Thomas Ligotti – amerikiečių rašytojas, subtilumo ir įtampos meistras, vizionierius, kuriantis antgamtinio, filosofinio siaubo istorijas, labirintinius kūrinius, turinčius labai mažai bendrumo su šiuolaikinės siaubo literatūros klišėmis, vaizdinija ir pasakojimo stiliumi. Jo istorijos dažnai primena sapniškas keliones į žmogaus proto ir sielos klaikumas, kuriose mieliau pasireiškia ne išoriniai, o vidiniai demonai, o gyvenimas vaizduojamas kaip kankinančių įvykių ir slegiančių košmarų seka, pirmenybę teikiant užuominoms, o ne konkrečių faktų ir situacijų aprašymams.
Svarbiausi kūriniai – apsakymų rinkiniai Songs of a Dead Dreamer (1985), Grimscribe: His Lives and Works (1991), Teatro Grottesco (2006), apysaka My Work Is Not Yet Done (2002), apmąstymų knyga The Conspiracy Against the Human Race (2010).
Dalinamės vieninteliais dviem į lietuvių kalbą išverstais rašytojo kūriniais – „Chemikas“ ir „Išgerk už mane vien tik labirintinėm akim“, – iš apsakymų ciklo „Niktalopų trilogija“ (The Nyctalops Trilogy): bauginančiai žavinčioje trilogijoje vaizduojami asmenys, gebantys valdyti kitų žmonių kūnus ir protus. Pristatome pirmus du kūrinius ir nekantriai laukiame ciklą užbaigiančio apsakymo (Eye of the Lynx / „Lūšies akis“) vertimo į lietuvių kalbą.
NIKTALOPŲ TRILOGIJA
I.
CHEMIKAS
Labas, panele. O, šį vakarą išties ieškau kompanijos. Mano vardas Saimonas, o tavo… Rozmari. Keista, kaip tik buvau užsisvajojęs apie rozenkreicerius. Tiek to.
Prisėsk, tik žiūrėk, kad suknelės nepagautų kėdės rakštys. Panašu, kad čia viskas išėję skutais arba pašinais. Tačiau atmosfera atperka visą šios senos skylės rafinuoto dekoro stoką, tau taip neatrodo? Taip, teisingai sakai, greičiausiai ji atitinka savo paskirtį. Bet staliukus čia aptarnauja vangiai. Bijau, kad gėrimais kiekvienas turi pasirūpinti pats. Dėkoju, malonu, kad tau patinka, kaip aš kalbu. Na, tai gal galėčiau tau ką nors atnešti nuo baro? Puiku, vadinasi, alaus. Ir būk gera – išsiimk tą kramtomosios gumos gumulą iš burnos, kol grįšiu. Ačiū, netrukus pareisiu su mūsų gėrimais.
Štai, Roze, prašau, tavo bokalas alaus. Tik neraugėk, ir viskas bus gerai. Malonu, kad atsikratei tos gumos, tikiuosi, jos nenurijai. Jokiam skrandžiui nelinkėčiau sužinoti, kas atsitinka, kai vienu metu jame atsiduria kramtomoji guma ir alus. Žinau, kad skrandis tavo, tačiau man rūpi viskas, kas patenka į bet kurio žmogiškojo mechanizmo talpyklą. Teisingai – talpyklą. Nori, kad pasakyčiau paraidžiui? Ne, nesityčioju iš tavęs. Tiesiog, jeigu kalbame apie subtilų Homo sapiens organizmą, jo talpykloje vyksta tam tikros sąveikos, ko nepasakytum apie bažnytinę taurę ar laboratorinį serumo mėginėlį. Visiškai teisingai, tas ne per švariausias bokalas tavo nepriekaištingoje rankoje taip pat yra talpykla, dabar supratai.
Mano taurėje? Taip, tikrai labai raudonas skystis. Mėgstu raudonus gėrimus. Šitą sugalvojau pats. Pavadinau jį „Pasruvusiu romo džinu“. Baltas romas, džinas, šviesus imbierinis alus ir, idealiausiu atveju, spanguolių sultys, tačiau barmenas jas pakeitė kažkokiu maraskino skiedalu, nepasižyminčiu sodria raudona spalva, o kandumu nė iš tolo neprilygstančiu tavo šypsenai. Imk, paragauk. Jei nepatinka, taip ir sakyk. Taip, „išskirtinis“ yra pats tiksliausias jo apibūdinimas, tikras intrigos šaltinis. Net ir kruopščiausiai laikantis miksologinės formulės, rezultatas kaskart truputį kitoks, tą skirtumą įmanoma apčiuopti net pačiuose banaliausiuose kokteiliuose, jau nekalbant apie kitus alkoholinio sąvado opusus. Tereikia lavinti jautrumą, jei nori pastebėti skirtumą. Paklausk bet kurio vyno gurmano. Jautrumas gali būti lavinamas bet kuriai gyvenimo patirčiai. Nors įsivaizduojame, kad diena iš dienos darome vis tą patį, nukrypimai nuo normos ir yra norma. Į tą pačią upę du kartus neįbrisi, kaip sakė filosofas. Kiekviena nauja akimirka nukrypsta nuo prieš tai buvusios ir pasuka sava vaga, ir dažnai tai padaro savotiškai.
Drįsčiau teigti, kad ypač vertinu tokius nukrypimus. Tai, kad pabrėžiau šį žodį, sukėlė tau šypseną. Manai, kad šį tą apie mane nutuoki, gal tai ir tiesa. Protinga mergina! Tačiau iškrypimas, kaip kad tu, be abejo, pagalvojai, tėra viena demonstratyvesnė nukrypimo forma. O nuokrypiai organizuoja gyvenimo šokio melodiją, net subatominiame lygmenyje.
Oho, kaip greitai išmaukei savo gėrimą. Gal nori dar vieno, o gal galėčiau pasiūlyti kokį nors savo išradimą? Taip, esu sukūręs ir daugiau kokteilių. Sugalvojau dar vieną raudoną mišinį, nors iš tiesų jis tėra standartinio kokteilio variacija. „Saldžiarūgštė kruvinoji Merė“ iš aukščiausios klasės degtinės, toniko, cukraus, citrinos griežinėlio ir kečupo. Skamba kaip tikras patiekalas. Labai sotus. Atleisk, jei sugadinsiu tavo kalambūrą, bet mano potraukis raudoniems skysčiams neturi nieko bendra su vampyrais, čiulpiančiais nektarą iš kaklo. Be to, puikiai sugebu darbuotis dienos šviesoje.
Kur? Na, manau, kad galiu tau pasakyti, sub rosa, jog esu netoliese įsikūrusios farmacinės įmonės darbuotojas. Dirbu ten chemiku. Taip, rimtai. Na, malonu, kad iškart supratai, jog aš ne koks eilinis vaikinas, norintis atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos. Įžvalgi mergina! Nors, tiesą sakant, atvykau čia po viršvalandžių. Sėdėdamas prie baro pastebėjau, kaip tu akimis ir batų nosytėmis nusitaikei į mano atsineštą lagaminą, kurį taip diskretiškai pasistačiau po stalu. Atspėjai, be kita ko, nešiojuosi jame ir „darbo dalykus“. Taikli tavo pastaba, brangioji, – neprotinga palikti mašinoje svarbius daiktus šiame raudonųjų žibintų kvartale.
Na, ne visai sutinku, kad ši miesto dalis yra tiesiog dugnas. Žinoma, galima ir taip pasakyti. Tačiau tavo žargonas nenusako įvairialypės šio padugnyno geografijos. Padugnyno, Ro. Be gausybės kitų dalykų, jame telpa ir tavo dugnas. Kalbu iš patirties, nors gal ir sunku tuo patikėti. Visas šis miestas neabejotinai yra padugnės lavonas, o už šio baro durų atsiveriantis rajonas turi garbės būti pačia minėto velionio trūnijančia širdimi. Ir aš esu pasišventęs jo anatomijos tyrinėtojas – tarytumei patologas, aptinkantis kitų pražiūrėtus nekrozės atvejus.
