Dalybos #12: Jung

Ši esė, pirmą kartą išspausdinta žurnale „Europäische Revue“, kaip ir kita apybraiža apie Picasso, nepretenduoja į mokslinių darbų gretas. Bet aš įtraukiu ją į „Psichologinių raštų“ rinkinį, nes „Ulisas“ yra svarbus ir išraiškingas mūsų laikų document humain ir, mano nuomone, toks psichologinis dokumentas, kurio idėjos, vaidinančios nemenką vaidmenį ir mano darbuose, įdiegtos praktikoje duotų apčiuopiamą rezultatą. Savąja esė nesiekiau ne tik mokslinių, bet ir didaktinių tikslų, todėl ir skaitytojas turėtų ją vertinti kaip subjektyvią, neįpareigojančią nuomonę.

Carl Gustav Jung

 

ULISAS
Monologas

Straipsnio pavadinimas – tai aliuzija į Jamesą Joyce’ą, o ne daug klajojusį išradingąjį Homero laikų herojų¹, kuris, gudrumu ir sumanumu išvengęs dievų ir žmonių pykčio ir keršto, po varginančios kelionės sugrįžo prie gimtojo židinio. Joyce’o Ulisas, priešingai nei jo antikinis bendravardis, tėra neveikli, tik suvokianti sąmonė, tarsi akis, ausis, nosis, burna, lytėjimo nervas, nuolat ir be jokios atrankos atliepiantys kunkuliuojantį, chaotišką ir absurdišką fizinės ir dvasinės duotybės srautą ir beveik fotografiškai tiksliai jį registruojantys.

„Ulisas“² – 735 puslapių knyga; tai – 735 valandų ar dienų, ar metų laiko tėkmė ir kartu – viena vienatinė paprasta 1904-ųjų metų birželio 16-oji diena Dubline, kai nieko ypatingo, tiesą sakant, neatsitinka. Šis srautas prasideda Niekuo ir baigiasi Niekuo. Ar tai – viena vienintelė, negirdėtai ilga, beprotiškai paini ir, skaitytojo siaubui, niekada neįvardyta strindbergiškoji tiesa apie žmogaus gyvenimo prasmę? Tikriausiai, kad apie „prasmę“, ir jau tikrai apie dešimtis tūkstančių jos pusių, šimtus tūkstančių jos niuansų. Šiuose 735-iuose puslapiuose aš nesugebėjau atrasti nė vieno nors kiek įsimintino pasikartojimo, nė vienos dvasios atilsio salelės, kurioje atsidūręs patenkintas skaitytojas galėtų atsigręžti į savo nueitą, tarkime, šimto puslapių kelią ir prisiminti tegul kokią smulkmeną, draugiškai pasirodžiusią pačioje netikėčiausioje vietoje; taigi kad ne, – nesutramdomas ir negailestingas srautas teka pro šalį, jo greitis ir veržlumas paskutiniuose 40-yje puslapių sunaikina skyrybos ženklus, kad pačiu baisiausiu būdu mums atsivertų sunki ir slegianti, nepakeliamai stiprėjanti pritvinkusi tuštuma. Skvarbi ir beviltiška tuštuma – svarbiausias visos knygos leitmotyvas. Viskas čia ne tik prasideda ir baigiasi Niekuo, viskas čia tiesiog yra Niekas³. Jeigu pažvelgtume į šią knygą menotyros aspektu, tai pastebėtume, kad viskas čia yra pragariškai niekinga, tarsi tobula velnio išgama⁴.

Aš turėjau tokį seną dėdę, labai nemėgusį kalbėti užuolankomis. Kartą jis susistabdė mane gatvėje ir paklausė: „Ar žinai kaip pragare velnias sielas kankina?“ Aš atsakiau, kad nežinau, o jis tarė: „Verčia jas laukti.“ Tarė ir nuėjo savo keliais. Aš prisiminiau šį posakį, kai pirmą kartą galynėjausi su „Ulisu“. Kiekvienas sakinys čia betikslis laukimas, kol pagaliau su tuo susitaikęs, nieko nebelaukiantis skaitytojas perpranta savosios padėties grėsmingumą, nes, pasirodo, jam paprasčiausiai nėra ko laukti. Čia iš tiesų niekas nevyksta, ir niekas nieko nelemia⁵; ir vis dėlto puslapis po puslapio, taip beviltiškai susitaikius su esama padėtimi, mus tebelydi kažkoks paslaptingas laukimas. Šie 735 puslapiai be turinio nėra visiškai balti popieriaus lapai – juose tiek visko prirašyta! Taigi skaitai sau skaitai ir matai, kad viską supranti. Staiga – krytis, ir tu jau kitame sakinyje; tačiau tavęs, nuolankiai susitaikiusio su savo padėtimi, tai jau nebestebina. Taip ir aš, spėjęs porą kartų nusnūsti, vargais negalais pasiekiau 135 puslapį. Negirdėta Joyce’o stilistinių prasmių daugybė vargina ir hipnotizuoja. Pagalbos nesulauksi: tekstas slysta iš rankų, o tu lieki vienišas, besistengiantis suprasti, ką gi vis dėlto perskaitei. Tai didėdamas, tai mažėdamas teka toli gražu ne smagaus gyvenimo srautas, įsižiūrintis į save ironiškai, sarkastiškai ir tulžingai, su panieka, liūdnai ir melancholiškai, maldaujantis skaitytojo malonės ir jau bepasigvelbiantis ją, jeigu tik išganingas miegas nenutrauks šio sekinančio energijos eikvojimo. Pasiekęs 135 puslapį, aš išties giliai įmigau⁶, nors išbandžiau įvairiausius didvyriškus būdus susikaupti ties knyga ir, kaip sakoma, „tinkamai ją įvertinti“. Kai ilgokai miegojęs nubudau, mano sąmonė prašviesėjo, ir aš supratau, kad dabar skaitysiu knygą nuo pabaigos į pradžią. Šis skaitymo metodas pasirodė besąs ne blogesnis už įprastą, ir štai kodėl: ši knyga gali būti skaitoma iš galo, nes jai nėra nei „priekin“, nei „atgal“, nei „viršun“, nei „apačion“. Visa čia jau galėjo būti arba dar gali atsitikti ateityje⁷. Skaitydamas dialogus nuo galo į pradžią, patirsi tokį patį malonumą, nes jokia prasmė nepakis. Sudedi viską kartu – jokios prasmės, betgi kiekvienas posakis atskirai – prasmingas. Arba gali skaityti sakinį tik iki vidurio, nes ir pusė jo turi pakankamą raison d’etre, kad išliktų ar bent atrodytų gyvybinga. Ši knyga primena slibiną, kurį sukapojus į gabalus, iš galvos išauga uodega, o iš uodegos – galva.

Ši negirdėta ir kraupi džoisiškoji dvasia leidžia priskirti jo knygą šaltakraujų klasei, tarkime, kirmelėms, kurios, jei būtų gabios literatūrai, neturėdamos smegenų, kurtų su simpatinės nervų sistemos pagalba⁸. Drįstu manyti, kad Joyce’ui toks apibūdinimas – kaip tik: tai žmogus, mąstantis viduriais⁹, o prislopinta jo smegenų veikla apsiriboja tik pagavų diferenciacija. Pagal Joyce’ą, ši jutimo organų veikla turi nuolat stulbinti subjektą; tai, ką ir kaip jis mato, girdi, ragauja, uosto ir liečia, turi jį pritrenkti, nesvarbu kokie, vidiniai ar išoriniai, dalykai čia būtų aptariami. Riboti pojūčių ir pagavų specialistai (tokių yra tūkstančiai) akcentuoja arba vienus, arba kitus. O Joyce’as griebiasi abejų iš karto, supindamas į vieną subjektyvių asociacijų girliandas ir objektyvius Dublino gatvių aprašymus. Objektyvumas ir subjektyvumas, vidus ir išorė čia be perstojo smelkiasi vienas į kitą, ir galų gale, kad ir koks ryškus būtų vienas ar kitas epizodas, nebesupranti – fizinė ar transcendentinė būtybė yra šis prieš mus besiraitantis kaspinuotis¹⁰. Kaspinuotis – kaip ištisas gyvenimo kosmosas ir kaip fantastiškai vislus gyvis, – štai toks, manyčiau, nors ir negražus, bet gana vykęs Joyce’o knygos skyrių įvaizdis. Šis kaspinuotis negali pagimdyti nieko kito, tik panašius į save, tokius pat kaspinuočius. O jau šitų – kiek nori. Joyce’o knyga galėjo būti 1470 puslapių, o gal ir dar didesnė, bet ir tada nė per nago juodymą nepriartėtume prie pabaigos, ir tokia pat miglota liktų jos esmė. Ar norėjo Joyce’as šia knyga apskritai ką nors pasakyti? Kiek pateisinama čia ši senamadiška pretenzija? O. Wilde’as sako, kad meno kūrinys jokios naudos neteikia. Šiandien su juo sutiktų net išlavinti filisteriai, nors giliai širdyje jie vis dar viltųsi meno kūrinyje atrasti kokią nors „prasmę“. Taigi, o kur ji, toji prasmė, Joyce’o knygoje? Kodėl autorius tiesiog nepasiūlo jos skaitytojui, kad tas suprastų radęs „semita sancta ubi stulti non errent“?¹¹

Taip ir aš, skaitydamas knygą, jaučiau, kad ji, tolydžio mane kvailindama, sekina kantrybę. Ji nesiteikė man padėti, palengvinti mano pastangų suprasti turinį, ir aš kaip skaitytojas pasijutau menkavertis. Man tikriausiai irgi nesvetimos išlavinto filisterio savybės, todėl naiviai tikėjausi, kad knyga nori man kažką pasakyti ir būti suprasta, tačiau, matyt, tokią viltį nulėmė antropomorfizmo mitologijos projekcija į objektą, t. y. – į knygą! Apskritai ši knyga, apie kurią neįmanoma susidaryti nuomonės, beviltiškai sutriuškina inteligentišką skaitytoją, kuris galų gale irgi nėra koks nors ten… (sugestyvus Joyce’o stilius paveikė ir mane). Žinoma, nėra knygos be turinio ar nevaizduojančios ko nors, bet aš labai abejoju, kad Joyce’as iš viso norėjo ką nors „pavaizduoti“. Ar atsitiko taip, kad Joyce’as pavaizdavo pats save; jei ne – iš kur tada vienareikšmiška vienatvė, veiksmas be liudininkų ir nepagarbumas, siutinantis stropų skaitytoją? Ak, kaip Joyce’as mane nuvylė (niekada negalima parodyti skaitytojui jo kvailumo, bet kaip tik tai Joyce’as ir padarė).

