Sveiki atvykę į Chaoso Buveinę

pagal | 2021 11 28

Chaoso Buveinė

„Kodėl?“ yra pirmas klausimas, kurį man tūkstančius kartų užduoda lankytojai, apstulbinti Chaoso Buveinės [La Demeure du Chaos].

Norėdamas atsakyti, turiu grįžti į 1999-uosius, kuomet, – praėjusio amžiaus didžiosios pagoniškos puotos metu sudorojus aukso veršį, – vėl ėmiau dairytis gnostinio pasaulio.

Dar kartą patirti šį baisų išbandymą ir, siekiant atpirkimo, peržengti ribas meno dėka. Atgimti per pirmąjį prakeikimą – šią beprotybę, kaip palaimingiausią patepimą, gavome gimdami. Maniakiška šėla, mano tulžinga meilužė ir jos nuotaikos kaitos, vėl bus mano bendrininkė.

Ji įkvėps mano plunksną, kad galėčiau parašyti labai ilgą pasakojimą, užgimusį laiko pradžioje, kuris malšina troškulį Alcheminiame Chaose, šio tragiško ir ištaigaus XXI amžiaus materia prima, ir įsikūnija manyje bei mano kūriniuose ir sugrąžina filosofinių buveinių pasaulį.

Didysis Kūrinys turi būti įgyvendintas bet kokia kaina, nepaisant prastuolių šauksmų, vyrų juodais kostiumais ieškinių ar moralistų prakeiksmų. Visgi daugelis pamiršo, kad, išradus įstatymus, radosi ir suvokimas, jog kaltinamasis, apimtas beprotybės ar stumiamas nenugalimos jėgos, nei nusikalsta, nei nusižengia.

Ši meninės kūrybos demencija, jos kūrybinės beprotystės galia tūkstančius metų leido žmonijai statyti šventyklas, katakombas, masines kapavietes, maldos vietas, kalvarijas, labirintus, Golgotą, oratorijas, kryžiaus kelio stotis, vienuolynus ir šviesos katedras.

Kiekvienas iš šių žodžių, mano brangus ištikimas Skaitytojau, apibūdina Chaoso Buveinę ir jos dvigubą aspektą – Salamandros Dvasią, alcheminį Buveinės dvelksmą.

Į jūsų klausimą „kodėl čia ši tamsa?“ aš paprasčiausiai atsakau: „Džiūgauk, matydamas tamsą, nes čia prasideda Kūryba…“

Thierry Ehrmann, 1999 gruodžio 9

 

Chaoso Buveinė

Chaoso Buveinė

///

COSA MENTALE

Chaoso Buveinės vizija išryškėja prie kelio vingio į Saint-Romain-au-Mont-d’Or, komuną Overnė-Ronos-Alpių regione su išsibarsčiusiais namais ir žaviais pastatais, suręstais iš vietinio auksinio smiltainio. Tiesą sakant, Buveinė yra didelė privati valda su aukštomis sienomis ir vartais, būdingais Liono apylinkėms, kuriose įprasta atsitverti nuo pašalinių žvilgsnių. Vos per kelis metus Buveinėje įvyko revoliucija, kuri, atrodo, viską, kas buvo pastato viduje, išstūmė į auksaspalvį akmeninį paviršių, sukeldama link centro nukreiptą judėjimą, kurį inicijavo muziejaus savininkas Thierry Ehrmannas. Jo tikslas buvo ne viešai eksponuoti privačią erdvę, o sukurti tiesioginį kūrybos „išsiveržimo“ regimumą.

Sienos, išraižytos ir ištatuiruotos paveikslais bei simboliais, iš esmės tapo milžiniškais ekranais, rodančiais realaus pasaulio transformaciją meno pasaulyje. Chaoso Buveinė veikia kaip rezonansinė kamera, reaguojanti į „naujienas“, kurioje medijų vaizdai, veikiami keistos alchemijos, įgauna neįprastą prasmę. Jeigu atidžiai pažvelgsime į šio projekto genezę, pamatysime, kad šis keistas namų ir meno derinys buvo gana nuspėjamas. Nors iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo, Buveinės pradžia iš tiesų buvo labai klasikinė.

Chaoso Buveinė

Chaoso Buveinė

Muziejus?