Pavyzdžiui, ar tau kada teko lankytis vietoje, vadinamoje „Prohibicija“? Na, tuomet esi susipažinusi su iškrypusia nostalgija – praeities supuvimu. Taip, senuose burleskos namuose užlipęs laiptais į antrą aukštą atsiduri aukštame, aidinčiame koridoriuje su art deco interjero liekanomis – arkiniais veidrodžiais ir chromuotais sietynais. Tenai milžiniški prakaulių tarpukario merginų bei išstypusių getsbių siluetai, išpaišyti ant išgaubtų pokylių salės sienų, siaučia virš šokių aikštelės, savo gedulinga elegancija pranokdami nevėkšlišką gyvųjų stypčiojimą. Sena svajonė, padengta šviežiu blizgesiu. Matai, neįtikėtina, kaip kartais nukaršusi beprotybė pritaikoma ir stilizuojama, liguistai bandant ją išsaugoti. Atėjo padėvėtų fantazijų ir pasibaigusio galiojimo pramogų metas. Tačiau mieste galima prisižiūrėti ir kitokių dalykų, mano galva, kur kas įdomesnių. Ne paskutinę vietą tarp jų užima įvairių vitrinų šventyklos su įtartinais pavadinimais. Viena jų, Trečiosios ir Dikersono kampe, vadinasi „Tikrosios skiriančiosios šviesos bažnyčia“, kurios, žinoma, šiukštu nevalia painioti su netikrąja šviesa, apakinančia daugybę ieškančių akių. Kaip bebūtų keista, man dar nėra tekę matyti jokios šviesos, sklindančios pro to pilko, liliputiško pastato langus, nors važiuodamas pro šalį visada jos dairausi.
Sakau tau, daugiau niekas negarbina šito miesto taip, kaip aš. Man ypač patinka jo šmaikščios dviprasmybės, kai greta vienas kito atsidūrę dalykai virsta netikėta keistenybe. Vieną groteskišką šio reiškinio pavyzdį aptiksi pažvelgusi į parduotuvėlę, kurios vitrinoje puikuojasi fantastiškas protezinės įrangos asortimentas, ir atkreipusi dėmesį į tai, kad ji stovi prie pat „Marvo gėrybių iš antrų rankų“. O kur dar įstaigos – esi jas pastebėjusi, nė neabejoju – kurios, vienaip ar antraip, atrodo neregėtai dviprasmiškos. Viena iš jų – tai rausva ir juoda šachmatų dėžė Benderio bulvare, besivadinanti „Bilio benderiu“, jo ryškiaspalvė iškaba žada „Naktines pramogas“. Jei pakankamai ilgai žiūrėsi į tą užrašą, žodis „naktinės“ ims reikšti kur kas daugiau nei vien tik laiko tarpą tarp sutemų ir aušros. Netrukus šis paprastas žodis virs tikra provokacija, pačių egzotiškiausių naktinių pasilinksminimų kodu. O jei jau prabilome apie pasilinksminimus, negaliu nepaminėti bendrovės, kurios savininkas, be abejo, tikras muzikinių komedijų epikūrininkas, pavadino savo įmonę „UAB Vaikinai ir lėlės“. Koks vulgarybės genijus, turint omenyje, kad jo verslas pašvęstas vien tik manekenų gamybai ir remontui. O gal tai tik viso labo manekenų bordelio fasadas? Nenorėjau tavęs įžeisti, Rozali.
Galiu tęsti ir tęsti – dar nepaminėjau „Pono Petruko perukų“ bei to prieštvaninio ir apskretusio viešbučio, kuris giriasi turintis „kiekviename kambaryje po vonią“ – tačiau tau tikriausiai jau darosi nuobodu. Taip, suprantu, ką turi galvoje sakydama, kad po kurio laiko į tokius dalykus nebekreipi dėmesio. Protas atbunka ir nurimsta, aš tai žinau. Kartais ir man taip atsitinka. Tačiau panašu, kad vos nusiraminęs vėl gaunu stiprų sukrėtimą.
Įsivaizduokim, sėdžiu mašinoje, laukdamas, kol užsidegs žalia. Prie mano automobilio prišoka benamis, girtuoklis ar nevisprotis, ir puola daužyti į langus – abiem kumščiais, va šitaip – reikalaudamas cigaretės. Paliečia suskirdusias lūpas išskėtęs du pirštus, gestu bandydamas perteikti savo prašymą, nes kalba jau seniai jį apleido. Cigaretės? Esu chemikas, mielas pone, o ne tabako pardavėjas.
Šviesoforo signalas pasikeičia ir aš nuvažiuoju, stebėdamas klumpančio valkatos siluetą, tolstantį galinio vaizdo veidrodėlyje. Tačiau kažkokiu būdu pasiimu jį su savimi: kartu važiuoja pamėkliškas jo pavidalas apsiblaususiomis akimis ir kliedi apie visokius nuostabius ir beprasmiškus niekus, dėstydamas savo painią biografiją. Ir netrukus mano budrumas sugrįžta.
Jaudinanti istorija, ar ne? Taip, atrodo, jau vėlu, o mes nė kiek nepasistūmėjome į priekį. Pas tave? Manau, kad tiks. Ne, nebuvau numatęs jokios vietos, kur galėtume atlikti tą reikalą. Tavo butas tiks. O kur jis yra? Nejuokauji? Tai senasis Templ Tauersas, tik naujai pervadintas. Puiku, pakeliui pravažiuosime kvartalą, skendintį alaus daryklos šešėlyje. Kuriame aukšte gyveni? Na, tikras būstas pastogėje, urbanistinė tvirtovė. Kuo erdviau, tuo geriau, kaip mėgstu sakyti.
Tai gal tada važiuojam? Pasistačiau mašiną priešais barą.
Tikiuosi, nesugalvojo lyti. Nea, naktis nuostabi. Bet žiūrėk, prie mano mašinos stovi faras. Tiesiog išlik rami. Aš tai tikrai nieko nepasakysiu, jei tik tu neišsižiosi.
Juk nesi persirengusi pareigūnė, Rozenkrancai? Neišduotum šio nieko neįtariančio Hamleto. Būtų pakakę ir paprasčiausio „ne“. Jei dar pabandysi su manimi taip pakalbėti, tuoj pat įduosiu tave teisėsaugai, ir tada pažiūrėsime, kokio pobūdžio suėmimų istoriją sukaupei per savo šaunią karjerą. Tyla – puiku. Tiesiog leisk kalbėti man. Važiuojam.
Sveiki, pareigūne. Joa, čia mano mašina. Juk gerai pasistačiau, ar ne? Jergau, koks palengvėjimas. Jau spėjau pagalvoti, kad… savo teises ir draudimą? Žinoma. Prašau. Kaip sakėt? Joa, sutinku, esu tolokai nuo namų. Tačiau netoliese dirbu. Esu biržos makleris, štai mano vizitinė. O žinot, dirbu jau taip seniai, kad vien pažiūrėjęs į žmogų galiu pasakyti, ar jis yra ką nors investavęs į biržą, ar ne. Lažinuosi, kad jūs investavote. Na, matot, žinojau, kad nesuklysiu. Ir nesvarbu, jog esate smulki žuvelė. Ei, o ar pastaruoju metu buvote susitikęs su investicijų konsultantu? Na, o reikėtų. Vyksta daugybė dalykų. Žmonės kalba apie infliaciją, recesiją, depresiją. Nesukit sau galvos. Jei žinote, kur kišti pinigus, turiu galvoje, jei iš tikrųjų žinote, tai visai nesvarbu, net jei ateitų penktadienis, trylikta ir gatvės paplūstų korporacinių lavonų krauju.
Jums tereikia protingo patarimo. Jo reikia visiems. Pavyzdžiui – ir sakau tai, norėdamas įrodyti, kad kalbu teisybę – šiame mieste yra tokia bendrovė, tiesą sakant, įsikūrusi mažiau nei už pusės kilometro, kuri vadinasi „Lokmejerio laboratorija“. Jie kuria naują produktą, jau ruošiasi paleisti į rinką. Aišku, visų techninių smulkmenų neišmanau, tačiau galiu garantuoti, kad jis sukels tikrą perversmą šitoje – kaip ji vadinasi – psichofarmacijos srityje. Tokią revoliuciją, kokią sukėlė antidepresantai. Tačiau tai bus stipriau už antidepresantus.
