikams: pabaiga ir pradžia šiame žodyje susilieja į vieną daiktą. Beje, ir paskutinis šios knygos skyrius taip vadinasi – „Filotopijos horizontas“, šis žodis man pačiam netikėtai atsidūrė ir paskutiniame knygos sakinyje. Vien todėl galiu teigti, kad jis Senojo Šeimininko (nežmogiškumo) man buvo dovanotas ne šiaip sau, ir jau niekaip negalėčiau pasakyti, kad jį sukūriau aš. Remiantis kalbine atmintimi ar priežastiniais ryšiais tokių dalykų paaiškinti beveik neįmanoma, tačiau pabandyti galima.

Man atrodo, žodis „filotopija“ yra kilęs iš dviejų šaltinių. Vienas šaltinis, be abejo, yra intelektualinė patirtis. Šiaip ar taip, tas žodis akivaizdžiai susijęs su žodžiu „filosofija“, ar ne? Matyt, galiu manyti, kad jis yra graikų dovana man. Koks nors tikriausiai mums jau ir visai nežinomas anų laikų graikas pirmas ištarė žodį „filosofija“. Teisybė, vadovėliai ir chrestomatijos jį priskiria Pitagorui (jis, beje, kaip tik nebuvo filosofas; jį reikėtų vadinti taip, kaip išsitaria Herakleitas, – šarlatanu), bet ši istorija pirštu ant vandens rašyta. Akivaizdu tik viena: kažkokiam graikui maždaug VII a. pr. m. e. būtent ta pati (kaip ir man atsiverianti) transcendencija, tie patys bekalbiai daiktai padovanojo šį žodį.

Tokie pamatiniai žodžiai negali atsirasti minioje, nes, kaip žinai, Platonas visai teisingai sako, kad minia negali būti filosofu, vadinasi, ji negali būti ir tokių žodžių autorė. Naujų pamatinių žodžių kiltis visada yra individualaus sąlyčio su nežmogiškuoju pasaulio branduoliu padarinys. Tai štai, kažkoks graikas pateko į tokią būklę, kurioje gavo – kaip aš mėgstu sakyti – transcendencijos smūgį, privertusį jį tiesiog ištarti būtent taip, o ne kitaip, – esminguosiuose žodžiuose esama savotiško fatalizmo. Lygiai tas pat atsitiko ir man. Nežmogiškumo, arba Juslinės Transcendencijos, smūgį aš ir vadinu patyrimu, bet jis – dar kartą pabrėžiu – nebuvo intelektinis patyrimas, ne, tai buvo pirmapradis patyrimas, pačių bekalbių daiktų patyrimas. Tas graikas, kuris patiria transcendencijos smūgį, negali jo neįvardinti, bandydamas nusakyti tai, ką pamato bekalbėmis akimis. Aristotelis gražiai sako apie tokią būklę – jį ištinka nuostaba. Nustebti reiškia atsidurti visiškoje nežinomybėje, o sykiu prarasti žadą. Todėl galima sakyti, kad nuostaba sunaikina banaliąją kalbą. Pati nuostaba sunaikina kalbą, ir tu lieki savotiškoje tuštumoje, grynojo Niekio akivaizdoje. Tačiau, kad įveiktum tave užgriuvusią tuštumos, arba Niekio, baimę, tą tuštumą esi priverstas užpildyti kalba, ir tuomet tas graikas, kaip įsivaizduoju, ją užpildo žodžiu „filosofija“. Ištardamas tokį žodį jis mėgina prisijaukinti tą tuštumą (bet sykiu ir pilnatvę) – ir nežinia iš kur ateina žodis „filosofija“. Bet aš, suprantama, tą žodį jau gaunu iš intelektinės patirties. Aš jį jau gaunu tekste, teisingiau pasakius ir kalbant visai tiksliai, šimtuose tekstų.

Septyniasdešimt penktaisiais jau buvau apytikriai susipažinęs su visa Vakarų filosofija. Rytai manęs niekada nedomino, apie šią mąstymo tradiciją nenoriu net kalbėti, o Vakarai – taip, su jais buvau neblogai susipažinęs. Žinoma, ta pažintis buvo labai – vadinkime taip – knyginė, ir tas žodis [„filosofija“ – V.G.] man buvo grynai knyginis, dovanotas. Kad jis buvo dovanotas, vėlgi akivaizdu, nes ne aš jį sukūriau. Deleuze’as, sakydamas, jog filosofas kuria naujas sąvokas, kalba juokingus dalykus. Be to, ponas Deleuze’as nesupranta: jei kalbos žmogus ką nors ir kuria, tai kuria ne sąvokas, o žodžius. Priminsiu vieną sceną iš prancūziško repertuaro. Poezijos metrą Stéphane’ą Mallarmé aplanko tapytojas Degas ir sako: „Turiu daug puikių idėjų, bet niekaip negaliu parašyti tokio nuostabaus eilėraščio kaip jūsų.“ – „Gerbiamasai, – atsako jam Mallarmé, – eilėraščiai daromi ne iš idėjų; jie daromi iš žodžių.“ Filosofas irgi gali pasakyti tą patį. Filosofija daroma iš žodžių, o ne iš idėjų, taigi ir ne iš sąvokų.

O koks gi tas kitas lemtingas dalykas, be kurio, esu tikras, žodis „filotopija“ man nebūtų buvęs padovanotas? Galėčiau pasakyti taip: man jį padovanojo pirmapradis, dar visai laukinis Lietuvos kaimas. Aš vartoju žodį „laukinis“ ne tik neįdėdamas į jį jokios negatyvios prasmės, o visai priešingai. Ir dabar visiškai nesimaivydamas sakau, jog esu kaimietis, tik pridedu, kad esu pasiklydęs kaimietis. Ne metafizinius traktatus man reikėjo rašyti, o arti žemę, auginti avis, karves, kiaules, sėti ir pjauti javus. Juk lemtinga, kad mano vaikystė buvo grynai kaimiška. Gimiau Valiliškių kaime, paskui tėvai pasistatė namelį Panevėžyje, bet mes gyvenome pačiame miesto pakraštyje, prie rugių lauko, aš turėjau rinkti kiaulėms arkliašūdžius, šienauti, ganyti ir melžti karvutę, mėžti mėšlą ir apskritai užsiimti kaimo ūkininko darbais, žinoma, kaip tėvų pagalbininkas. Tai pasakoju visai neketindamas čia atskleisti kokių nors egzotiškų biografinių dalykų, tai pasakoju tik todėl, kad jie nulemia žmogaus žvilgsnį į pasaulį ir jo mąstyseną, nes, pasak Antuano de Saint-Exupéry, mes visi ateiname iš savo vaikystės, ir man belieka šiai minčiai pritarti be jokių išlygų.

Kodėl aš taip pabrėžiu, kad buvau (o gal net gimiau?) ir likau valstietis ne tik savo mąstysena, bet ir egzistencine laikysena? Siūlau prisiminti puikaus Čiurlionio paveikslo „Žalčio sonata“ siužetą. Žiūrėdamas į jį, nuolat pagalvoju, kad jame pavaizduotas mano sielos likimas. Maža to, išplėsdamas šią mintį pasakysiu, kad „Žalčio sonatoje“ labai tiksliai, nors ir tapybiniais simboliais, pavaizduota ne tik mano, bet ir apskritai visos žmonijos sielos istorija, arba pasakius tiksliau – žmonijos likimas, kelias iš pradžios į pabaigą. Todėl mėgstu sakyti, žinoma, truputį juokaudamas, kad „Žalčio sonata“ būtų geriausia Hegelio „Dvasios fenomenologijos“ iliustracija, netgi tikslesnė už pernelyg optimistinę Hegelio „dvasios kelionės“ viziją. Siužetą prisimeni? Pirmame paveiksle žalčio beveik nematyti, jis dar neatsiskyręs nuo žaliuojančios žemės, dar neišėjęs iš jos įsčių, dar susiliejęs su Didžiąja Motina Gaja. Antrame paveiksle matyti žalčio galva, iškilusi virš pirmykščių vandenų – jis smalsiai dairosi po margąjį pasaulį. O štai trečiame paveiksle žaltys, tiesus lyg strėlė, skrenda pakilęs virš visų galimų pasaulių, žvelgia į juos tarsi koks pirmapradis dievas (juk lietuviams žaltys išties buvo mažas dievas – šventumo įsikūnijimas, todėl Čiurlionio pasirinktas siužetas visiškai tikslus netgi tautiniu požiūriu). Ir pagaliau paskutiniame paveiksle pavargęs, o gal ir miręs žaltys – jis nutapytas balkšva spalva – vėl susilieja su žeme, iš jo belikęs tik blyškus vaiduoklis, o po juo ir aplink jį kažkokie beveik išnykę žmogaus rankų statiniai, ant kurių matyti paslaptingi rašmenys – mirusi kalba, žmogiškosios būklės metafizinis centras. Šitaip Čiurlionis pataiko į patį žmogaus likimo šiame pasaulyje branduolį: gyvybės simbolis yra pats žaltys, kaip Žemės vaikas, kaip bekalbės gyvasties krešulys. Mirties simbolis Čiurlioniui yra raštas, mirusi kalba, galimas daiktas, ir lemianti žmogaus likimo šioje Žemėje letalinę kreivę. Aš nežinau, ar pasaulinėje kultūroje dar esama tokio tikslaus žmogaus būklės šioje planetoje pamatymo ir paliudijimo; gal ir yra, tačiau aš jo nežinau.

Žalčio likimo brėžiama kreivė beveik idealiai parodo mano paties likimą: iki šešiolikos metų visiškai susiliejęs su Motina Žeme, sulaukęs maždaug dvidešimt šešerių, septyniasdešimt pirmaisiais, aš, kaip tas Čiurlionio žaltys, jau buvau išskleidęs sparnus ir pakilęs skristi per visus galimus pasaulius, beje, man duotus tik kalboje, lygiai kaip „Žalčio sonatos“ dar jaunas žaltys trečiame paveiksle: jis kupinas energijos, išdidžiai išsitiesęs, kiek palenkęs galvą žemyn, netgi su paniekos atšvaitu žvelgia į jo jau paliktą Žemę; jis skrenda, ieškodamas naujų, geresnių, pasaulių, naujų planetų ar galaktikų, jis ieško neregėtų ir nematomų dievų, jis lyg jaunas angelas skrieja Neregimybėn, tikėdamasis surasti stebuklingas – ir vėlgi neregimas – angelų ganyklas ar dvasių miestus, jis veržiasi anapus savo gimtojo lizdo, anapus mylimos regimybės, vildamasis apimti ne tik galaktikas, bet ir pačią visatą, jam rūpi, tariant dabartiniu žargonu, juodosios skylės, tobulos visuomenės, utopijų miražai, cukrinė amžinybė, trumpai tariant – Absoliuti Neregimybė, „labai didelė“ ir tiesiog stebuklinga, nes nelygstamai geresnė, gražesnė ir visaip kitaip -esnė už mūsų žemiškojo gyvenimo banalybę; ne, ji ne tik -esnė, bet ir -iausia – nepaprasčiausia, tobuliausia, nuostabiausia. Kur jau su ja lygintis mūsų kasdienybei?