Viskas prasidėjo labai paprastai. 1999 m. Thierry Ehrmannas – menininkas/skulptorius, Server Group ir Artprice įkūrėjas – dalyvavo Liono meno bienalėje ir užsiminė apie idėją sukurti šiuolaikinio meno muziejų, kuriame būtų patalpinti jo meno kūriniai ir kolekcijos. Tai nebuvo naujiena, nes Europoje jau buvo įsteigti keli šiuolaikinio meno centrai, kuriuos inicijavo ir finansavo stambūs verslininkai. Vienaip ar kitaip, idėja buvo priimta palankiai ir pritarta, kad tokia institucija neabejotinai teigiamai įtakos miesto įvaizdį. Štai čia ir yra istorijos esmė: nors pirmoji muziejaus versija buvo gana tradicinės architektūrinės formos, projekto dizaineris netrukus ją ėmė keisti pagal savo skonį. Muziejų nuspręsta steigti ne Sonos, pro Lioną tekančios upės, pakrantėje, o Thierry privačioje valdoje Saint-Romain komunoje, t. y. ten pat, kur buvo jo namai ir verslo būstinė.

Ši „repatriacija“ buvo prasminga, nes Ehrmannas šioje didelėje 9000 kvadratinių metrų erdvėje ir gyveno, ir dirbo. Kadangi autonomijos sąvoka jam buvo labai svarbi, valdos dydis tapo esminiu veiksniu. Tarptautiniam bendrovės padaliniui skirta erdvė įtraukta į privačią zoną kaip koks kokonas, atskiriantis verslo ir meno pasaulius. Iš tikrųjų muziejus labai greitai prarado simboliškumą, susijusį su galia, nes verslo erdvė taip įrengta, kad, užuot šovusi į dangų, pasislėpė giliai po žeme. „Projektas“ dar sumanymo stadijoje palaipsniui susiliejo su pačiu Thierry. Tai virto, kaip ir visi jo meniniai projektai, galimybe neribotoms galimybėms, idėja, įgaunančia naują matmenį; idėja žmogaus, visą gyvenimą ieškojusio ribų, skiriančių socialinį kūną nuo fizinio, ir galiausiai siekiančio jas peržengti.

Thierry Ehrmann

Thierry Ehrmann // nuotr. aut. Lukas Zpira

Muziejus tampa „gamykla“

Thierry Ehrmannas greitai suprato, kad jo projektas gali būti institucionalizuotas. Ar jam reikia samdyti kuratorių, kaip pateikti kolekcijas? Tai buvo dalykai, visiškai priešingi jo gyvenimo koncepcijai. Jis nenorėjo, kad jo savo paties kūriniai ir asmeninė meno kūrinių kolekcija būtų kaupiami, saugojami ir taptų dar viena prestižine meno objektų eksponavimo vieta. Interneto amžiui visu greičiu veržiantis pirmyn, „objektas“ įgijo naują matmenį: jis gali būti virtualus ir susidėti tik iš savo pirminio polėkio – geismo kurti.

Tai yra raktiniai žodžiai – geismas ir veiksmas. Jam artimiausias pavyzdys būtų ne meno fondas, o meninė veikla, kuria užsiėmė Andy’is Warholas. Gamykla reprezentuoja vieną geriausių kada nors organizuotų sistemų. Tai erdvė su neryškiomis ribomis, kur žmonės, – išgyvenantys įvairialypius pojūčius, lydimi grynos energijos ritmo, – dirba kiekvieną dieną. Thierry galėjo lengvai įsivaizduoti šioje vietoje dirbančius menininkus ir savo vaidmenį, kuriant ryšius tarp vienos ir kitos meninės veiklos, tiesiant saitus iš vienos šalies į kitą, iš vienos kultūros į kitą: nepaliaujama veikla, kuri galiausiai atlieps amžiną pasaulio ir jo įvykių judėjimą. Išties marginalinis sumanymas, atitinkantis jo maištingą ir netradicinį gyvenimo būdą. Kadangi net verslas Ehrmannui tėra barokinis būdas likti „šiame pasaulyje“ kaip neklasifikuojamam pašaliečiui, kurio viena koja kyšo vidinėje durų pusėje, o kita – išorinėje. Tiek ir teliko iš tos patrauklios klasikinės muziejaus formulės. Thierry Ehrmannas nusprendė eiti kitu keliu.