Suprantate, apie ką aš kalbu? Šitokius dalykus jums pravartu žinoti.
Teisingai, pareigūne, „Lokmejerio laboratorija“. Ir apskritai, tai gera įmonė. Pats turiu jos akcijų. Kaip tai norite atsilyginti? Po šimts, nereikia man dėkoti. Kaip sakėte? Atsilyginti patarimu? Na, kad jau užsiminėte, tokiam žmogui kaip aš tikriausiai reikėtų lankytis padoresniuose rajonuose. Pažadu jums, kad daugiau manęs čia nebepamatysite. Dėkoju, pareigūne. Nepamiršiu. O jūs nepamirškite „Loklabo“. Ką gi. Labos ir jums.
Palauk, kol jo mašina pasuks už kampo, Roze, ir tik tada sėskis pas mane. Sudarykime iliuziją, kad įstatymo sergėtojo perspėjimas padėjo man atsikvošėti tiek dėl šio netikusio rajono, tiek dėl tokios netikėlės kaip tu. Jis žiūrėjo į tave kaip senas draugas. Galėjome abu užsitraukti bėdą. Esi protinga mergina, kad šį vakarą prisėdai prie mano staliuko. Manau, kad jam paliko įspūdį mano lagaminas ar ne? Gerai, jau galime sėsti į automobilį.
Taip, ištraukiau mus iš keblios padėties su tuo faru. Tačiau tikiuosi, kad, užsiminusi apie mano sugebėjimą skiesti kaip iš rašto policininkui, turėjai omenyje mokslo bakalauro laipsnį, kurį įgijau būdamas dvylikos. Paskutinį kartą perspėju dėl neaiškaus frazeologijos vartojimo. Dabar atidarykime langą, kad važiuodami išvėdintume iš mašinos tavo žodžius. O dėl pareigūno apgaudinėjimo, tai aš jo neapgaudinėjau. Ne, iš tiesų nesu rinkos makleris. Nemelavau, kai sakiau, kad dirbu su chemija. Ir tam kurmiaakiui patruliui sakiau teisybę, siūlydamas įmerkti savo pinigus į „Lokmejerio laboratoriją“, nes mes išties netrukus paleisime naują psichotropinį preparatą, apie kurį išgirdę mūsų investuotojai turėtų nudžiugti kaip amfetamino vartotojai kiaurą parą veikiančioje narkotikų parduotuvėje. Bet kaip aš apskritai supratau, kad jis yra investavęs pinigų? Juk keista, ar ne? Manau, man tiesiog pasisekė. Šiąnakt man sekasi – ir tau taip pat.
O mentūra tau ne itin patinka, ar ne, Rrroza? Taip, aišku, galiu tave kaltinti. Kurgi be jos mes, nusikaltėliai, būtume? Ką turėtume? Tik įstatymų nepažabotą rojų… o rojus yra nuobodu. Engimas be prasižengimo tėra triukšmas, kurio niekas negirdi, – tai pats baisiausias garsas visatoje. Ne, aš suprantu, kad tu niekaip nesusijusi su engimu. Nenorėjau pasakyti, kad esi. Taip, kai viską užbaigsime pas tave, galėsiu parvežti tave atgal į barą. Savaime suprantama.
Gerai, o dabar tiesiog pasimėgaukime kelione. Kaip tai suprasti – „ir kuo čia mėgautis“? Negi nematai, kad artėjame prie alaus varyklos? Žiūrėk, štai jų auksinio alaus spalvos ženklas reklamuoja alchemiškas pastangas paversti bazinius ingredientus skystu auksu. Alchemiškas, Rozeta. Ir kalbu ne apie tą spekuliantų įmonę „Alchema“. Įsižiūrėk į šiuos sukiužusius namus, nusmurgusias krautuvėles – visi jie yra miesto šventvietės, net, galima sakyti, šventovės. Tau taip neatrodo? Matei juos milijonus kartų? Lūšnynas tėra lūšnynas tėra lūšnynas, ar ne? Visada vienodas. Visada?
Niekada.
O kaip būna, kai ima lyti, ir rudos senų pastatų plytos aprasoja ir patamsėja? Rūškanas dangus tampa aprūkusiu tavo sielos veidrodžiu. Kai plyksteli žaibas, negailestingai išryškindamas pasmerktų namų kontūrus, iš netikėtumo sumirksi. Ar jie tau atsako mirktelėjimu? O gal tai įvyksta siaučiant pūgai, kai langai paniūra po vešliais miestietiškai suodino sniego antakiais. Ar tada pirmą kartą susimąstei apie visus tuos šaltus ir tamsius visatos užkaborius, visus gliaumėtus kūrinijos rūsius ir niaurias palėpes? Apie nykias vietoves, apie kurias geriau negalvoti, bet tą akimirką negalėjai išmesti jų iš galvos. Kitu metu būtum galėjusi. Nėra dviejų vienodų akimirkų. Nėra dviejų panašių gyvenimų. Esame vienas kitam it ateiviai. Ir kai keliauji šiomis gatvėmis su kokiu nors svetimu žmogumi, neišvengiamai susiduri su tuo, kaip jis mato pasaulį – štai tau reikia pakęsti mano šimtaprocentinį regėjimą, o man – tavo viskuo persisotinusį trumparegiškumą. Ar šie nusiaubti namai yra tie patys, kuriuos matei pereitą naktį ar net prieš sekundę? O gal jie tokie pat kaip besimainantys debesys, sūkuriuojantys virš kaminų ir medžių, ir galiausiai praplaukiantys?
Alcheminiai virsmai yra begaliniai ir nuolatiniai, jie juda be atvangos kaip vergai Didžiojoje Laboratorijoje. Pasakyk man, kad nesuvoki jų darbo, ypač šioje miesto dalyje. Vietose, kur prabėgusių dienų prabanga ir sveikas protas dėvi naują žiurkyno ir puvinio kaukę, o laikas transformavo senovinį stilių į savo paties parodiją, joks žmogus negalėjo tokios numatyti, kur tarp praeities formos ir ateities beformiškumo amžiams veriasi vis didesnės ir didesnės schizmos, ir galiausiai, kur it stebuklingame veidrodyje galima dirstelėti į galutinę įvairovės evoliuciją.
Tai, savaime suprantama, ir yra tikroji alchemija, kaip tikriausiai jau supratai, o ne toji, kūrusi teorijas apie viso ko siekį tapti brangmetalio tobulybe. Švinas tampa auksu, žemoji materija – aukštuoju dvasingumu. Ne, viskas yra ne taip. Tiesą sakant, netgi priešingai. Prašau, nekišk į burną tos gumos. Mesk pro langą, tuoj pat!
Kaip jau minėjau, visa tėra variacija be temos. O, galbūt yra koks nors nesikeičiantis idealas, koks nors tvirtas absoliutas. Manyčiau, mokslo vardan turėtume priimti tokią neįmanomybę. Tačiau, norint pasiekti tą idealą, reikėtų beviltiškai kopti į hipotetiškai viršesnius pasaulius. O pakeliui mūsų idėjos pavirsta sąmyšiu ir kliedesiais. Tai, kas iš pradžių pasirodo kaip vienatinė tiesa, netrukus ima daugintis it piktybinės ląstelės sapno kūne, kurio tikrieji kontūrai išlieka nežinomi. Galbūt todėl turėtume būti dėkingi chemijos užgaidoms, aplinkybių kaprizams ir asmeninio skonio paslaptims už tai, kad suteikia mums visiškai vietinio pobūdžio tikrovę ir geismus.
Ne, ne visada mąsčiau, tavo žodžiais tariant, taip nesveikai. Tačiau galiu tiksliai pasakyti, kada pradėjau įžvelgti tikrąją dalykų esmę. Buvau žalias koledžo pirmakursis, net žalesnis už daugelį, žinant, kaip sparčiai vysčiausi. Vieną dieną mano chemijoje šis tas pasikeitė, bent jau taip esu linkęs galvoti. Kurį laiką tai buvo siaubinga. Tačiau galiausiai supratau, kad mano netikroji chemija pasikeitė į tikrąją. Taip, tuomet ir nusprendžiau daryti karjerą šioje srityje, pagal pašaukimą. Tačiau tai atskira istorija, o mes jau atvykome prie tavo daugiabučio.
