Žydiškoji Heideggerio recepcija

Danielis M. Herskowitzas, knygos Heidegger and His Jewish Reception („Heideggeris ir jo žydiškoji recepcija“, 2020) autorius, nagrinėja vaisingą ir intensyvų žydų ryšį su vienu svarbiausių ir prieštaringiausių šiuolaikinių filosofų Martinu Heideggeriu (1889–1976). Įtraukdamas šį ryšį į platesnį intelektualinį, kultūrinį ir politinį kontekstą, jis apibūdina pagrindinius modelius ir įvairias žydų reakcijas į Heideggerį. Autorius parodo, kad žydų mąstytojai per traukos ir atstūmimo dialektiką sukūrė žydiškumo versiją, siekdami rasti išeitį iš bendros jų pasaulį kamuojančios krizės, kuri, jų manymu, buvo įkūnyta Heideggerio gyvenime ir mąstyme. Neužmerkdami akių prieš Heideggerio antisemitizmą ir nesinaudodami juo kaip pasiteisinimu nepaisyti jo filosofijos, jie galynėjosi su jo egzistencine analitika ir tuo, ką laikė jos religiniais, etiniais ir politiniais trūkumais. Ironiška, bet Heideggerio mintis pasirodė esanti derlinga dirva iš naujo suvokti, ką reiškia būti žydu šiuolaikiniame pasaulyje.

 

 

ŽYDIŠKOJI HEIDEGGERIO RECEPCIJA
Pokalbis su Danieliu M. Herskowitzu

 

Kodėl Heideggeris buvo svarbus?

Heideggeris pasirodė filosofinėje arenoje Vokietijoje tarpukariu – laikotarpiu, kuris buvo ir politiškai nestabilus, ir intelektualiai produktyvus. Tuo metu bandyta sukurti naujus būdus mąstyti apie kai kuriuos esminius filosofinius ir religinius klausimus. Tai apima naują mąstyseną apie žmogaus egzistenciją, žmogaus ir dieviškumo santykį, politiką, teisę ir kitką. Daugeliui aktualiausios problemos buvo susijusios su individo subjektyvumu, konkrečiu laiko egzistavimu, sprendimu ir autentiškumu. Šis egzistencinis jautrumas reiškė ne tik proto viršenybės atmetimą, bet ir pasibjaurėjimą metafizikos abstrakcijomis. 1927 m. Heideggerio veikalas „Būtis ir laikas“ [Sein und Zeit], kuriame pateikta skvarbi istorinės žmogaus egzistencijos pasaulyje analizė ir „autentiškumo žargonas“, jį beveik per naktį pavertė pagrindiniu šios filosofinės perspektyvos atstovu.

Kokia buvo žydiškoji recepcija Heideggerio mąstymo atžvilgiu?

Jei didžioji dalis viduramžių žydų filosofijos pagrįstai suvokiama kaip veikianti dominuojančiame Aristotelio šešėlyje, nulemta jos sampratų, galimybių ir ribų, ir tas pats pasakytina apie XIX amžiaus žydų mąstymą bei Kantą, tai praėjusį šimtmetį būtų galima pavadinti „Heideggerio amžiumi“ žydiškame europietiškame mąstyme.

Šiai bendrai perspektyvai pritarė daugelis jaunų žydų mąstytojų, bandžiusių pergalvoti ir performuluoti žydiškumą pagal šias linijas, ir daugelis Heideggerį laikė mąstyti verčiančiu ir iššaukiančiu mąstytoju, kuriam ir pritarta, ir prieštarauta. Taigi nieko stebėtino, kad didelę Heideggerio filosofijos įtaką patyrė daugelis to laikotarpio besiformuojančių mąstytojų – Martinas Buberis, Franzas Rosenzweigas, Gershomas Scholemas, Hannah Arendt, Maxas Brodas, Margarete Susman, Leo Straussas, Hansas Jonasas, Abrahamas Joshua Heschelis, Josephas B. Soloveitchikas, Emmanuelis Levinas ir daugelis kitų (įskaitant vėlesnės kartos mąstytojus, tokius kaip Emilis Fackenheimas bei Michaelis ir Edith Wyschogrodai).

Leo Straussas, pasakodamas apie savo ankstyvuosius studentavimo metus Vokietijoje, daugeliui pasakojo: „Niekas mūsų taip stipriai nepaveikė tais metais, kai mūsų protai įgavo ilgalaikes kryptis, kaip Heideggerio mąstymas. Tuo tarpu visi kiti jaunosios kartos išsilavinę žmonės buvo arba visiškai užvaldyti Heideggerio, arba, būdami beveik visiškai jo užgožti, ėmėsi gerai apgalvotų, bet neveiksmingų prieš jį nukreiptų užnugarinių veiksmų“ (An Unspoken Prologue [„Neišsakytas prologas“], 450).