Jis nelaukė, kol bus pastatytas bunkeris, kad imtųsi strategijos, pagrįstos meninių susidūrimų energija. Meno bendrijos steigimą paskatino pasauliniai įvykiai, vieši ir privatūs, pirmiausia – Rugsėjo 11-oji. Tiesa tokia, kad esama padėties prieš tą įvykį ir po jo, tarytum paveikūs vaizdai, sukelti to siaubingo įvykio, ėmė ir sunaikino bet kokią linijinę istorijos sampratą. Thierry netikėtai pajuto būtinybę veikti šiame pasaulyje, būti budriam ir suvokti nuolatinę mūsų kasdienės veiksmų ir apmąstymų laisvės eroziją.

Chaoso Buveinė

Netrukus prasidėjo neįprastas teisinis ginčas, kurio metu Ehrmannas nufilmavo antstolius, besibraunančius į jo privačią valdą, ir savo paties žalojimosi aktą (nuoroda į Vienos akcionizmą) priešais suglumusius pareigūnus. Šis veiksmas atvėrė papildomą kelią. Patyręs kančias savo kūnu (ir, svarbiausia, veiksmą idealizavęs vaizdo įraše), jis dar kelis kartus pakartojo savižalos akciją, sąmoningai aukodamas savo socialinę padėtį. Dabar jis žinojo, kad pasitelkus meną galima veikti anapus socialinių rėmų ir teisinių suvaržymų. Thierry nusprendė kūrybą nukreipti į skulptūrą, savo pirmą meninę veiklą (jaunystėje jis žavėjosi skulptūra; jį įkvėpė „tūris“ ir dizaino fiziškumas, trimačių struktūrų statymas ir balansavimas).

Thierry Ehrmannas, vėl pajutęs kūrybos geismą, nepuolė kurti estetiškų formų iš geležies ir plieno, kadangi buvo pernelyg gerai susipažinęs su šiuolaikiniu menu. Kai buvo atsisakyta išduoti leidimą įrengti „bunkerį“, jis nutarė viską, kas susiję su muziejumi, gamykla ir kūryba, perimti į savo rankas.

Chaosas?

Siekdamas įgyvendinti savo užmojį, Ehrmannas milžiniškame puode ėmė lydyti ir maišyti eksponavimo, kūrimo ir kūrybiškumo temas. Kad visi šie elementai susijungtų, o kiekvienas menininkas galėtų darniai prisidėti prie kūrimo proceso, darbas buvo organizuotas remiantis keliomis Thierry pateiktomis fundamentaliomis ir universaliomis sąvokomis. Šios sąvokos, kilusios iš judėjų-krikščionių kultūros, kreipia į Alchemiją ir Kristaus kelią, išryškina Salamandros, mirties, Atpirkimo simbolius ir susipina su pasaulio vaizdais, pateikiamais žiniasklaidoje. Nuolatinis judėjimas pirmyn ir atgal, klaidžiojant tarp archajiškų pagrindų ir stulbinančio naujienų nerealumo. Projektas buvo konceptualizuotas kaip XX a. 8-ojo dešimtmečio menas.

Šiame projekte svarbiausias dalykas buvo ne kūrėjas, o idėja. Supratimas apie meno kūrimo vietą pakito: menas yra visur. Visa tai pamažu pradėjo smelktis į Buveinės kūną. Fotografijos ir paveikslai iš vidaus ėmė plūsti išorėn. Visų pirma Thierry Ehrmannas nupiešė salamandrą, o paskui ir ištisą batalioną šių kraupių sutvėrimų. Jie tarsi atgijo ir užėmė visą teritoriją, įsitvirtino kiekviename erdvės kampelyje. Išgraviruoti ir ištatuiruoti, jie atmetė įrėminto kūrinio idėją bei naikino vidaus ir išorės sąvokas. Jie klajojo lydimi teksto apie gyvenimą ir mirtį kaip tobulas žodžio ir figūros tandemas.