Kiekvienas psichoterapeutas (aš irgi) taiko psichoterapijos metodus visur ir visiems, taip pat ir sau. Taigi, jei susierzini, tarsi sakai sau: „Tu dar nebuvai taip toli nuėjęs.“ Nuotaika būna šlykšti, o pasekmės – atitinkamos; štai ir man gadina nervus solipsistinė autoriaus panieka ir nepagarba man, išsilavinusiam, inteligentiškam skaitančios publikos atstovui, palankiai vertinančiam spausdintą tekstą ir laukiančiam deramo atpildo už bandymus suprasti, koks gi teksto turinys¹². Štai kaip veikia užvaldęs mintis Joyce’o abejingumas, būdingas šaltakraujams, kurių šaknys siekia driežus ar dar žemesnius padarus, – jis pramogauja savo paties viduriuose, šitas akmeninis žmogus, pats tarsi Mozė akmeniniais ragais, akmenine barzda ir suakmenėjusiais viduriais, su akmenine ramybe atgręžiantis nugarą ir egiptietiškiesiems mėsos katilams, ir egiptiečių panteonui, todėl žiauriai įžeidžiantis puikiausius geranoriško skaitytojo jausmus.

Šitame akmeniniame mėšlyne rangosi peristaltinis kaspinuotis, monotoniškai audžiantis savo paties amžinai gyvas nuolat augančias dalis. Nė viena jų nėra visiškai panaši į kitą, bet jas atskirti sunku. Pačioje mažiausioje knygos atkarpoje lygia greta rasime vis tą patį Joyce’ą ir visiškai savitą turinį. Viskas čia nauja ir niekas čia nesikeičia – taip nuo pradžių iki galo. Aukščiausia gamtoje egzistuojanti tarpusavio sąsaja! Koks tai turtas ir kokia tai nuobodybė! Skaitant Joyce’ą, apima nuobodulys, kad nors verk, bet toks piktas ir pavojingas, kokio nesukeltų net labiausiai varginančios banalybės. Tai pačios Gamtos nuobodulys, atpažįstamas benamių vėjų švilpavime Hebridų salų uolose, Sacharos dykumų saulėtekiuose ir saulėlydžiuose, jūros ošime; tai išties, kaip sako Curtius¹³, „begalinis vagneriškasis motyvas“ ir kartu tai – begalinis pasikartojimas. Kad ir kokia įspūdinga ši Joyce’o įvairovė, joje atrandame (gal ir nesąmoningų) leitmotyvų. Galbūt autorius jų mielai atsisakytų, nes jo pasaulyje nei priežastingumui, nei tikslingumui, nei amžinosioms vertybėms neskirta nei vietos, nei prasmės. Tačiau motyvai yra neišvengiami, jie yra viso dvasinio vyksmo griaučiai, ir net Joyce’o atkaklumas negali numarinti dvasingumo gyvenimo vyksme. Jo knygoje tarsi ir nėra jokio dvasingumo, karštas kraujas tampa drungnu, įvykiai sukasi ledinio egoizmo rate, – pagaliau kas čia per įvykiai! Čia nėra nieko malonaus, nieko gaivaus, nieko, kas dovanotų viltį; viskas tik pilka, šiurpu, siaubinga, patetiška, tragiška ir ironiška; ištisas šešėlinės būties išgyvenimas, juolab chaotiškos būties, nes viską susiejančių motyvų reikia ieškoti tik su lupa. Ir vis dėlto juos galima surasti: iš pradžių asmeninio nepasitenkinimo išraiškos formoje, išniekintos jaunystės likučiuose, visuotinės dvasios istorijos griuvėsiuose, dykinėjančios minios trivialaus gyvenimo ekshibicionizme. Religinė, erotinė ir intymi priešistorė atsispindi matiniame įvykių srauto paviršiuje; tampa aišku, kad banalus materialistas jusliškasis Blumas ir beveik bekūnis teoretikas dvasingasis Dedalas, kurių pirmasis neturi sūnaus, o antrasis – tėvo, yra suskaldytos autoriaus asmenybės pusės.

Tikriausiai tarp atskirų knygos dalių egzistuoja kažkokie slapti santykiai ir tarpusavio priklausomybė, tikriausiai tai galima įrodyti¹⁴, bet tada jie taip gerai paslėpti, kad aš iš pradžių net neįtariau juos esant. Mano bejėgiškumas ir irzlumas autoriui terūpėjo tiek, kiek ir mums terūpi žmogiškosios kasdienybės monotonija.

„Ulisas“ man ir dabar taip pat nuobodus, kaip ir 1922 metais, kai pirmą kartą paėmiau jį į rankas, paskaitinėjau, nusivyliau, suirzau ir padėjau. Kodėl gi tad aš rašau apie jį? Savo noru domėčiausi juo ne labiau nei kokia kita „surrealisme“ išraiška (kas tas surrealisme?), kuri būtų aukščiau mano suvokimo galių. Bet aš rašau apie Joyce’ą, nes vienas leidėjas neatsargiai paklausė, ką manau apie jį ir jo „Ulisą“, kuris, kaip žinoma, iki šiol vertinamas labai skirtingai. Visiškai aišku tik viena: tai knyga, turinti jau dešimt leidimų, o jos autorius arba aukštinamas, arba keikiamas. Kad ir kaip būtų, jis tapo diskusijų objektu, ir todėl galima teigti, kad tai – fenomenalus reiškinys, kurio ignoruoti psichologas negali. Joyce’o įtaka amžininkams yra ypatinga. Pirmiausia būtent todėl aš susidomėjau „Ulisu“. Jeigu ši knyga būtų be pėdsakų nugrimzdusi į užmarštį, kažin ar kada nors prie jos begrįžčiau – ji mane pakankamai suerzino, šiek tiek pralinksmino, o svarbiausia, užtraukė tokį slegiantį nuobodulį, kad net išsigandau dėl savo kūrybinių galių, – taigi jos poveikis man buvo tik negatyvus.

Aš, žinoma, esu šališkas. Aš esu psichiatras ir kiekvieną psichikos veiklos išraišką vertinu savo profesijos požiūriu. Todėl įspėju skaitytoją: žmogiškojo trivialumo tragikomedija, šešėlinių būties pusių šaltis, dvasinio nihilizmo sutemos – tai mano duona kasdieninė, tokia pat įprasta, kaip nuvalkiota melodija. Tai manęs nesukrečia ir nejaudina, nes labai jau dažnai tokioje apgailėtinoje būklėje esančiai sielai teikdavau medicininę pagalbą. Aš visada privalau kovoti su negalia be gailesčio, kuris apninka tik tada, kai regiu begalinį tikėjimą manimi. „Ulisas“ atsuka man nugarą. Jam manęs nereikia; jam patinka nuolatos niūniuoti begalinę savo melodiją, įgrisusią man iki gyvo kaulo, ir kartu veikti pagal nuolatos tą pačią (lyg lipimo virvinėmis kopėčiomis), uždarą ir nekintančią sistemą – t. y. mąstyti vidumi ir riboti smegenų veiklą pagavų analize. (Skaitytojas kankinasi, nes jaučiasi visiškai nereikalingas.) Destruktyvusis pradas čia tampa savitiksliu.

Tokia yra ne tik knygos, bet ir paties autoriaus simptomatika! Visiems žinoma, kad milžiniški pamišėlių rankraščiai pasižymi tik fragmentiška sąmonės veikla, o logikos ir vertybinės orientacijos juose nerasime net su žiburiu. Be to, tokiems žmonėms dažnai būdingas gyvas juslinis suvokimas, t. y. didelis pastabumas, regimoji daiktų atmintis, jausmų koncentracija menkiausiems vidaus ir išorės pokyčiams pažymėti, retrospekcijos ir slaptų nuoskaudų dominavimas atmintyje; juos užvaldo kliedesio būsena, kurioje pinasi subjektyvūs psichiniai išgyvenimai ir objektyvios tikrovės reiškiniai; ką nors pasakodami, jie atranda naujus žodžių darinius, fragmentiškai cituoja, griebiasi garsinių ir kalbinių asociacijų, šokinėja nuo vienos temos prie kitos, sutelkia dėmesį tai ties vienais, tai ties kitais pojūčiais ir visiškai nepaiso skaitytojo, – sergančiam dvasios atrofija¹⁵ nesudrebės ranka atliekant pačius kvailiausius ir pačius ciniškiausius poelgius. Ir neįgudusi akis įžvelgtų šizofreniko ir „Uliso“ autoriaus psichinių būsenų analogijas. Tačiau neskubėkime daryti išvadų, nes, žiūrėk, koks nepatenkintas skaitytojas tuoj ir atidės knygą į šalį, diagnozavęs: „Šizofrenija.“ Žinoma, psichiatrui šios analogijos krenta į akis, tačiau specialistui lygiai taip pat turi būti akivaizdu, kad šiame tekste nėra kitos būdingos pamišėlio rašiniams detalės – stereotipizacijos. „Ulise“ yra viskas, tik ne monotoniškas vis to paties kartojimasis. (Tai visiškai neprieštarauja anksčiau išsakytoms mintims. Prieštaringumo terminas analizuojant „Ulisą“ išvis bereikšmis.) Knygos turinys nuoseklus ir sklandus: viskas juda, niekas nestovi vietoje. Gyvybinguose dvasios gelmių vandenyse gimsta vientisas ir gražiai reguliuojamas visumos srautas; be jokios abejonės, čia slypi nuoseklios asmeninės valios veikla ir konkretūs pasakojimo tikslai! Sąmonės veikla nėra nei spontaniška, nei chaotiška, ji griežtai kontroliuojama. Pasakojime regime suvokimą, jusliškumą, intuiciją, kai lygia greta nuosekliai slopinama logika, mąstymas ir emocijos. Pastarieji komponentai tekste fiksuojami labai nežymiai, tik kaip suvokiniai. Kad ir kaip tendencingai autorius demaskuotų šešėlines sielos ir pasaulio puses, kartais ir jį aplanko pagunda neatsispirti išnyrančio grožio vilionėms. Tokie dalykai, esant žinomoms pamišimo formoms, ligoniui svetimi. Jeigu tai yra nežinomi psichikos sutrikimai, tai psichiatrija tampa nekompetentinga. Tačiau ir sveikas žmogus gali turėti tam tikrų nukrypimų, kurie pilkai vidutinybei atrodys kaip nepasiekiama sveikatos viršūnė arba psichinės negalios įsikūnijimas.