Prašyčiau netrenkti mašinos durelėmis, kaip kad ruošeisi. Nereikia patraukti kitų dėmesio. Tu teisi, vis tiek aplinkui nieko nėra. Vietiniai gatvės parazitai susislėpė savo urvuose. Oi, vos nepamiršau lagamino. Nenoriu jo palikti be priežiūros tokiame rajone, supranti? Šypsaisi, ar ne, Merirouz? Ir vėl manaisi šį tą nutuokianti. Na, galvok sau ką nori. Visi įsivaizduoja, kad turi patikimos informacijos. Pavyzdžiui, kad ir tas policininkas. Išgirdęs žinią tiesiog nušvito, ir visai nesvarbu, kad tai tebuvo informacija apie kažkokias biržos akcijas. Visi nori žinoti, kas ir kaip, scientia arcana, štai tikrieji kvaišalai.
Galbūt savo lagamine ir turiu jų. Tačiau, galimas daiktas, lagaminas tėra bergždžia imitacija, odinė talpykla, kurios viduje – tuštuma. Bet tu jau žinai, kad dirbu kvaišalų įmonėje. Juk apie tai galvojai, ar ne? Ką gi, pakilkime į tavo butą ir sužinosime.
Koks jaukus vestibiulis. Tačiau bijau, kad atmosfera neįprastai veikia vazonuose stovinčius paparčius. Aišku, žinau, kad jie dirbtiniai. Tačiau tai tereiškia, kad Gamta, Didžioji Chemikė, pagamino juos truputį skirtingus. Štai, panašu, kad liftas veikia, nors kiek per garsiai. Po jūsų, ponia R. Dvidešimt antras aukštas, jei gerai pamenu, nors kitaip ir nebūna. E, manyčiau, šitame lifte nerūkoma, jei tu nieko prieš. Dėkoju. Štai ir užkilome. Lažinuosi, kad tavo butas štai ten. Matai, aš visada būnu teisus. Ar ne keista? Taip, einu einu.
Na, tavo buto durys labai gražios. Ne, klysti. Toks dalykas kaip „tokios pat, kaip visos kitos“ neegzistuoja. Taviškės gerokai skiriasi, ar nematai? Ir šiąnakt jos atrodo visiškai kitaip nei bet kuriuo kitu metu. Ir tai sakau ne vien iš egoizmo, kad pagerbiau tavo slenkstį savo unikaliu apsilankymu. Nejau nesupranti, ką noriu pasakyti? Na, labai gaila, jei manai, kad visą vakarą tau skaitau paskaitą. Kadaise dirbau pedagogu, matyt, tai akivaizdu. Tiesiog prieš imdamasis reikalo noriu su tavimi kuo nors pasidalinti, mano pumpurėli. Gerai? Taigi, užeikime ir pasižiūrėkime, koks vaizdas iš čia atsiveria.
Prašau, nedek palubėje šviesos, kad nereikėtų žiūrėti į šio nevalyvo kambario dvynį, atsispindintį lange. Mums užteks ir kurios nors blausesnės lempos. Štai, puiku. Iš tokio aukščio puikiai matosi miestas. Manyčiau, aukštis idealus, net per daug. Pats gyvenu vos dviejų aukštų name, tad čia patekęs svaigiai suvokiu, ko netenku. Iš tokios aukštumos galėčiau kasnakt stebėti miestą ir nesiliaujančias jo mutacijas. Kasnakt vis kitoks miestas. Taip, Roze, turiu pripažinti, kad tu teisi – įskaitant visą tavo sarkazmą – miestas taip pat yra talpykla. Ir ji nuolankiai suteikia pavidalą labai keistam turiniui. Ten Didieji Chemikai triūsia prie neaprėpiamų formulių. Pažvelk į tas šviesas, žyminčias gatves ir skersgatvius. Pažvelk į jų linijas ir sankirtas. Atrodo kaip kažkieno skeletas… kaip sapno griaučiai, slaptas karkasas, bet kurią akimirką pasirengęs pakeisti struktūrą, kad prisitaikytų prie naujos formos. Didieji Chemikai nuolatos sapnuoja naujas esybes, rizikuodami pabusti sapno metu. Jei taip kada nors atsitiktų, gali nė neabejoti, kad tektų už tai velniškai daug sumokėti.
Mano vaizduotė? Ne, visiškai nemanau, kad ji laki. Priešingai, ji nepakankamai galinga. Varganiems mano fantazijos sugebėjimams visada buvo reikalingi… pratęsimai. Dėl to ir esu čia su tavimi. Ir vėl šypsaisi, o gal greičiau vaipaisi. Keistas žodis „vypsnis“. Lyg kokios nežemiškos būtybės pavardė. Saimonas Vypsnis. Kaip tau skamba?
Taip, galbūt per daug švaistome laiką. Tačiau, žinoma, turėsime dar truputį padelsti, kol pasirausiu savo lagamine ir ištrauksiu tai, ko lauki. Tikiesi, kad ten bus geri kvaišalai, ar ne? Na, turėsi galimybę tuo įsitikinti, kad jau taip nekantrauji tapti mano chemikalų talpykla. Ne, prašau, lik sėdėti, kur sėdi. Tau nėra reikalo žiūrinėti visų mano eliksyrų. Vienintelis mano turimas dalykas, kuris galėtų tave sudominti, saugiai guli storo stiklo buteliuke su tvirtai užsuktu juodu kamšteliu… štai jis!
Taip, išties atrodo kaip buteliukas birios šviesos. Tu labai akyla. Kaip? Tikiuosi, kad jau supratai. Štai, duok delną ir apžiūrėk. Nedidelis kauburėlis, atsiradęs tavo drėgno delno centre, o tiksliau – vienas svaigmatis. Ar neprimena deimantų dulkių? Taip, spindi, tiesa. Nekaltinu tavęs, jei galvoji, kad jį vartoti pavojinga. Tačiau įsižiūrėk į mano stebuklingą pudrą iš arčiau, ir pamatysi, kad nieko nereikia daryti.
Matai, jis pats įsismelkė į tave. Visiškai išnyko, teliko keli grūdeliai. Tačiau dėl jų nesijaudink. Nurimk, deginimas tuoj praeis. Beprasmiška juos trinti nuo odos. Narkotikai jau pateko į tavo organizmą. Isterija ir grasinimai čia nieko nepadės. Prašau likti savo krėsle.
Ar jauti kokį nors efektą? Turiu omenyje, be to, kad nebepajėgi pajudinti rankų ir kojų. Ir tai tik šio naktinio pasilinksminimo pradžia. Opališka į tave įsismelkusi substancija atvėrė kelią labai įdomiam mudviejų santykiui, raudonoji rože. Narkotikas padarė tave fantastiškai jautrią tam tikro pobūdžio formuojančiai energijai, o būtent tai, kurią generuoju aš, arba, tiksliau, kuri yra generuojama per mane. Romantiškai tariant, aš svajoju tave. Suprantamiau paaiškinti negaliu. Tai nėra svajonė apie tave, kaip kokioje senoje meilės dainoje. Aš tave svajoju. Tavo rankos ir kojos nebepaklūsta smegenų komandoms, nes mano svajonė statiška it statula. Tikiuosi, suvoki, kaip tai nepaprasta.
Po šimts! Tikriausiai tai buvo bandymas klykti. Esi rimtai išsigandusi, ar ne? Saugumo dėlei pasvajosiu, kad neturi pro kur klykti. Štai, to turėtų pakakti. Tačiau šitaip išties atrodai keistai. Bet tai tik pradžia. Šie menki triukai tėra vaikų žaidimai, ir, esu tikras, nedaro tau jokio įspūdžio. Netrukus aš tau įrodysiu, kad sugebu palikti įspūdį, jei tik susikaupiu.
Nejau kažką įžvelgiu tavo akyse? Taip, tikrai. Klausimą. Šią akimirką tu norėtum paklausti, jei tik galėtum, kas laukia senosios Rozės? Ir tu nusipelnei atsakymo.