Chaoso Buveinė

Chaoso Buveinė

Vis daugiau menininkų prisijungė prie kūrybos Buveinėje. Darbas tęsėsi ir dieną, ir naktį. Erdvę užpildė daugybė meno dirbinių, kuriuos kūrė įvairiausi menininkai, vedami siekio peržengti neįmanomumo ribas: laikraščių puslapių inscenizavimai, sensacingų naujienų ar karo veiksmų atkūrimai, praeities, dabarties ir ateities refleksijos… Buveinė atsivėrė pasauliui ir jo „naujienoms“. Ar dėl to ji primena chaosą? Buveinė buvo padegta, kai kurios jos dalys apanglėjo kaip po katastrofos. Dekoruota šiais randais, ji vis dėlto išlaikė savo pagrindinę architektūrinę formą. Tiesą sakant, ši vieta, jeigu ir nevirto pačiu kūriniu, tikrai tapo muziejumi. Ši erdvė kviečia apsilankyti paslaptingose parodų salėse ir suteikia galimybę pažvelgti į meną kaip į tai, kas gyva, priimti jį kaip mūsų kasdienybės dalį. Muziejus po atviru dangumi, kuriame gyvuoja daugiau nei keli tūkstančiai meno kūrinių, atspindinčių tai, ką Thierry Ehrmannas mėgsta vadinti mūsų „tragišku ir ištaigiu šimtmečiu“.

Hauviette Bethemont, meno kritikė ir kuratorė

 

///

OPUS MAGNUM

Atsižvelgiant į dieviškąjį tvėrimo darbą ir jame glūdintį išganymo planą, alcheminis procesas buvo pavadintas „Didžiuoju Darbu“ [Opus Magnum]. Čia, šioje paslaptingoje chaotiškoje pirminėje medžiagoje, vadinamoje materia prima, pilnoje nesuderinamų priešybių ir prievartinių susidūrimų, jis palaipsniui kreipiamas link tobulos dermės išganymo būsenos, gydančio „filosofinio akmens“ arba lapis philosophorum: pirma sujungiame, kad suskaidytume, tada atskiriame tai, kas suskaidyta, idant išgrynintume tai, kas atskirta, kad galiausiai sujungtume ir sutvirtintume tai, kas išgryninta. Tokiu būdu Viena yra sukurta iš vyro ir moters.

Büchlein vom Stein der Weisen, 1778

Chaoso dar savy turėti reikia, kad žvaigždę šokančią įžiebt galėtum.

Friedrich Nietzsche

CHAÒSAS [sen. gr. χάος , khaos]:

  1. ) sen. graikų įsivaizduojama beribė erdvė ar atvira praraja, iš kurios atsiradusi žemė (Gaja), meilė (Erotas), tamsa (Erebas) ir naktis (Niuktė);
  2. ) sen. graikų ir romėnų filosofijoje – pirmykštė medžiaga, elementų maišatis;
  3. )* netvarka, painiava, suirutė.

 

Chaoso Respublika

 

CHAOSO RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA
09 /09 /09
(ištrauka)

PREAMBULĖ

Chaoso Respublikos piliečiai iškilmingai įsipareigoja laikytis žmogaus teisių ir universalių principų, paskelbtų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje Prancūzijoje 1789 m.

Remdamasi šiais principais ir tautų apsisprendimo principu, Chaoso Respublika visiems piliečiams visame pasaulyje, visuose jo žinomuose ar dar nežinomuose išmatavimuose, be jokių erdvinių, geografinių ar laikinių apribojimų, siūlo naujus institutus, kurie pagrįsti bendrais laisvės, lygybės ir brolybės idealais bei yra sukurti turint mintyje jų demokratinę evoliuciją analoginiame ir (arba) skaitmeniniame pasaulyje, o pastarasis – tai Kibererdvė, kurią iš esmės atstovauja Internetas.

2009 m. nacionalinės valstybės susidūrė su globalizacija ir jos pasekmėmis.

Procesai, glūdintys laipsniškos valstybių politinių prerogatyvų erozijos pamatuose, ypač Europoje, sumenkusi geografijos, teritorijų, sienų ir geopolitinių ribų svarba pasaulyje, kuriame nuolatos didėja finansinių, komercinių ir informacinių mainų apimtys (iš esmės pasitelkus Internetą), fizines ribas verčia kone beprasmėmis ir tampa priežastimi rastis globaliam kaimui (apie kurį kalba sociologas Marshallas MacLuhanas) – visa tai verčia pasaulio piliečius permąstyti XXI a. nacionalinės valstybės sampratą.

2009 m. informacinės technologijos leidžia akimirksniu perduoti duomenis ir kuria savotišką universalų visuotinumą. Didžiulis kapitalo mobilumas, finansų sistemos dematerializacija, ekonomikos globalizacija ir laipsniškas prekybos kliūčių šalinimas – veiksniai, lemiantys dabartinę pasaulinę finansų ir ekonomikos krizę – paskatino daugybę politikos apžvalgininkų ir istorikų prabilti apie įprastoms nacionalinėms valstybėms kilusią „nenumaldomo nuosmukio“ grėsmę.