Niekada nedrįsčiau pavadinti „Uliso“ šizofreniko kūriniu. Tokiu atveju mes nieko nepeštume, jei norėtume suprasti, kodėl „Ulisas“ turi tokią įtaką, o ne išsiaiškinti, koks autoriaus šizofrenijos laipsnis. „Ulisas“ – toks pat ligotos vaizduotės kūrinys, kaip ir visas šiuolaikinis menas. Jis yra tikrų tikriausias „kubizmo“ pavyzdys: čia sudėtingiausioje drobėje išskaidytas tikrovės vaizdinys, o jo svarbiausias leitmotyvas – abstraktaus daiktiškumo melancholija. Kubizmas – tai ne liga, o meno kryptis, tegul ir vaizduojanti tikrovę per groteskinės formos ar groteskinės abstrakcijos prizmę. Sergančiam šizofrenija ligoniui būdingos analogiškos tendencijos: jis izoliuoja tikrovę nuo savęs arba (tai visiškai tas pat) atsiriboja nuo tikrovės pats. Tačiau jo veikla yra nesąmoninga, ir mes tai vadiname suskaldytos į fragmentus asmenybės simptomu (arba autonominiais asmenybės kompleksais). Šiuolaikinių menininkų kūryboje panašios tendencijos atspindi mūsų laikų simptomatiką. Mes juk negalime tvirtinti, kad kiekvienas iš jų serga šizofrenija. Galų gale čia svarbiausia ne kokie nors individualūs impulsai, o kolektyvinis siekis, kurio ištakos ne individo sąmonėje, o veikiau kolektyvinėje šiuolaikinės psyche pasąmonėje. Kadangi tai yra kolektyvinė pasąmonė, jos įtaka yra identiška skirtingoms meno formoms, ar tai būtų tapyba, ar literatūra, skulptūra ar architektūra. (Įdomu pažymėti, kad vienas iš šios tendencijos dvasinių tėvų, Van Goghas, sirgo šizofrenija.)

Grožio ir prasmės iškraipymas su groteskinio daiktiškumo ar groteskinio nerealumo pagalba ligoniui tėra asmenybės susiskaidymo padarinys, o menininkui – tai jau meninės kūrybos tikslas. Šiuolaikinis menininkas kurdamas nei išgyvena, nei apmąsto savosios asmenybės susiskaidymo, o pačiu susiskaidymu teigia savo meniškosios asmenybės vienovę. Prasmė virsta beprasmybe, o grožis – bjaurumu, prasmingumas ir beprasmiškumas tampa skausmingai panašūs, o bjaurumas, virtęs grožiu, – toks patrauklus; šios mefistofeliškos transformacijos stimuliuoja kūrybinį aktą taip stipriai, kaip niekada iki šiol per visą dvasios istoriją, nors, antra vertus, šie virsmo aktai nėra tokie jau nauji, kaip atrodo. Analogiškus dalykus mes pastebime vyraujančio stiliaus perversijose Amenchotepo IV laikotarpiu, negudrioje ankstyvosios krikščionybės Dievo avinėlio simbolikoje, apgailėtinuose žmonių atvaizduose prerafaelitų¹⁶ primityvuose, vėlyvajame baroke, užgožiantį save patį ornamentų įmantrumu. Kad ir kokios skirtingos būtų šios epochos, jas sieja glaudus giminystės ryšys: visos jos yra tam tikri kūrybinės inkubacijos periodai, kurių esmės neįmanoma paaiškinti kauzaline priklausomybe. Nagrinėdami jas kaip kolektyvinės psichologijos išraiškas, mes turime ieškoti jų kaip nuojautų prasmės, t. y. nagrinėti jas teleologiškai.

Amenchotepo IV (Echnatono) epocha – pirmojo monoteizmo, kurį vėliau žydų tradicija puoselėjo visam pasauliui, lopšys. Barbariškąjį ankstyvosios krikščionybės infantilizmą lėmė kaip tik Romos imperijos kaip valstybės-dievo įvaizdis. Prerafaelitų primityvai pirmieji atgaivina prarastąjį ankstyvosios antikos negirdėto kūniškojo grožio pasaulį. Barokas – paskutinis bažnytinis stilius, autodestrukcija teigiantis mokslinės dvasios pranašumą prieš viduramžių dogmatizmą. Sakykime, Tiepolo¹⁷, atsidūrusio ties dvasiai pavojinga riba, kūryboje, t. y. meninės individualybės išraiškoje, matome ne jo asmenybės destrukciją, o patį susiskaidymą, kaip kūrybinės vienovės išraiškos formą. Ankstyvųjų krikščionių gyvenimas nebuvo panašus į dykvietę; neigdami savo meto meną ir mokslą, jie teigė žmogiškojo prado pergalę.

Tuo labiau mes privalome tiek „Ulise“, tiek jam dvasiškai giminiškame mene išvysti pozityviąsias kūrybines vertybes ir prasmę. Griaunantis įprastus grožio ir prasmės kanonus, „Ulisas“, žinoma, yra nenugalimas. Jis žeidžia įprastus pojūčius, jie niekina prasmės ir turinio paieškas, jo patyčių objektas – apibendrinimas (Synthese). Tik priešas galėtų tvirtinti, kad „Ulisui“ būdingi kokie nors apibendrinimai ir vienoda išraiškos forma (Gestaltung), nes įžvelgti jame tokias nešiuolaikiškas tendencijas tolygu kaltinti jį nukrypimu nuo jo paties deklaruojamų grožio kanonų. „Uliso“ keliamas nepasitenkinimas – jo pranašumas, nes tai priešiškai nusiteikusio nemoderniškumo, nenorinčio matyti, ką „dievai“ dar „slepia nuo jo akių“, nepasitenkinimas.

Būtent modernistų kūryboje įsigali nesutramdoma ir nepažabojama dvasia, kaip ir Nietzsche’s darbuose, kur dionisiškoji egzaltacija nustelbdavo psichologinį intelektualumą (visiškai atitinkantį ancien regime reikalavimus). Net pačios tamsiausios „Fausto“ antrosios dalies, „Zaratustros“ ir „Ecce Homo“ vietos vienaip ar kitaip išreiškia pagarbą pasauliui. Tačiau modernistai buvo pirmieji, savo menu nusisukę nuo publikos ar, kitaip tariant, parodę savojo meno išvirkščiąją pusę; jų menas nei tyliai, nei rėksmingai nereiškia pagarbos, o skelbia, kad tai yra menas, nereikalingas išgyvenimų, ir tuo pratęsia savo pirmtakų modernistų tradiciją (nepamirškime Hölderlino!), ne taip akivaizdžiai, bet nuosekliai griovusią senuosius idealus.

Vienprasmiškai paaiškinti šio reiškinio esmę yra tiesiog neįmanoma. Mums svarbus ne koks nors vienintelis, tegul ir labai veiksmingas, akstinas, o tie beveik visuotinai šiuolaikinio žmogaus, atsisakančio viso senojo pasaulio, pokyčiai. Deja, mes negalime pažvelgti į ateitį ir todėl nežinome, kiek dar esame viduramžiuose (pačia giliausia šio žodžio prasme). Nenustebčiau sužinojęs, kad, žvelgiant iš ateities perspektyvos, tebesame juose įklimpę iki ausų. Tik tuo galima paaiškinti, kodėl randasi tokių knygų ir meno kūrinių kaip „Ulisas“. Jie veikia tarsi purgenas, kuris būtų ne toks efektyvus, jeigu jam nebūtų gana tvirtai ir atkakliai priešinamasi. Taip drastiškai galima leisti išvalyti iš sielos tik perdėm įsisenėjusią medžiagą. Tokia pat yra ir Freudo teorija, kurios vienašališkas fanatizmas naikina jau ir šiaip merdinčias vertybes.

Moksliškai objektyvus atrodąs „Ulisas“, kurio autorius nevengia pavartoti ir „mokslinę“ terminiją, yra absoliučiai nemoksliškai šališkas, nes jis tėra vien neigimas. Tačiau kūrybinis neigimas. Tai – kūrybinė destrukcija, ne herostratiškoji aktorystė, o rimta veikla, kai į tikrovę, kokia ji irgi yra, amžininkų nosis baksnoja nekaltas, naivus objektyvus menininkas, neturintis piktų kėslų. Šią knygą galima ramia sąžine pavadinti pesimistine, nors pačioje jos pabaigoje vos ne paskutiniame puslapyje, pro tamsius debesis, regis, skverbiasi išsivadavimo šviesa. Tik vieninteliame puslapyje – bene 734-ajame – supranti, kad jau perėjai skaistyklą. Tai šen, tai ten juodo purvo sraute blyksteli nuostabaus grožio kristalai, ir net nemodernistas supranta, kad Joyce’as yra menininkas, kad „jis gali“ – tokie dalykai būdingi retam šiandienos menininkui, – kad jis tikras meistras; juo labiau meistras, dėl aukščiausiųjų tikslų nuolankiai sumenkinantis savo kūrybines galimybes. Net atsižadėjęs tikėjimo (bet ne „atsivertęs“), Joyce’as kaip buvo, taip ir liko doras katalikas: jo talento jėga nukreipta prieš bažnyčios skaldymą ir prieš psichologinius veiksmus, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai tai lemia. Jo „anti“ – pasaulyje tvyro labai provinciali, eo ipso katalikiška aukštųjų viduramžių Erino¹⁸ atmosfera, pritvinkusi skausmingos politinio savarankiškumo euforijos. Visose svečiose šalyse, kur buvo rašomas „Ulisas“, autorių ištikimai lydėjo Motina Bažnyčia ir Airija, o svetima žemė jam tebuvo kaip inkaras, saugantis jo laivą airiškų atsiminimų ir išgyvenimų vandenyse. Tačiau paties pasaulio – bent jau „Ulise“ – nėra net kaip nebylaus knygos akstino. Ulisas ne tik nesiilgi savosios Itakės, bet ir įnirtingai slepia savo airišką kilmę.