Šiuo metu mano svajonės bando tobulai susiderinti su mano svajonių mergina. Netrukus tapsi mano vaizduotės kaleidoskopo kūnu ir krauju. Paskutinėse šios procedūros stadijose gali nutikti bet kas. Tavo pavidalas nebesuvoks įvairovės ribų, darbą perims Didieji Chemikai. Netrukus atiduosiu savo svajones neapsakomam esybės maištui, ir numanau, kad abiejų mūsų laukia šiokios tokios staigmenos. Tai vienas iš nekintančių dalykų.
Ir vis dėlto išlieka viena problema. Šis procesas nėra visiškai tobulas, ir tikrai ne prekinis, kaip kad sakome tablečių versle. O argi nebūtų nuobodu, jei jis būtų tobulas? Noriu pasakyti, kad, patyrusi tiek įvairialypių metamorfozių, pradinė objekto sandara palūžta. Ir pasekmė labai aiški – niekada nebebūsi toks, koks buvai prieš tai. Labai apgailestauju. Turėsi likti tokiu keistenybės įsikūnijimu, kokiu pavirsi svajonei baigiantis. O vaizdas turėtų rimtai sukrėsti asmenį, kuriam teks nelaimė tave aptikti. Tačiau nesijaudink, man iškeliavus, tu gyvensi nebeilgai. Iki to laiko jau būsi patyrusi dieviškas kismo galias, kurių aš pats neturiu vilties pažinti, kad ir kaip intymiai besistengčiau.
O dabar, manyčiau, pagaliau galime imtis to, kas buvo nulemta nuo pat pradžių. Tu pasirengusi? Aš esu visiškai pasiruošęs ir pamažu atsiduodu jėgoms, kurios juda sava valia, drauge pasiimdamos ir mus. Jauti, kaip mudu pagauna persimainymo audra? Jauti šio chemiko jaudulį? Galią mano svajojimo, svajojimo, svajojimo…
O dabar, beprotybės Rože, – PRAŽYSK!
Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas
Pirmoji publikacija: „Metai“, 2019 m. Nr. 10
II.
IŠGERK UŽ MANE VIEN TIK LABIRINTINĖM AKIM
Visi vakarėlyje apie jas pasisako. Jie klausia, ar man jas kokiu nors būdu pakeitė, užsimena, kad po savo akių vokais pasikišau keistus kristalizuotus lęšius. Ne, sakau jiems, aš gimiau su šiais savotiškais regos organais. Jie nėra ištraukti iš kokio optometrininko triukų krepšio, nėra jie ir chirurginio žalojimo padarinys. Savaime suprantama, jiems sunku patikėti, ypač kai priduriu, jog dar gimiau ir su absoliučiomis hipnozės meistro galiomis… ir nuo tada sparčiai vysčiausi, žengdamas į mesmeriškus tyrlaukius, į kuriuos dar niekas, turintis mano pobūdžio pašaukimą, iki ir po manęs nebuvo kojos įkėlęs. Ne, nepasakyčiau, kad tai yra užsiėmimas ar profesija, tenka sakyti – pašaukimas. Kaip kitaip galima pavadinti padėtį, kai nuo gimimo žinai savo paskirtį ir esi pažymėtas lemties stigmomis? Tai išgirdę, jie mandagiai šypsosi, sakydami, kad pasirodymas jiems tikrai patiko ir kad aš išties esu puikiai įvaldęs tai, kuo užsiimu. Atsakau jiems, kad esu dėkingas už galimybę pasirodyti tokiems puošniems ponams tokiuose puošniuose namuose. Neturėdami supratimo, kiek mano žodžiuose pašaipos, jie nervingai sukinėja savo šampano taurių kojeles, o gėrimas žaižaruoja ir krištolas blyksi ryškioje kaleidoskopinėje sietyno šviesoje. Nepaisant juos gaubiančio grožio, galios ir prestižo, jie, šįvakar bendraudami šiame beveik barokinio stiliaus kambaryje, tikrai nesijaučia išskirtiniai. Aš ir mano asistentė padarėme jiems didelį įspūdį, ir mūsų paprašė įsimaišyti tarp svečių bei visokeriopai juos linksminti. Vienas džentelmenas įraudusiu veidu, paveiktas gyvuliško magnetizmo, žvelgia tiesiai į mano partnerę ir godžiai maukia savo gėrimą.
– Ar norėtumėte su ja susipažinti? – klausiu aš.
– Be abejo, – sako jis.
Jie visi nori. Jie visi nori tave pažinti, mano angele.
Šįvakar, kiek anksčiau, mes jau pristatėme savo pasirodymą šiems mieliems žmonėms. Vakarėlio šeimininkui nurodžiau, kad prieš mūsų pasirodymą niekam neduotų alkoholio ir šio pernelyg ištaigingo kambario baldus sustatytų taip, kad visi mus puikiai matytų ant mūsų mažos scenos. Žinoma, jis klusniai sutiko. Jis taip pat patenkino mano prašymą sumokėti iš anksto. Labai sukalbamas žmogus, lengvai paklūstantis kito valiai.
Pasirodymo pradžioje esu vienas prieš nuščiuvusią publiką. Visos šviesos išjungtos, išskyrus vienintelį prožektorių, kurį padėjau ant grindų tiksliai du ir dvi dešimtosios metro nuo scenos. Prožektoriaus šviesa nukreipta į porą metronomų, kurių švytuoklės idealiai sutartinai švytruoja pirmyn ir atgal kaip automobilio valytuvai per lietų: sklandžiai atgal ir sklandžiai pirmyn, atgal ir pirmyn, atgal ir pirmyn. Ant kiekvienos švytuoklės galo švyti po tikslią kiekvienos mano akies kopiją, kurios supasi kairėn ir dešinėn visų akivaizdoje, o mano balsas tuo metu sklinda iš šešėlio scenos pakraštyje. Pirmiausia išdėstau trumpą paskaitą apie hipnozę, jos pavadinimą ir kilmę. Paskui sakau:
– Ponios ir ponai, prašau atkreipti dėmesį į šią blizgią juodą dėžę. Viduje yra pati gražiausia būtybė, kokią kada nors esate matę. Ji – aukščiausiam rangui priklausantis serafas, nusileidęs iš paties dangaus. Norėdama suteikti jums malonumą, ji jau paniro į patį giliausią transą. Jūs ją pamatysite ir apstulbsite.
Po dramatiškos pauzės mano akys, įsmeigtos į tą draugiją, juos visus užvaldo. Tuomet atsisuku į dėžę ir slaptos durys tarytum pačios savaime atsilapoja.
Staiga publika vienu balsu tyliai aikteli ir sekundėlei mane apima panika. Tada pasigirsta plojimai, užtikrinantys, kad viskas gerai, kad jiems patinka prieš juos išstatyta figūra. Tai, ką jie mato, stovi dėžės viduje vertikaliai, jos liaunos, visiškai nejudrios rankos priglaustos prie šonų. Ji vilki menką drabužėlį vien iš žibančių žvynelių, vulgarų kostiumėlį, kurio nevaldomas blizgesys kažkokiu būdu neverčia raukytis ir pagyvina menkavertį rūbą. Jos akys – du žydri brangakmeniai alebastro apsoduose, o žvilgsnis tarsi įsmeigtas į begalybę. Kai publika ją gerai apžiūri, aš ištariu:
– Dabar, mano angele, tu turi kristi.
Po šio signalo ji pradeda sverdėti dėžėje. Galiausiai pasvyra ir krenta į priekį. Paskutinę akimirką aš atskubu, viena ranka griebiu už kaklo ir pagaunu jos sustingusį kūną vos per kelis colius nuo grindų. Nesusitaršo nė viena jos auksaspalvės šukuosenos sruoga, o brangakmeniais nusagstyta tiara tvirtai laikosi ant galvos. Skambant plojimams, aš grąžinu savo laibąją asistentę į vertikalią padėtį.