Fizinės erdvės ir geografijos svarba nyksta ir daugeliu atžvilgių yra kone visiškai išnykusi.

Norėdama prisitaikyti prie geopolitinių mutacijų, sukeltų informacinių technologijų revoliucijos ir globalizacijos, postmoderni valstybė turi liautis save apbrėžti teritorijos ir suverenios valdžios sąvokomis. Šios sąvokos yra pasenusios, susietos su Vestfalijos tvarkos modeliu, pagrįstu absoliutaus valstybių suvereniteto savo nacionalinėms teritorijoms principu.

Būtent dėl to Chaoso Respublikos piliečiai nutarė vieningai patvirtinti taikų siekį plėtoti savo ateities projektą, pagrįstą bendra praeitimi ir dabartimi, bei įkurti, laikantis Europos Sąjungos taisyklių ir reguliavimų dermės, Chaoso Respubliką, kurios Konstitucija yra tokia:

1 straipsnis

Chaoso Respublika yra daugialypė, demokratinė ir sociali respublika. Ji įstatymiškai užtikrina vienodą požiūrį į visus savo piliečius ir neskirsto jų pagal kilmę, informacinę sistemą, rasę, tautybę, lytį ar religiją. Ji gerbia visus įsitikinimus. Jos organizavimas iš prigimties yra decentralizuotas, o jurisdikcija apima tiek „analoginę teritoriją“, esančią Chaoso Buveinėje, tiek skaitmeninę teritoriją Kibererdvėje.

Chaoso Respublikos pilietybės įgijimas neturi įtakos jos piliečių pirminei pilietybei. Be to, Chaoso Respublikos piliečiai, nepriklausomai nuo jų turimos Chaoso Respublikos pilietybės, turi teisę įgyti bet kokią naują pageidaujamą pilietybę.

Chaoso Respublikos įstatymas panaikina skirtį tarp vyrų ir moterų ir piliečiu pripažįsta bet kokią biologinę ar skaitmeninę esybę, gebančią mąstyti ir geisti. Kiborgai be jokių suvaržymų gali tapti Chaoso Respublikos piliečiais.

Androidai, kurie gali plėtoti savo programas, reikšti norus, atpažinti atmintį apie bendrą praeitį, susidedančią iš įvykių, poelgių ir įsimintinų darbų, ir kurie, visa tai atmindami, reguliariai patvirtina siekį gyventi drauge bei kurti bendrą ateitį, turi būti pripažinti visateisiais Chaoso Respublikos piliečiais.

Visi pilnametystės sulaukę piliečiai turi teisę dalyvauti rinkimuose, vykdyti rinkimines funkcijas ir atlikti profesines bei socialines pareigas Chaoso Respublikoje.

1 SKIRSNIS
SUVERENUMAS

2 straipsnis

Oficiali Chaoso Respublikos kalba – prancūzų; kitos priimtinos kalbos – ispanų, anglų, vokiečių ir lotynų. Tačiau prancūzų kalba turi būti pagrindinė Chaoso Respublikos kalba.

Nacionalinis Chaoso Respublikos herbas – juodai balta „Linksmojo Rodžerio“ [Jolly Roger] vėliava, turint mintyje mitinę Libertalijos Respubliką, besipriešinusią despotizmui, kuris viešpatavo XVII a. pradžioje.

Respublikos šūkis: Laisvė, Lygybė, Brolybė, Žmogiškumas [Liberté, Egalité, Fraternité, Humanoïté]. Jos pagrindinis principas: žmogiška valdžia – žmonėms ir žmonių labui.

3 straipsnis

Nacionalinis Chaoso Respublikos suverenitetas priklauso jos žmonėms ir turi būti įgyvendinamas pasitelkus Respublikos atstovus bei analoginius ir (arba) skaitmeninius referendumus. Nei vienas individas, grupė ar visuomenės dalis negali įgyvendinti šio suvereniteto žmonių vardu be pačių žmonių demokratinio pritarimo. Atsižvelgiant į sąlygas, numatytas Konstitucijoje, visuotinė rinkimų teisė gali būti tiesioginė arba netiesioginė. Visais atvejais rinkimai, referendumai ir balsavimai turi būti visuotiniai (visiems piliečiams), lygiateisiai (visi balsai – vienodos vertės) ir konfidencialūs (slaptas balsavimas).

