Profesoriaus Nieko paskaitėlės apie antgamtinį siaubą

THOMAS LIGOTTI
PROFESORIAUS NIEKO PASKAITĖLĖS APIE ANTGAMTINĮ SIAUBĄ

 

AKYS, KURIOS NIEKADA NEMIRKSI

Migla, pakibusi virš ežero, rūkas tankiame miške, auksinė šviesa, švytinti ant šlapių akmenų, – tokie ženklai viską labai palengvina. Kažkas tūno ežere, šnara miške, buvoja akmenyse ar po jais esančioje žemėje. Kas tai bebūtų, tas kažkas slypi kaip tik anapus akių, tačiau ne anapus akių, kurios niekada nemirksi. Atitinkamoje aplinkoje visą mūsų esybę sudaro vien akys, kurios išsiplėtusios stebi visatos šmėkliškumą. Bet ar tikrai atitinkama aplinka turi būti tokia akivaizdi savo vaiduokliška atmosfera?

Štai, pavyzdžiui, ankštas laukiamasis. Viskas čia atrodo kasdieniškai įprasta. Žmonės aplink mus kalbasi vis tyliau; senas sieninis laikrodis plonu raudonu pirštu šluoja šalin sekundes; lango žaliuzės paskleidžia šviesos ir šešėlių juostas iš išorinio pasaulio. Tačiau mūsų saugioje įprastumo slėptuvėje bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje gali pasigirsti nerimastingas dunksėjimas. Netgi žmonių pilnoje aplinkoje mus gali apimti neįprastos baimės, dėl kurių atsidurtume psichiatrinėje, jeigu jas atskleistume kitam. Ar ką tik pajutome, kad šalia yra kažkas, ko čia neturėtų būti? Ar mūsų akys mato kažką tos patalpos, kurioje laukiame nežinia ko, kampe?

Tereikia trupučio abejonės, širdį užvaldančio įtarumo, ir visos mūsų akys, viena po kitos, atsiveria ir pamato pasaulio siaubą. O jau tada joks tikėjimas ar įstatymai neapgins; joks draugas, joks patarėjas, joks paskirtas pareigūnas neišgelbės; jokios užrakintos durys neapsaugos; joks privatus kabinetas nepaslėps. Netgi vasariškos dienos saulės spindesys neapsergės nuo siaubo. Kadangi siaubas praryja šviesą ir paverčia ją tamsa.

APIE LIGUISTUMĄ

Izoliacija, protinė įtampa, emocinės pastangos, vaizduotės polėkiai, karštligiškumas, geros savijautos išsižadėjimas – tai tik keletas iš daugelio pratimų, kuriuos praktikuoja tas egzempliorius, kurį vadinsime „liguistu žmogumi“. Mūsų tema apie antgamtinį siaubą yra gyvybiškai svarbi jo programos dalis. Pasitraukęs iš sveikatos ir sveiko proto pasaulio, ar bent jau tokio pasaulio, kai kasdien investuojama į tokias gėrybes, liguistas žmogus ieško šešėlių gyvenimo užkulisiuose. Jis pasitraukia į kampą, kuriame pučia vėsūs skersvėjai ir trenkia šimtmečių pelėsiais. Būtent tame kampe jis kuria griuvėsių pasaulį iš suskilusių savo vaizduotės akmenų, sugedusį pasaulį, kuriame apstu kripta dvelkiančių daiktų.