Šitokios pienburnio paniekos artumai, regimybei ir paprastumui nereikėtų per daug smerkti: kiekvienas talentingas jaunuolis tiesiog privalo susirgti šia liga, ji užpuola maždaug kokių aštuoniolikos metų ir, deja, kartais tampa nepagydoma, kamuoja iki mirties. Šią ligą aš vadinu abstrakcijos karštlige, arba ideologine vištakyste. Kitaip tariant, susergama abstrakcijos stabmeldyste, nesvarbu, kaip ji vadintųsi: fanatišku tikėjimu, utopiniu aklumu ar tarnavimu idealui. Man atrodo, žmogus fatališkai pasmerktas jaunystėje užsiauginti abstrakcijos sparnus, pasibalnoti kalbos angelą ir išskristi į Grynosios Kalbos karalystes, kontinentus ar galaktikas. Galėčiau netgi pridurti: pagal apibrėžimą jaunas žmogus yra kvailys, kadangi rupios gyvenimo patirties stoka paverčia jį kalbos mulkiu ir kalbos vergu. Aš irgi buvau toks kvailys, vergaujantis grynosios kalbos stabams. Savaime tai nieko bloga, jei išsivaduoji nuo tos ligos, bet kiti taip ir lieka tos abstrakcijos stabmeldžiai, arba ideologijos vergai.

Žinoma, pagrindinis šios ligos šaltinis yra knygos ir fanatiškas jų skaitymas. Nuo pat vaikystės aš buvau skaitytojas maniakas, toks skaitytojas, kad mama išsigandusi keletą kartų sudegino mano skaitomas knygas, – skaitydavau užsidegęs žvakę po antklode ir panašiai. Tad natūralu, aš irgi keliavau į tas angelų ir dievų erdves ir visiškai atitrūkau nuo tos vietos, kurioje buvau įsišaknijęs vaikystėje, panašiai kaip tas Čiurlionio žaltys pirmame „Sonatos“ paveiksle. Matyt, natūralu, kad labai intensyvaus skaitymo metas tęsėsi ir vėliau, o galiausiai baigėsi tuo, kad susidomėjau filosofija.

V.G. Filosofija susidomėjote jau baigęs mokyklą? Kada prasidėjo aiškus ir tvirtas intelektinės patirties kaupimasis, toks svarbus įvardijimo pastangai? Kaip jis toliau rutuliojosi? Kaip tai susiję su likiminės gimties apspręstimi?

A.Š. Tuo metu studijavau Kauno politechnikos institute [dabar Kauno technologijos universitetas – V.G.] ir beveik visai atsitiktinai į mano rankas pateko rusų filosofo Vladimiro Solovjovo knygos. Septyniasdešimt pirmaisiais atvažiavau dirbti į Vilnių, įstojau į filosofijos aspirantūrą ir susipažinau su Jonu Trinkūnu. Toji pažintis man buvo lemtinga. Tuo metu Trinkūnas vadovavo „Romuvos“ judėjimui. Kadangi buvo sovietmetis, oficialus „Romuvos“ tikslas buvo liaudies kultūros tyrinėjimai. Kiekvieną vasarą rengiamose ekspedicijose mes, aspirantai ir studentai, rinkdavome liaudies dainas, visokiausius padavimus, pasakojimus, mitologiją, kiek jos dar buvo išlikę nykstančiame tradiciniame Lietuvos kaime. Kaip sakiau, oficialiai visa „Romuvos“ veikla buvo nukreipta į etnografinio paveldo dalykus, o neoficialiai tai buvo vienintelė, kaip dabar pasirodo, produktyvi opozicija bolševizmui, kadangi povandeninė vyraujanti tuometinė jos nuostata buvo priešintis lietuvių tautos naikinimui, lietuvybės pradų smaugimui, rusinimui ir bolševikinės ideologijos terorui.

Tuomet nedaug kas tai suprato, ir dabar, deja, ne daug kas supranta. Bet KGB vyrukai puikiai suprato, kad etnografija tėra tik priedanga, už kurios slypi, kaip tais laikais buvo vadinama, buržuazinis nacionalizmas, taigi antitarybinė veikla. Kad jie tai žinojo ir suprato, rodo liūdnas universiteto „Romuvos“ likimas. 1971-aisiais kagėbistai nusprendė, kad reikia pagaliau baigti su „Romuvos“ judėjimu ir likviduoti tą „buržuazinių nacionalistų“ sambūrį. Visiems buvo puikiai žinoma, kad tikrasis „Romuvos“ vadas – Jonas Trinkūnas, todėl pirmą smūgį nukreipė į jį. Tačiau jis buvo unikali figūra ir kitu atžvilgiu – tvirtos vyriškos prigimties natūra, netgi šiek tiek diktatoriška, kaip dabar sakoma, žmogus su charizma, todėl labai traukė jaunimą. Jo nuostata dėl pagoniškosios kultūros buvo nepajudinama; drįsčiau pavadinti jį netgi fanatiku gerąja šio žodžio prasme. Jis ir dabar vadovauja pagoniškosios (gamtameldžių) orientacijos žmonių judėjimui, yra krivių krivaitis, lyg koks popiežius, prižiūrintis Lietuvoje veikiančią gamtameldžių bažnyčią, kurios, beje, įnirtingai nekenčia tikrieji bolševikų įpėdiniai – Romos katalikai. Prisimenant visą tą istoriją, pažymėtina, kad Jonas Trinkūnas buvo tiesiog sunaikintas kaip socialinis asmuo. Kaip buvo sakoma tais laikais, Jonas gavo „vilko bilietą“: buvo išmestas iš partijos, pašalintas iš universiteto ir toliau aktyviai persekiojamas bolševikinio saugumo. Jis negalėjo gauti darbo, todėl ėmėsi akmenų tašymo ir antkapinių paminklų gamybos. Dar ir dabar akyse stovi vaizdelis, kaip mes, Jonas ir aš, tarsi du sizifai Antakalnio kapinėse į kalną stumiame didžiulį, maždaug dviejų šimtų kilogramų akmenį.

Kodėl aš tai pasakoju? Priežastis paprasta: kai tik susipažinau su Trinkūnu, jis tuoj pat man pasiūlė įsitraukti į universiteto „Romuvos“ judėjimą, kuris buvo orientuotas ne tik į Gamtą, bet ir į pavyzdinę gamtameldžio teritoriją – tradicinį lietuvišką kaimą, senąjį, gerąjį, dar išlikusį lietuvišką sodžių, laukinį (gerąja šio žodžio prasme) prieglobstį, kurį jau keletą šimtmečių įnirtingai naikino lenkiškoji katalikybė, o paskui – jos įpėdiniai bolševikai. Didžiausias jo (Trinkūno) priešas buvo krikščionybė ir, žinoma, jos vaikelis – bolševizmas. Tiesiogiai pulti bolševizmo buvo neįmanoma, todėl reikėjo grumtis su bolševizmo gimdytoja – krikščionybe. Ir štai, veikiamas galingos Jono Trinkūno natūros, aš tarsi praregėjau ir sugrįžau į savo tikrąją prigimtį – ištikimybę Žemei, regimajam pasauliui, gyvajai gamtai ir nežmogiškumui, supriešintam su grynosios kalbos abstrakcijomis.

Tokį sugrįžimą parengė mano vaikystė, pirmiausia vasaros Alksniupių kaime prie Šeduvos. Tik dabar suprantu, koks stebuklas buvo tie Alksniupiai. Vakarų Europa tokio tipo pirmapradį kaimą jau labai seniai sunaikino – gal net aštuonioliktame šimtmetyje. O Alksniupiai, gerose žemėse išaugęs gatvinis senoviškas sodžius, dar buvo beveik nepaliestas „moderno“, anglosaksiško stiliaus technologinės civilizacijos. Taigi būtent Jonas Trinkūnas mane sugrąžino į vaikystės kraštovaizdį, atgaivino pamatinius mano vaikystės įspūdžius, o jie yra patys svarbiausi, nes tai, ką tie gyvosios gamtos krešuliai, tie, pasak Aristotelio, physei onta, tasai bekalbis nežmogiškumas, toji mano Juslinė Transcendencija, arba, kaip sako Williamas Faulkneris, tasai Senasis Šeimininkas, vaikystėje įspaudžia į sielą, tas jau nebeišnyks.

Aiškinti tokiems dalykams esama netgi psichologų žargono – jie yra išradę žodį imprinting; gražus lietuviškas žodis būtų „įspaudas“. Kas įsispaudžia į sielą vaikystėje, tas tampa absoliučiu tavo sielos pamatu. Žinoma, gali užmiršti tuos įspaudus; dažniausiai, beje, taip ir būna, labai dažnai būna, turint galvoje tokį vidutinioką žmogelį, konvejerinį gamtos ir visuomenės produktą. Nežinau, gal tie įspaudai labai silpni? Bet aš buvau labai imlus, atviras pasauliui, jautrus vaikas, todėl man tie pirmykščiai įspaudai išliko iki pat senatvės. O dalyvavimas „Romuvos“ veikloje man buvo tarsi atgimimas. Ir dar: prisimink Platoną. Juk jis šneka apie tą patį. Anamnezė – tai prisiminimas to, ką siela buvo lyg ir visai užmiršusi.

Grįžkim prie to, ką noriu tau pasakyti: po dešimties metų skraidžiojimo po tas beprotiškas visatos erdves, po galimus pasaulius, po pasaulines istorijas staiga prisimenu, prisimenu ne kalba, o visu savo buvimu, visu kūnu, rankomis, akimis, ausimis, uosle, prisimenu padais, taip, net padais – juk mano vaikystėje padai buvo tapę lemtingų įspaudų vieta. Mes juk vaikščiodavome ir bėgiodavome basi. Netgi dabar, kai nusiauni batus, padedi ant žemės pėdą – šį dalyką labai gražiai yra aprašęs Proustas, – staiga prieš akis iškyla visas vaikystės kraštovaizdis, visas anuomet patirtas juslinis pasaulis kaip Rojus – Alksniupių kaimas, Panevėžio apylinkės, lygumos, milžiniškas debesuotas dangus, beržynėliai, karvučių bandos, molinės kūtės, dobilų ir mėšlo, bijūnų ir jazminų kvapas – visa tai ir dabar man yra absoliutas, aš nuo to nė kiek niekuomet nenutolau, juolab kad ir dabar dar galima rasti to pirmykščio juslinio intensyvumo pėdsakų.

Prisipažinsiu: dabar aš jų ieškau sąmoningai. Aš pradėjau fotografuoti vien tam, kad vėl surasčiau tuos pėdsakus, jie yra manyje, pavyzdžiui, nerandu Vilniuje ir apskritai jokiame didmiestyje. Tai štai kaip anuomet mane aplankė tas sugrįžimo pojūtis. Vėliau jis išsikristalizavo galbūt pirmiausia tokiu klausimu: kodėl man taip gera kaime ir negera didmiestyje? Jau tarsi buvau tikras miestietis, jau dešimt metų gyvenau didmiestyje – Vilnius man buvo didmiestis, bet jo nemėgau ir niekada jame nesijaučiau jaukiai. Antras žingsnis pasirodė kito klausimo pavidalu: o kas yra tas kaimas, kuo senelio gryčia skiriasi nuo blokinio kumetyno? Ar kas nors yra apmąstęs kaimo metafizinius pamatus? Permąsčiau visą Vakarų filosofijos, religijos, menų ir mokslų istoriją ir pamačiau, kad niekur ir niekas apie tai net neužsimena. Netgi mano mokytojai, didieji graikai – Herakleitas, Ksenofanas, Sokratas, Platonas, Aristotelis – ne tik nebando apmąstyti kaimo metafizinės prigimties, bet netgi niekina kaimiečio tipą, o sykiu aukština Miestą, kaip pavyzdinę, o savaip ir vienintelę mirtingojo gyvenimo teritoriją.

