Profesoriaus Nieko paskaitėlės apie antgamtinį siaubą
Migla, pakibusi virš ežero, rūkas tankiame miške, auksinė šviesa, švytinti ant šlapių akmenų, – tokie ženklai viską labai palengvina. Kažkas tūno ežere, šnara miške, buvoja akmenyse ar po jais esančioje žemėje. Kas tai bebūtų, tas kažkas slypi kaip tik anapus akių, tačiau ne anapus akių, kurios niekada nemirksi. Atitinkamoje aplinkoje visą mūsų esybę sudaro vien akys, kurios išsiplėtusios stebi visatos šmėkliškumą. Bet ar tikrai atitinkama aplinka turi būti tokia akivaizdi savo vaiduokliška atmosfera?