Dabar prasideda tikrasis vaidinimas, kitaip tariant, pateikiu mesmeriškų triukų rinkinį su kruopele magijos. Aš horizontaliai paguldau hipnotiškai sustingusį nakvišos kūną tarp dviejų kėdžių ir paprašau vieno žiūrovo, kažkokio drimbos, ateiti ir ant jos atsisėsti. Vyriškis mielai atlieka tą veiksmą. Tuomet liepiu nakvišai tapti nežmogiškai lanksčia, kad galėčiau ją sugrūsti į neįtikėtinai mažą dėžutę. Tačiau kad ir kiek lenktum, sakau publikai, į talpyklą ji telpa tik iki pusės. Todėl aš jiems pranešu, kad, norėdamas sugrūsti vidun visą kūną, privalau sulaužyti jos kaklą ir kitus kaulus. Stebėtojai įsitempę muistosi savo kėdėse, ir aš maldauju jų neprarasti savitvardos net pamačius kraują, besisunkiantį pro dėžės kraštus man uždarius dangtį. Jie patenkinti, kai mano asistentė, nesužeista ir nekraujuojanti, iš lėto stojasi ant kojų. (Vis dėlto, kaip ir visos minios, dalyvaujančios renginiuose, kuriuose yra arba gali būti rizikos elementas, jie slapta trokšta, kad kas nors pakryptų nenumatyta linkme.) Tada pasitelkiu žmogiškosios vudu lėlės triuką, durdamas ilgus smaigus į jos kūną, o ji nei krūpčioja, nei aikčioja. Mes atliekame dar keletą eilinių pokštų, nepaisančių mirties ir skausmo, o po to imamės atminties triukų. Vieno jų metu aš kiekvieno žiūrovo prašau kuo greičiau pasakyti savo vardą, pavardę ir gimimo datą. Tuomet liepiu savo nakvišai pakartoti šią informaciją, kai to atsitiktinai paprašo atskiri publikos nariai. Ji teisingai pakartoja visus vardus, – suprantama, labai nustebindama žiūrovus, – tačiau visos nurodytos datos yra ne iš praeities, o ateities. Kai kurios dienos ir metai, ištarti jos mechanišku balsu, kreipia į pakankamai tolimą ateitį, o kai kurios datos trikdo savo artumu. Aš nustembu nakvišos elgesiu ir paaiškinu publikai, kad toks ateities spėjimas į pasirodymą paprastai nėra įtraukiamas. Atsiprašau už šią nerimastingą aiškiaregystės apraišką ir pažadu atsilyginti pribloškiančiame finale, juos atitrauksiančiame nuo bet kokios liguistos savistabos. Tokią akimirką visiškai pritiktų dangaus trimitų skambėjimas.
Gavusi signalą, mano asistentė pajuda į patį scenos vidurį. Čia ji įsitaiso išskėtusi kojas, savo apatine kūno dalimi suformuodama apverstą V raidę. Dar vienas signalas ir jos rankos ima kilti, kol ištiesiamos į šalis kaip du visiškai išskleisti sparnai. Paskutinis signalas liepia kinkuojančią galvą laikyti aukštai iškeltą ant raumeningo kaklo, o akis nukreipti į publiką. Akys anapus scenos jai irgi atsako tuo pačiu žvilgsniu.
– Dabar, – perspėju juos, – turi būti visiška tyla. Negalima nei kosėti, nei šnypšti nosies, nei žiovauti, nei krenkšti.
Atrodytų, nepagrįstas nurodymas, tačiau jie paklūsta. Jie tyli kaip kapai, kupini palaidotų paslapčių.
– Ponios ir ponai, – tęsiu aš, – jūs tuoj išvysite tai, ko man visai nebūtina pristatyti įterpiant žodingą įžangą. Mano asistentė dabar pasinėrė į patį giliausią transą ir kiekviena jos kūno dalelė neįtikėtinai paklūsta mano valiai. Man paliepus, ji pradės stulbinančią metamorfozę, kuri atskleis tai, ką kai kurie iš jūsų galbūt įsivaizdavo, bet niekada nedrįso tikėtis išvysti. Daugiau nieko nereikia sakyti. Mano mieloji, gali pradėti keisti savo formą, kodinis žodis – Serafimas.
Ir štai ji stovi – rankos, kojos, aukštai iškelta galva, – mano penkiakampė nakviša: žvaigždė.
– Jūs jau galite matyti švytėjimą, – sakau publikai. – Ji skleidžiasi. Ji žiebiasi. O dabar suspindi taip, kad pati beveik išnyksta – ją iki pat žemiškosios egzistencijos pakraščio apima antgamtinė liepsna. Tačiau jokio skausmo nėra, vien tik akių perštėjimas.
Pastebiu, kad publikoje niekas net neketina markstytis, nes iš jos kūno sklindantys šviesos pluoštai – koks šviesos labirintas! – yra vizijų spinduliai be jokių fizinių savybių.
– Žiūrėkite toliau, – šūkteliu jiems, rodydamas į savo asistentę, kurios kostiumėlis iš folijos žvynelių virto žvilgančiu šydu, apgaubusiu jos pavidalą. – Ar matote sniego baltumo sparnus, besikalančius anapus jos pečių linijos? Argi jos materialus apvalkalas neprarado kūniškumo ir nevirto dangiškąja ikona? Argi ji nėra tikriausia dangiškumo esmė – angeliškas šviesulys žmogiškų žvėrių akivaizdoje?
Tačiau man sunku išlaikyti šį akimirksnį. Publikos akyse šviesa blėsta, gęsta kas sekundę, ir mano asistentė vėl susigrąžina savo žemiškąjį įsikūnijimą. Aš išsekęs. Bet blogiausia, kad visos mūsų pastangos, atrodo, buvo bevaisės, nes publika šį reginį palydi tik atsainiu plojimu. Man sunku tuo patikėti, bet finalas nepavyko. Jie nesuprato. Tiesą sakant, jiems labiau patiko visi tie suvaidintos mirties ir netikro skausmo triukai. Štai kas juos žavi. Koktu. Labai koktu. Ką gi, linksminkitės, bukapročiai, kol galite. Pasirodymas dar nesibaigė.
– Dėkoju, ponios ir ponai, – sakau, kai šviesos užsidega ir menki plojimai visai nutyla. – Tikiuosi, mano asistentė ir aš šįvakar jūsų neužmigdėm. Tačiau jūs jau atrodote šiek tiek apsnūdę, tarsi patys būtumėte užliūliuoti transo. Bet juk tai visai neblogas jausmas, ar ne? Jūs grimztate gilyn į pūkinę tamsą, jūsų sielos ilsisi ant pagalvių, prikimštų minkštais šešėliais. Tačiau mūsų šeimininkas man pranešė, kad vakaras netrukus pagyvės. Jūs neabejotinai pabusite, kai jums tai palieps švelnus durų skambutis. Prisiminkite: išgirdus skambutį laikas pabusti, – pakartoju jiems. – O dabar, manau, galime pasinerti į šio vakaro linksmybes.
Padedu savo asistentei nulipti nuo scenos ir mes įsimaišome tarp kitų vakarėlio svečių. Paduodami gėrimai ir triukšmo lygis kambaryje pakyla keliais decibelais. Vakarotojai tai šen, tai ten ima telktis į grupes. Atsiskiriu nuo triukšmingo sambūrio, supančio mane ir mano asistentę, tačiau, regis, niekas to nepastebi. Jie apžavėti mano žėrinčios nakvišos. Ji, saulė blankios galaktikos centre, juos akina, jos kostiumėlis atspindi šviesą, sklindančią nuo pabaisiško sietyno, mirksinčio tūkstančiu akių. Atrodo, visi mėgina atkreipti jos dėmesį. Bet ji, tokia tuščia ir maloninga, tik šypsosi, ji net negurkšnoja gėrimo, kažkieno įstatyto į jos ranką. Jie sustingdyti nuostabos, primenančios tą, kurią sukelia voro patelė per poravimosi ritualą. Galiausiai argi aš nesakiau jiems, kad mano lieknoji užhipnotizuotoji yra grožio tobulybė?
