Meno kūrinį padaro žmogaus rankos, tiesiogiai susiliečiančios su gamtine substancija, įliejama į individualią formą, perteikiančią menininko žvilgsnį į žmogaus pasaulį ir gamtinius daiktus. Gamtos daiktą individualizuoja pirmapradė būties ir grynojo santykio sankryža, o šį pirminį individualumą išskiria ir įtvirtina metafizinė patirtis.
A work of art is formed by human hands – hands in direct contact with a natural substance, which then takes on an individual form, conveying the vision of the artist into the human world and natural things. The natural thing is individualised by the primordial intersection of Being and pure relationship, and this initial individuality is isolated and heightened by metaphysical experience.
„Iki pat vakaro jis tylėdamas vaikščiojo po miestą, lyg laukdamas, kada pasaulis pasidarys visiems suprantamas. Tačiau jam kaip ir anksčiau daug kas buvo neaišku, ir jis jautė savo kūno tamsoje tylią vietą, kurioje nieko nebuvo, bet niekas niekam netrukdė prasidėti.“
Pateikiame Andrejaus Platonovo apysakos „Duobė“ lietuvišką vertimą, kuris buvo atitinkamai pataisytas ir papildytas.
Pristatome rusų rašytojo Andrejaus Platonovo apysaką „Duobė“ (Котлован). Šis kūrinys – tai literatūrinis atsakas į įvykius Rusijoje, susijusius su komunizmo steigimu, kolektyvizacija ir įkolūkinimu, kurių liudininku ir dalyviu buvo pats autorius. Nepaisant savo „istoriškumo“, ši apysaka yra meninis-filosofinis kūrinys, turintis daugybę saitų su literatūros paveldu ir filosofine mintimi.
Ištrauka iš literatūrologo ir literatūros kritiko George’o Steinerio pokalbių knygos „Ilgasis šeštadienis“ (2017), kurioje autorių kalbina prancūzų žurnalistė Laure Adler: šiame pokalbyje įvairiapusiškai diskutuojama apie kalbą, kuri G. Steinerio kūryboje visada užėmė pagrindinę vietą; anot pašnekovo, kiekviena kalba atveria langą į kitą pasaulį, ir atvirkščiai, kiekvienos kalbos mirtis reiškia galimybių visatos mirtį.
„Romaniškas krucifiksas ne iš karto tapo skulptūra, Cimabue ‘Madona’ – paveikslu, o Fidijo ‘Atėnė’ – statula. Mūsų suartėjimą su meno kūriniais formavo muziejai. Jų vaidmuo toks didelis, jog būtų sunku net įsivaizduoti, kad jų nėra arba nebus ten, kur buvo ar tebėra šiuolaikinė Europos civilizacija.“
Jūsų dėmesiui – pokalbis apie prancūzų meno filosofą André Malraux ir ištraukos iš jo knygos „Įsivaizduojamasis muziejus“.
Per pastaruosius kelis metus kompiuterijos sprogimo banga išsviedė aibę rašytojų, besinaudojančių kopijavimo ir pasisavinimo strategijomis; kompiuteris paskatino rašančiuosius mėgdžioti jo veikseną. Nieko stebėtino, kad, iškirpimui ir įklijavimui tapus neatsiejama rašymo proceso dalimi, rašytojai ėmė išnaudoti šias funkcijas kraštutiniais būdais, kurių visiškai nenumatė jų kūrėjai.