Ribotų interesų ratas, rutuliojamas pasakojime, regis, neturėtų dominti pasaulio. Bet pasaulis nelieka abejingas. Iš to, kaip „Ulisas“ veikia amžininkus, matome, kad jo lokalumui būdingi daugiau ar mažiau universalūs bruožai. Taigi ši knyga pasirodė savo amžininkams pačiu laiku. Turbūt egzistuoja nepaprastai gausi modernistų bendruomenė, kuri sugebėjo nuo 1922-ųjų metų „praryti“ dešimtį „Uliso“ leidimų. Ši knyga tikriausiai atskleidė jiems negirdėtus ir neregėtus dalykus. Skaitant knygą, jiems nėra pragariškai nuobodu, – priešingai, juos užvaldo augimo, atsinaujinimo, pažinimo pojūtis, jie mano atradę tikrąjį kelią ar stimulą pradėti viską iš naujo, jų savijauta turi būti adekvati žvėriškai kitų skaitytojų neapykantai, kad perskaitytų knygą nuo 1-ojo iki 735-ojo puslapio išvengdami fatališkų miego priepuolių. Todėl aš nuoširdžiai įsitikinęs, kad viduramžiškoji katalikiška Airija yra neišmatuojamai didesnė nei pavaizduotoji įprastiniuose žemėlapiuose. Šie katalikiškieji viduramžiai, kuriuose gyvena ponai Dedalas ir Blumas, yra visuotinis reiškinys arba, kitaip tariant, turėtų egzistuoti ištisos žmonių klasės, kurių esaties vietą (kaip ir „Ulise“) žymi dvasinės koordinatės; džoisiškoji jėga suskaldė hermetišką kiautą, slėpusį ją nuo kitų. Aš įsitikinęs, kad mūsų dar tebesama tikruose viduramžiuose. Nieko nepadarysi. Todėl ir atėjo tokie negatyvumo pranašai, kaip Joyce’as (ar Freudas), kad ištartų viduramžiuose paskendusiems amžininkams: „toji“ realybė vis dar šalia.

Šio milžiniško uždavinio nesuvoks tie, kurie su krikščionišku nuolankumu suka žvilgsnį nuo šešėlinių pasaulio pusių. Jie tebūtų tik pasyvūs reginio stebėtojai. Tačiau Joyce’as meistriškai numato ir tokios nuostatos galimybę. Todėl jo knygoje toks ryškus negatyvių emocijų žaismas. „Ulisas“ parodo, kaip derėtų įgyvendinti Nietzsche’s „šventvagišką proveržį į praeitį“. Jis tai daro šaltakraujiškai, dalykiškai ir taip „bedieviškai“, kaip Nietzsche net nesapnavo. Daro tai ramiai, bet teisingai įtikėjęs, kad stebuklinga dvasinių plotmių įtaka slypi ne proto, o sielos gilumoje! Jokiu būdu nereikia manyti, kad Joyce’as vaizduoja tik niūrų, bedievišką ir bedvasį pasaulį, ir todėl jo knygoje nerasime nieko, kas pamalonintų širdį. Kad ir kaip būtų keista, „Uliso“ pasaulis yra geresnis nei apsigimusių beviltiškų dvasios skurdžių. Netgi kai jo pasaulyje laimi blogis ir destrukcija, jis yra visai kitoks, o kartais ir pranašesnis už „gėrį“, tą seniai žinomą „gėrį“, tikrovėje tampantį negailestingu tironu, iliuzine prietarų sistema, kuri žiauriai slopina turtingą galimybių tikrąjį gyvenimą ir visus, jo glėbyje atsidūrusius, verčia kentėti minties ir sąžinės graužatį. „Moralės vergų sukilimas“, – taip pagal Nietzsche skambėtų „Uliso“ moto. Čia dvasios skurdžiai „dalykiškai“ atpažįsta savąjį pasaulį ir savo trivialią būtį (So-Seins) jame. Kaip džiūgauja nesiskutęs bolševikas, taip jaučiasi laiminga skurdžios prigimties dvasia, objektyviai įvertinusi tai, kas vyksta josios pasaulyje. Tikra laimė būtų aklajam, jei tamsa triumfuotų prieš šviesą, ir tikra rojaus palaima alsuotų įkalintajam beribė dykuma. Viduramžių žmogus išsivaduoja, kai jo gyvenimas netenka gėrio, grožio ir prasmės; žmonių-šešėlių idealas – ne kūrybiniai siekiai ar ugnies šviesa kalnų viršūnėse, o paklusnumo mokytojai ir kalėjimo pančiai, tam tikra metafizinė policija, įsteigta tironiško klajoklių vadeivos Mozės Sinajaus aukštumose, o paskui sumaniai naudota žmonijos akims dumti.

Žvelgiant kauzališkai, Joyce’as tapo katalikiškojo autoritarizmo auka, o teleologiniu aspektu – jis tikras reformatorius, kuris kol kas tenkinasi neigimu; jis – protestantas, mintantis savo protestu, iki ateis kiti laikai. Modernistams yra būdinga jausmų atrofija, gimstanti, kaip rodo patirtis, kaip priešnuodis perdėtam, ypač veidmainiškam jausmingumui. Bejausmis „Ulisas“ tarsi teigia mumyse įsigalėjus begalinį sentimentalumą. Ar mes tikrai dar tokie sentimentalūs?

Dar vienas klausimas, į kurį įmanoma atsakyti tik pažvelgus iš tolimos perspektyvos! Tačiau egzistuoja neginčijamų įrodymų, kad mūsų piktnaudžiavimas sentimentalumo teikiamu svaiguliu tampa tiesiog nepadorus. Prisiminkime katastrofiškus liaudies sentimentalumo padarinius karo metu! Prisiminkime nuolatines spekuliacijas „humaniškumo“ terminu! Psichiatras turėtų daug ką papasakoti apie mus, tokias bejėges, bet gailesčio nevertas jausmingumo aukas. Sentimentalumas yra viena iš regimų brutalumo apraiškų. Jausmų atrofija – taip pat viena iš jų, turinti tokių pat trūkumų. „Uliso“ sėkmė įrodė, kad jausmų atrofija veikia pozityviai; šiandien individas yra toks pritvinkęs sentimentų, kad jų nebuvimas tampa išganymu. Aš tvirtai tikiu, kad mes įkalinti ne tik viduramžiuose, bet ir sentimentalizme, dėl to ir ateina pranašas, kompensuojantis mūsiškės kultūros jausmų atrofiją. Pranašai visada nelabai simpatiški ir dažniausiai pasižymi blogomis manieromis. Todėl ir pataiko „pirštu į akį“. Būna didelių pranašų, būna mažų; koks yra Joyce’as, parodys laikas. Menininkas atskleidžia savo epochos dvasios paslaptis nevalingai, kaip tikras pranašas, kartais jis kalba nesąmoningai, tarsi nakviša. Jis mano, kad kalba pats, nors jo lūpomis kalba pati epochos dvasia, ir kai jis sako „yra“, vadinasi, taip ir bus.

„Ulisas“ – mūsų meto document humain ir dar daugiau: jis yra paslaptis. Jam leista išlaisvinti dvasią, jo skleidžiamas šaltis kiaurai persmelkia ir sentimentalumą, ir normalius jausmus. Tačiau šios gydomosios savybės – dar ne viskas. Įdomus dalykas, kad „Ulisas“ priėmė paties blogio krikštą; Ši knyga – gyvenimas, o gyvenimas nėra vien blogis ir destrukcija. Žinoma, knygoje pirmiausia krenta į akis neigimas ir griovimas, bet mes juntame, kad čia esama kažko nepasiekiamo, tarsi slapto tikslo, kuris ir yra prasmė, taigi ir – gėris. Ar būtų galima šią spalvingą žodžių ir vaizdų pynę pavadinti „simboline“? Aš turiu galvoje – apsaugok, Viešpatie, – ne alegoriją, o tam tikrą simbolį, kaip neįvardijamos esmės išraišką. Jeigu tai būtų išties „simboliška“, tada pro margą teksto audinį švytėtų paslaptinga šviesa, tai čia, tai ten skambėtų paslaptingi garsai, atliepiantys kitus laikus, kitas erdves, regėtume gražiausias svajones ar atpažintume nuėjusias į užmarštį tautas. Neatmetu tokios traktuotės galimybės, bet nežinau, kaip tai padaryti. Man atrodo, kad ši knyga parašyta labai sąmoningai; čia nėra jokių pasąmonės vizijų ir apreiškimų. Ji labiau apgalvota ir tendencingesnė nei Nietzsche’s „Zaratustra“ ar Goethe’s „Fausto“ antroji dalis. Dabar aišku, kodėl „Ulisui“ neprikiši simbolizmo. Tada paieškokime archetipinių struktūrų; sakykime, Dedalas ir Blumas – dvi amžinosios dvasiškojo ir kūniškojo žmogaus figūros, misis Blum gyvenimas – tai turbūt užmaskuotos animos įvaizdis, o pats Ulisas tada – herojus; betgi knyga neduoda jokio pagrindo tai teigti, priešingai – ji švyti šviesiausia ir skaisčiausia sąmoningumo šviesa. Tai visiškai ne simboliška, joks čia simbolizmas. Jeigu vis dėlto staiga kuri nors knygos dalis pasirodys simboliška, tai, žinokite, pasąmonė iškrėtė pokštą akylam autoriui. Sakydami „simboliška“, teigiam, kad bet kokiame, dvasiškame ar pasaulietiškame, objekte slypi esmė, o žmogus beviltiškai bando įvardyti šią paslaptį. Tuo tikslu jis privalo visas dvasios išgales nukreipti į objektą, prasiskverbti pro margus jo išorės kiautus, iškelti slypintį nežinomybėje aukso grūdą į dienos šviesą.