Žinoma, 1933 m. vieša Heideggerio parama Hitleriui, dėl kurios jis atsisakė viešai gailėtis, kartu su įsitikinimu, kad jo politika yra kilusi iš jo filosofijos, padarė žydų įsitraukimą į jo mąstymą nepaprastai varginantį ir skausmingą. Tačiau stebina tai, kad Heideggeriui pavyko atgauti savo išskirtinį filosofinį statusą po Antrojo pasaulinio karo bei Holokausto tiek bendrame, tiek žydų mąstymo pasaulyje. Įdomu matyti, kaip Buberis, Straussas, Levinas ir daugelis kitų toliau ieškojo pokaryje publikuotų Heideggerio darbų ir į juos atsiliepė savo rašiniais. Taigi ne tik ankstyvoji Heideggerio filosofija, labiau orientuota į egzistenciją, bet ir vėlesni jo apmąstymai apie kalbą, poeziją, dievus ir techniką buvo labai naudingi žydiškajam mąstymui.

Iš visų mąstytojų būtent Heideggeris paliko gilią, neišdildomą žymę XX amžiaus Europos žydų mąstyme. Žydų mąstytojų, kuriems Heideggerio filosofija atrodė verta rimto ir pakartotino svarstymo, sąrašas neleidžia teigti kitaip. Tačiau šis „svarstymas“ atsirado kaip įvairių intelektualinių mainų, tokių kaip identifikavimas, įtraukimas, derybos, kritika ir atmetimas, forma.

Ar galite trumpai aptarti, kaip Martinas Buberis reagavo į Heideggerį?

Buberis dešimtmečius žavėjosi ir konfrontavo su Heideggeriu. Buberio draugas Werneris Kraftas įsiminė vieną pokalbį su Buberiu, kai šis kritikavo Heideggerį: „Tada Buberis pasakė: ‘Pagrindinė Heideggerio idėja yra klaidinga’, bet man susidarė įspūdis, kad jis […] negali išsivaduoti nuo Heideggerio.“

Įprastas būdas įrėminti Buberio kritinį ryšį su Heideggeriu yra toks: Buberis apkaltino jį pateikiant žmogaus egzistencijos paveikslą, kuris iš esmės yra uždaras ir negali paaiškinti ar susidurti su „Tu“, kitu, kuris nėra „patybė“ – ar tai būtų kitas žmogus, ar „amžinasis Tu“, Dievas. Buberio terminologijoje Heideggerio patybės versija yra „monologinė“. Kaip alternatyvą Buberis pateikė savo „dialoginį“ žmogaus egzistencijos pasakojimą, kur tai, kas prasmingiausia, vyksta „tarp“, o patybė visiškai susiformuoja tik susitikime su kitu ir per jį.

Šis pristatymas nėra neteisingas, bet, mano manymu, tai tik vienas iš daug platesnės Buberio ir Heideggerio konfrontacijos aspektų. Galiausiai matome, kad Buberio kritiškas susidūrimas su Heideggeriu ne tik sutelkė dėmesį į Heideggerio patybės sampratą, bet ir nukreipė visą jo supratimą apie tai, kaip mes, žmonės, gyvename pasaulyje.

Buberis suprato, kad Heideggerio filosofija turi pavojingų egzistencinių, teologinių, moralinių ir politinių išsišakojimų, ir priešintis jai buvo nepaprastai svarbu. Vykdydamas šią konfrontaciją, Buberis apkaltino Heideggerį „magija“, t. y. prievartinio ir utilitarinio požiūrio į pasaulį skatinimu, bei teigė, kad jo filosofija veda į nacizmą ir nihilizmą. Buberis taip pat bandė įtraukti Friedricho Hölderlino, kurį Heideggeris laikė vokišku poetu, poeziją savo dialoginei minčiai.

Tačiau Buberis vis tiek labai gerbė Heideggerį, tvirtindamas, kad jis prilygsta tokiems mąstytojams kaip Kantas ir Hegelis, bet Buberis taip pat plėtojo savo alternatyvą Heideggeriui, remdamasis prielaidomis ir klausimais, kuriais dalijosi su Heideggeriu.

Tiek Buberis, tiek Heideggeris manė, kad šiuolaikinį gyvenimą ryja techninis požiūris į pasaulį ir kad tai sukūrė nuskurdintą gyvenimo būdą. Šiame kontekste Heideggeris kalba apie būtinybę ugdyti tam tikrą artumą ir suderinamumą su pasauliu, gyvenimo būdą, kuris nėra prievartinis tam, kas „yra“, bet yra neatlygintinai duodantis ir atliepiantis. Jis tai vadina „poetišku gyvenimu“.