Jeigu manysime, kad kiekvieno didžio filosofo ar mąstytojo mąstymas išsiskleidžia tam tikroje erdvėje, tai graikų filosofijoje netgi erdvė artikuliuota kitaip, pasakyčiau, miestietiškai, geometriškai ar stereometriškai, o ne kaip gyvastingoji gamtos ir sodžiaus kreivių erdvė, išskyrus mano pastarojo dešimtmečio atradimą – Platono olą. Bet anksčiau šito dar nesuvokiau, nors Platonas aiškiai sako: tau reikia pabėgti iš tos Olos; tu esi jos kalinys ir joje tarpstančių šešėlių-haliucinacijų vergas, kaip dabartinis televizoriaus žiūrovas. Tu esi prirakintas prie štai šito krėslo ir spoksai į televizoriaus ekrane mirgančius šešėlius. Aš nejuokauju sakydamas, kad Platonas pirmasis aprašo Televizorių, Ekraną ir Ekrano vergo būklę, kuri mums atrodo visiškai normali ar netgi pavyzdinė. Na, apie graikus kol kas pakaks. Bet pridursiu – esama tokios simbolinės taisyklės: pradedančiajam mąstytojui sunkiausiai suprantami ir vėliausiai kaip bičiuliai ir dialogo partneriai ateina į sielą būtent filosofijos pradininkai, nes visada pradedi nuo amžininkų, nuo to, kas arčiau. Graikai anuomet man buvo nesuprantami, aš jų dar negalėjau prisijaukinti, bet kad graikų filosofijoje ir menuose nėra manosios pavyzdinės erdvės, sodžiaus ir bekalbių juslinių daiktų būsto, pajutau iškart, dar būdamas filosofijos pienburnis, nors ne iškart sugebėjau tą jausmą nusakyti savo kalba.

Nepalyginamai prastesnį įspūdį man padarė vadinamieji viduramžių filosofai (o iš tikrųjų – fanatikai, teologai ir krikščionybės ideologai), jie man ir dabar kelia siaubą. Anuomet maniau, kad dėl šio siaubo kalta bolševikų ar vadinamųjų švietėjų propaganda, bet dabar esu įsitikinęs, kad tai ne dėl jų; ne, tai fanatiškai teologijai priešinasi pati mano prigimtis; teologiniai kliedesiai man kelia tik šleikštulį, ir kuo toliau, tuo labiau. Mažų mažiausiai intelektualiniu profiliu viduramžiai, mano požiūriu, yra siaubinga epocha. Tai totalinio intelektualinio teroro laikas. Prisiversdamas bandžiau studijuoti to laikotarpio tekstus, tačiau viduramžių teologų tekstai man buvo svetimi iki šleikštulio; negalėjau ir negaliu pakęsti Augustino sentimentalumo ir fanatizmo, o Tomas Akvinietis siutina visažinyste ir familiariu elgesiu su savuoju Stabu: jei būčiau buvęs ano meto inkvizitoriumi, būčiau įsakęs pakarti šventąjį Tomą vien už jo absurdiškus, tačiau įžūlius ir familiarius „Dievo būties įrodymus“; kaip mirtingasis gali išdrįsti šitaip tyčiotis iš savojo Stabo: jei įrodysiu, kad Tu esi, tada ir būsi, jei ne – Tavęs apskritai nėra: štai kokia egzistencine logika pagrįsti šlovingieji Akviniečio „įrodymai“; Dievas paverčiamas kažkokio nusmurgusio žmogėno marionete ar net logine kekšele. Tiesiog neskoninga, o ką ir sakyti, kad jokia kalba neįmanoma įrodyti to, kas egzistuoja anapus kalbos. Betgi svarbiausia netgi ne tai: jei graikų filosofo, pavyzdžiui, Sokrato, pavyzdinė teritorija, pasak jo paties, yra gatvė ir aikštė, taigi atviras kraštovaizdis ar gamtovaizdis, į kurį žvelgiama švelniomis teoro akimis, tai viduramžių teologo pavyzdinė teritorija yra vienuolyno celė arba bažnyčia, tai yra Dievo fabrikas, kuriame tikėjimo mašina gamina ir Dievo egzistenciją, ir jo esmę; taigi būtent krikščionių teologai įtvirtina agresyvų hominido santykį su gamta, su gyvybe, su nežmogiškumo krešuliais – tai radikali nihilistinė pozicija, ir šiuo požiūriu visa krikščionybė ne tik pati yra nihilistinė, bet ir parengia kelią dar agresyvesniam technologiniam nihilizmui. Skirtumas tarp šių dviejų hoministinio nihilizmo pavidalų yra tik toks, kad pavyzdinė gamybinio-nihilistinio santykio su pasauliu priemonė krikščioniui yra Biblija, o „moderniajam“ technologui – giljotina, buldozeris arba atominė bomba. Trumpai tariant, nebuvo, nėra, nebus ir negali būti tokio monstro kaip krikščioniškoji filosofija – tai tas pat, kas medinė geležis.

Paskui – vadinamoji naujųjų laikų racionalistinė filosofija. Pradėjau nuo fundamentaliųjų jos autorių ir knygų. Pirmoji knyga, kurią studijavau, buvo Locke’o didysis traktatas apie žmogiškąjį pažinimą. Kai pagalvoju, koks buvau didvyris! Nuobodesnės ir kvailesnės knygos negaliu net įsivaizduoti. Dabar tiesiai sakau – tai anglosaksiškojo stiliaus gnoseologinių (o juk vadinamoji gnoseologija su tikrąja filosofija neturi net bendro mato – tai tiesiog agresyvi taikomoji teologija) kliedesių rinkinys. Tada atėjo Kanto „Grynojo proto kritikos“ eilė. Jeigu po puslapį per dieną perskaitydavau, jausdavausi padaręs didingą darbą.

Trečias etapas – visa vadinamoji racionalistinė (arba modernioji) tradicija, pradedant Descartes’u ir Baconu, o baigiant Fichte ir Hegeliu. Sukandęs dantis, įveikiau ir ją. Bet instinktyviai ji man buvo taip pat visai svetima. Joje aš vėlei neradau tos pavyzdinės filosofo erdvės, kurią pirmojoje savo knygoje pavadinau vietove-šiapus-juslinio-horizonto.

Paskui atėjo laikas ir visiems kitiems Vakarų mąstytojams, iki pat Karlo Jasperso, Sartre’o ir Camus, ir tuomet jau po truputį pradėjau šį tą surasti, ypač ankstyvojo Kierkegaardo ir vėlyvojo Heideggerio raštuose.

Galų gale priėjau išvadą, kad niekas neparodė, kaip man papasakoti tai, ką pamačiau būdamas įsišaknijęs į lietuviškojo kaimo vietovę. Na, ir tada daugelio metų studijų pastangos ir nuostaba lietuviško gamtovaizdžio bei kaimo akivaizdoje kažkurią paslaptingą akimirką man padovanojo žodį „filotopija“, tarsi atrakinusį man Didžiosios Paslapties duris. Tai mirtingos ir jusliniu horizontu apribotos būtybės, koks yra žmogus, prisirišimas prie vietos, prie unikalios ir vienintelės vietos. Kitaip tardami, ją dar galime vadinti tėviške. Tėviškė tam tikra prasme yra niekuo nepamainomas dalykas. Aš ir dabar galiu pasakyti:  tėviškė yra mano absoliutas. Aš galiu ją prarasti fiziškai, bet metafiziškai jos niekada neprarandu. Žinoma, tėviškės vaizdinys turi būti suprantamas paslankiai, ypač dabar, kai Ekrano teroras daugumą žmonių pavertė globaliniais valkatomis.

Štai save galiu laikyti labai turtingu žmogumi, nes turiu netgi tris tėviškes – viena tėviškė Alksniupiuose, Radviliškio rajone, kita tėviškė Puvočiuose, Dzūkijoje, o trečioji – Krosnoje, iš kur kilusi mano žmona. Tačiau toks susitrejinimas nieko nekeičia, nes aš, kaip mirtinga bei ribota būtybė, esu prisirišęs prie konkrečių man gerai pažįstamų vietovių, kurias laikau savo žemiškuoju absoliutu, o kitokie, anapusiniai absoliutai tėra tik haliucinacijos. Tad ir žodis „filotopija“ pasirodė mano sąmonėje kaip savotiškos žemiškojo absoliuto prievartos – švelnios ir maloningos – padarinys. Užtat anuomet žodžio „filotopija“ bekalbį atitikmenį pavadinau „meilės lauku“; juk tikroji meilė irgi turi maloningos prievartos prieskonį. Dabar šio žodžio vengiu, nes jame per daug pigaus sentimentalumo atspalvių, bet apskritai jis rodo paprastą dalyką: kaip filo-topas esu pasmerktas savo tėviškei, kurią dar vadinu vietove-šiapus-juslinio-horizonto. Šitokį pasmerktumą tiesiog nuostabiai įvaizdino rusų kino režisierius Andrejus Tarkovskis filmo „Soliaris“ pabaigoje. Jei šį filmą matei, suprasi, ką turiu galvoje.

V.G. Teko matyti šį filmą.

A.Š. Tada turėtum prisiminti, kaip „giliojo“ kosmoso žvalgas, skrajojantis visokiausiose haliucinacinėse galaktikose, absurdo žvaigždynuose, pasinėręs į vadinamosios visatos tamsą, galų gale sugrįžta į tėvų namus, kaip vienintelį tikrąjį mirtingojo prieglobstį. Paskutiniuose kadruose iš kosmoso ūkų išnyra pagrindinio personažo tėvų sodyba.

V.G. Tai scena filmo pabaigoje, kur rodoma žalia masė ir iš pradžių jos fone, o vėliau centre matomas ir tarsi kokia sala artėjantis namelis?

A.Š. Taip, iš pradžių žalia masė, uruliuojantys rūkai, paskui kamera lėtai leidžiasi ir žvilgsnio centre lieka tėvų namas ir nedidelė sodyba. Galėčiau net pasakyti, kad Tarkovskis tarsi komentuoja Čiurlionio „Žalčio sonatą“ – iš pradžių išėjimas, paskui kelionė per beprotiškas visatos erdves, o galiausiai sugrįžimas namolei, į vienintelę mirtingojo vietovę, atitinkančią jo matymo, galvojimo ir gyvenimo mastus. Galų gale kiekvienam nedegradavusiam, vadinamojo globalizmo ekraninių haliucinacijų neištvirkintam mirtingajam viskas baigiasi ten, kur ir prasidėjo – tėvų sodyboje.

Lygiai tas pat dėl mano intelektualinės ir egzistencinės patirties: iš pradžių negatyvumo judesys juslinės konkretybės, tėviškės daiktų ir vietovių atžvilgiu, paskui maištas prieš tą tarkovskiškąjį „žaliąjį ūką“, tai yra prieš metafizines ir ekranines abstrakcijas, o dar vėliau – antras negatyvumo judesys, dabar jau nukreiptas net prieš žodį „filosofija“, pakeičiamą mano patirtį daug geriau atitinkančiu žodžiu „filotopija“. Bet sykiu išsaugomas žodžio „filosofija“ ir pačios, graikiškai suprantamos, filosofijos branduolys. Supranti kaip yra? Išlieka pagrindinis dalykas phileo, kuris paprasčiausiai ir reiškia kryptingą prieraišumą, arba, kaip pasakytų Platonas, stokos ir pertekliaus vientisumą, Erotą, kas akimirką prarandantį ar galintį prarasti tai, kas jam duota, – meilės lauką. Deja, žodis „meilė“ dabar taip sukompromituotas, kad jam liko tik vienas orientyras ir viena branduolinė prasmė – Ekrano kekšės pasturgalis. Bet jei išsaugosime pirmapradę, graikiškąją, šio tauraus žodžio sampratą, aš kartu su savo bičiuliu Algiu Mickūnu galėsiu pasakyti, kad ir filosofija, ir filotopija turi tą patį tėvą – Erotą. Šitaip graikiškas žodis phileo susiglaudžia su graikišku žodžiu topos, ir, man regis, Virginijau, maniškė filotopija ne taip jau blogai atitinka pamatinę graikų filosofijos erdvę – Polį, taigi ir tėviškę, ir tėviškės gyvųjų esinių matymą bei mąstymą, o tai juk ir galima pavadinti filosofija.