Kaipgi nuvilia „Ulisas“: jūs skverbiatės pro tūkstančius kiautų ir nieko nerandate, o jis pats, šaltas lyg mėnuo, iš kosmoso tolių¹⁹ ramiai stebi šią tapsmo, būties ir nyksmo komediją. Aš nuoširdžiai tikiu, kad „Ulisas“ nėra simbolistinis, antraip jis nukryptų nuo savojo tikslo. Kokia turėtų būti ši baimingai saugoma paslaptis, dėl kurios vertėtų taip stropiai įveikti šiuos 735 nepakenčiamus puslapius? Geriau jau tuščiai neeikvokite nei laiko, nei jėgų nesamiems lobiams atrasti. Neapsigaukite manydami, kad juos aptiksite, jūsų sąmonei be atilsio klajojant vidiniame ir išoriniame ponų Dedalo ir Blumo pasauliuose, – ji vis iš naujo atsimuš į tūkstančius naujų kiautų. „Uliso“ tikslas kitas; jo tikslas – būti Mėnulio akimi, laisva nuo objekto sąmone, nepavaldžia nei dievams, nei aistroms, nei meilei, nei neapykantai, nesukaustyta nei įsitikinimų, nei prietarų grandinėmis. „Ulisas“ apie tai nekalba, jis tai daro: miglotose knygos erdvėse ryškėja sąmonės išlaisvinimo²⁰ siekis. Čia ir slypi naujojo pasaulėvaizdžio paslaptis, atsiverianti ne tiems, kurie įdėmiai skaitė visus 735 puslapius, o tiems, kurie 735 dienas žvelgė į savo pasaulį ir savo sielą Uliso akimis. Ši laiko atkarpa yra simboliška – tai „laikotarpio, dviejų laikotarpių ir pusės laikotarpio“ (Apr 12, 14) tėkmė, – t. y. pakankamai ilgas laikas, taip be galo ilgas, kad per jį galėtų įvykti atsivertimas. Sąmonė išlaisvinama homeriškai: įstabusis kankinys Odisėjas plaukia siaura jūros įlanka tarp Skilos ir Charibdės²¹, tarp dvasinių ir pasaulietiškų Simplegadų, o Dublino pragare – tarp tėvo Džono Konmi ir Airijos vicekaraliaus, tarsi „popieriaus gniužulėlis, lekiantis vis tolyn“, Lifiu žemyn: „Elijah, skiff, light crumpled throwaway, sailed eastward by flanks of ships and trawlers, amid an archipelago of corks beyond new Wapping street past Benson’s ferry, and by the threemasted schooner Rosevean from Bridgewater with bricks.“²².²³

Ar šitas sąmonės išlaisvinimas, šitas asmenybės nuasmeninimas ir yra Joyce’o odisėjos Itakė?

Galima pamanyti, kad šiame knibždančiame menkystų pasaulyje išlieka vienintelis Aš, vardu Jamesas Joyce’as. Bet argi įmanoma pastebėti, kaip iš visų bedvasių šešėlinių Aš išsiskiria vienas vienintelis tikrasis Aš? Na, žinoma, kiekvienas „Uliso“ personažas yra neapibrėžtas ir tiesiog negali būti kitoks; jie visi išskirtiniai ir kartu neturi jokio savojo Aš, jokios aiškiai suvokiamos žmogiškos šerdies, jiems svetima karšto kraujo skalaujama Aš sala (Ich-Insel), kuri – ak – tokia mažytė, bet tokia gyvybiškai svarbi. Visi šitie Dedalai, Blumai, Hariai, Linčai, Muliganai ir visi kiti, kad ir kaip būtų vadinami, kalba ir juda tarsi bendrame sapne, niekur neprasidedančiame ir niekur nesibaigiančiame, egzistuojančiame tik todėl, kad „Kažkas“, t. y. nematomas Odisėjas, jį sapnuoja. Nė vienas iš jų to nežino, bet jie gyvena, nes kažkokia dievybė juos pašaukė gyventi. Toks jau yra tas gyvenimas, ir todėl tokie realūs Joyce’o sukurti paveikslai – vita somnium breve. Pats Aš, apimantis juos visus, yra neregimas. Jis neišsiduoda jokiu teiginiu ar dalyvavimu, ar antropomorfizmu. Formų kūrėjo Aš atrasti neįmanoma. Jis tarsi ištirpo begalėje „Uliso“ personažų²⁴. Ir vis dėlto, o gal kaip tik dėl to, čia visi ir visa, net išnykę skyrybos ženklai paskutinėje knygos dalyje, yra pats Joyce’as. Jo išlaisvinta įsižiūrinti sąmonė, vienatiniu pasyviu žvilgsniu aprėpianti išsklidusį laike 1904-ųjų birželio 16-osios įvykių srautą, visa tam, kas čia vyksta, privalo ištarti: Tat twam asi – tai esi tu – „tu“ aukščiausiąja prasme: joks ne Aš, o savastis (das Selbst); nes viena tik Savastis apima savyje Aš ir ne Aš, pragaro pasaulį ir Žemės gelmes, imagines et lares ir dangų.

Skaitydamas „Ulisą“, aš visada regiu akyse Wilhelmo²⁵ publikuotą kinišką jogo, iš kurio galvos kyla 25 figūros, paveikslą²⁶. Čia vaizduojama dvasinė jogo būsena, kai jis stengiasi išsivaduoti iš savojo Aš priklausomybės ir pereiti į daug tobulesnę, daug objektyvesnę Savasties būseną, į „vienatvėje rymančio Mėnulio disko“ būseną, sat-chit-ananda būseną, išreiškiančią aukščiausiąją būties ir nebūties vienovę – t. y. galutinį rytietiškojo išsilaisvinimo kelio tikslą, tūkstantmečiais bandomos suvokti ir aukštinamos Indijos ir Kinijos išminties neįkainojamą perlą.

„Popieriaus gniužulėlis, lekiantis vis tolyn“, plaukia į rytus. Tris kartus pasirodo šis popierėlis „Ulise“, kaskart paslaptingai susijęs su Eliju. Du kartus ištariama: „Elijau, ateik.“ Ir jis iš tiesų pasirodo viešnamio scenoje (Middletonas Murry ją pagrįstai gretina su Valpurgijos naktimi) ir amerikietišku slengu atskleidžia popierėlio paslaptį: „Boys(9), do it now. God’s time is 12.25. Tell mother you’ll be there. Rush your order and you play a slick ace. Join on right here! Book through to eternity junction, the nonstop run. Just one word more. Are you a god or doggone cold? If the second advent came to Coney Island are we ready? Florry²⁷ Christ, Stephen Christ, Zoe Christ, Bloom Christ, Kitty Christ, Lynch Christ, it’s up to you to sense that cosmic force. Have we cold feet about the cosmos? No. Be on the side of the angels. Be a prism. You have that something within, the higher self. You can rub shoulders with a Jesus, a Goutama, an Ingersoll. Are you all in this vibration? I say you are. You once nobble that, congregation, and a buck joy ride to heaven becomes a back number. You got me? It’s a lifebrightener, sure. The hottest stuff ever was. It’s the whole pie with jam in. It’s just the cutest snappiest line out. It is immense, supersumptuous. It restores.“²⁸.²⁹

Visiškai aišku, kas čia atsitiko: išsilaisvinusi nuo žmogiškojo ribotumo ir tuo priartėjusi prie „dieviškosios“ sąmonė – tai „Uliso“ svarbiausias principas ir aukščiausias meninis laimėjimas – girtame pragare šėtoniškai iškreipiama viešnamio kvailiams, įvelkant mintis apie ją į tradicinių žodinių formulių kiautą. Ulisas, kankinys ir begalinis klajoklis, trokštantis pasiekti savo gimtąją salą, atrasti save, nepaklysta didžiausiame 18-ojo skyriaus sąmyšyje ir išsivaduoja iš kvailų iliuzijų pasaulio, į kurį pasyviai „žvelgia iš aukšto“. Jis daro tai, ką kadaise darė Jėzus ar Budha, t. y. įveikia kvailių pasaulį, išsivaduoja nuo prieštaravimų, – o toks yra ir Fausto siekis. Kaip Faustas atrado save amžinajame moteriškume, taip ir „Ulisas“ paskutinį žodį suteikia misis Blum, kurią Stuartas Gilbertas teisingai traktuoja kaip atgimstančios žemės įvaizdį; jos kalba – monologas be skyrybos ženklų, o jai suteikiama malonė – po visų nepakenčiamų šėtoniškų disonansų paskambinti harmoningą baigiamąjį akordą.