Tačiau ir aš turiu gerbėjų. Vienas nuoboda tamsiu kostiumu klausia, ar galėčiau jam padėti mesti rūkyti. Kitas teiraujasi apie hipnozės galimybes kaip nors teisėtai pasitarnauti jo reklamos verslui. Kiekvienam įteikiu debesų pilkumo perlo atspalvio vizitinę kortelę su įspaustu neegzistuojančiu telefono numeriu ir netikru adresu tikrame mieste. Vardas toks: Kozimas Fanzagas. O ko gi dar galima tikėtis iš veiklaus ypatingo mesmeristo? Turiu ir kitų kortelių su tokiais įspaustais vardais kaip Gaudencijus Feraris arba Džonis Tiepolas. Kol kas dar niekas nesusiprotėjo. Bet argi aš nesu toks pat menininkas kaip ir jie?1
Ir kol mane kalbina žmonės, kuriems reikia pagalbos ar gydymo nuo jų žemiškumo, aš stebiu tave, mieloji nakviša. Stebiu tave, šokančią valsą šiame didingame kambaryje. Jis nepanašus į kitus kambarius šiame didžiuliame name. Kažkas išties čia leido įsisiautėti nežabotai Fantazijai. Kambarys primena praėjusius laikus, šimtmečius, kai tavo pirmtakai nakvišos atlikdavo savo lunatizmo triukus aukštuomenei. Tu taip puikiai tinki prie draugijos šioje prašmatnioje rokoko stiliaus salėje. Tikras džiaugsmas matyti, kaip tu judi šiame netaisyklingame kambaryje, kurio siena, išmarginta šinuazri raizginiais, vingiuoja švelniomis išgaubomis ir įdaubomis. Dėl šios erdvios patalpos gyvatiškų apybraižų sunku atskirti jos įdubas nuo iškyšų. Kai kurie svečiai nusprendžia prisiglausti prie sienos, pasijunta ramstantys orą ir griūna į šoną kaip komikai iš senų filmų. Tačiau tau, mano tobuliausioji miegvaikšta, jokių sunkumų nekyla. Tu atsiremi reikiamu metu ir reikiamose vietose. O tavo akys nuostabiai žiba, kai tik koks fotoaparatas nukreipiamas tavo pusėn. Tu taip sugeri kitų dėmesį, kad iš tiesų galima pamanyti, jog neturi savo pačios gyvenimo. Tikėkimės, kad taip nėra!
Dabar stebiu, kaip pasipūtėlis su vakariniu švarku kviečia tave įsitaisyti ant kėdės iš akinančio brokato, kurio gėlėtas audinys išmargintas švelniomis moteriškos kosmetinės spalvomis, o dailūs ranktūriai primena kremzlės tekstūrą. Tavo aukštakulniai palieka subtilius įspaudus ant kilimo, persmeigdami jo arabeskinius vaizduotės polėkius. O dabar stebiu, kaip vakarėlio šeimininkas kviečia tave išsirinkti gėrimą iš gerai aprūpinto baro. Jis didžiuodamasis mosteli ranka į daugybę sustatytų butelių, kurių formos įvairuoja nuo įprastinių iki barokinių. Barokinio pavidalo buteliai daug įdomiau sąveikauja su šviesa ir šešėliu nei jų įprastiniai broliai, ir tu robotiškai tiksliai bedi į vieną iš jų. Tau stebint, jis įpila du stiklus gėrimo, o kol jį stebi, aš stebiu tave stebinčią. Nusivedęs į kitą kambario dalį, jis tau rodo lentyną su trapiom statulėlėm, kurių kiekviena pavaizduota paralyžiuotoje padėtyje. Jis įdeda vieną jų į tavo ranką ir tu ją visaip sukinėji prieš savo žvilgsnio nesutelkiančias akis, tarsi bandydama atkurti kokį nors prisiminimą, kuris priverstų tave pabusti. Tačiau tau nepavyks, nepabusi be mano pagalbos.
Dabar jis veda tave į kambario dalį, kur girdisi švelni muzika ir šokama. Tačiau šiame kambaryje nėra langų, tik aukšti padūmavę veidrodžiai, ir tau einant iš vieno galo į kitą, tu atsispindi tarp tų miglotų veidrodžių, žiūrinčių į savuosius dvynius, kurie sukuria nesibaigiančias nakvišų eiles apgaulingoje begalybėje anapus sienų. O tada tu šoki su mūsų šeimininku, nors, kai jis žvelgia tiesiai į tave, tu abstrakčiai žvelgi į lubas. Ak, tos lubos! Virš galvų plytintis paviršius, melsvos spalvos plokštuma be menkiausios užuominos į puošnumą, yra pribloškianti priešybė likusį kambarį išraizgiusioms kaprizingoms vijoms, nuo kurių išdėstymo net temsta akyse. Savo tyrumu jis primena bedugnį baseiną arba padangę, nuo kurios nušluoti debesys. Tu šoki amžinybėje, mano brangioji. O šis šokis išties labai ilgas, nes jau kitas nori įsiterpti ir, atstūmęs mūsų maloningąjį šeimininką, tapti tavo partneriu. Paskui kitas. Ir dar kitas. Kiekvienas trokšta tave apkabinti. Juos visus pakerėjo tavo beaistrė elegancija, tavo, tarsi sušalusios rožės, laikysena ir pozos. Aš tik laukiu, kol kiekvienas patirs fizinį kontaktą su tavo kūnu, kupinu gyvuliško magnetizmo.
Stebėdamas ir lūkuriuodamas, aš pastebiu netikėtą žiūrovą, žvelgiantį į mus iš viršaus. Už plačios arkos kambario gale yra laiptai, vedantys į antrą aukštą. Ir tenai sėdi jis, bandydamas įžiūrėti kiekvieną suaugėlį, o jo pižama apmautos kojos kabaliuoja tarp dorėninių baliustrados kolonų. Galiu spėti, kad jam mielesnis klasikinis dekoras, kuris vyrauja kitose šio namo dalyse. Aš paslapčia palieku pirmojo aukšto publiką ir apsilankau balkone, kurio anksčiau pasirodymo metu visiškai nepastebėjau.
Užtykinęs tripakopiais laiptais ir nusėlinęs baltu kilimu išklotu koridoriumi, atsisėdu šalia vaiko.
– Ar matei mano mažytį pasirodymą su dama? – klausiu jo.
Jis neigiamai papurto galvą, o jo burna sučiaupta kaip neprasiskleidusi tulpė.
– Ar dabar matai tą damą? Na, žinai, apie ką aš kalbu.
Iš vidinės palto kišenės išsitraukiu blizgantį chromuotą rašiklį ir parodau žemyn į kambarį, kuriame vyksta vakarėlis. Iš šio atstumo mano žvynuotosios sirenos išvaizdą sunku aiškiai įžvelgti.
– Na, tai ar matai ją?
Jis patvirtinančiai kinkteli galva. Tuomet sušnabždu:
– Ir ką tu manai?
Lūpos prasiveria ir jis atsainiai sako:
– Ji… ji šlykšti.
Aš su palengvėjimu atsikvepiu. Iš šio aukščio ji tikrai atrodo tiesiog „šlykšti“, tačiau niekada negali žinoti, ką gali pamatyti akylos vaiko akys. Ir šįvakar aš tikrai nenoriu, kad vaikiškos akys pasisuktų netinkama kryptimi.
– Dabar įdėmiai klausyk, ką pasakysiu, – tariu labai švelniu, bet ne nuolaidžiu tonu, užsitikrindamas, kad vaiko dėmesys sutelktas į mano balsą ir žibantį rašiklį, į kurį šiuo metu įbestos jo akys. Jis – puikus vaikų atstovas, mat paprastai jų akys ir protai kažkur klajoja. Jis sutinka su manimi, kad jau yra gerokai pavargęs. – Dabar tu grįši savo lovon. Užmigsi akimirksniu ir sapnuosi pačius nuostabiausius sapnus. Ir nepabusi iki ryto, kad ir kokius garsus išgirsi už durų. Supratai?
Jis linkteli.
– Labai gerai. Užtai, kad esi toks sukalbamas jaunas vyrukas, aš padovanosiu tau šį gražų rašiklį iš gryno sidabro, kurį tu visada nešiosiesi kaip priminimą, jog viskas yra kitaip nei atrodo. Ar žinai, ką turiu mintyje?
Jo galva nusileidžia ir pakyla su stingdančiu gilios išminties švystelėjimu.
– Na, tai puiku. Tačiau norėčiau, kad, prieš eidamas į savo kambarį, pasakytum man, ar čia yra užpakaliniai laiptai, kuriais galėčiau pasišalinti.
Jo pirštas rodo į koridorių ir į kairę.
– Ačiū, vyruti. Labai tau dėkoju. Dabar keliauk lovon ir saldžių tau sapnų.