Vis dėlto šis pasaulis nėra romantiška šventovė tiems, kurie išpažįsta tamsą. Taigi akimirkai pasmerkime ją, šią gilią prislėgtumo būseną. Nors ir nėra pavadinimo tam, ką būtų galima pavadinti liguisto žmogaus „nuodėme“, visgi atrodo, kad čia galima įžvelgti kažkokios giliai įsišaknijusios moralės pažeidimą. Nepasakytum, kad liguistas žmogus daro ką nors gera sau ar kitiems. Ir nors kiekvienas žinome, kad melancholiškas liūdesys ir niūri graužatis yra gana skanūs egzistencijos užkandžiai, šis žmogus pavertė juos firminiu patiekalu! Tačiau jis, apkaltintas šiuo nusižengimu, gali paprasčiausiai atsakyti: „Na ir kas?“

Toks atsakas reiškia, kad liguistumas yra tam tikros rūšies yda, kuri turi būti puoselėjama be apgailestavimo bei kurios privalumais ir trūkumais reikia mėgautis arba juos iškęsti anapus įstatymo. Tačiau liguistas žmogus, kaip ydų sėjikas, tegul tik savo sieloje, sulaukia štai tokio pasmerkimo: jis yra gedimo simptomas arba priežastis tiek individualioje, tiek kolektyvinėje būties srityje. O gedimas, kaip ir kiekvienas kitas tapsmo procesas, kenkia visiems. „Gerai!“ – šaukia liguistas žmogus. „Nieko gero!“ – atkerta minia. Abi pozicijos atskleidžia abejotinas ištakas: viena kyla iš apmaudo, kita – iš baimės. Kai moraliniai ginčai šiuo klausimu galiausiai atsiduria aklavietėje arba per daug supainioja tiesos paieškas, tada gali prasidėti psichologinė polemika. Vėliau aptiksime kitų kampų, iš kurių galėsime užpulti šią problemą, – jų mums pakaks, kad turėtume veiklos visam likusiam gyvenimui.

Nors liguistas žmogus savo laiku žemėje naudojasi netinkamai, jis, supamas šėlstančių vėjų, blankios mėnesienos ir blyškių šmėklų, galiausiai švaisto savo laiką lygiai taip pat, kaip ir visi kiti: iki galo.

PESIMIZMAS IR ANTGAMTINIS SIAUBAS: PIRMA PASKAITA

Beprotybė, chaosas, begalinis žalojimas, nesuskaičiuojamų sielų niokojimas – kol mes aimanuojame ir žūstame, Istorija palaižo pirštą ir perverčia puslapį. Išmonė, nepajėgi varžytis su pasauliu skausmo ryškumo ir ilgalaikio baimės poveikio atžvilgiu, šitai kompensuoja savaip. Kaip? Kurdama dar keistesnes priemones siaubingiems tikslams pasiekti. Tarp šių priemonių, žinoma, yra antgamtiškumas. Natūralius patyrimus transformuodami į antgamtinius, mes pajėgiame ir patvirtinti, ir paneigti jų siaubą, tuo pačiu metu ir mėgaujamės jais, ir iškenčiame juos.

Taigi antgamtinis siaubas yra nepaprastai suskilusios būties produktas. To net negalima pavadinti pramoga, kilusia iš mūsų glaudžių ryšių su visiškai natūraliu pasauliu: mes jį įgijome kaip niūraus palikimo dalį, kai tapome tuo, kuo esame. Kai žmonės suvokė savo keblią padėtį, jie iškart pasuko dviem kryptimis, pasidalindami perpus. Viena pusė pasišventė mūsų naujojo sąmonės žaislo apologetikai, netgi šlovinimui. Kita pusė smerkė ir kartais tiesiogiai užsipuldavo šią „dovaną“.