Ulisas – Joyce’e įsikūręs dievas kūrėjas, tikras demiurgas, kuris sugebėjo išsivaduoti iš savo dvasinės ir fizinės prigimties pasaulio ir pažvelgti į jį išlaisvinta sąmone. Ulisas žvelgia į realųjį Joyce’ą taip, kaip Faustas – į Goethe, Zaratustra – į Nietzsche. Ulisas – aukščiausioji Savastis, blausiais pasaulietiško chaoso vandenimis grįžtanti į dangiškąją tėvynę. Knygoje nesutiksi jokio Uliso, pati knyga yra Ulisas, tam tikras mikrokosmosas, esantis Joyce’e, jo Savasties pasaulis ir vieno į kitą nugrimzdusių pasaulių Savastis. Ulisas grįžta atgal tik tada, kai atgręžia nugarą visam tiek dvasiškai, tiek fiziškai egzistuojančiam pasauliui. Tikriausiai yra ir gilesnė „Uliso“ vaizduojamo pasaulio potekstė: tai 1904-ųjų metų birželio 16-oji, banalios kasdienybės diena, kai riboti maži žmonės be atvangos, be tvarkos ir be tikslo kažką kalba ir daro; šešėlinis, vaiduokliškas, pragariškas, ironiškas, negatyvus, nepakantus, šėtoniškas, bet toks tikroviškas pasaulis, panašus į košmarišką sapną ar visuotines Užgavėnių pagirias arba kažkuo artimas Kūrėjo savijautai 1914-ųjų metų rugpjūčio 1 dieną. Septintosios pasaulio kūrimo dienos optimizmas vargu ar tiko ir šiam demiurgo pramanui. „Ulisas“ buvo rašomas nuo 1914-ųjų iki 1921-ųjų metų, – labai jau nepalankiu laikotarpiu pasauliui aukštinti ir meiliai jam apkabinti (ir dabar ne kitaip!). Todėl nieko nuostabaus, kad menininke gyvas pasaulio kūrėjas projektuoja savąjį pasaulį negatyviai, taip negatyviai, kad anglosaksų šalių cenzūra jautė bręstantį skandalą dėl tokio akibrokšto įprastoms meninės kūrybos taisyklėms ir „Ulisą“ paprasčiausiai uždraudė! Taip nepripažintasis demiurgas virto tėvynės išsiilgusiu Odisėju.

Jausmingumo „Ulise“ nedaug, o tai turėtų būti malonu kiekvienam estetui. Bet, sakykime, jei Uliso sąmonė būtų ne panaši į Mėnulį, o suvokiantis ir jautrus Aš, tai jo kelionė per visus aštuoniolika knygos skyrių ne tik sekintų nuoboduliu, bet suteiktų dar ir tikrą skausmą, o atėjus vakarui mūsų klajoklis, pažemintas ir suvedžiotas šio pasaulio skausmo ir beprasmybės, vis tiek pultų į Didžiosios Motinos, kuri yra pradžia ir pabaiga, glėbį. Uliso cinizmas slepia didžiulį gailestį pasauliui ir kančią jame, tokiame negerame ir negražiame, dar blogiau, – tokiame beviltiškame, nes jis visas tėra amžinai besisukantis banalios kasdienybės ratas, įtraukiantis žmogiškąją sąmonę į kvailybės sūkurį valandoms, mėnesiams ir metams. Ulisas išdrįso sutraukyti ryšius tarp sąmonės ir josios objekto. Jis tapo laisvas nuo užuojautos, pasaulietiškos painiavos ir jos apžavų ir todėl galėjo grįžti į tėvynę. Jis išreiškia daugiau, nei subjektyvų požiūrį; kuriantis genijus niekada nebūna vienas, jis savimi apima daugelį ir todėl su daugeliu kalbasi savo sielos tyloje, nes jis yra tiek pavienio menininko, tiek daugelio prasmė ir likimas.

Aš dabar linkęs manyti, kad Joyce’o knygos negatyvumas, „šaltakraujiškumas“, įmantrios banalybės ir groteskinis infernalumas yra jos pozityvieji bruožai, už kuriuos autorių vertėtų ypač gerbti. Siaubingai nuobodi, pilkai monotoniška, bet nepaprastai turtinga, milijonais briaunų švytinti knygos kalba, konstruojanti kirminu besirangančią epizodų grandinę, yra išties epiškai didinga, tikrų tikriausia „Mahabharata“ apie primityvaus gyvenimo ribotumą ir apie beprotišką, šėtonišką jo esmę. „From dramins, clefts, cesspools, middens arise on all sides stagnant fumes“³⁰.³¹ Šitoje pelkėje bet kuri aukščiausia religinė idėja atsispindi iškreiptai – tarsi sapnuose. (Didmiesčio gyventojo Uliso kaimietis giminaitis – Alfredo Kubino³² „Kita pusė“, išėjusi 1909 metais.)

Aš mielai galėčiau su viskuo sutikti, nes čia nieko nei pridėsi, nei atimsi. Negana to, į skatologija įsiterpianti eschatologija įrodo Tertuliano tiesą: „Anima naturaliter christiana.“ Ulisas pasirodo kaip doras Antikristas ir tuo įrodo savo katalikiškosios krikščionybės tvirtumą. Jis ne tik krikščionis, bet ir – jam pritinka ir aukštesni titulai – budistas, šivaitas, gnostikas. „(With a voice of waves.) … White yoghin of the Gods. Occult pomander of Hermes Trismegistos. (With a voice of whistling seawind.) Punarjanam patsypunjaub! I won’t have my leg pulled. It has been said by one: beware the left, the cult of Shakti. (With a cry of stormbirds.) Shakti, Shiva! Darkhidden Father! …Aum! Baum! Pyjaum! I am the light of the homestead, I am the dreamery creamery butter“³³.³⁴

Aukščiausiasis ir seniausiasis dvasinis gėris, išliekantis ir pamazgų duobės dugne, – argi tai nejaudina ir neiškalbinga? Tai – jokia skylė sieloje, pro kurią spiritus divinus galėtų pagaliau įkvėpti savąjį gyvenimą purvinam ir dvokiančiam pasauliui. Senasis Hermis, visų eretiškų aplinkkelių protėvis, teisingai kalbėjo: „Kaip danguje, taip ir ant žemės.“ Stivenas Dedalas, oro stichijos žmogus-paukštis, labai jau giliai įklimpo į dvokiantį žemės purvyną, kad trokštų pakilti į gaivias oro erdves ir, pasiekęs Aukščiausiąjį, vėl nusileisti žemyn. „Ir jeigu nukakčiau į pasaulio kraštą, tai…“ – šių Uliso žodžių tęsinys yra aiški šventvagystė³⁵. Arba dar gražiau: gašlus iškrypėlis, impotentiškas sąvadautojas Blumas, iki ausų įklimpęs purve, išgyvena tai, ko su juo niekada anksčiau nėra buvę, – jame atsiveria dievažmogis. Gera žinia: kai dangaus skliaute išnyko amžinieji ženklai, žemėje juos atknisa kiaulė, ieškanti triufelių; jie visiems laikams neišdildomai įrašyti tiek dangaus aukštybėse, tiek žemėje, ir nerasi jų tik Dievo prakeiktame šiltame „viduryje“.

Ulisas yra absoliučiai objektyvus ir absoliučiai sąžiningas, todėl visiškai patikimas. Galima tikėti jo tvirtinimais apie dvasios ir pasaulio jėgą ir menkumą. Pats Ulisas yra jų prasmė, gyvenimas ir tikrovė, jame egzistuoja ir sąveikauja tikroji dvasios ir pasaulio, visų Aš ir Tai, fantasmagorija. Šioje vietoje aš norėčiau užduoti ponui Joyce’ui vieną klausimą: „Ar pastebėjote, kad jūs pats esate Uliso įvaizdis, mintis ar net ištisas jo idėjų kompleksas? Kad jis, tarsi šimtaakis Argas³⁶, aprėpia žvilgsniu viską iš karto, pasakoja apie pasaulį ir antipasaulį, atverdamas objektus, kurie padeda jūsiškiam Aš tapti sąmoningam?“ Nežinau, ką į tai atsakytų gerbiamas autorius. Galų gale manęs tai neturėtų jaudinti, jeigu jau rengiuosi visus metafizikos klausimus išspręsti savarankiškai. Suglumęs stebi, kaip „Uliso“ autorius pasaulio istorijos makrochaoskosmoso vandenyse sužvejoja 1904-ųjų birželio 16-osios Dublino mikrokosmosą ir, izoliavęs jį po stiklu, preparuoja, išdėliodamas visas jo patrauklias ir atstumiančias daleles, kiekvieną iš jų be galo skrupulingai aprašydamas tarsi koks šaltakraujiškas stebėtojas. Čia yra gatvės, čia yra namai, štai vaikštinėja porelė, o čia tikrų tikriausias ponas Blumas, užsiimantis reklama, ir tikrų tikriausias aforistiškai filosofuojantis Stivenas. Visai įmanoma, kad kokiame nors Dublino kamputyje pasirodys ir pats ponas Joyce’as. Kodėl gi ne? Jis yra toks pat tikroviškas, kaip ponas Blumas, todėl ir jį būtų galima pagauti, preparuoti ir aprašyti (pavyzdžiui, taip, kaip „Menininko jaunų dienų portrete“).

Taigi, kas yra Ulisas? Tikriausiai jis yra tarpusavyje sąveikaujančių pavienių „Uliso“ personažų visumos simbolis, – čia ir misteris Blumas, ir Stivenas, misis Blum ir, žinoma, misteris Jamesas Joyce’as. Turėkime mintyje, kad ši būtybė – tai ne tik blanki kolektyvinė siela ir begalė neramių tarpusavyje nesutariančių individualių sielų, bet ir namai, gatvių vingiai, bažnyčios, Lifis, daugybė viešnamių ir popieriaus gniužulėlis, esantis pakeliui į jūrą, ir vis dėlto tai – suvokianti ir atkurianti pasaulį sąmonė. Ši neįmanomybė inspiruoja spekuliacijas, ypač todėl, kad čia nieko negali įrodyti, ir tau lieka tik miglotos spėlionės. Aš turiu prisipažinti manąs, kad Ulisas, kaip visa apimanti Savastis, yra savaip susijęs su visais preparuojamais objektais; ši būtybė elgiasi taip, tarsi ji būtų misteris Blumas ar kokia spaustuvė, ar koks popieriaus gniužulėlis, nors tikrovėje ji yra savųjų objektų „the dark hidden Father“³⁷. „Aš esu aukojantis ir aukojamas“, o padugnių kalba tai skamba taip: „I am the light of homestead, I am the dreamery creamery butter.“³⁸ Atsigręžia jis į pasaulį, meiliai jį apkabindamas, ir pražysta visi sodai: „O and the sea… crimson sometimes like fire and the glorious sunsets and the fightrees in the Alameda gardens yes and all the queer little streets and pink and blue and yellow houses and the rosegardens and the jessamine and geraniums and cactuses…“, nusigręžia jis nuo jo, ir sukasi toliau pilkos kasdienybės ratas – „labitur et labetur in omne volubilis aevum“³⁹.⁴⁰