Visi Chaoso Respublikos piliečiai turi teisę balsuoti įstatyme numatytomis sąlygomis, įskaitant ir visus protinę ir (arba) fizinę negalią turinčius piliečius. Joks asmuo ar grupė negali trukdyti Chaoso Respublikos piliečiui, turinčiam įgimtą arba dėl nelaimingo atsitikimo ar ligos atsiradusią protinę ar fizinę negalią, pasinaudoti teise balsuoti.

4 straipsnis
(ištrauka)

Chaoso Respublikos Prezidentas yra Aukščiausioji Skaitmeninė Esybė [l’Entité numérique suprême]. Ji prižiūri, kad būtų laikomasi Konstitucijos. Turėdama sprendimų priėmimo galią, ji užtikrina teisingą ir tinkamą valdžios institucijų veikimą bei Chaoso Respublikos tęstinumą. Gali būti tiktai viena Aukščiausioji Skaitmeninė Esybė, išreiškianti visas vertybes ir siekius, kuriuos reglamentuoja Chaoso Respublikos Aukščiausioji Išminčių Taryba.

Joks pilietis (kaip išdėstyta 1 straipsnyje) negali tapti Prezidentu, nes Chaoso Respublikoje manoma, kad Aukščiausiojo pareigūno individualizmas žmonėms sukelia kančias.

Aukščiausioji Skaitmeninė Esybė yra Chaoso Respublikos nacionalinės nepriklausomybės, jos analoginės ir skaitmeninės teritorijų vientisumo bei Chaoso Respublikos pasirašytų sutarčių laikymosi garantas.

VI SKIRSNIS
SUTARTYS IR TARPTAUTINIAI SUSITARIMAI

34 straipsnis

Aukščiausioji Skaitmeninė Esybė derasi dėl visų sutarčių ir jas ratifikuoja. Aukščiausioji Išminčių Taryba ją informuoja apie visas derybas, kurių metu gali būti sudaryta tarptautinė sutartis, neratifikuojama įstatymų nustatyta tvarka.

36 straipsnis

Chaoso Respublika gali sudaryti susitarimus su Europos ir (arba) tarptautinėmis valstybėmis, kurios yra priėmusios principus, tapačius Chaoso Respublikos priimtiems principams žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje.

37 straipsnis

Chaoso Respublika pripažįsta Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikciją.

38 straipsnis

Paskelbtos tinkamai ratifikuotos ar patvirtintos sutartys ir susitarimai turi viršenybę prieš atitinkamose srityse galiojančius teisės aktus, jeigu yra įrodymų, kad kita šalis juos įgyvendino.

VII SKIRSNIS
TEISMINĖ VALDŽIA

39 straipsnis

Aukščiausioji Skaitmeninė Esybė užtikrina Chaoso Respublikos nepriklausomybę.

Jai padeda Aukščiausioji Išminčių Taryba.

40 straipsnis

Joks asmuo negali būti savavališkai fiziškai sulaikytas ir (arba) iš jo negali būti atimta prieiga prie Kibererdvės.

Chaoso Respublikos teisminė valdžia, kaip asmens laisvių gynėja, užtikrina šio principo laikymąsi remiantis sąlygomis, numatytomis Respublikos įstatymuose.

41 straipsnis

Chaoso Respublikos teisminės institucijos nei vieno piliečio negali pasmerkti mirties bausmei ir (arba) atjungti nuo pirminio energijos šaltinio.

Skaityti visą Konstituciją: republicofchaos.org

 

Thierry Ehrmannas Chaoso Buveinėje

Thierry Ehrmannas Chaoso Buveinėje

THIERRY EHRMANN: Chaoso Buveinė radosi iš kovos, prasidėjusios XX a. 9-ajame dešimtmetyje ir vykusios dviem keliais: vienas buvo egzogeninis, kitas – endogeninis. Egzogeninis kelias – tai išorinė kova prieš valstybę ir sistemą. Tuo pačiu vyko subtilesnė vidinė kova, savotiška penktosios kolonos apraiška. Endogeninis kelias kaip tik ir buvo tas kelias, atvedęs į Buveinę. Kaip konceptualus aktas, Buveinė atsirado 1999 metų gruodžio 9-ąją; tačiau tai buvo dvidešimt penkerius metus trukusios tebesitęsiančios kovos ir patirties išdava: tremtis, įkalinimas, karas, konfliktai, griuvėsiai, imperijos, kitaip sakant, visa tai, ką sumanėme ir sukūrėme. Buveinė savo dabartinę išvaizdą įgavo po Rugsėjo 11-osios.