Buberis juda lygiagrečia kryptimi, siekdamas pasipriešinti Heideggeriui. Jis pasisako už žydišką dialogo alternatyvą, kurią vadinu „pranašišku gyvenimu“, – ištikimą atvirumą artimam susitikimui su Dievo ir kito asmens pilnatve bei esatimi. Buberiui tokio dialoginio egzistavimo pavyzdys buvo Biblijos pranašai.

Kaip savo teologijoje Heideggeriu remiasi Alexanderis Altmannas?

Altmanno ankstyvoji pažintis su Heideggerio kūryba XX a. 4-ajame dešimtmetyje yra vienas įdomiausių ir labiausiai stebinančių žydų susidūrimų su filosofu. Tai vyko dar prieš tai, kai tapo žinoma apie Heideggerio ryšį su Hitleriu, ir dėl to parodo, kaip originalus žydiškas mąstymas buvo plėtojamas per konceptualias struktūras, kurios tuo metu buvo įtikinamos, ir kaip galbūt galėjo atrodyti žydų susidūrimai su Heideggeriu, jeigu politiniai ir moraliniai veiksniai nebūtų jų padarę neišvengiamai keblių.

Pavyzdžiui, vienoje esė Altmannas plėtoja teiginį, kad judaizmas remiasi dviem pagrindinėmis ir partikuliaristinėmis sąvokomis – apreiškimo, kaip halacha, ir žydų tautos supratimu. Siekdamas pagrįsti pastarąjį teiginį, jis nurodo „Būties ir laiko“ 74 skyrių, kuriame Heideggeris nusako, kaip autentiška individo egzistencija dalyvauja platesniame bendruomenės ir kartos kontekste. Heideggeris, kaip savo perspektyvos dalimi, remiasi daugybe folkiškų [vok. Völkisch / angl. volkish] sąvokų, kad apibūdintų bendruomeninį autentiškumo aspektą, pavyzdžiui, „Volk“, „bendruomenė“, „kova“, „lemtis“, „likimas“, „paveldas“ ir kt.

Altmannas teigia, kad Heideggerio sąvokos gali būti puikiai pritaikytos žydų egzistencijai: Volk yra žydų tauta, jų „paveldas“ yra Tora ir halacha, o jų „likimas“ yra išgyventi Dievo žodį savoje istorinėje egzistencijoje. Tik būdamas platesnės istorinės bendruomenės narys, susaistytas tradicijų ir vedamas užduoties, žydas gali pasiekti autentiškumą.

Tai, kaip Altmannas suvokia Heideggerį, verta dėmesio bent dėl dviejų priežasčių: pirma, jis prieštarauja įprastam aiškinimui, pagal kurį Heideggerio filosofija laikoma konceptualiai susijusi su krikščionybe. Anot Altmanno, folkizmas [vok. Völkismus / angl. volkism] Heideggerio filosofiją paverčia tinkamesnę žydams, o ne krikščionims, nes žydai yra organinis Volk, kai tuo tarpu krikščionys yra Bažnyčia, teologinis konstruktas; antra, Altmannas tapatinosi su folkiškais elementais Heideggerio mąstyme, tais pačiais elementais, kurie Heideggerį nukreipė į žydų neapkentusią politinę partiją, kuri sukūrė filosofinę schemą, pašalinančią žydus.

Kaip Heideggerį atliepia Abrahamo J. Heschelio Who is Man? („Kas yra žmogus?“)

Heschelio Who is Man? turėtų būti skaitomas kaip bandymas atremti teologinį susidomėjimo Heideggerio filosofija antplūdį, kuris vyko Jungtinėse Valstijose 6-ojo dešimtmečio pab. ir 7-ajame dešimtmetyje. Heschelis priešpastato savo biblinę žydų teologiją tam, ką laiko Heideggerio pagonybe. Jo pagrindinės prielaidos yra šios: bet kokia sistema, neigianti esminį ryšį tarp žmonių ir neišreiškiamo Dievo, asmeninio, gailestingo ir reiklaus biblinio Dievo, galiausiai yra nihilistiška ir susieta su pagonybe. Heschelio supratimu, toks pagoniškumas ir nihilizmas pasireiškia Heideggerio susisaistymu su būtimi ir jo bedieviška žmogaus egzistencijos analize. Heschelis teigė, kad Heideggeris, nenurodydamas Dievo, negali pasiūlyti įtikinamo autentiškumo aprašymo ar moralinio etalono veiksmui įvertinti. Jo supratimu, žmogus pagal Heideggerio bedievišką sistemą gali tik „būti“, o ne „gyventi“ kaip moralinė būtybė. Heideggeriui būdinga tai, ką Heschelis vadino „ontocentriniu keblumu“ [ontocentric predicament], kai pirmenybė teikiama nuasmenintai „būtybei“, kuri negali paaiškinti tikrojo žmonių žmoniškumo, moralinio jų egzistavimo šaltinio ar sukurtos pasaulio prigimties.