Taigi, kaip klausei, Tarkovskio namelis žaliosios masės fone pasirodo jau mano pirmojoje knygoje „Būtis ir pasaulis“ ir eina per visas kitas knygas kaip pagrindinė tema, išliekanti netgi „Niekyje ir Esme“, knygoje, kurios centrinis personažas Niekis žvelgiant paviršutiniškai neturi ir negali turėti netgi bendro mato su tiesiogiai matomų daiktų konkretybe ir tėviške. Tačiau manau, kad Niekio intuicija man padėjo dar tvirčiau įsišaknyti filotopijos dirvoje. Juk būtent „Niekyje ir Esme“ man pirmą kartą pavyksta pavyzdinės mirtingojo vietovės įžvalgą susieti su Platono intuicijomis. Juk būtent Platonas savo gražiausiame dialoge „Valstybė“ pasakoja, kad žmogus kaip baigtinė būtybė yra pasmerktas gyventi Oloje. Tai nuostabi įžvalga: taip, aš pasmerktas gyventi ant Žemės, po Dangaus skliautu ir – o tai svarbiausia – mano egzistencinė būklė fatališkai nulemta juslinio horizonto: aš jo niekaip negaliu nei peržengti, nei nutrinti, tapdamas behorizončiu spekuliatyviu kastratu – teologų ir mokslininkų pagamintu angelu-robotu. Tačiau, kitaip negu Platonas, aš sakau, kad ne tik negaliu išeiti iš egzistencinės Olos, – nebent tik virtualiai, pasibalnojęs kliedinčios kalbos angelą, – bet man netgi nereikia iš jos išeiti, nebent esu teroru priverčiamas išeiti iš savo gyvenimo Olos. Štai tave, kaip mano senelius, supakuoja kagėbistai, sukiša į gyvulinį vagoną ir išveža kažkur į Sibiro platybes. Tokia lemtis – visai kitas klausimas. Bet aš tariu, tai yra darau prielaidą, kad išeities taškas bandant papasakoti apie tai, ką esu pamatęs, yra daugiau ar mažiau normali situacija. Juk negaliu aš pasakoti apie savo gyvenimo pamatus, pradėdamas beprotnamiu ir juo baigdamas, nors toje įstaigoje teko pabuvoti, kai sirgau depresija. Na, buvau aš ten, kamuojamas žiaurios depresijos, bet juk ne depresyvioji būklė sudaro mano egzistencinį centrą; aš gi, po velnių, ne froidistas ar jungistas. Lygiai taip pat veidmainiška būtų pradėti pasakoti apie savo pamatytą pasaulį nuo užuojautos konclagerių kaliniams, negaliu šito daryti, nes nemačiau ir nepatyriau tokios išskirtinės būklės. Supranti, man reikia pradėti nuo pačios normaliausios būsenos, nuo tos būsenos, kurioje man gera, o ne nuo tos, kur man labai bloga. Tai štai ta būsena ir buvo laukinis lietuviškas kaimas, ir man jį visų pirma sugrąžino Jonas Trinkūnas, vienintelis iš gyvųjų, padaręs man lemtingą įtaką. Daugelis mano mokytojų ir bičiulių jau seniausiai mirę, visų pirma graikai. O Tarkovskis, kurio „Soliarį“ mes bandėme aptarti smelkdamiesi į filotopijos branduolį, irgi jau miręs, bet štai vis dar padeda mums geriau pamatyti mirtingojo pamatinę būklę šiame pasaulyje.

V.G. Ar Jonas Trinkūnas buvo jūsų mokytojas labai trumpą laiką ir tik tuo vienu aspektu – tėviškės sugrąžinimo?

A.Š. Taip, labai trumpą laiką, bet to užteko, kad sugrįžčiau. Viskas prasidėjo nuo sugrįžimo. Ir, kai atėjo laikas įvardinti šį sugrįžimą, tada visai natūraliai atsirado šis žodis – filotopija.

V.G. Jūs kalbate apie sugrįžimą, filotopiją, prisirišimą prie vietos kaip apie esminius momentus. Ar buvo dar kokių nors dalykų, kuriuos šiame mūsų pokalbio kontekste būtų svarbu paminėti kaip lemtingus jūsų, kaip filosofo, gyvenimo keliui ir sugrįžimo motyvui?

A.Š. Tikriausiai taip, buvo. Mat augau humanitarų šeimoje, mano abu tėvai buvo mokytojai. Nors aš labiau mylėjau motiną, man žymiai didesnę įtaką padarė tėvas. Jis buvo toks dinozauras (bolševiko požiūriu), smetoninis inteligentas, baigęs anų laikų Kauno universitete [dabartinis Vytauto Didžiojo universitetas – V.G.] klasikinę filologiją. Jo diplominis darbas net dabar man įdomus – „Tacito įtaka Daukanto veikalui ‘Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių’“, nes Tacitas ir dabar mano įrašytas į pirmąjį mėgstamiausių autorių dešimtuką, šalia Williamo Faulknerio, Marcelio Prousto ir Plutarcho. Tuo metu tėvas mokytojavo Panevėžio mokyklose, dėstė iš pradžių lotynų, o vėliau vokiečių kalbą. Kadangi Stalinas, kaip pasakojama, labai mėgo lotynų kalbą, tai vidurinėse mokyklose buvo privalomas lotynų kalbos pradmenų mokymas. Tėvas keletą metų, maždaug nuo keturiasdešimt aštuntųjų iki penkiasdešimt trečiųjų, iki Stalino mirties, dėstė lotynų kalbą. Kai lotynų kalba, mirus Stalinui, buvo išbraukta iš mokyklų programos, jis dėstė vokiečių kalbą, kurią puikiai mokėjo.

Šiaip ar taip, visų pirma mane supo smetoninių laikų inteligentų bibliotekos likučiai. Ne biblioteka, bet būtent jos liekanos. Ir šiandien puikiai prisimenu, kaip užlipęs į palėpę skaitydavau ten sukrautas knygas, vartydavau albumus ir smetoninius žurnalus – „Naująjį židinį“, „Vairą“, „Naująją Romuvą“ ir kitus. Be to, tėvas nuo pat vaikystės mane tiesiog įstūmė į graikų ir romėnų kultūrą. Mano svarbiausios knygos, kurias vartydavau dar nemokėdamas skaityti, buvo Graikijos ir Romos istorija su iliustracijomis. Viena iš pirmųjų knygų, kurią perskaičiau bene dešimt kartų, buvo „Heraklio žygiai“. Na, ir pats svarbiausias dalykas tas, kad tėvas, grįžęs iš bolševikų konclagerių (jis ten pabuvo trejetą metų, neteistas), kai man sukako ketveri metai, pradėjo mokyti mane skaityti iš… Homero „Odisėjos“. Mano elementorius buvo Homeras. Nesunku įsivaizduoti, kokį įspūdį man padarė ir Homeras, ir visa antikos kultūra.

V.G. Įspūdinga, man sunku įsivaizduoti tokią situaciją net dabar, kai viskas, visi knyginiai resursai yra prieinami ir atviri. Ar mokė jus iš Ralio „Odisėjos“ vertimo? Kaip šie dalykai toliau veikia jūsų intelektualinės brandos kelią? Kaip tai atsispindi filosofinės minties raiškoje?

A.Š. Atrodo, kad iš Ralio vertimo. Paskui atėjo „Iliados“, graikų ir romėnų istorikų, graikų tragikų eilė. Šiaip ar taip, dvylikos metų būdamas savo pamatinėmis orientacijomis aš buvau graikas ir romėnas. Kiti mėgdžiojo indėnus, o aš mėgdžiojau antikos politikus ir karvedžius. Ilgą laiką didžiavausi, kad mano pirmasis vardas dokumentuose yra Marijus. Maniau, kad turiu labai garsaus romėnų karvedžio vardą. Tik vėliau sužinojau, kad jis buvo baisus kraugerys ir čia nėra kuo didžiuotis. Vėliau mane motina tiesiog sugniuždė pareiškusi, kad man davusi šį vardą, nes esą labai mylėjusi mergelę Mariją. Kai tik išgirdau šią naujieną, nulindęs į kampą graudžiai apsiverkiau ir prisiekiau, kad vadinsiuos tik Arvydu – tėvo duotu vardu.

Galiu papasakoti dar vieną sceną. Aiškiai viską prisimenu: mažas kambarėlis mūsų namelyje, aplink stalą susėdę tėvo bičiuliai, smetoniniai Panevėžio inteligentai – Tilindis, mokytojas Morkūnas, kitų nebeprisimenu. Taigi jie susėsdavo ir kalbėdavosi lotyniškai. Aš tyliai sėdžiu kampe ir klausausi tos paslaptingos, bet nuostabaus vyriško grožio kalbos, ji skamba man lyg sferų muzika, lyg Cezario oracijos Romos senate… Šie lotyniški vyresniųjų sambūriai man padarė tokį milžinišką įspūdį, kad lotynų kalbą esu įsimylėjęs iki dabar. Man ji pati gražiausia, tiesiog mistinio (bet svarbiausia – vyriško, stipraus ir tauraus) grožio kalba. Antroje vietoje – lietuvių. Taigi tokie dalykai niekur nedingsta. Paskui viskas vyko labai paprastai: 1961 metais su aukso medaliu baigiau Panevėžio antrąją vidurinę mokyklą, ir visi keliai man buvo atviri. Tuo metu oficialioji propaganda skelbė, kad pasaulį išgelbės chemija, – šios didingos utopijos autorius ar krikštytojas buvo toks Nikita Chruščiovas, dar vadintas kukurūzininku, nes prievarta diegė kolchozuose kukurūzų auginimą. Tuo metu chemija buvo prestižiškiausia specialybė. Motina labiau norėjo, kad būčiau gydytojas, bet aš kategoriškai atsisakiau. Įstojau į biochemiją Vilniaus universitete. Pradėjau studijuoti, o paskui mus ėmė gaudyti į armiją, nes tuo metu buvo panaikinta karinė katedra, ir aš su keliais draugais pabėgau į anuometinį Kauno politechnikos institutą.

Studijuodamas Kaune pajutau, kad chemija ne man, kad tai bjaurus, svetimas man dalykas, todėl vienaip ar kitaip reikia nuo jos bėgti. Bet aš buvau klusnus ir geras vaikas, mylėjau ir gerbiau savo tėvus, be to, neturėjau, pabrėžiu, jokio genijaus komplekso, kad padarysiu stebuklų ar kad esu toks visai ypatingas personažas, išganysiantis žmoniją. Ne, buvau kuklus ir drovus vaikas, ir tyliai sau pasakiau (o tėvai man pritarė), kad turiu baigti, ką pradėjau, ir baigiau Cheminės technologijos fakultetą, ir ne bet kaip, o su raudonu diplomu, labai gerai baigiau, nors apie paskutinius egzaminus gėda pasakoti – gerus pažymius dėstytojai man rašydavo iš inercijos.