Antgamtinis siaubas buvo vienas būdų, kuriuos atradome, kad galėtume gyventi su savąja dviguba patybe. Juo pasinaudoję, atradome, kaip pasitelkti visus tuos dalykus, kurie daro mus aukomis tikrame pasaulyje, ir paversti juos demoniško malonumo dalykais mūsų fantazijų pasaulyje. Klausydami pasakojimų ir dainų, mes audrinamės pačiais blogiausiais, kokius tik galima įsivaizduoti, dalykais, tikrus skausmus pakeisdami netikrais ir nepavojingais mūsų rūšiai. Šį triuką galime atlikti ir nesibraudami į antgamtinio siaubo teritoriją, bet tada rizikuojame susidurti su bėdomis, pernelyg artimomis mūsų namams. Nors siaubas gali priversti šiurpti ar drebėti, jis neprivers mūsų apverkti apgailėtinos dalykų padėties. Vampyras gali simbolizuoti mūsų siaubą tiek dėl gyvenimo, tiek dėl mirties, tačiau nė vieno mūsų niekada nenumarino pats simbolis. Zombis gali konceptualizuoti mūsų susirūpinimą kūnu ir jo poreikiais, bet dar nieko niekada mirtinai nesusargdino pati koncepcija. Pasitelkdami antgamtinį siaubą, mes galime tampyti savo likimo virveles, patys negriūdami: esame marionetės iš prigimties, kurių lūpos nudažytos mūsų pačių krauju.

PESIMIZMAS IR ANTGAMTINIS SIAUBAS: ANTRA PASKAITA

Mirę kūnai, vaikštantys naktį, gyvi kūnai, kuriuos ūmai užvaldo nauji šeimininkai ir mirtini siekiai, kūnai be protingos formos, nenatūralių dėsnių visuma, pagal kurią vykdomi kankinimai ir egzekucijos, – štai keletas antgamtinio siaubo logikos pavyzdžių. Tai logika, pagrįsta baime, logika, kurios vienintelis principas skamba taip: „Egzistencija tolygi košmarui.“ Jeigu gyvenimas nėra sapnas, tada niekas neturi prasmės. Kadangi jis, kaip tikrovė, yra nesėkmingas. Dar keletas pavyzdžių: vienas nelaimėlis prislėgtas išeina panaktinėti ir sumoka siaubingą kainą; antras atidaro ne tas duris, pamato tai, ko neturėjo pamatyti, ir sulaukia pasekmių; trečias eina nepažįstama gatve… ir pasiklysta amžiams.

Tai, kad mes nusipelnėme būti nubausti siaubu, yra tiek pat mįslinga, kiek ir neginčijama. Būti beprasmiškos netikrovės bendrininku, kad ir ne savo noru, yra pakankama priežastis sulaukti pačios griežčiausios bausmės. Tačiau mes taip gerai išmokyti priimti netikro pasaulio „tvarką“, kad jai net nesipriešiname. Kaipgi mes galėtume? Ten, kur skausmas ir malonumas sudaro korumpuotą sąjungą prieš mus, rojus ir pragaras tėra skirtingi tos pačios baisingos biurokratijos padaliniai. O tarp šių dviejų polių egzistuoja visa, ką žinome ar kada nors galėsime žinoti. Neįmanoma net įsivaizduoti utopijos, žemiškos ar kitokios, kuri atlaikytų bent švelniausią kritiką. Tačiau reikia atsižvelgti į šokiruojantį faktą, jog mes gyvename pasaulyje, kuris sukasi. Įvertinus šią tiesą, niekas neturėtų stebinti.

Vis dėlto retkarčiais mes įveikiame beviltiškumą ar lengvabūdiškumą ir maištingai norime gyventi tikrame pasaulyje, kuris bent jau epizodiškai būtų sutvarkytas pagal mūsų pageidavimą. Bet čia turbūt tik koks nors demonas mus pakursto nepagrįstai nepaklusti, norėdamas dar labiau pabloginti mūsų padėtį netikrovėje. Argi ne keista, kad mums leista būti ir liudininkais, ir aukomis tos kapininės pompastikos, kai švaistomi audiniai? Vienas dalykas, kurį žinome užtikrintai, yra siaubas. Jis toks tikras, jog mes negalime būti tikri, kad jis negalėtų egzistuoti be mūsų. Taip, jam reikia mūsų vaizduotės ir sąmonės, bet jis neprašo ir nereikalauja mūsų sutikimo jomis naudotis. Tiesą pasakius, siaubas veikia visiškai savarankiškai. Siaubas, kuriantis ontologinį chaosą, yra dvokiančios putos, tarp kurių plūduriuoja mūsų gyvenimai. Visa tai pasakius, galiausiai turime pripažinti: siaubas yra tikresnis už mus pačius.