Ranka rašytoje pastaboje, kurią radau Heschelio archyve Diuko universiteto bibliotekoje, Heschelis apie Heideggerį rašė: „Problema yra ne pati būtis, nes būtis yra metafizikų išradimas. Buvimas pasaulyje, kaip žmogaus egzistencijos išraiška, sukausto žmogų ir apriboja problemą. Tikroji problema yra buvimas su Dievu.“

Heideggeris Hescheliui išreiškė tai, ką jis laikė religiniu ir moraliniu šiuolaikinio sekuliarizmo bankrotu ir kai kuriomis giliomis Vakarų filosofijos ydomis. Heideggeris patvirtino Heschelio įsitikinimą, kad pasauliui labiausiai reikia biblinio Dievo, kurio patosas ir rūpinimasis žmonėmis suteikia jų gyvenimui vertę ir prasmę bei įgalina moralinį darbą atpirkimo link.

Reikia pažymėti, kad Heschelio Heideggerio analizė remiasi įvairiais klaidingais Heideggerio požiūrio pristatymais. Tiesą sakant, yra keletas svarbių klausimų, į kuriuos abu mąstytojai žvelgia vienodai, o kai kurios „biblinės“ alternatyvos, kurias Heschelis siūlo kaip priešpriešą Heideggerio filosofijai, primena tikrąją Heideggerio poziciją. Nepaisant to, jo kritiškas požiūris į Heideggerį mus daug pamoko apie tai, kaip Heschelis suprato jį supančio dvasinio pasaulio iššūkius.

Kaip vienoje savo esė Heideggeriu remiasi ravas Yitzchakas Hutneris?

Ravas Hutneris savo rašiniuose rėmėsi įvairiais šaltiniais – žydiškais ir kitais. Nuo pat pradžių jį domino egzistencijos, autentiškumo, laisvės, laikiškumo ir patybės klausimai, o jo rašiniuose yra įvairių sankirtų su egzistencialistine perspektyva, kuri iškilo pirmaisiais XX a. dešimtmečiais.

Pavyzdžiui, bandydamas susitaikyti su gyvenimo prasmės klausimu, atsižvelgiant į gresiantį mirties faktą, Hutneris pasisavino – ir taip pat originaliai pritaikė – heidegeriškąją „būties-myriop“ [vok. Sein-zum-Tode / angl. being-toward-death] sampratą, norėdamas sukurti žydišką egzistencinį požiūrį į gyvenimą po mirties, „būtį-prisikėliop“ [being-toward -resurrection].

Hutneris kartu su Heideggeriu tikėjo, kad autentiška egzistencija kyla iš tam tikro požiūrio į mirtį ir ateitį. Tačiau, priešingai nei Heideggeris, kuriam mirtis užantspaudavo egzistencijos horizontą, Hutneris tvirtino, kad tikrasis autentiškumas įgyjamas patiriant mirties baimę ir ją įveikiant, žengiant anapus mirties link prisikėlimo ir amžinybės. Hutneriui mirties horizontas, tikras egzistencinio nerimo šaltinis, yra labai svarbus autentiškumui, tačiau tinkamai suprastas jis atveria tolesnį horizontą – eschatologinį gyvenimo po mirties horizontą. Hutnerio „būties-prisikėliop“ samprata yra ne tik rėmimasis Heideggeriu žydų ortodoksų mąstymo labui, bet ir individualizuotas egzistencinis pritaikymas: „Prisikėlimas“ patvirtina autentiško ir prasmingo gyvenimo galimybę mirties akistatoje. Tokiu būdu Hutneris sutvirtina autentiškumą mirties akivaizdoje ir įsipareigojimą tradiciniam judaizmui, nes įsakymų laikymasis yra „bilietas“ į prisikėlimą ir todėl tai yra religinė priemonė ir tikslas autentiškumo siekiančiam žydui.

Kaip rabinas Josephas B. Soloveitchikas ir Heideggeris remiasi Kierkegaardo momento idėja?

Tiek Soloveitchikas, tiek Heideggeris (kaip ir daugelis kitų mąstytojų) plėtojo Søreno Kierkegaard’o „momento“, arba „akimirksnio“, sampratą. Nemanau, kad Soloveitchikas rėmėsi Heideggeriu. Kai kurie mokslininkai sukūrė Soloveitchiko ir Heideggerio ryšį, bet, mano manymu, tai yra paralelė per Kierkegaard’ą.