Pradžioje sukūrė tuščiagarbis demiurgas pasaulį, ir atrodė jis jam tobulas; pažvelgė jis aukštyn ir išvydo šviesą, kurios jis nesukūrė. Ir tada grįžo jis atgal, į tenai, kur buvo jo tėvynė. Kai jis taip padarė, jo vyriškoji kūrybinė jėga pavirto moterišku ryžtu, ir turėjo jis pripažinti:

Visa, ko laukta kasdien,
Čia išsipildo.
Gėrio pasiekto pilnumas
Tildo geismus.
Amžinas moteriškumas
Aukština mus.⁴¹

Po stiklo gaubtu, pačioje apačioje nusidriekusioje Airijos žemėje, Dubline, Eklz Strite 7, 1904-ųjų birželio 16-ąją apie antrą valandą ryto gulėjo lovoje misis Blum, ir mieguistas jos balsas bylojo: “O and the sea the sea crimson sometimes like fire and the glorious sunsets and the figtrees in the Alameda gardens yes and all the gueer little streets and pink and blue and yellow houses and the rosegardens and the jessamine and geraniums and cactuses and Gibraltar as a girl where I was a Flower of the mountain yes when I put the rose in my hair like the Andalusian girls used or shall I wear a red yes and how he kissed me under the Moorish wall and I thought well as well him as another and then I asked him with my eyes to ask again yes and then he asked me would I yes to say yes my mountain flower and first I put my arms around him yes and drew him down to me so he could feel my breasts all perfume yes and his heart was going like mad and yes I said yes I will Yes.“⁴².⁴³

O „Ulisai“, tu išties palaiminga knyga tikinčiam objektu ir jį keikiančiam baltajam žmogui! Tu – dvasinės pratybos, askezė, įtemptas ritualas, magiška procedūra, aštuoniolika nuosekliai išdėliotų alcheminių retortų, kuriose rūgštimis, nuodingais garais, vėsinimu ir kaitinimu išgaunamas naujos pasaulio sąmonės homunkulas!

Tu nieko nesakai ir nieko neišsiduodi, o „Ulisai“, bet tu veiki. Penelopei nebereikia austi begalinio apsiausto, dabar ji vaikštinėja žemiškuose soduose, nes josios vyras po visų klajonių sugrįžo namo. Pasaulis griuvo ir vėlei prisikėlė.

Pastaba: Dabar „Uliso“ skaitymas visai neblogai juda į priekį⁴⁴.

Carl Gustav Jung

 

C. G. Jungo laiškas J. Joyce’ui⁴⁵

Jūsų „Ulisas“ iškėlė pasauliui tokią sudėtingą problemą, kad į mane, laikomą psichologijos autoritetu, buvo jau ne kartą kreiptasi šiuo klausimu.

„Ulisas“ pasirodė esąs kietas riešutėlis ir pareikalavo ne tik nepaprastų dvasios pastangų, bet ir pastūmėjo ją į gana ekstravagantiškas klajones (turint mintyje, kad kalbama apie mokslininką). Apskritai Jūsų knyga man tapo nuolatinės įtampos šaltiniu, ir turėjo praeiti beveik treji metai, kol pasijutau galįs pažvelgti į ją autoriaus akimis. Ir vis dėlto turiu pasakyti, kad esu labai dėkingas tiek Jums, tiek milžiniškam Jūsų darbui, nes daug ko pasimokiau. Deja, negalėčiau pasakyti, kad patyriau malonumą, nes skaitymas mane sekino tiek nerviškai, tiek protiškai. Lygiai taip pat negaliu pasakyti, ar Jums patiks tai, ką parašiau apie „Ulisą“, nes aš tiesiog neištvėriau nepapasakojęs pasauliui, kaip baisiai nuobodžiavau, kaip bambėjau, kaip keikiausi ir kaip žavėjausi. O paskutiniuosius 40 puslapių – tikrų psichologinių perlų vėrinį – prarijau akimirksniu. Aš manau, kad tik velnio bobutė taip gali perprasti moters psichologiją; bent jau aš taip nesugebu.

Taigi norėčiau Jūsų paprašyti, kad vertintumėte mano rašinį kaip paklydusio Jūsų „Uliso“ labirinte, ir tik per atsitiktinumą vargais negalais iš jo ištrūkusio visiško autsaiderio komiškas pastangas. Kad ir kaip būtų, skaitydamas mano straipsnį Jūs galėsite pamatyti, ką padarė „Ulisas“ su psichologu, šiaip jau garsėjančiu savo romumu.

Reiškiu nuoširdžiausią palankumą ir lieku, didžiai gerbiamas pone Joyce’ai, Jums ištikimas –
C. G. Jung

 

Vertė Oresta Rėgalaitė
Versta iš: Jung C. G., „Ulysses. Ein Monolog” // Wirklichkeit der Seele. – München: Deutcher Taschenbuch Verlag GmbH and Co, 1990. – S. 65-89. / Pirmoji vertimo publikacija: „Psichoanalizė ir filosofija“, Vilnius: Pradai, 1999, sudarė A. Andrijauskas ir A. Rybelis.

 

Susiję tekstai:
Jameso Joyce’o šedevras „Ulisas“
Kaip aš bandžiau skaityti „Ulisą“

 

Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.

…

 

