Filosofo Arvydo Šliogerio mintis apie Dievo ieškojimą, išsakyta apie 1992–1994 m. Dotnuvos vienuolyne, lankantis pas Tėvą Stanislovą.
Pateikiame du A. Šliogerio minties variantus – klausymo (garso įrašas) ir klausymo/žiūrėjimo (vaizdo klipas su garso įrašu, kurį lydi paties filosofo nuotraukos).
Toliau dalinamės knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Šiame pokalbyje diskutuojama apie meną.
„Meno kūrinyje man svarbu tik tai, kas apskritai nesunaikinama, ko žmogus negali sunaikinti, o vieno dalyko jis negali sunaikinti – juslumo. Negali sunaikinti spalvos, jeigu jis tapytojas; negali sunaikinti garso, kuris išplėštas iš pasaulio, jeigu jis muzikantas. Menas pateisinamas tik tiek, kiek jis lieka ištikimas juslumui, kiek išskiria ir parodo juslinio daikto intensyvumą… Kas dar nesunaikinama aukštojo meno kūrinyje? Individualumas. Gyvybė išlieka tiek, kiek lieka individualios formos. Tas individualizacijos judesys labai svarbus ir lemtingas.“ (Arvydas Šliogeris)
Skirtumų tarp regėti ir matyti šalinimas, informacinio lauko įsitvirtinimas ir virtualios realybės ekspansija kelia norą pajusti pastovumą šiame staigiai besimainančiame pasaulyje. Siekdamas kuo greičiau realizuoti savo projektus, žmogus vis dėlto geidžia pauzės, atokvėpio, nori išsaugoti įprastumą. Kai skundžiamės apie nusistovėjusių kultūros formų devalvaciją, tradicijos užmarštį, tikrovės simuliaciją ir jos pakaitą, tuoj prisimename atminties saugotoją –… Read More: Įvadas į fotografijos filosofiją »
Kam filosofui sėlinti ir brautis, anot Platono, į visiškai jam svetimas ir nereikalingas dvi teritorijas: 1) imti į rankas amatininkų padarytus daiktus, vadinamus fotoaparatais, ir fiksuoti pasaulio akimirkas, slenkančias į visa apgaubiantį praeities rūką bei šiuo judesiu rizikuoti virsti šamaniško pasakojimo apie egzotiškų kraštų neįtikėtinus dalykus autoriumi arba amatininko pameistriu; 2) vis didėjant užfiksuotų įvykių… Read More: Žiūrėti, medituoti, kalbėti apie fotoakimirkas su Alphonso Lingiu »
Fotografija man yra ne konceptuali veikla, o grynai besąlygiškas malonumas. Kai paveiksluoju, aš nemąstau, pasikliauju intuicija. Tiesiog žvalgausi aplinkui, laukiu akimirkos, kuomet kažkas mano viduje sureaguos į išorinę spalvų ir formų konfigūraciją. Mygtuko paspaudimo menas susideda iš tokių akimirkų užfiksavimo. Mąstymas eina po to. Žvelgdamas į savo nuotraukas, stengiuosi jas suprasti. Ką aš matau? Matau,… Read More: Liūdesio dalelės »
Įsivaizduok akį. Akį, kuri nėra žmogaus. Akį, kuri nėra pavaldi subjektyvumui. Kuri nėra mano. Kuri nėra tavo. Kuri priklauso niekam. Įsivaizduok akį, kuri, būdama niekieno, mato tave. Ir ne tik. Matydama, ji tave įamžina. Sustabdo laike. Uždaro erdvėje, popieriuje, užrakina spyna, kurios rakto niekada nebuvo ir nebus. Tai akis, kuri tave parodo tau. Tai akis,… Read More: Fotografija kaip filosofijos praktika »
2012 m. vasario 25 d. knygų mugėje buvo pristatytas „Didžiosios kartos“ (pagal Šliogerį) fotografo Algimanto Kunčiaus albumas „Reminiscencijos“, kuriame surinkti šviesos ir tamsos, saulės ir šešėlio, žemės ir dangaus, gamtos ir žmogaus šviesovaizdžiai, prakalbinti 1975–1987 m. Siūlome pasiklausyti, ką apie albumą kalbėjo autorius, menotyrininkė Agnė Narušytė ir filosofas Arvydas Šliogeris. … … … … …… Read More: Algimanto Kunčiaus dialogas su daiktais ramybėje ir nuolankume »