Kierkegaard’ui „momentas“ yra religinis ir egzistencinis savęs perkeitimo įvykis, vykstantis išskirtiniu amžinybės paliestu atveju. „Momentas“ pagrįstas laiko samprata, kuri skiriasi nuo įprastos, kasdienės. Čia laikas nesuvokiamas kaip dabarties momentų seka, kurioje „amžinybė“ reikštų begalinį šių „dabar“ momentų skaičių.

Atvirkščiai, į laiką žvelgiama iš egzistencinės ir patirtinės perspektyvos, o „momentas“ yra sankirta tarp momento laike ir amžinybės. Kitaip sakant, laikas čia matuojamas ne kiekybiškai, o kokybiškai; amžinybė yra pilnatviškas laikas, visumos ir užbaigtumo momentas, apimantis praeitį, dabartį ir ateitį.

Soloveitchikas knygoje Halakhic Man („Halachiškas žmogus“) modeliuoja savo atgailos pasakojimą pagal šią Kierkegaard’o sampratą. Soloveitchikui atgaila yra įvykis, vykstantis trumpalaikiame dabarties momente, bet pakylėjantis iki laikinosios pilnatvės momento. Tai suteikia galimybę apžvelgti savo gyvenimą, kai praeitis apsvarstoma dabarties požiūriu, atsižvelgiant į ateitį (ir eschatologinę ateitį). Ši laiko samprata yra Soloveitchiko pasakojimo apie atgailą pagrindas, nes būtent ji leidžia visiškai ištrinti praeities nuodėmes, tarsi jų visai nebūtų buvę, o ne paprasčiausiai atlyginti už nusižengimą.

Heideggeris taip pat remiasi Kierkegaard’o sąvoka. Knygoje „Būtis ir laikas“ jis kalba apie Augenblick (vokiškas daniško žodžio Øieblik atitikmuo), pakylėtą autentiškumo „momentą“, kuris taip pat apima tai, ką Heideggeris vadina „ekstatišku“ ir į ateitį orientuotu žmogaus egzistencijos laikiškumu. Tačiau Heideggeriui „momentas“ nėra susiliejimo su amžinybe momentas ir jis apibūdina ne atgailos įvykį, o egzistencinio ryžto momentą, kai laiko pilnatvė atskleidžia individo laiko baigtinumą ir paaiškina numatomą mirtį.

Kuo rabinas Soloveitchikas, remdamasis folkiškomis idėjomis, panašus į Heideggerį?

Folkiškasis mąstymas turi daug konotacijų ir variantų, todėl sunku aiškiai apibrėžti, kas yra Volk. Apskritai Volk reiškia pirmykštį ir glaudų bendruomeninį kūną (kažką panašaus į gyvą organizmą), kuris yra paremtas bendra kalba, tradicija, papročiais, religija, žeme, taip pat krauju. Teigiama, kad Volk turi dvasinį, netgi metafizinį pašaukimą, paprastai vadinamą jo „likimu“ arba „lemtimi“, kurį jis turi įgyvendinti kovodamas su tais, kurie siekia jam sutrukdyti. Apie Volk dažnai buvo mąstoma pasitelkus skirtį, kurią kitame kontekste įvedė vokiečių sociologas Ferdinandas Tönniesas, tarp Gesellschaft ir Gemeinschaft, tai yra tarp organiškos ir tarpusaviškos bendruomenės (Volk) bei savanaudiškos ir utilitarinės (moderniosios) visuomenės.

Daugelis šių savybių atsiranda Soloveitchiko raštuose, kai jis kalba apie žydų tautą arba Knesset Israel. Jis kalba apie Izraelį kaip apie daugelio kartų organizmą, gyvą visumą, metafizinę esybę, dėl kurios individas turėtų aukoti save. Bene žymiausią Soloveitchiko folkišką žodyną ir idėjas galima rasti jo knygoje Lonely Man of Faith („Vienišas tikintis žmogus“, 1965), kur jis kalba apie dviejų rūšių bendruomenes – natūralią bendruomenę ir sandoros bendruomenę, kurios tiksliai apibūdinamos kaip Gesellschaft ir Gemeinschaft: pirmoji – utilitarinis derinimas, antroji – egzistencinė bičiulystė.

Kitame kūrinyje Soloveitchikas pateikia du būdus, kaip individas gali priartėti prie kančios: „lemtis“ ir „likimas“. Pirmasis apibūdina gryną faktinį egzistavimą, kuriam trūksta krypties ir prasmės, antrasis yra aktyvus, persmelktas prasmės ir krypties. Šis skirtumas gali būti taikomas ir nacionaliniu, ir bendruomeniniu lygiu: bendruomenė gali būti „Lemties sandora“ arba „Likimo sandora“.