Bet kartu su šiomis studijomis įvyko svarbus dalykas – būtent tada aš stojau į sugrįžimo kelią. Kurso draugas buvo toks Algirdas Patackas, dabar garsus personažas, disidentas, buvęs Seimo narys, vienas iš Sąjūdžio pradininkų ir pranašų. Mes draugavome, bet jeigu jis dabar girdėtų tai, ką čia pasakiau, tuoj pat nuo manęs atsiribotų. Jis mane kategoriškai pasmerkė, kai sužinojo, kad įstojau į komunistų partiją, yra palaidojęs iki šiolei. Mat jis buvo tikras disidentas, o aš ne. Jis kilęs iš garbingos senos Kauno inteligentų šeimos, be to, dar ir fanatiko tipas. Aš lankydavausi pas jį svečiuose – matai, tokie svarbiausi epizodai išlieka. Žiūriu kartą, lentynose išrikiuotos senų knygų eilės, ir dar matau, kad jos ne sovietinio leidimo, o senais odiniais viršeliais, unikalaus įrišimo ir gardžiai kvepia pelėsiais. Klausiu – kas čia? Algirdas sako, kad tai labai įdomaus rusų filosofo Vladimiro Solovjovo raštai, o kadangi aš tuo metu rydavau viską, kas įmanoma, tai sakau jam: gal gali duoti paskaityti? Atsako: gerai, imk. Na, ir ką tu pasakysi? Per metus pervariau net dešimt tomų Vladimiro Solovjovo raštų. Kiek aš ten supratau, tai jau kitas klausimas. Bet, šiaip ar taip, tie raštai mane iš karto patraukė, matyt, pajutau, kad šis dalykas mano sielai kur kas artimesnis, nei kokie konteineriai ar fosforo rūgšties cechas, kurį tuo metu projektavau, rašydamas diplominį darbą ir braižydamas dvylikos metrų ilgio brėžinius, ar formulės, kurias reikėdavo iškalti atmintinai ir kurių tiesiog negalėjau pakęsti.

Po šio įvykio su Solovjovo raštais jau pradėjau domėtis filosofija. Teisybė, daug filosofinės literatūros nebuvo: visi pomarksiniai Vakarų mąstytojai buvo uždrausti, todėl pradėti teko nuo… Locke’o. Vargšas Šliogeriukas – sunku net įsivaizduoti ką nors svetimesnio mano sielai, na, nebent poną Freudą ar Wittgensteiną. Jeigu dabar, pavyzdžiui, mane kas sodintų prie Locke’o, tai nebent su bizūnu ar pririšę grandine kaip šunį, tik šitaip. Bet iš to, ką pasakoju, tau aiškėja vienas dalykas: kad aš visiškas savamokslis. Niekas man nerodė kelio; filosofijoje neturėjau nė vieno gyvo mokytojo. Egzistencinėje plotmėje, kaip sakiau, gerokai paveikė Trinkūnas, šio bei to mane pamokęs, o filosofijoje neturėjau nė vieno gyvo autoriteto ar mahatmos. Viską reikėjo pačiam išgraužti savo dantimis, bet kaip tai smagu! Nepagalvok, kad aš skundžiuosi. Kuo ilgesnis ir sunkesnis vienatvės kelias, tuo galų gale smagiau ir tuo galų gale tvirtesnis jautiesi, todėl čia ne skundas.

Taigi po to pradėjau studijuoti filosofiją labai rimtai. Ką reiškia rimtai? Aš neskaitinėjau antrinės literatūros, kompiliuotojų, komentuotojų ar filosofijos istorikų – iškart ėmiausi Kanto, Fichte’s, Hegelio, ėmiausi Heideggerio, Jasperso, paskui jau Platono, Aristotelio ir taip toliau. Filosofijos teritorijoje mane auklėjo aukščiausio rango mąstytojai. Galiu tik džiaugtis. Viso to šlamšto, visos tos komentuotojų ir kompiliuotojų literatūros man pavyko išvengti, aš jos beveik nesu skaitęs. Pirmą kartą antrinę (vadinasi, antrarūšę) literatūrą pradėjau skaityti, kai rašiau disertaciją apie Vladimiro Solovjovo filosofiją ir jos įtaką lietuvių mąstytojams.

Tai šitaip ir atėjau į filosofijos barus, bet vėlgi, pagalvojus rimčiau, – tai buvo sugrįžimas į mano vaikystės namuose plevenusią humanitarinę aplinką ir nutolimas nuo vadinamųjų gamtos mokslų, kurių niekada nemėgau. Kai ketverių metų vaikas vienu mostu įmetamas į Homerą, o sykiu ir į klasikinės humanistikos erdvę, tai negali nepalikti pėdsakų. Kai filosofiją pradėjau studijuoti jau sąmoningai, savotiškai sugrįžau į tą kambarėlį, kurio tamsiame kampe tupi vaikas ir klausosi, kaip trys ar keturi vyrai šnekasi vos ne angelų kalba, jam darančia fantastišką įspūdį. O kaipgi toliau? Kuo toliau, tuo labiau aš sugrįžau į Graikiją. Net dabar tarp mano mėgstamiausių ar svarbiausių autorių gal septyni iš dešimties yra graikai. Tai filosofai Herakleitas, Ksenofanas, Platonas, Aristotelis, istorikai Tacitas, Tukididas, Svetonijus, tragedijų autoriai Aischilas ir Sofoklis ir, svarbiausia, Plutarchas. Prie jų nuolat sugrįžtu, kaip prie Kastalijos šaltinio – kad apsivalyčiau nuo Ekrano civilizacijos purvo, niekšingumo ir menkystės. Štai ir dabar ant mano stalo guli Tacitas; jo „Analus“ skaitau jau gal kokį penkioliktą kartą. Taigi galiu sakyti net taip – į senatvę aš visai ten sugrįžau. Iš naujųjų autorių beliko Faulkneris ir Proustas. Net jeigu dabar man reikėtų skaityti Heideggerį arba Kierkegaardą, kuriuos laikau savo mokytojais filosofijoje, skaityčiau tik prisiversdamas. Man jie jau svetimi. Aišku, tai ne nykusis Locke’as ir ne fanatikas Tomas Akvinietis ar Augustinas, bet vis dėlto ir Kierkegaardas, ir Heideggeris vis labiau tolsta.

Šis svetimumas, o gal net priešiškumas negraikiškajai Europai manyje didėja metai po metų. Jį pristabdė tik bolševikmetis, kadangi sėdėdami kalėjime Rojaus sodus buvome įkurdinę Vakarų Europoje. Bet per pastaruosius dvidešimt metų, kai mano brangūs tautiečiai stenėdami stengėsi tapti „europiečiais“, aš nuo Europos vis labiau tolau ir toliau tolstu. Daug ką esu gavęs iš Rusijos, pavyzdžiui, Dostojevskį, Bulgakovą, Turgenevą, tačiau visa tai mes turėjome ir anais laikais. Bet nuo Rusijos filosofijos (o iš tikrųjų teologijos, nes graikiškojo tipo filosofijos Rusija niekada neturėjo ir neturi), pavyzdžiui, to paties Vladimiro Solovjovo, mane dabar purto. Tai bjauriausia eurazijinė, bizantiška mistika. Kantui, Hegeliui, Kierkegaardui pagarbą aš išsaugojau, bet dar kartą sakau – dabar man jie svetimi. Man daug artimesnis Herakleitas arba Plutarchas, Platono „Valstybė“ arba Aristotelio „Metafizika“, Ksenofontas arba Saliustijus. Taigi matai, galų gale senatvėje sugrįžti ten, kur pradėjai. Vėl sėdžiu aname tamsiame kampelyje ir klausausi lotyniškos angelų kalbos.

V.G. Įdomus šis sugrįžimo motyvas, apie kurį kalbate, grįžimas į savo tėviškės kambarėlį – tarsi Odisėjo kelionė namo į Itakę. Ir labai netikėtas savo svarba…

A.Š. Kaip pats puikiai žinai, Odisėjas man yra esminė figūra. Beveik visose mano knygose jis yra centrinė simbolinė figūra, o ypač man brangiausiose knygose – „Daikte ir mene“ ir „Niekyje ir Esme“. Matyt, nuo tos knygos, iš kurios mokaisi skaityti, niekur ir niekada nebepabėgsi. „Odisėja“ visada su manimi.

V.G. Sugrįžimo motyvo svarbos horizonte papasakojote, kaip atsirado žodis „filotopija“, kuris jau pats yra sugrįžimo motyvo įvardijimas…

A.Š. Esu tikras, kad Platonas, tardamas žodžius „pažinimas yra prisiminimas“, irgi turėjo galvoje sugrįžimą. Bet aš labai nemėgstu žodžio „pažinimas“. Pasakysiu paprasčiau – tardamas žodį „pamatymas“, nuolat sugrįžti į tą vietą, kur pirmą kartą ne tik pažiūrėjai, bet ir pamatei. Tai, kas pamatyta labai intensyviai, – o vaikystėje, kai ant akių dar nėra kalbos akinių, matymas ypač intensyvus, – įsispaudžia sieloje taip, kad nebegali pamiršti. Taip susiriša trys man lemtingi žodžiai: „matymas“, „sugrįžimas“ ir „likimas“. Sugrįžimas apskritai būdingas mirtingojo likimui. Lygiai kaip aš po mirties sugrįžtu į nebūtį, į tą vietą, kurioje buvau prieš gimdamas, taip ir gyvenime esu pasmerktas nuolat sugrįžti į tą vietą, kurioje prasidėjo mano kelionė, kur pirmą kartą labai intensyviai pamačiau pasaulio daiktus ir jų grožį. Man tai pats svarbiausias dalykas. Nežinau, gal kitiems kitaip, gal jiems grįžimas į tą vietą, kur pirmą kartą pamatė sodrų pažįstamų pasaulio daiktų juslumą, yra didžiausia kančia, gali būti ir tokių. Pavyzdžiui, dabartinė Ekrano ideologija skelbia, kad svarbiausia juslė yra lytėjimas, tiksliau pasakius, pornografinis graibymas, čiupinėjimas, glostymas, glamžymas arba „seksualus“ kekšės pasturgalio laižymas. Bet man tai svetima: visada maniau ir dabar manau, kad intensyviausias, delikačiausias ir nuostabiausias santykis tarp manęs ir Kito reikalauja atstumo, nuotolio, atsitraukimo, žvilgsnio iš toli, – o visa tai dovanoja tik regėjimas ir matymas.

Taigi, baigdamas šią temą, galiu pasakyti, kad dėl nelygstamo regos pirmumo ėmiausi ir fotografijos. Ji irgi man yra savotiškas sugrįžimas. Parsinešti į namus mylimus kraštovaizdžius ir sugrįžti į juos bent virtualiai – taip, tai būtent tai, ko man reikia. Grįždamas prie anksčiau aptarto žodžio „filotopija“, dabar galiu pasakyti, kad jis man žymi sugrįžimą egzistenciniame lygmenyje. Intelektinės patirties lygmenyje tą patį dabar aš vadinu filosofija. Tai du to paties judesio sluoksniai, tarsi riešuto branduolys ir kevalas – filotopija ir filosofija. Ir vienu, ir kitu atveju – tai sugrįžimas. Vienu atveju tai galima nusakyti kaip sugrįžimą į tą pačią savosios egzistencijos vietą, o kitu atveju tai sugrįžimas į tą patį intelektinį kraštovaizdį, į graikiškąjį kraštovaizdį, ir ypač todėl, kad, mano įsitikinimu, filosofija egzistuoja tik Graikijoje. Nebuvo, nėra ir nebus jos nei Rytuose, nei negraikiškuosiuose Vakaruose. Krikščionybės ir technomokslo teroras lėmė tai, kad keltogermaniškojoje Europoje egzistavo ir egzistuoja tik agresyvieji žmogaus santykio su pasauliu pavidalai: teologija, gnoseologija ir technologija – radikalios antifilosofinės nuostatos, be to – tai aklo žmogaus saviraiškos būdai. Vakarų Europos kultūra – pati nefilosofiškiausia, tačiau dėl graikų ir romėnų įtakos germanų barbarams miręs graikiškos kilmės žodis „filosofija“ išliko kaip žargoninė tuščiavidurė kaliausė, maskuojanti filosofijos sunaikinimą, tiksliau pasakius, jos nebuvimą. Atrodo, keltogermanai netgi neturi organo filosofijos esmei suprasti. Beje, šitą filosofijos simuliavimo ir sunaikinimo kelią išsamiai esu aprašęs „Filosofijos likime“, todėl nebesiplėsiu.