1. Ulisas (kitaip dar Uliksas) – lotyniškoji Homero epo „Odisėja“ herojaus Odisėjo forma. – Vertėjos pastaba.
2. Joyce. “Ulysses”, angliškas leidimas, 1928. – Autoriaus pastaba.
3. Pats Joyce’as sako apie tai: „We may come, touch and go, from atoms and ifs, but we are presurely destines to be odds without ends.“ („Mes galime ateiti, paliesti ir nueiti su visais savo atomais ir ‘jeigu’, tačiau mums lemta nesuvesti galų su galais, nes tų galų nėra.“). – Aut. past.
4. Curtius (“James Joyce und sein Ulysses”, 1929) vadina „Ulisą“ „šėtoniška knyga… Tai Antikristo kūrinys“. – Aut. past.
5. Curtius: „Savotiškas metafizinis nihilizmas – tai Joyce’o knygos esmė.“ (op.cit., p. 60 f.). – Aut. past.
6. Burtažodžiai, kurie mane užmigdė, yra 134 puslapio pabaigoje – 135 puslapio pradžioje. Štai jie: „that stony effigy in frozen music, horned and terrible, of the human from divine, that eternal symbol of wisdom and prophecy which, if aught that the imagination or the hand of sculptor has wrought in marble of soultransfigured and of soultransfiguring deserves to live, deserves to live“ [„Šis akmens kūrinys, tarsi sustingusi muzika, raguotas ir baisus, įkūnyta dieviškoji žmogaus kūno forma, amžinas išminties ir aiškiaregystės simbolis, jeigu jau sukurtas iš marmuro skulptoriaus vaizduotės ar rankos, transformavęs sielą ir ją transformuojantis, privalo gyventi, privalo gyventi“]. Perverčiau puslapį jau snausdamas, ir mano akys užkliuvo už žodžių: „a man supple in combat: stonehorned, stonebeardes, heart of stone“ [„Žmogus kovoje ištvermingas: ragai akmeniniai, barzda akmeninė, širdis iš akmens“]. Čia kalbama apie Mozę, nepabūgusį Egipto galybės. Štai šie žodžiai ir buvo narkotikas, numarinęs mano sąmonę, nes atgijo pasąmonės minčių tėkmė, kuriai sąmonė būtų tik trukdžiusi. Vėliau paaiškėjo, kad būtent čia pirmąkart pradėjau miglotai suvokti autoriaus poziciją ir visos knygos idėją. – Aut. past.
7. Išsamiausiai apie tai: Joyce, “Work in Progress”, 1924-1938. Carola Giedion-Welcker labai taikliai pažymėjo: „Vis tos pačios idėjos, amžinai viena kitą keičiančios, jų kiautas, taip pat nuolat kintantis, projektuojamas į absoliučiai irealią sferą, kurioje telpa visi laikai ir visos erdvės.“ (Giedion-Welcker, „Work in Progress“. Jameso Joyce’o kalbinis eksperimentas // Neue Schweizer Rundschau, 1929, p. 666.). – Aut. past.
8. Janet psichologijoje šis fenomenas vadinamas „abaissement du niveau mental“. Esant pamišimui, tai įvyksta savaime, o Joyce’as tai daro tikslingai – kad autentiškai atvaizduotų suvokinius, iškelia daugybę groteskinių prasmių, galimų tik sapno būsenoje, o „function du reel“, t. y. gyvybingą sąmonę, visiškai atjungia. – Aut. past.
9. Aš manau, kad Gilbertas (“Das Raetsel Ulysses”, 1932) teisus, sakydamas, kad atskiros knygos dalys parašytos orientuojantis į kurio nors vidaus ar jutimo organo dominantę, pavyzdžiui, inkstų, genitalijų, širdies, plaučių, virškinimo trakto, smegenų, kraujo, ausų, raumenų, akių, nosies, gimdos, nervų, griaučių, kūno. Ši dominantė veikia tarsi leitmoyvas. Dar 1930 metais aš užrašiau savo mintis apie mąstančius vidurius. Gilberto pastabos mane galutinai įtikino, kad egzistuoja toks psichologinis fenomenas, kai, esant „abaissement du niveau mental“,tampa akivaizdi Wernicke’s nustatyta „organų reprezentuotojų“ veikla. – Aut. past.
10. Curtius (“James Joyce und sein Ulysses”, 1929, p. 30): „Jis reprodukuoja nei logiškai, nei etiškai neišvalytą pasąmonės srautą.“ – Aut. past.
11. teisingą kelią, iš kurio ir kvailys neišklys (lot.). – Aut. past.
12. Curtius (“James Joyce und sein Ulysses”, 1929, p 8): „Autorius išvengė visko, kas galėtų palengvinti skaitytojo pastangas suprasti knygą.“ – Aut. past.
13. Ernst Robert Curtius (1886–1956) – vokiečių filologas, moderniosios Europos literatūros tyrinėtojas. – Vert. past.
14. Plg. Curtius, “James Joyce und sein Ulysses”, 1929, p. 25 ff.; Gilbert, “Das Raetsel Ulysses”, 1932. – Aut. past.
15. Gilbert (“Das Raetsel Ulysses”, 1932, p. 12) kalba apie „tikslingai numarintą jautrumą“. – Aut. past.
16. Prerafaelitai – anglų dailininkų ir literatų brolija, kurią 1848 m. įkūrė poetas ir dailininkas Dante Gabrielis Rossetti (1828–1882), tapytojai Johnas Everettas Millaisas (1829–1896), Williamas Holmanas Huntas (1827–1910). Grupei priklausė meno kritikas Johnas Ruskinas (1819–1900), tapytojai J. Collinsonas, F. G. Stephensas, skulptorius T. Woolneris ir kt. Jie siekė reformuoti anglų dailę ir literatūrą. Meno idealu laikė Renesanso dailę ir Rafaelio, Dantės poeziją, viduramžių italų lyriką. 1854 m. prerafaelitų brolija iširo. – Vert. past.
17. Giovanni Batista Tiepolo (1696–1770) – italų tapytojas, grafikas, žymiausias XVIII a. Venecijos meno mokyklos atstovas, tapęs daugiausia barokines religinės, mitologinės, alegorinės tematikos freskas. – Vert. past.
18. Erinas – senovinis poetiškas Airijos pavadinimas. – Vert. past.
19. Gilbert (“Das Raetsel Ulysses”, 1932, p.406 („Pastabos“): „…žvelgti į kosmosą, taip sakant, Dievo akimi.“ [išskirta Jungo]. – Aut. past.
20. Gilbert (“Das Raetsel Ulysses”, 1932). Autorius kalba (p.11) apie šį sąmonės išlaisvinimą: „Džiaugsmingas išsilaisvinimas lemia ir rašytojo būseną…“ (Man šis džiaugsmas atrodo labai jau abejotinas.) „Visi dvasiniai ir materialiniai, kilnūs ir juokingi dalykai menininkui yra vienodai svarbūs… Šis išsilaisvinimas, tolygus gamtos abejingumui saviesiems kūriniams, yra viena iš ‘Uliso’ ‘realizmo’ prielaidų.“ (p.12). – Aut. past.
21. Skila ir Charibdė – sen. graikų mitinės jūrų pabaisos, užtvėrusios iš abiejų pusių sąsiaurį. – Vert. past.
22. Joyce, “Ulysses”, 1928, p. 239. – Aut. past.
23. „Elijas, laivelis, popieriaus gniužulėlis, judėjo į rytus greta laivų ir tralerių bortų, kamščių archipelago viduryje, aplenkdamas naująją Voping Strit gatvę, Bensono keltą, ir greta su tristiebe škuna ‘Rouzvinas’, atplaukusia iš Bridžvoterio su plytų kroviniu.“ (angl.). – Vert. past.
24. Kaip sako pats Joyce’as (“A Portrait of the Artist as a Young Man”, 1930, p. 245): „Menininkas tarsi Dievas kūrėjas, yra savo kūrinyje arba už jo, anapus jo arba virš jo, nematomas, be jokių gyvybės ženklų, abejingai krapštantis panages.“ – Aut. past.
25. Richard Wilhelm (1873–1930) vokiečių protestantizmo teologas ir sinologas, išvertęs į vokiečių kalbą garsiąją sen. kinų „Permainų knygą“ („Yijing“) ir parašęs jos komentarus. Kartu su Jungu 1929 m. išleido knygą „Auksinės gėlės paslaptis“ (“Das Geheimnis der Goldenen Bluete”), kurioje spausdinamas to paties pavadinimo sen. kinų traktato vertimas, komentarai ir vadinamieji „europietiškieji“ Jungo komentarai. – Vert. past.
26. Wilhelm, “Das Geheimnis der Goldenen Bluete”, 1938. – Aut. past.
27. Florė, Zojė, Kitė – trys viešnamio prostitutės, kiti – Stiveno bendrai. – Aut. past.
28. Joyce, “Ulysses”, 1928, p.478; [išskirta Jungo]. – Aut. past.
29. „Chebra, štai ir momentas. Dieviškas laikas – 12.25. Pasakyk motušei, kad būsi ten. Staigiai užsisakyk, ir kozirių tūzas tavo. Stok į šias gretas! Imk bilietą tiesioginiu ekspresu iki galutinės amžinybės stoties. Dar vienas žodelis. Tu kas: Dievas ar šuns atmata? Jeigu Koni-Aislende įvyktų antrasis apreiškimas, ar mes tam būtume pasiruošę? Flore Kristuje, Stivenai Kristuje, Zoje Kristuje, Blumai Kristuje, Kite Kristuje, Linčai Kristuje, jūs privalote pajusti šią kosminę jėgą. Mums ką, pilnos kelnės prieš kosmoso galybę? Nė velnio! Būk su angelais. Būk prizmė. Juk tu turi kažką viduje, tą aukščiausiąją savastį. Tu gali bendrauti su Jėzumi, Gautama, Ingersoliu. Ar pagavote šią vibraciją? Sakau, kad pagavote. Vieną kartą pajusi tai, o brolija, ir josi į dangų tiesiu taikymu. Ar įkertat? Tai – gyvenimo šviesos srautas, tiksliai. Tai – didžiausias visų laikų šlamštas. Tai – tikras pyragas su įdaru. Tai tiesiog puikiausia ir patogiausia išorės linija. Puikus ištaigingas dalykėlis. Tikras gaivumėlis.“ (angl.). – Vert. past.
30. Joyce, “Ulysses”, p 412, viešnamio scena. – Aut. past.
31. „Iš balų, pamazgų duobių, atmatų šulinių, šiukšlynų į visas puses sklido įsisenėjęs dvokas.“ (angl.). – Vert. past.
32. Alfred Kubin (1877–1959) – austrų rašytojas, pagarsėjusio romano „Kita pusė“ (“Die andere Seite”, 1909 m.) autorius. – Vert. past.
33. Joyce, “Ulysses”, p. 481. – Aut. past.
34. „(Bangų balsu.) …Baltieji dievų jogai. Okultiniai Hermio Trismegisto pimandrai. (Švilpaujančio bangų vėjo balsu.) Punardžanam pasipundžaub! Neapkvailinsi! Kadaise buvo pasakyta: saugokis kario, Šaktės kulto. (Audronašos klyksmu.) Šokte, Šiva! Tamsoje slypintis tėve! …Aum! Baum! Pidžaum! Aš sodybos šviesa, aš dangiškos grietinėlės sviestas.“ (angl.). – Vert. past.
35. Čia turbūt užuomina į 138 (139) psalmę, 8-9; žr. Taip pat “Ulysses”, p. 476. – Aut. past.
36. Argas – sen. Graikų mitinis galiūnas, kurio kūnas turėjo daugybę akių (šimtą ar tik keturias), tačiau vienu metu miegodavo tik dvi. Dzeuso žmona Hera įsakė jam saugoti Iją, kurią buvo įsimylėjęs Dzeusas ir kurią Hera buvo pavertusi karve. Tačiau Dzeuso pasamdytas Hermis užmigdė Argą ir užmušė jį. – Vert. past.
37. „Tamsoje slypintis tėvas.“ (angl). – Vert. past.
38. „Aš sodybos šviesa, aš dangiškos grietinėlės sviestas.“ (angl.). – Vert. past.
39. „…teka sau, teka ir per amžius tekės.“ (Horaz. “Satiren und Episteln”, 1911; Briefe, I, 2, 43). – Aut. past.
40. „O ir jūra… žara tarsi ugnis ir nuostabūs saulėlydžiai ir figmedžiai Alamedos soduose taip ir visos keistos mažos gatvelės ir rožiniai ir žydri ir geltoni namai ir rožių alėjos ir jazminai ir vijokliai ir kaktusai…“ (angl.). – Vert. past.
41. Paskutinės J. W. Goethe’s „Fausto“ eilutės. A. Churgino vertimas. – Vert. past.
42. Joyce, “Ulysses”, 1928, p. 735. – Aut. past.
43. „O ir jūra jūros žara tarsi ugnis ir nuostabūs saulėlydžiai ir figmedžiai Alamedos soduose taip ir visos keistos mažos gatvelės ir rožiniai ir žydri ir geltoni namai ir rožių alėjos ir jazminai ir vijokliai ir kaktusai ir Gibraltaras kur aš buvau mergaitė lyg kalnų gėlelė taip kai įsisegiau rožę į plaukus kaip kad daro Andalūzijos merginos ar geriau įsisegiau raudoną taip ir kaip jis bučiavo mane prie Mauritanijos sienos ir aš pagalvojau ar ne vis tiek jis ar kitas ir tada aš paprašiau jį akimis dar kartą paklausti taip ir ir tada jis paklausė manęs ar aš sutinku taip mano kalnų gėlelė ir pradžioje aš apvijau jį rankomis taip ir prisitraukiau jį taip kad jis jaustų mano krūtis kvapą taip ir jo širdis plakė beprotiškai ir taip aš pasakiau taip aš noriu Taip“ (angl.). – Vert. past.
44. Žr. taip pat C. G. Jungo laišką Jamesui Joyce’ui. – Aut. past.
45. C. G. Jungo straipsnis („Ulysses. Ein Monolog”) pirmą kartą išspausdintas žurnale „Europäische Revue“ (1932, Nr. 8, p. 547-568.), vėliau buvo perspausdintas Jungo straipsnių rinkinyje „Sielos tikrovė“ (“Wirklichkeit der Seele“, Zuerich: Rascher, 1934). Pradinis šio straipsnio variantas niekada nebuvo publikuotas. Antrąjį, pataisytą, straipsnio variantą Jungas nusiuntė romano „Ulisas“ autoriui Jamesui Joyce’ui (1882–1941), pridėdamas laišką, kurį cituoja Jungo „Rinktinių raštų“ leidėjos Lilly Jung-Merker ir Elisabeth Ruef (žr. Jung C. G., Gesammelte Werke. – Auflage. – Olten, 1984. – Bd. 15. – S. 146-149).