Ši folkiška terminija yra Soloveitchiko ir Heideggerio sąlyčio taškas, nes Heideggeris taip pat naudojo folkizmą savitu abstrakčiu, idiosinkratiniu būdu. Jis taip pat kalbėjo apie bendruomenės, siekiančios įgyvendinti savo istorinę misiją, „likimą“, „lemtį“ ir „paveldą“. Žinoma, Volk jam buvo vokiškasis Volk, kurio lemtis buvo susijusi su naujo atvirumo būties šventybei pradžia. Folkiškas impulsas leido jam prisijungti prie nacių partijos, tačiau dėl tos pačios priežasties jis galiausiai ja nusivylė ir nuo jos atsiribojo.

Tai, kad Heideggeris ir Soloveitchikas savo atitinkamuose rašiniuose naudojo folkišką ideologiją ir žodyną – nors ir skirtingais būdais, skirtingais žodžiais ir skirtingais tikslais – yra vienas iš įrodymų, kad svarbios XX amžiaus žydų mąstymo kryptys turi bendrą konceptualų horizontą su vokiečiu filosofu. Nors jie dažnai aršiai kritikavo jo mąstymą, jie taip pat dalijosi su juo svarbiomis prielaidomis ir teoriniais svarstymais. Dėl to žydiškoji Heideggerio recepcija yra sudėtingesnis dalykas nei tiesiog „kritika“ ar „atmetimas“.

Koks ankstyvojo Levino požiūris į Heideggerį?

Levino santykiai su Heideggeriu itin komplikuoti. Be abejo, jis žavėjosi Heideggerio filosofiniu genialumu, o jo paties mąstymą galima visiškai suprasti tik Heideggerio fone. Tuo pat metu Levinas nustatė tiesioginį ryšį tarp Heideggerio filosofijos ir jo gėdingos politikos. Tiesą sakant, jis tvirtino, kad Heideggeris įkūnijo smurtinį ir totalitarinį impulsą, kuris buvo esminis Vakarų mąstymui.

Nors Levinas savo mintimis neabejotinai bando pasipriešinti Heideggerio filosofijai ir pasiūlyti jai alternatyvą, ši alternatyva vis dėlto yra paženklinta paties Heideggerio intelektualinių intervencijų. Viename iš daugelio įdomių pokalbių, kuriuos Levinas davė savo gyvenimo pabaigoje, jo paklausė, ar teisinga teigti, kad jis „žengė per Heideggerį, anapus Heideggerio, pasitelkęs Heideggerį“. Levino atsakymas buvo toks: „Visada, jausdamas skausmą ir kentėdamas. Bet negaliu to neigti. Monblanas yra Monblanas.“

Keliuose savo ankstyvuosiuose rašiniuose Levinas tyrinėja du buvimo pasaulyje būdus. Vieną jis vadina „pagonišku buvimu“, kuriam būdingas pasitikėjimo jausmas, įsišaknijimas ir pakankamumas neįveikiamoje pasaulio visumoje, kuriai trūksta transcendencijos galimybės. Šį egzistencijos būdą jis sieja su Heideggerio filosofijos pasauliu, kuriame viską suryja „būties“ imanencija. Levinui vien tik „būtis“ visada yra blogio, galios ir stabmeldystės vieta, o Heideggerio biografija tai patvirtina.

Antrąjį buvimo pasaulyje būdą ir alternatyvą pirmajam Levinas vadina „žydišku buvimu“. Šis egzistencinis būdas yra universali kategorija ir nėra išskirtinė konkretiems žmonėms ar religijai. Ją ženklina iššaknytumo, susvetimėjimo ir nesaugumo jausmas, nes tai yra būdas egzistuoti transcendencijos paliestame pasaulyje, kitoniškumo persmelktoje visumoje. „Žydiškas buvimas“ reiškia buvimą unheimlich pasaulyje, kuriuo abejojama, ir kuriame veikti ragina transcendencija, kurią Levinas vadina „kūryba“. Savo ankstyvuosiuose rašiniuose Levinas seka Heideggeriu, kurdamas savitą būties patyrimo būdą, tačiau tą daro siekdamas suformuluoti Heideggerio alternatyvą.

O vėlyvasis Levinas, koks jo požiūris į Heideggerį?

Skaitydamas Leviną, pastebiu, kad vėlesni, brandesni jo kūriniai ir toliau plėtoja pradinę Heideggerio pagonybės ir „žydiško buvimo“ priešpriešą, tačiau jis tai daro, iš pirmo žvilgsnio, aiškesniame filosofiniame kontekste, ir ši priešprieša yra performuluojama kaip skirtumas tarp smurtinės ontologijos ir to, ką Levinas vadina „etika“.

Vėlesniuose rašiniuose etinis kitoniškumo ir transcendencijos impulsas yra žymiai ryškesnis (nors jis buvo jau anksčiau). Levinas teigia, kad susidūrimo su Kitu, kuris pertraukia būties visumą, patirtis yra esminis atskyrimas, šventybė ir visų pirma reikalavimas. Patybės įsišaknijimo pasaulyje jausmą iš išorės nutraukia ir atnaujina Kito kvietimas, reikalaujantis gerbti jo kitoniškumą.