Jis dingsta Piranezio2 stiliaus tamsoje koridoriaus gale.
Minutėlę stoviu, spoksodamas žemyn į tą linksmą kambarį, kur publikos šiurkštus juokas ir pokvailiai šokiai pasiekė kulminaciją. Mano permainingoji nakviša, rodos, įkliuvo į vakarėlio tinklą ir pamiršo savo šeimininką. Ji paliko mane nuošalyje, ta mįslinga tylenė. Tačiau aš nepavyduliauju. Suprantu, kodėl jie tave iš manęs atėmė. Jie patys negali susitvardyti, tiesa? Juk pats pasakiau, kokia tu graži ir tobula, ir dabar jie negali tau atsispirti, mano meile.
Tačiau užuot įvertinę tavo geriausiąją pusę, jie, deja, mieliau pasinėrė į grubių iliuzijų miglą. Argi aš neparodžiau mūsų padoriai publikai tavo angeliškosios versijos? Juk matei jų reakciją. Jie nuobodžiavo ir sustingo savo vietose kaip krūva lavonų. Žinoma, o ko gi galėjai tikėtis? Jie pageidavo mirtinų pavojų, skausmingų triukų. Viso to akį rėžiančio šlamšto. Jie norėjo agoniškų persivertimų; oro kūlvirsčių per pražūtingas liepsnas; pažeidžiamo kūno kryčio į gyvenimo mėsmalę. Jie troško jaudulio.
O dabar, kai jų linksmybės pasiekė viršūnę, manau, pats laikas pažadinti šią gaują iš hipnotinio snaudulio ir mirtinai juos sujaudinti.
Metas pasigirsti durų skambučiui.
Ten, kur parodė berniukas, tikrai yra užpakaliniai laiptai, vedantys į galinį koridorių, galinius kambarius ir galiausiai užpakalines duris. Visi šie galiniai keliai mane atveda į platų kiemą, kuriame mėnulio šviesoje dunkso sodo siluetas, o tolumoje siūbuoja nedidelis miškas. Man apeinant puikų šio namo fasadą, tanki veja slopina mano žingsnius.
Dabar stoviu priebutyje, tarp aukštų kolonų po lempa, kuri kabo ant ilgos žalvarinės grandinės. Akimirkai stabteliu, mėgaudamasis kiekviena geidulinga sekunde. Tykūs žvaigždynai viršuje supratingai man mirksi. Tačiau net ir šios akys nėra pakankamai gilios, kad mane permatytų, pergudrautų apgaviką, suklaidintų iliuzionistą. Tiesą sakant, aš esu labai prastas hipnotizavimo objektas, manęs nepavyksta įtraukti į Hipno Dausas. Nes aš žinau, kaip lengvai gali būti įvestas pro šiuos mirgančius vartus vidun ir, užsitrenkus durims, patekti į spąstus. Ir tada tu smunki žemyn! Geriau jau būčiau prie Mesmerio Labirinto lūkuriuojantis palydovas, nei jo suklaidinta auka, besiblaškanti viduje.
Sakoma, kad mirtis yra didysis prabudimas, išsivadavimas iš gyvenimo mistifikacijų. Cha, turėčiau nusijuokti. Mirtis yra mirtingumo užbaigimas ir – atskleisiu dar didesnę paslaptį – tik sustiprina mirtingojo netobulumą. Žinoma, reikia būti dideliu meistru, kad galėtum praplėšti pomirtines akis, kai jas stipriai užsiuvo dr. Giltinė. Ir netgi tada tie sutvėrimai mažai kam praverčia. Kaip pašnekovai, jie neįtikėtinai beminčiai. Tai, ką jie sako, yra ne daugiau nei mieli niekniekiai. Nepaisant to, jie randa savo paskirtį, jei man pasiseka gauti jų nerangių pavidalų iš mauzoliejaus, ligoninės, morgo, medicinos mokyklos ar laidojimo namų, į kuriuos klastingai įsibraunu. Kai mano nuotaika gera, aš juos naudoju savo pasirodymuose. Neturėdami savo valios, jie išskirtinai daro tai, kas jiems liepiama. Tačiau yra vienas didelis keblumas: tiesiog neįmanoma jų paversti gražiais. Juk aš ne burtininkas!
Bet galima būti aukščiausios klasės mentalistu, neįtikėtinai įgudusiu hipnotizuotoju. Galima priversti publiką manyti, kad šis bedvasis daiktas yra gražus, įteigti, kad tai – kerinti gražiaakė viliokė. Šį dalyką tiktai galima padaryti.
Net ir dabar girdžiu, kaip tie aukštuomenės storžieviai vis dar juokiasi, vis dar šoka, vis dar bruzda aplink mano žaviąją mirusią lėlę. Mes parodėm jiems, kuo tu gali būti, Serafita. O dabar parodykim, kas esi iš tikrųjų. Man tereikia paspausti šį mažą mygtuką, kad nuskambėtų juos pažadinsiantis durų skambutis, ir žinia pasklis visuose namuose. Tuomet jie išvys kapų žaizdas: tavo akiduobėse susmegusias akis, panirusias į pūvančias gelmes – tas labirintines gelmes! Jie pabus ir pamatys, kad jų gražūs išeiginiai drabužiai apdrabstyti gličiais puvėsiais. Ir dar luktelkim, kol jie įkvėps kvapų šių palaikų. Jie apstulbs.
Anoniminį vertimą atnaujino, redagavo, per/vertė Linas J. Jankauskas3
Versta iš: Thomas Ligotti, Drink to Me Only with Labyrinthine Eyes, in: Songs of a Dead Dreamer and Grimscribe; Penguin: 2015, p. 72-81.
III.
LŪŠIES AKIS
Aš jau kurį laiką jutau jos psichinį dažnį, bet kiti reikalai atitolino mūsų susitikimą akis į akį. Šaltaisiais praėjusių metų mėnesiais buvau labai užsiėmęs berniukas, ir labai išdykęs. Atitinkamos agentūros pagaliau nustatė, kokio tipo draugija man labiausiai patinka, ir įspėjimai ėmė sklisti iš gyvų burnų, tiksliau, lūpų, ryškiai nudažytų tam tikrais atspalviais, dažniausiai kraujo raudonumo, bet taipogi ir gedulo juodumo. Pogrindinis pasaulis, kuriame sukinėjausi, buvo budrus: nekalbėk su nepažįstamaisiais ir taip toliau. Tačiau tai nekėlė problemų. Toks atsargumas tik dar labiau sužadino mano impulsus ir padidino „dingusių merginų gotiškais rūbais“, kaip mano veiklą paikai apibūdino vienas žurnalistinis leidinys, skaičių.
[bus išversta daugiau?..]
…
Susijęs įrašas:
Thomas Ligotti: mus apibrėžia vientisumo stoka
- Nuorodos į italų menininkus: Cosimo Fanzago (1591–1678, architektas ir skulptorius), Gaudenzio Ferrari (1471–1546, tapytojas ir skulptorius), Giovanni Battista Tiepolo (1696–1770, tapytojas ir grafikas).
- T. y. Giovanni Battista Piranesi (1720–1778), italų tapytojas ir architektas.
- Šio vertimo pagrindas – interneto dykrose rastas pirmasis anoniminis apsakymo lietuviškas vertimas; patikrinus su originaliu kūrinio tekstu, jame aptikta nemažai netikslumų, neišverstų vietų ir originalui nebūdingų sąvokų bei epizodų; kita vertus, pats vertimas, žvelgiant skaitytojo akimis, buvo neblogas ir protarpiais netgi labai žavus; pagerbiant Anonimą, – pirmąjį Th. Ligotti kūrybos vertėją į lietuvių kalbą, iš entuziazmo išvertusį ir paskelbusį šį kūrinį (tikrai aplinkkeliško stiliaus poelgis), – jo/jos apsakymo vertimas buvo panaudotas kaip pagrindas atnaujintam vertimui.
Atgalinis pranešimas: Sąmokslas prieš žmonių rasę. Pratarmė - Aplinkkeliai.lt
Atgalinis pranešimas: Sąmokslas prieš žmonių rasę. Apie pesimizmą ir paradoksą - Aplinkkeliai.lt