V.G. Kalbėjote apie žodį kaip dovaną filosofui, apie tai, kaip jis atsiranda, vėliau tampa sąvoka. Man atrodo, kad, toliau apmąstant žodžio kelionę ir įsitvirtinimą konkrečioje kalboje, yra svarbu suvokti sąmonės ir kalbos sankabą, jų sąsają. Ar galėtume apibrėžti sąmonės ir kalbos santykį?

A.Š. Daug metų prireikė, kad suprasčiau – tuo dabar esu tvirtai įsitikinęs ir šį supratimą išsamiai išskleidžiau savo knygoje „Niekis ir Esmas“, – kad sąmonė ir kalba yra tas pat. Tai, kad kalba atskiriama nuo sąmonės, o pastaroji tapatinama su vadinamuoju mąstymu, vėlgi yra negraikiškosios, pavadinčiau taip – krikščioniškosios idiosinkrazijos padarinys. Turi būti nubrėžtos kelios perskyros, išreikštos keturiais žodžiais: „siela“, „kalba“, „sąmonė“ ir „mąstymas“. Siela bekalbė, mąstymas tėra gryniausia teologinė mistifikacija ir kaip savarankiška duotis neegzistuoja, o sąmonė ir kalba visiškai sutampa, nors Vakarų teologai, technologai ir gnoseologai sąmonę tapatina su mąstymu ir netgi atskiria nuo kalbos. Bet aš galiu iškelti tokį klausimą: kas yra sąmonė be kalbos? Kur ji yra? O svarbiausia – kaip duota toji tariamai bekalbė sąmonė? Nė vienas Europos teo-gnoseo-techno-logas man į šitą klausimą neatsako. Nė vienas!

Tie, kurie išrausia prarają tarp kalbos ir sąmonės arba tarp kalbos ir mąstymo, mano galva, yra gryni mistifikuotojai. Nesvarbu, ar tai būtų koks nors Augustinas, ar Tomas Akvinietis, ar Dunsas Škotas, ar Descartes’as, ar Kantas, ar Hegelis, ar netgi Kierkegaardas ir Heideggeris, – visi jie pradeda nuo kažkokio mistinio bekalbio mąstymo ir tariamai bekalbės sąmonės. Tuo pačiu jie ir baigia. Pradedama kliedėti apie kažkokią dvasią (semitiškos kilmės teologinį baubą), sakoma, girdi, tavyje burbuliuoja dvasia, tu esi dvasingas žmogus, anas – nedvasingas materialistas, mums trūksta dvasios arba tos dvasios pernelyg daug, ypač tada, kai koks nors religinis sektantas pradeda kliedėti vadinamąsias glosolalijas, ir taip iki pat Heideggerio būties mąstymo. Tada aš klausiu: o kur (ar kaip) tau duota toji dvasia? Kas ją matė, kas ją čiupinėjo, kas ją girdėjo, išskyrus įvairiausius šamanus, ekstrasensus, davatkas, kunigėlius ir paranoikus? Sakau aiškiai ir paprastai – tariamoji (ištariama) dvasia duota man tik vienoje vietoje – žodyje „dvasia“, beje, lygiai kaip ir tariamoji materija. Tas pat ir dėl mąstymo ar tariamai bekalbės sąmonės. Tai siroafrikietiškas marmalas, mistinė košė, kurios padarinys yra ir krikščionybė, ir keltogermanų pseudofilosofija, ir net technologija. To marmalo pamatas – ką tik aptarta prielaida, kad vienoje pusėje yra kalba, ir kalba yra nesvarbi, o kitoje pusėje iš pradžių vadinamoji siela (suprasta krikščioniškai, tai yra siroafrikietiškai), o vėliau, maždaug nuo Descartes’o, vadinamoji sąmonė. Tvirtinama, kad sąmonė yra kažkas kita nei kalba. Tada, turėdamas galvoje savo pamatinę nuostatą, aš galiu pasakyti tai, ką nuolat kartoju ir sau, ir studentams: filosofas, o ypač filotopas, turi pradėti ir baigti tuo, į ką galima parodyti pirštu, ką galima pamatyti normaliomis akimis ir kasdieniškiausioje būklėje. Vienintelis toks parodomas, pamatomas ar girdimas dalykas yra kalba ir bekalbiai jusliniai daiktai, o visokios dvasios, mąstymai, sąmonės niekuo nesiskiria, pavyzdžiui, nuo angelo, velnio arba skraidančių lėkščių. Tarp regimosios pradžios ir regimosios pabaigos, žinoma, turi operuoti grynąja kalba arba tokia kalba, kuri neturi jokio juslinio referento, nenurodo į jokį daiktą, bet pradžia ir pabaiga turi būti patikrinama, parodoma.

Atkreipk dėmesį ir į štai ką: netgi grynoji kalba, netgi neregimą ir neparodomą visuotinybę išreiškiantys žodžiai (pavyzdžiui, „dievas“, „dao“, „vienis“, „viskas“, „visata“, „atomas“) man duoti būtent kaip juslinės ir daiktiškos duotys, todėl aš galiu juos ne tik matyti ir girdėti, bet galiu juos net palaižyti, pauostyti ar net suvalgyti, pavyzdžiui, kai žodis „atomas“ bus suraitytas iš kremo ir uždėtas ant torto, kurį valgo fizikas atomininkas arba siroafrikiečių šamanas.

Taigi, klausiu dar kartą – kas, kada ir kaip matė ne žodį „sąmonė“, o pačią sąmonę, tariamai egzistuojančią atskirai nuo ją išreiškiančio žodžio? Koks jos egzistavimo būdas, jeigu atmetu kalbą? Aš nežinau koks. Niekas man į šitą klausimą neatsako, netgi pats Kantas, padarantis iš sąmonės fabriką ir sakantis, kad ji sutampa su apriorinėmis (nors tas kantiškasis a priori irgi duotas tik žodyje „a priori“) intelekto (dar vienas mistinis baubas!) kategorijomis bei pamatiniais principais. O kurgi duotos kategorijos „santykis“, „sintezė“, „substancija“ ir panašūs dalykai? Jie irgi duoti tik žodžiuose, daugiau jų niekur nėra. Kur duotas priežastingumo principas, kur duota dvasia, kur duotas intelektas, kur duoti pamatiniai intelekto principai? Viskas yra duota tik kalboje. Tai kur dar yra sąmonė? Bekalbės sąmonės nėra. Jeigu tik pradedu ieškoti bekalbės sąmonės, jau grimztu į murziną mistiką. Aš nemėgstu mistikos. Man tai ryškiausias mąstymo nesąžiningumo rodiklis. Todėl klausimas „Koks kalbos ir sąmonės santykis?“ man dabar nebekyla. Kadangi, kartoju dar sykį, sąmonė yra kalba, ir tai daug ką paaiškina.

Krikščionys labai pučiasi, kad, girdi, mūsų Dievas apsireiškė. Centrinė duotis yra apreiškimas. Ta proga aš užduosiu klausimą: o kuris Dievas neapsireiškė? Ar esama neapsireiškusio Dievo, nesvarbu, kas jis būtų – actekų Teskatlipoka, musulmonų Alachas, judėjų Jahvė ar lietuvių Perkūnas? Jei Dievas neapsireikštų jusliškai ir daiktiškai, kaip mes apskritai apie jį ką nors galėtume žinoti? Laukinio dievas apsireiškia per papūgą. Arba per žaltį. Arba per ąžuolą, kaip senuosiuose lietuvių tikėjimuose. Bet štai kur klasta. Tariama, kad yra du sluoksniai: ten kažkur, nepasiekiamoje anapusybėje, esama neapsireiškusio dievo, o čia jis jau apsireiškęs. Panašiai kaip mano žmona: dar prieš dešimt minučių ji egzistavo anapusybėje – kosmetikos parduotuvėje, o štai dabar sėdi virtuvėje prie stalo ir kalbasi su manimi jau apsireiškusi.

Žinoma, skiriasi Dievo apsireiškimo, tai yra įsijuslinimo, būdai: laukiniui toks įsijuslinimo būdas yra papūga, o krikščioniui – Biblija arba ikona, tačiau esminio skirtumo nematau, nes knyga, kaip medžiagos luitas ir kalbos sandėlis, yra juslinė duotis. Man labiau patinka Dievo apsireiškimas papūgos pavidalu, nes papūga gyva ir graži, o knyga tėra mirusios medžiagos krūva, – taigi, krikščionims nėra kuo girtis. Krikščionys aiškiai sako ketvirtojoje Evangelijoje – Žodis yra Dievas. ¹. Ne Dievo žodis, o Žodis yra Dievas. Šioje formuluotėje slypi savotiškas žmogaus prakeikimas, nes jis, kaip kalbanti būtybė, yra pasmerktas sudvejinti pamatinę savo buvimo pasaulyje situaciją – tarti, kad čia yra žodis, o už žodžio yra dar kažkas. Tačiau to Kažko negalima nei matyti, nei girdėti, nei apskritai pagauti kaip jusliškai akivaizdžios duoties, bet anapus juslinių duočių tėra Niekis, vadinasi, Dievas tėra Niekio vardas, beje, vienas iš tūkstančių, nes bet kuris žodis, apreiškiantis visuotinybę, galiausiai tėra Niekio vardas. Todėl Dievas, kaip Niekio vardas, niekuo nesiskiria nuo dao, šėtono, dvasios, kvanto, materijos ar sąmonės – visa tai tik Niekio vardai, nes aš tariu bet kurį iš šitų žodžių ir elgiuosi su jais lygiai taip pat, kaip, pavyzdžiui, su žodžiu „pirštas“, bet šitą žodį atitinka akimis pamatoma juslinė duotis, pirštas anapus žodžio „pirštas“, tuo tarpu anapus žodžio „dievas“ nieko nėra. Kai sakau žodį „pirštas“, mudviem aišku, kad šis žodis nėra tas pat, kas yra pats pirštas. Bet kada aš ištariu, teisingiau – ne aš, o kalba ištaria žodį „dievas“, tada situacija kardinaliai pasikeičia, nes anapus šio žodžio nėra jokio tą žodį turinčio atitikti pirštelio ar paukštelio. Kaip sakydamas žodį „pirštas“ turiu omenyje tikrą pirštą, lygiai taip pat naiviai darau projekciją sakydamas žodį „dievas“ ir turiu galvoje daiktą, kuris yra anoje pusėje, kažkur ar kažkaip anapus šio žodžio; bet iš tikrųjų taip nėra – nėra tokio daikto: Dievo anapus grynojo ir dar visiškai beprasmio žodžio „dievas“. Bet kalbos klasta daro savo juodą darbą: net tardama žodį „niekis“, ji verčia mane daryti minėtą sudvejinimo judesį ir už žodžio „niekis“ ieškoti paties Niekio.