Žinoma, yra daug pokyčių ir poslinkių Levino ankstyvuose ir vėlesniuose rašiniuose, bet tarp jų matau aiškią ir pamokančią tęstinumo liniją. Brandus Levino mąstymas plėtoja ankstesnius apmąstymus apie būties būdų – pagoniško heidegeriškojo ir žydiškojo – ašį. Tai patvirtina faktas, kad egzistuoja stiprus atitikimas tarp to, ką randame jo filosofiniuose darbuose, ir to, ką randame analizuodami žydiškus tekstus. Pavyzdžiui, lygiagrečiai su savo filosofiniais teiginiais Levinas judaizmą apibūdina kaip daugiausia orientuotą į atsakomybę už kitą. Panašiai savo esė Une religion d’adultes („Religija suaugusiems“), esančioje žydų tematikos esė rinkinyje Difficile Liberté („Sunki laisvė“), Levinas skelbia, kad „judaizmas moko mus tikros transcendencijos“.

Kaip savo teologijoje Heideggeriu remiasi Hansas-Joachimas Schoepsas?

Schoepsas buvo savitas mąstytojas, manęs, kad Heideggerio pateikta žmogaus egzistencijos analizė knygoje „Būtis ir laikas“ yra tinkamas šiuolaikinio žydų kilmės asmens apibūdinimas: pasaulietiškas, pasinėręs į imanenciją ir neturintis „Dievo sąmonės“. Vidutinis šiuolaikinis žydas egzistuoja nuodėmės ir atitolimo nuo Dievo būsenoje, o Heideggerio sukurta egzistencinė analizė apibūdino būtent tą nupuolusią egzistencijos būseną.

Savo ankstyvoje konstruktyvioje teologijoje Schoepsas skatino kolegas žydus įveikti savąją „heidegerišką“ pasaulietinės egzistencijos būseną ir grįžti į žydišką paklusnumo gyvenimą, pagrįstą nuolatiniu Dievo žodžio įvykiu. Kaip bebūtų keista, Schoepsas tikėjo, kad šveicarų protestantų teologas Karlas Barthas pasiūlė tinkamiausią sistemą autentiškai žydų teologijai ir egzistencijai.

Tiesą sakant, Schoepsas maldavo savo kolegas žydus pereiti nuo Heideggerio prie Bartho, t. y. nuo nuodėmingos, bedieviškos egzistencijos prie autentiškos žydiškos egzistencijos, suderintos su dieviškuoju apreiškimu.

Kitas Barthą vertinęs žydas, Michaelis Wyschogrodas, pateikia glaudžiai susijusį argumentą. Savo knygoje Body of Faith („Tikėjimo kūnas“) jis Heideggerį pristato kaip Vakarų filosofinės ontologijos įsikūnijimą, bet taip pat kaip filosofą, kuris geriausiai parodo šio mąstymo trūkumus. Wyschogrodas siūlo, kaip alternatyvą, savo pasakojimą apie biblinį judaizmą, kuris remiasi Barthu…

Kodėl vyksta diskusijos apie Franzo Rosenzweigo ir Heideggerio ryšį?

Rosenzweigas viename paskutinių kūrinių Vertauschte Fronten („Frontų sandūra“), kurį parašė prieš ankstyvą mirtį, aptarė ką tik Davose įvykusį Heideggerio ir Ernsto Cassirerio susidūrimą, kuris buvo laikomas „naujosios“ filosofinės perspektyvos (Heidegger) ir „senosios“ filosofinės perspektyvos (Cassirer) atstovų priešpriešos inscenizacija.

Šiame kūrinyje Rosenzweigas išreiškė didelį entuziazmą dėl Heideggerio filosofinės perspektyvos. Jis savo mąstymą, kurį vadino „naujuoju mąstymu“, susiejo su Heideggerio mąstymu, teigdamas, kad jis kilo iš tikrosios, laikiškosios žmogaus egzistencijos bei atmetė idealizmo ir metafizikos abstrakcijas. Rosenzweigas netgi teigė, kad ne Cassireris, o jis pats ir Heideggeris yra tikrieji Hermanno Coheno, didžiojo žydų mąstytojo neokantininko, kurio projektą tęsė Cassireris, įpėdiniai.

Apskritai kyla klausimas, kiek Rosenzweigas iš tikrųjų buvo susipažinęs su Heideggerio filosofija, o jo požiūris į Heideggerį, kaip Coheno įpėdinį, yra ginčytinas.