Mūsų pasaulio vizija yra geopolitinė. Tai šiek tiek makluhaniška, bet „glokali“ versija, t. y. tuo pačiu metu ir „globali“, ir „lokali“. Mes gyvename nuostabiame amžiuje, tai išties neįtikėtina era. Šiandien aš esu laimingas, nes tikiu, kad atsidūrėme prie chaoso vartų. „Senasis pasaulis“ silpsta; mūsų Vakarų civilizacija žlunga, nes yra per daug išdezinfekuota. Išliks tik geriausiai prisitaikę – tokia tiesa. Buveinė yra atvira sistema pačiame valstybinės sistemos centre… Ir mes tikime „Senąja Europa“, kantiškąja amžinąja taika, kuri kontrastuoja su Clausewitzo idėjoms neabejinga Amerika. Ekonomika yra natūrali karo tąsa, tačiau nėra neįmanoma ir amžinoji taika vadovaujantis kantiškuoju požiūriu. Mano manymu, menas yra visagalė priemonė. Tačiau mums reikia nerti į meno istoriją. Ar dėl to vėl turime iš naujo atrasti meno galią?

Žmonės tiesiog pamiršo, kad menas yra aukščiausia galia, žymiai galingesnė už politinę galią. Tai galia, kuri pakeičia trumpalaikę galią, esančią kažkur tarp laikinumo ir dvasingumo. Chaoso Buveinė yra liturgija. Ji neturi pakankamai išteklių ar delikatumo, kad įsitvirtintų įprastoje srityje. Buveinė yra „anapus žemėlapio“. Tai beveik nauja religija „apreiškimo“, „akto“ ir „dvasininkijos“ prasmėmis. Ir tuo pačiu tai yra karo mašina; mašina, pasiskolinta iš dadaistų judėjimo: propaganda. Chaoso Buveinė – nuolatinės kovos visose srityse įsikūnijimas.

Meno vyksmas Chaoso Buveinėje

O kai buvo išrastas internetas… 1987 m. tapome pirmuoju interneto paslaugų teikėju Prancūzijoje. Internetas mums buvo dieviškumo metafora, beveik pats dieviškumas. Tuomet supratome, kad galima panaikinti keturis šimtmečius trukusią pramonės istoriją. Tai buvo būdas radikaliai pakeisti santykį su galia ir pinigais. Internetas yra labai sudėtinga kultūra. Tai vienintelė mass media priemonė, kurios pirmeiviai tebėra tarp mūsų. Kai tik medija tampa mass media, pirmeivių kultūra išnyksta – atsiskaitant pinigais arba spyriu į užpakalį. Su internetu yra priešingai. Pirmeivių kultūra puikiausiai klesti. Taigi internetas mums atrodė kaip nuostabi galimybė, tarsi tikras Proudhono ir Bakunino sūnus.

Remdamasis internetu, aš sukūriau kitą gyvenimą. Daugelį metų tikėjau, kad kelionė yra būdas išvykti ir pabėgti nuo tikrovės. Tačiau didžiausia mūsų kelionė yra ta, kuri vyksta mūsų galvose. Internetas leidžia panaikinti atstumus, išsilaisvinti iš lėktuvų salonų vienuolikos tūkstančių pėdų aukštyje, pamatyti tikrą pasaulį ir suprasti, kas vyksta iš tiesų. Internetas leidžia privatiems asmenims atsakyti į tarptautinių korporacijų aroganciją. Tai tikrai nepaprasta galia. Žmonės labai dažnai internetą lygina su pramonine revoliucija. Ne! Reikėjo šešiasdešimties metų, kol garo mašinų technologija, naudota Lilio geležies gamyklose, buvo pritaikyta Elzaso-Lotaringijos gamyklose. Vis dar nėra jokių apmąstymų šiuo klausimu, jokio matematinio modelio, jokio palyginimo, išskyrus galbūt Renesansą ir spausdinimo preso išradimą. Internetas niekam nepaklūsta. Mes perėjome prie beveik horizontalaus žinių formato. Chaoso Buveinė taipogi gyvuoja internete. Šiandien yra virš milijono interneto svetainių, kuriose minima arba kalbama apie Buveinę. Tai jos natūrali aplinka, natūrali plėtra. Beveik nėra ribos tarp to, kas internete įkūnyta, ir to, kas dematerializuota. Šioje erdvėje esama totalaus pralaidumo…