Laukinis kur kas padoresnis ir intelektualiai sąžiningesnis už krikščionį arba astrofiziką. Jis sako: „Žaltys mano dievas“, arba: „Ąžuolas mano dievas“, ir kai tu jo paklausi: „Ar gali parodyti savo dievą?“, jis sako: „Taip, žiūrėk, štai ąžuolas.“ O kai tau sakoma, kad „Žodis yra Dievas“, o paskui priduriama, kad Žodis nesutampa su tikruoju bežodžiu Dievu, tai jau intelektualinis šarlatanizmas. Štai ta prakeikta lemtis, kitaip jos negalėčiau pavadinti, nes tai yra visų laikų kliedesių bei fanatiškiausių ir žiauriausių ideologijų šaltinis.

Baisus dalykas šis sudvejinimas, iš jo kyla ir minėta bekalbės sąmonės samprata. Juk dabartinė sąmonės samprata, ar ji būtų kantiška, ar hėgeliška, ar huserliška, ar vitgenšteiniška, yra grynai krikščioniška, nes išlieka neatleistinas sudvejinimas. Sakoma: žodis „sąmonė“ nesutampa su pačia sąmone. Tada aš sakau: kai laukinukas sako, kad jo dievas yra papūga, jis gali parodyti tą papūgą ir visai pagrįstai tarti, kad žodis „papūga“ nesutampa su žaliu raudonsnapiu bekalbiu paukščiu, bet kai man sakoma, kad sąmonė nesutampa su kalba, o pačios sąmonės savaime parodyti neįmanoma, tada aš nieko nebesuprantu ir sakau tiesiai – tu čia, broleli, užsiimi mistifikacijomis. Sąmonė ir yra kalba, arba, kaip aš mėgstu sakyti studentams, Dievas egzistuoja ir yra duotas vienintelėje vietoje – žodyje „dievas“. Krikščionys šiuo aspektu teisūs. Jeigu tu vadini Žodį Dievu, arba Dievą vadini Žodžiu – tvarka. Kaip sakytų mokslo kamerdineriai pozityvistai, tai yra protokolinis sakinys. Bet lygiai tas pat ir dėl sąmonės. Pati sąmonė egzistuoja tik vienintelėje vietoje – žodyje „sąmonė“. Niekur kitur sąmonės nėra. Bet prigimtinis žmogaus vergavimas kalbos stabams bet kurį žodį, kad ir žodį „dribla“, paverčia bekalbiu daiktu, ir nieko čia nepadarysi, nes kalba mus mulkina tiesiog fatališkai, ir būtent dėl šio mulkinimo pats žmogus gali būti pavadintas kalbos mulkiu, lygiai kaip ir religijų, ideologijų mulkiu, trumpai tariant, mito mulkiu, nes kalba ne kuria mitą, o pati yra mitas, pati gyvena tik mitinio mulkinimo būdu.

V.G. Kaip jau minėjote, ne vienas gali tokius jūsų teiginius priimti (ir priima) kaip ypač įžūlius. Bet, man atrodo, tik susitapatinęs su savo tyrimo objektu, tai yra gyvenantis taip, lyg visas gyvenimas esąs vien tik rimtas reikalas, gali manyti, kad svarstymai apie sąmonės ir filosofijos santykį tradicijoje yra įžūlūs. Bet juk nieko nėra baisiau kaip vien rimtas gyvenimas. Ar ne iš tokios laikysenos atsiranda baisiausi dalykai, fanatiškos pastangos trūks plyš rasti atitikmenį Niekio vardams? O kaip šioje perspektyvoje galima įterpti sielą?

A.Š. Filosofija prasideda nuo ironijos – tai pamatinis Sokrato principas. Jeigu nenušluoji visos mitinės, fanatiškos, teroristinės kalbos masyvo, tu nesi joks filosofas. Tada tu esi ideologas, tyrinėtojas, mokslininkas, tikintysis, bet ne filosofas, kuris apskritai turi niekinti kalbą, kartu žinodamas, kad ir pats yra kalbos vergas, niekaip negalintis pabėgti nuo jos mitinio gyvenimo ir turintis vartoti žodžius, kurių neatitinka joks juslinis bekalbis daiktas.

Štai pastaraisiais metais man prireikė žodžio „siela“. Siela yra bekalbė. Jeigu klaustumei, koks sielos ir kalbos santykis, tada jau galėčiau sakyti, kad tai nėra tas pat. Bet pabrėžiu – tokioje perskyroje nėra jokios mistikos. Todėl šia skirtimi sakau paprastą dalyką – siela yra mano sugebėjimas matyti. Sąmonė kaip kalbos mašina yra akla, o siela regi tai, kas nesu aš pats kaip kalbos subjektas. Kas mane sieja su varna ar šunimi? Sugebėjimas matyti. Kanto kalba sielą galėčiau pavadinti daiktu savaime, bet tai netikslu, kadangi sielos kaip juslinio daikto išvis nesama: siela – tai tuštumos ertmė, Niekio burbulas. Bet su kalba ji nesutampa. Apie sąmonę aš galiu pasakyti, kad tai yra kalba. Po sąmone glūdi, jeigu nori, sielos masyvas, bet tai tik Niekio masyvas. Vaizdingai šnekant, tuščia ertmė, kuri man leidžia matyti. Jeigu manyje nebūtų šios tuščios ertmės, nebūtų vietos nei kalbai, nei sąmonei, o svarbiausia – nebūtų vietos matymui. Tokiu aspektu klausimas apie sielos ir kalbos santykį yra prasmingas.

Aš nežinau, kiek dar čia gyvensiu, kiek kalbėsiu, kiek bandysiu ką nors suprasti, bet nujaučiu ar net žinau, kad bekalbės sielos vaizdinio išsamiai apmąstyti jau nebesuspėsiu, o tai galinga tema vien todėl, kad ji man sugrąžina lemtingą žodį, keliavusį per tūkstantmečius, bet dabar atmestą ir išjuokiamą technomokslo šamanų. Štai kodėl aš nemėgstu vadinamojo moderno ir jo pseudofilosofijos, kuri (pavyzdžiui, Hume’as, Kantas arba Husserlis) visai nubraukia sielą ir viską sutapatina su sąmone. O sąmonė yra kalbos mašina. Pati kalba yra mašininės prigimties. Tai mūsų mašininė pusė. Siela yra mūsų gyvastingoji pusė. Ji mane sieja su gyvūnais.

Matyt, nėra intelektualiai nesąžininga tarti, kad manyje yra toji vieta, kuri leidžia man matyti daiktą kaip daiktą arba Kitą kaip Kitą, kuri man leidžia ir matyti, ir suprasti, kad štai tos durys nesu aš, kad tai yra Kita, todėl tokia nuostata priešinga visokiems orientalistiniams kliedesiams (Tat tvam asi). Siela yra tai, kas atriboja mane nuo daiktų. Ji yra tai, kas įterpia Niekio nekaltybės plėvelę tarp manęs ir bekalbio daikto. Bet kartu ji yra tai, kas mane sugiminiuoja su bekalbiais daiktais, pirmiausia, žinoma, su gyvaisiais. Sielos požiūriu varna, šuo arba papūga nuo manęs niekuo nesiskiria: jie irgi mato daiktus, be to, juos supranta, lygiai kaip ir „Dievo paveikslas“. Šis dalykas absoliučiai akivaizdus. Pavyzdžiui, aš ruošiuosi vesti pasivaikščioti šunį, jis iš karto tai supranta, nors ir nesugeba kalbėti. Kalbos nėra, o bendra patirtis yra. Vadinasi, ir šuo, ir aš turime kažką tokio, kas mus esmingai sieja. Tas kažkas nėra sąmonė, nes šuo nekalba, bet supranta tai, ką suprantu ir aš. Prisiminkime, jau graikai žinojo, jog mes, aš ir šuo, turime sielą. Daug apie tai yra rašę ir Platonas, ir Aristotelis, paieškojęs gal ir galėčiau pagrįsti šią, pavartosiu bjaurų žodį, hipotezę, surasčiau ir tai, kas ją paneigtų. Bet tai, ką sakau apie sielą, yra akivaizdu. Aš dar sykį kartoju – tai akivaizdus teiginys: aš matau.

Remdamasis šiuo teiginiu, galiu iškelti dar vieną mintį, kurią jau minėjau. Vis dėlto, kadangi esu ir kalbos mašina, esu susvetimėjęs su daiktais labiau nei bekalbiai gyvūnai. Aš galiu suvokti, nors nebūtinai turiu tai daryti, kad šuo yra visiškai Kitas mano atžvilgiu, kad jis yra visai kitoks padaras. Galiu suvokti, kad ąžuolas yra visiškai kitoks negu aš. Ar jie gali atlikti panašų judesį, aš nežinau, nedrįstu šito teigti. Bet aš suvokti galiu. Vadinasi, yra kažkas tarp manęs ir ąžuolo, kas mane nuo jo radikaliai atskiria. Tą kažką aš ir vadinu Niekiu, arba Niekio nekaltybės plėvele – sielos darbo padariniu. Kalba sudrasko šią plėvelę, įveikia mano susvetimėjimą su Kitu, ir dažnai atrodo, kad jo iš viso nebėra. Geriausias tokio įveikimo pavyzdys yra vadinamoji Rytų išmintis. Tie Rytų šamanai visi taip ištirpę mite, taip susitapatinę su kalba, kad jau nebemato, jog stalas nesu aš, tu irgi nesi aš, mes atskirti neperžengiama praraja, todėl tatas visai nėra asilas [aliuzija į Tat tvam asi – V.G.].

Pirminė žmogaus būklės šioje žemėje duotis yra absoliutus susvetimėjimas, ir aš matau, kad tai yra mūsų sielos, o ne sąmonės darbas. Pakartosiu: sąmonės, kaip savarankiškos kvazirealybės, problemos nėra ir negali būti, tai pseudoproblema, moderno mitas. Ji galėtų kilti maždaug dar kūdikio, šamano, ekstrasenso, astrologo mąstymo lygmenyje.

Sugrįžkime vėl prie autoritetų. Platonas aiškiai sako, kad mąstymas yra sielos pokalbis su pačia savimi, taigi – tylioji kalba. Galima sakyti ir taip: mąstymas yra sąmonės pokalbis su pačia savimi, arba kalbos pokalbis su pačia savimi. Kai sąmonė ar mąstymas atskiriami nuo kalbos, reikia išradinėti visokiausius mąstymus pilvu, skrandžiu, smegenimis arba net – kaip Holivude ir Ekrane – pasturgaliu. Tada aš vėl klausiu – kas yra mąstymas, jeigu aš jį atskiriu nuo kalbos? Tik bandant išsisukinėti nuo aiškaus atsakymo galima sakyti, kad tai kažkoks viduriavimo būdas, kažkoks burbuliavimas. Mąstymas, sąmonė, kalba yra tapatūs dalykai. Aš galiu akivaizdžiai tai patikrinti. O kad yra koks nors mąstymas, kuris nesutampa su kalba, aš negaliu patikrinti.

V.G. Aptarta sąmonės ir kalbos sąsaja užaštrina jūsų išskleistą „filotopijos“ sąvokos turinio problematiką. Kas nors gali sakyti taip: „Ai, čia Šliogeris susigalvojo žodį, bet jis nieko ypatinga ir nereiškia, neliks Šliogerio, neliks ir žodžio, o tuo labiau jam teikiamo turinio.“ Šiuo hipotetiniu teiginiu noriu pasakyti, kad galima manyti, jog šio žodžio prasminis turinys pasidarys nesuprantamas. Bet žodžio turinys nėra tik sąmonės reikalas, tai yra supratimo, mąstymo, tik kalbos problema. Žodis nėra tik semantinis. Ar nemanote, kad jis išreiškia atitinkamą bendrosios patirties pulsą?