KANDI HARMONIJA

Skriaudžiamųjų užjautimas, nuolankus mūsų nepastovumo suvokimas, absoliutus teisingumo vertinimas – visos mūsų vadinamosios dorybės vien trikdo mus ir tik sustiprina, o ne sušvelnina siaubą. Be to, šios savybės yra mažiausiai gyvybingos, mažiausiai atitinkančios gyvenimą. Dažniausiai jos trukdo žmogui išbristi iš šio pasaulio, jau seniai radusio savo nekintamą tempą, klampynės. Tariamieji gyvenimo teiginiai – kiekvienas jų paremtas Rytojaus propaganda: dauginimasis, revoliucija plačiąja prasme, pasišventimas bet kokia forma, kokią tik galite įvardyti, – visa tai tėra mūsų troškimų teiginiai. Iš tiesų šie teiginiai patvirtina vien mūsų polinkį save kankinti, mūsų maniją išsaugoti kvailą nekaltumą kraupių faktų akivaizdoje.

Pasitelkdami antgamtinį siaubą, mes galime išvengti, tegul tik trumpam, siaubingų teigimo gniaužtų. Kiekvienas mūsų, ištrauktas iš nebūties, atmerkia akis pasaulyje, kad pamatytų savo kelią, pasibaigsiantį keliais traukuliais ir galutiniu sunaikinimu. Koks keistas scenarijus. Kam išvis ką nors teigti, kam iš pasibaisėtinos būtinybės daryti apgailėtiną dorybę? Mums skirtas kvailas likimas, kuris nusipelno būti išjuoktas. O kadangi aplinkui nėra kitų, kurie galėtų mus išjuokti, mes patys imsimės šio darbo. Taigi pasimėgaukime žiauriais malonumais, nukreiptais prieš mus pačius ir mūsų pretenzijas, pasimėgaukime Kosminiu Makabriškumu. Išpyškinę kelis karčius juokus, bent jau suvirpinsime vieną kitą šios senos ir žiaurios visatos voratinklio giją.

Antgamtinis siaubas su visomis savo klaikiomis konstrukcijomis leidžia skaitytojui paragauti skanėstų, nesuderinamų su jo asmenine gerove. Tiesą pasakius, tai nėra visuotinio palankumo sulaukianti praktika. Tikri makabristai yra tokie pat reti kaip ir poetai: šie žmonės, nepritapdami visuomenėje, kartais susiburia į slaptas draugijas, o kai kurie jų išorinius saitus nutraukė vos gimę. Tačiau tie, kurie kvėptelėjo kitų pasaulių dvelksmo ir, užuot pasitenkinę stabilia egzistencija, paragavo užribinių patiekalų, nebegalės likti nuošalyje nuo jiems paruoštos kraupios siaubo puotos. Jie blaškysis mėnesienoje, stebėdami įėjimus į kapines ir laukdami palankios akimirkos, kad galėtų išlaužti vartus ir pamatyti, kas yra viduje.

Kartą ir visiems laikams paskelbkime šį paradoksą garsiai: „Mes taip ilgai buvome maitinami tūkstančių kapinių šiurpuliais, kad galiausiai, ieškodami makabriško atpirkimo, išsigelbėjimo per klaikumą, patys noriai vartojame kapininį siaubą… ir suvokiame, kad jis mums patinka.“

 

Vertė Linas J. Jankauskas

Versta iš: Thomas Ligotti, “Professor Nobody’s Little Lectures on Supernatural Horror”, in: Th. Ligotti, “Songs of a Dead Dreamer & Grimscribe”, New York: Penguin Books, 2015, p. 183-188.