Atviras Rosenzweigo ryšys su Heideggeriu sukėlė daug diskomforto, ypač po 1933 m., kai daugelis norėjo atsieti Rosenzweigą, kuris greitai įgavo heliografinį statusą žydų vaizduotėje, nuo Heideggerio, nacių talkininko. Per visą XX amžių buvo įvairių bandymų įrodyti, jog, nepaisant paties Rosenzweigo manymo, atidesnė analizė rodo, kad jo mąstymas daugeliu svarbių klausimų iš tikrųjų labai skyrėsi nuo Heideggerio.

Išsamiausią argumentą šiuo klausimu pateikė Karlas Löwithas, buvęs Heideggerio studentas (virtęs kritiku) ir centrinis veikėjas formuojant XX amžiaus filosofo recepciją. Löwithas savo esė M. Heidegger und F. Rosenzweig. Ein Nachtrag zu “Sein und Zeit” („M. Heideggeris ir F. Rosenzweigas. ‘Būties ir laiko’ priedas“) siekia parodyti, kad nors ir yra keletas analogiškų Heideggerio ir Rosenzweigo momentų, iš tikrųjų jie labai skiriasi. Skiriamasis požymis, teigia Löwithas, yra tas, kad Heideggerio filosofija yra radikalaus imanentiškumo ir laikiškumo filosofija, o Rosenzweigo filosofija, kuri prasideda nuo laikiškosios egzistencijos, galiausiai yra nukreipta į transcendenciją ir amžinybę.

Löwitho esė paskelbta 1942 m. ir ilgą laiką buvo priimama kaip galutinis žodis šiuo klausimu. Pastaraisiais metais vėl atsirado susidomėjimas Rosenzweigo ir Heideggerio ryšiu: per pastarąjį dešimtmetį suskaičiavau daugiau nei trisdešimt pavadinimų šia tema, ir nors pačiame sugretinime nėra nieko naujo, atrodo, kad dabar linkstama pripažinti jų bendrus konceptualius horizontus, o ne pabrėžti jų skirtumus.

Kodėl kai kurie žydai Heideggerio mąstymą siejo su krikščionybe?

Heideggeris buvo auklėjamas krikščioniškai ir kai kurie jo ankstyvieji originalūs filosofiniai rašiniai susiję su klasikiniais krikščionių teologiniais tekstais. Netrukus jis atsiribojo nuo krikščioniškojo lavinimosi ir 1927 m. knygoje „Būtis ir laikas“ siekė sukurti filosofinę sistemą, kuri nebūtų pagrįsta metafizinėmis ir krikščioniškomis prielaidomis apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Šia prasme jo filosofija tikrai yra nekrikščioniška, o kartais netgi antikrikščioniška.

Bėda ta, kad kai kurios pagrindinės kategorijos, kurias Heideggeris pateikia savo ankstyvoje žmogaus egzistencijos analizėje, yra krikščioniškos kilmės. Tarp sąvokų, kurias pažymėjo krikščionybė, – „kaltė“, „nuopuolis“, „šauksmas“, „apreiškimas“, „būtis-myriop“ ir dar daugelis kitų. Akivaizdu, kad Heideggerio filosofijoje jos nenurodo tradicinio krikščioniško turinio ir yra aiškiai naudojamos neteologiniame kontekste. Tačiau daug skaitytojų ir žydų skaitytojų tai suprato kaip įrodymą, jog daugelis pagrindinių Heideggerio kategorijų turi krikščioniškas šaknis, ir net jeigu jos buvo ontologinės ir filosofinės, jos vis tiek išsaugojo savo krikščionišką kilmę ir kėlė krikščioniškus atgarsius.

Šis aiškinimas buvo plačiai paplitęs ir jam pritarė Edmundas Husserlis, Ernstas Cassireris, Karlas Löwithas, Rudolfas Bultmannas, Theodoras Adorno, Hannah Arendt, Martinas Buberis, Leo Straussas, Maxas Scheleris, Guntheris Andersas, Susan ir Jacobas Taubesai bei daugelis kitų. Remiantis juo, Heideggeris tvirtino, kad pateikia neutralų ir formalų žmogaus egzistencijos aprašymą, tačiau iš tiesų rėmėsi krikščioniškomis prielaidomis apie tai, ką reiškia būti žmogumi, ir galiausiai išdėstė sekuliarizuotą krikščionišką žmogiškosios egzistencijos sampratą.

Tai buvo viena iš žydų mąstytojų nurodomų priežasčių, kodėl Heideggerio filosofija vargiai tinka žydų mąstymui. Jo supratimas apie žmogaus egzistenciją kyla iš krikščioniško šaltinio, todėl jis negali būti pritaikytas savitam žydų egzistavimo atvejui.

 

Vertė Tautvydas Vėželis
Heidegger and His Jewish Reception: Interview with Daniel M. Herskowitz