A.Š. Atsakydamas į tavo klausimą, prisiminsiu tokią istoriją. Kai parašiau knygą „Būtis ir pasaulis“… Tiksliau sakant, sudėjau į knygą fragmentus, nes ji nebuvo rašoma kaip knyga, tiesiog užrašydavau fragmentines mintis – skaitydamas, tualete tupėdamas, atėjus į galvą kokiai kalbos figūrai, – paskui tuos užrašus paprasčiausiai sudėsčiau į visumą pagal giminystę, ir galiausiai visa tai virto knyga, vientisu organizmu, nes tuose fragmentuose esama centrinės idėjos, pagrindinės ašies, o ta ašis yra filotopija. Bet štai ką aš anuomet ir dar daug metų jaučiau: ši knyga kvepia utopija. Pačia primityviausia, maždaug kampaneliško ar romantiško stiliaus utopija – kad būta idealaus kaimo, kur žmonių santykiai puikūs, žmogus konkretus ir doras, nes (kaip sako Algirdas Patackas, „lietuviai iš prigimties dori“) kaimiečiai yra labai dori ir visais atžvilgiais puikūs žmonės. Šis rūtų darželio vaizdas man dabar šleikštus. Žinoma, lyg ir nenorėjau pasakyti, kad kaimietis kaip antropologinis tipas pranašesnis už miestietį, ypač už megalopolio gyventoją. Tačiau šitokia utopinė gaida toje knygoje labai ryški. Tada galvojau maždaug taip: na, gerai, tu pasiilgai Alksniupių ir štai parašei knygą, bet juk ir Alksniupiuose matei bjaurių dalykų, tad gal tavoji filotopija tėra romantiškas miražas: juk tave vedė tokia utopinė vieta, kurios ne tik niekur nėra, bet niekada nė nebuvo. Ir tik pamažu, per daug metų (ypač rašant „Niekį ir Esmą“, o gal ir anksčiau) atsirado įžvalga, kad žmogus, kaip mirtinga, ribota, prie juslinių duočių neatsiejamai pririšta būtybė, realiai gyvena vietovėje-šiapus-juslinio-horizonto, visada ir visur, dabar irgi, nepaisydamas visų globalizacijų. Aš, kaip juslinio horizonto fatališkai apribota būtybė, tik virtualiai, kalba ir kalboje, galiu peržengti juslinį horizontą ir skrajoti virtualybės dausose, o realiai, kaip štai šitas kūniškas individas, esu fatališkai įšaknytas akivaizdaus juslumo krešulių vietovėje. O toks metafizinis faktas jau nėra jokia utopija, tai pamatinė mirtingojo būklė šioje žemėje, pamatinis jo ribotumas.

Visi tą ribotumą sieja su laiku, sakydami, kad, girdi, žmogus mirtingas, jis trumpaamžė būtybė. Bet aš nežinau, ar kas nors būtų aiškiai pamatęs, jog žmogus yra ribota, baigtinė būtybė ne tik vadinamajame laike, bet ir erdvėje, išskyrus galbūt tik Platoną, kuris sako, kad aš gyvenu Oloje, apribotas horizonto linijos. Ir jokiais lėktuvais, traukiniais, automobiliais ar erdvėlaiviais iš tos Olos pabėgti negaliu, visada ir visur esu pasmerktas būti po debesėtu dangaus kupolu ir ant žaliuojančios žemės pagrindo, taigi būtent vietovėje-šiapus-juslinio-horizonto, nesvarbu, kaip ta vietovė vadintųsi – Atėnais, Jeruzale, Alksniupiais ar Vilniumi. Būti visą laiką pririštam prie juslinių duočių yra pamatinė mano, kaip baigtinės ir ribotos būtybės, būklė. Aš niekaip negaliu pabėgti nuo juslinės artumos. Net jeigu būčiau krikščionių asketas fanatikas, net jei sakyčiau, kad šis jusliškai akivaizdus pasaulis tėra Majos skraistė, o tos juslės mane apgaudinėja, jei užsidaryčiau į bunkerį (celę), pasilikdamas gultą, stalelį, žvakę ir Bibliją, retkarčiais gaudamas vandens puoduką ir duonos kriaukšlę, vis tiek likčiau uždarytas savo baigtinumo vietovėje-šiapus-jusliniohorizonto. Matai, be vandens šlako, duonos kriaukšlės ir Biblijos, kuri irgi yra juslinė duotis – toks pat visavertis daiktas, kaip ir plyta, – ir be bunkerio sienų, lubų ir grindų vis tiek negalėčiau apsieiti, vadinasi, vėlei likčiau šiapus-juslinio-horizonto. Nors tas horizontas neįtikėtinai susiaurėtų, taptų dirbtinis, jis vis tiek liktų. Taigi nesvarbu, ar vienuolio celė, ar Alksniupių kaimas, ar Niujorkas, kurio iš tikrųjų nėra, nes aš negaliu pamatyti tokio dalyko kaip Niujorkas, net jeigu ten ir būsiu, nes ne Niujorke tu esi, esi tik kokiame nors Manhatano „distrikte“ ar prie kokio nors kekšyno.

Kad galėčiau sakyti kaip dabar, aiškiai ir be mistifikacijų, man reikėjo daug metų, bet aš įveikiau tą pirmojoje knygoje esantį utopizmą, pririštą prie tradicinio lietuviškojo kaimo. Toje knygoje dar jaučiamas labai stiprus sentimentalumas, nostalgija, ilgesys, visokiausi gražūs vaikystės prisiminimai. Vėliau aš supratau, kad tiesiog pirmąkart pabandžiau apmąstyti pamatinės žmogaus būklės šioje žemėje konstantą, dalyką, kurį žinojo jau graikai, o po jų toji konstanta buvo užmiršta. Tie bepročiai siroafrikiečiai, krikščionys, technomokslo šamanai, sofistai, pranašai, ekstrasensai jau du tūkstantmečius skelbia, kad tu lyg koks angelas gali vienu metu ir čia sėdėti, ir Marse (arba Idealybėje, arba Anapusybėje) vaikštinėti arba kaip koks nors krikščionių šventasis, pasibalnojęs angelą Gabrielių, nuskristi į septintąjį dangų. Dabar savo pamatinę įžvalgą dar vadinu „Platono ola“, nes graikai horizonto ribą žinojo, todėl, man regis, Platoną ne šiaip sau pritempiu prie savosios filotopijos. Juk esama keleto platonų: vienas tas, su kuriuo įeini į dialogą skaitydamas „Valstybę“, o kitas yra siroafrikietiškasis, neoplatoniškasis ar krikščioniškasis, iškraipytas [chrestomatinis idealizmo pradininkas – V.G.], arba germaniškasis platonas, paverstas kliedėtoju [neokantininkų interpretacija – V.G.]. Paskui visokie deridos, delezai spardo Platoną, juokiasi, sako: metafizikas, skelbęs, kad kažkur sklando Angelai, o mes turime įveikti šitokią spiritualistinę metafiziką. Paskaityk „Valstybę“, ten šitokių Platono kliedesių nėra. Olos aprašymas labai aiškus. Platonas sako: tu gali išeiti iš Olos – aš tai vadinu teoriniu atsitraukimu nuo daiktų – tai tu gali padaryti, nes jau ir taip esi susvetimėjęs su daiktu, tik reikia sunaikinti bekalbiam daiktui užmaukšlintą kalbos drabužį, jį nurengti, ir išeisi iš Olos. Bet, sako, tu turėsi sugrįžti, tu nesklandysi deimantiniame Eidų-Angelų danguje. Viskas labai paprastai pasakyta. Platono Ola nėra jokia alegorija – tai visiškai blaivus mūsų, baigtinių ir juslumo košėje įklimpusių būtybių, žemiškosios būklės nupasakojimas. Horizonto apribojimas nėra joks dirbtinis Platono išradimas, o jeigu jį laikysime graikybės koncentratu, tada aš esu grynas platonistas.

V.G. Platono Olos alegorijos epizode iš tikrųjų išreiškiama pamatinė žmogiškosios patirties įvardijimo įkrova, pastanga atskleisti žmogiškąją patirtį ir nupasakoti jos struktūrą. Kai kalbėjome apie šuns ir žmogaus bendramatę patirtį, prisiminiau tokį pavyzdį, arba liaudies išminties teiginį. Sakoma, kad ir kur paliksi katiną, jis vis tiek sugrįš į namus. Ar tai reiškia, kad jis taip pat turi tą filotopijos patirtį?

A.Š. Žinoma, turi. O paukščiai? O lašišos? Lašiša išneršia, jos vaikelis išsirita iš ikrelio, pavyzdžiui, Meros upelyje, ir išplaukia į vandenynus. Ateina laikas neršti ir jos grįžta į tą pačią vietą, kur gimė. Išneršia ir numiršta. Tai neįtikėtina. Bet ir visi kiti lygiai taip pat – ir paukščiai, ir šuneliai, į savo lizdą sugrįžta gandrai, sugrįžta į savo vietas tie patys kikiliai, tie patys žvirbliai, tos pačios žaliukės, tie patys bukučiai ar dar kas nors. Gamtoje valkatų nėra. Tik žmogus gali tapti valkata, iš tikrųjų jis ir yra kosminis valkata. Nėra jokios laukinės gamtos, kaip girdime sakant miesčionis. Paukščiai, žvėrys, net vabzdžiai – visi jie turi namus ir prisirišę prie konkrečios vietovės.

V.G. Jie visi yra naminiai?

A.Š. Galima pasakyti ir taip – naminiai. Nebent juos galima ištvirkinti, demoralizuoti, – o tai ir daro žmogus, hominizuodamas gamtą, nežmogiškumo masyvus; taip, tik žmogus demoralizuoja gamtą. Kaip žmogų galima demoralizuoti, kaip jis gali degraduoti, taip ir gyvūnas degraduoja, ypač patekęs į žmogaus rankas. Tada jis išsigimsta. Bet jeigu gyvūnas yra natūralus, tada jis naminis, o tai reiškia, kad ir jam galioja horizonto linija. Iš to galima padaryti ištisą gyvūno metafiziką, pavyzdžiui, apmąstyti gyvūno ir jo gimtosios teritorijos santykį arba kasmetinio paukščių sugrįžimo į tėvynę motyvą. Žinoma, pozityvistas pasakys, kad tai savisaugos instinktas. Na ir kas? Na, taip, galų gale aš, prisirišęs prie savo tėviškės žemės, irgi galiu pasakyti – taip, tai savisaugos instinktas. O kas čia bloga? Tai gerai. Na, nebent tu jau išprotėjai, virtai technozombiu, Ekrano vergu ar holivudiniu barbaru arba žiaurių aplinkybių buvai priverstas tapti žmogumi be Tėvynės. Summa summarum, man regis, visa tai akivaizdu, jei dar nesi tapęs globalistinių haliucinacijų ar technomito auka.

 

Pirmoji publikacija: Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas, „Pokalbiai apie esmes“, 2013, Vilnius: Tyto Alba, p. 23-66.

 

Susiję įrašai:
Pokalbiai apie esmes. Apie meną
Pokalbiai apie esmes. Apie vietą
Pokalbiai apie esmes. Apie Niekį
Pokalbiai apie esmes. Apie laisvę
Pokalbiai apie esmes. Apie totalitarizmą
Pokalbiai apie esmes. Apie religiją ir mokslą
Pokalbiai apie esmes. Apie filosofo egzistencinį tipą
Žaltvykslės nihilistinių ūkų horizonte
Nostalgiškos pajautos krūvis. Negatyvumo vektorius su Arvydu Šliogeriu
Transcenderas, norėjęs suprasti daiktų ir kalbos santykį: Arvydo Šliogerio atminimui

 

Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.

…

1. Evangelija pagal Joną, Jn 1: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas.“ Vertė Česlovas Kavaliauskas. – V. G.