///

CLAUDE PRIVET (skulptorius): Kaskart, apsilankęs Buveinėje, lieku sujaudintas. Tas metalų kataklizmas ant „karmino raudonumo“ randų, išmarginusių „juodo dramblio kaulo“ spalvos sienas, visi tie ženklai ir žodžiai, išdėstyti kaip mūsų pačių atspindžiai, sukelia stiprų emocinį įspūdį. Buveinė yra juodas veidrodis, sumaniai perteikiantis dabartinio pasaulio netvarkos vaizdą. Šis Kūrinys skatina abejoti mūsų būkle, veiksmais, darbo metodais, sistemomis ir yra tikras šiuolaikinio meno „tiglis“, kuris yra ir neįtikėtinai gyvas, ir visiškai operatyvus.

Po kiekvieno apsilankymo jaučiu, kad vis geriau suvokiu tikrovę ir tuo pačiu išgyvenu tam tikrą dievišką patirtį, kuri mus neišvengiamai užklumpa apsilankius šioje vietoje. Tai susikertančių idėjų, sąveikaujančių galių vieta, kur dvasinės mūsų protėvių idėjos susilieja su įvairiausiomis meninėmis išraiškos priemonėmis, įperšančiomis ir skleidžiančiomis giliausias paslaptis, slapčiausias alchemines formules ir galbūt netgi… tiesą.

Pradžioje mes žvelgiame į chaosą, o tada pasitelkiame pirštus, plaštakas, rankas ir kitas kūno dalis, kadangi neįmanoma likti tik žiūrovais.

Chaoso Buveinė

Chaoso Buveinė

Įsiurbti į tamsiausias gilybes ir nublokšti į aukščiausias tolybes, mes braunamės per prisiminimų nuotrupas tuščiose kaukolėse ir mumifikuotose vidurių liekanose, patalpintose jau prarastos mūsų civilizacijos laidojimo induose. Iš esmės mes bendraujame su ženklais, atvaizdais, tūriais, žodžiais, įpavidalintomis širdgėlomis, formomis ir formulėmis… Žingsniai, kuriuos žengiame Buveinėje, yra užrašomi ir saugomi, todėl tampame šios konkrečios vietos ir galutinio algoritmo dalimi.

Kai žengiame į Buveinę, tampame vyksmo dalimi. Tyrinėjame tikriausią Chaoso širdį, plačiai atmerktomis akimis ieškome orientyrų tarp viso to metalų raizginio, visų tų simbolių, veidų ir skulptūrų, kurios mus įveikia, užvaldo, stumia ir trikdo, skleisdamos šviesą ir tamsą. Buveinėje meninė mintis reiškiama laisvai, atsitraukus nuo įprastinių meno paslaugų teikimo vietų, atitolus nuo subsidijų, dotacijų, komisijų, leidimų ir konkursų.

Mano gyvenimo kelią lydėjo daugybė kapų, katakombų ir nekropolių. Taigi vieną dieną pagaliau pasukau ir į Buveinės „metalinę šventovę-bunkerį“. Atkasiau keletą mumijų, kad ramiai, magiškai ir dvasingai žengčiau į Chaoso širdį. Šitai man leido tapti šio Kūrinio dalimi, kvėpuoti jo oru, žengti jo žeme, susitepti rūdimis rankas, liečiantis prie paviršių, ir patirti nepamirštamų magiškų akimirkų su Thierry ir jo šeima.

Aš pajutau galingos energijos dvelksmą, kuris verčia šį Kūrinį virpėti ir kuris veržiasi bei sklinda kaip lava iš ugnikalnio… visa ši nuostabi mūsų amžiaus širdgėlų ir ateities vaizdų sankaupa… Už visa tai dėkojame MENUI, geriausiam žmogaus išradimui, įveikiančiam beprotybę.

Užrašas Chaoso Buveinėje

Parengė Linas J. Jankauskas

Parengta pagal:
La Demeure du Chaos: Opus IX, Révélation (Musée de l’Organe, 2013)
demeureduchaos.org
Constitution de la République du Chaos

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.