Pokalbiai apie esmes. Apie meną

pagal | 2022 11 14

Toliau dalinamės knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Šiame pokalbyje diskutuojama apie meną.

„Meno kūrinyje man svarbu tik tai, kas apskritai nesunaikinama, ko žmogus negali sunaikinti, o vieno dalyko jis negali sunaikinti – juslumo. Negali sunaikinti spalvos, jeigu jis tapytojas; negali sunaikinti garso, kuris išplėštas iš pasaulio, jeigu jis muzikantas. Menas pateisinamas tik tiek, kiek jis lieka ištikimas juslumui, kiek išskiria ir parodo juslinio daikto intensyvumą… Kas dar nesunaikinama aukštojo meno kūrinyje? Individualumas… Gyvybė išlieka tiek, kiek lieka individualios formos. Tas individualizacijos judesys labai svarbus ir lemtingas. Klasikinis meno kūrinys ir yra vertingas tik tiek, kiek jis išsaugo antrarūšį, negyvą individą, bet vis dėlto individą. Jis netgi sutelkia dėmesį į individo individualumą. Ką tuo noriu pasakyti? Ogi tai, kad galbūt be Vermeerio paveikslo išvis nepamatytum mergaitės, pilančios pieną, o be Ruisdaelio niekada nepamatytum, koks gražus malūnas debesėtame kraštovaizdyje. Gal nepamatytum ir batų, jei jų nebūtų parodęs Van Goghas. O Van Goghas ima ir parodo: pažiūrėk, sako, į batus, kokie jie nuostabūs, nors ir sudėvėti, nors nepapuošti nei perlais, nei deimantais.“ (Arvydas Šliogeris)

POKALBIAI APIE ESMES

Apie meną

Virginijus Gustas. Kalbėjome apie tai, kad filosofija atsiranda kaip maištas prieš mitą. Meną įvardijote kaip vieną iš mito formų. Kokiais būdais meno mitinė forma reiškiasi mūsų dienomis?

Arvydas Šliogeris. Taip, filosofija apskritai gimsta kaip maištas prieš mitą. Šis mitas turi tris pavidalus – nors apskritai visada yra vientisas, jis turi tris puses. Kai kalbėjome apie kultūros blokų skirtingumą, vieną dalyką sunkiai sekėsi nusakyti, aš ieškojau taiklios metaforos, bet pamaniau, kad geriausią metaforą yra davusi krikščionybė savo trinitarine dogma. Dogma, bet kuri dogma, apskritai yra labai tiksli, joje tiksliai pasakyta apie žmogaus pamatinę būklę šioje žemėje. Pagal tą krikščionybės dogmą esama trijų „asabų“, kitaip sakant, trijų mitinių asmenų: tai Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Ši dogma labai gerai išreiškia bet kurio mito esmę – vien todėl, kad joje matyti pamatinė metafizinė kalbos struktūra ir jos duoties hominidui būdas. Kiek mitas, kaip ir visa kalba, kaip bekalbių juslinių daiktų nihilistinis antpuolis, yra nukreiptas į vadinamąjį antjuslumą (tiksliau pasakius, į Niekį, todėl kiekvieno mito – kaip ir kalbos – branduolį sudaro beprasmiai žodžiai), šitą mito nihilistinę ir beprasmišką ypatybę puikiai išreiškia Dievo Tėvo metafora. Būtent Dievas Tėvas yra pirmasis Niekio vardas ir absoliučios mašinos provaizdis, ir kartu hominido nihilistinės prigimties koncentratas. Tačiau mitas neišvengiamai turi įgauti juslinį pavidalą, nes hominidas yra ir gyvūnas, ir juslinė būtybė. Patys krikščionys sako, kad Dievas (tai yra Niekis) turi apsireikšti, o šį mito profilį labai gerai išreiškia Dievo Sūnaus metafora; kalbant mūsų tema, būtent šia „asaba“ geriausiai pasireiškia estetinis mitas, nes Dievas Sūnus yra antjuslinio Dievo juslinė epifanija, grynojo Niekio ir iš jo kylančių beprasmių žodžių inkarnacija jusliniuose pasaulio pavidaluose. Pagaliau trečia apostazė yra Šventoji Dvasia – ją geriausiai įgyvendina ar išreiškia technologinis mitas, nes šiame mito profilyje atliekama tarsi antroji sintezė: juslumas susilieja su antjuslumu, arba Niekis užpuola ir sunaikina juslinį gyvūną.

Be abejo, menas tam tikra prasme yra bet kokio mito juslinio įgyvendinimo pavidalas, ir šiuo požiūriu jis taip pat amžinas. Tik šiuo metu Vakaruose menas nebereikalingas, nes antjuslumo ir juslumo sintezę dabar įgyvendina Ekranas – tobulas meno kūrinys, kaip pasakytų koks nors Wagneris, svajojęs apie totalinį meno kūrinį, kuriame būtų viskas: ir muzika, ir tapyba, ir šokis, ir net kvapas. Jo svajonė išsipildė – tokį totalinį meno kūrinį įgyvendina Ekranas. O menas tradicine šio žodžio prasme dabar yra tapęs visiškai nebereikalingas. Jis vis dar gyvalioja tik todėl, kad visuose žmogiškuosiuose dalykuose, beje, ir nežmogiškuosiuose, esama inercijos.

Menas egzistavo daug tūkstančių metų, taigi jis įsitvirtino netgi kaip tam tikra žmogaus saviraiškos forma, mito kristalizacijos forma, o maždaug XIX šimtmetyje, nusilpus krikščionybei, menas pasireiškė ir kaip estetinė religija, nes, tuo metu vykstant sekuliarizacijai, vietoj kunigo atsirado menininko (pasaulietinio kunigo) figūra. Nuo romantikų laikų įsivyrauja įsitikinimas, kad išganytoju bus menininkas. Šią mintį glaustai išreiškia Dostojevskis, tardamas, kad grožis išganys pasaulį. Bet viena lemtinga pastaba: grožis par excellence visada suprantamas tik kaip dirbtinis grožis, pasirodantis meno kūrinio pavidalu. Šis dalykas lemia ir tai, kad menininko figūros mistifikacija reliktiniais pavidalais išlieka ir šiandien.

Žiūrėk, Lietuvoje teikiamos Nacionalinės premijos. Įdomiausia, kad viena teikiama už mokslą, kita – vadinamiesiems menininkams. Garbingesne laikoma ta, kuri teikiama menininkams, ir visa tai atliekama su prezidentais ir fanfaromis, būtinai dalyvaujant televizijai; menininko heroizavimas dar išlikęs ne tik Lietuvoje, nors, žinoma, jis apgailėtinas – dabar tie vargšai menininkai visiškai nustumti į pakraštį, jų vietas užima visas Ekrano kekšynas. Dabar zvonkės kur kas svarbesnis personažas už Justiną Marcinkevičių.

Nenoriu būti pranašas, nežinau, kaip viskas toliau skleisis, bet žvilgtelėjus akivaizdu, kad estetika žmonijai visada buvo svarbu, nuo pat laukinio mito pradžios, kada reikėjo puošti įrankius, nes buvo manoma, kad papuoštas įrankis – papuošta ietis, strėlė ar dailiai pagamintas noragas – geriau atliks savo nihilistines funkcijas. Vėliau, kai atsiranda vadinamosios pasaulinės religijos, menas tampa Dievo juslinių pavidalų gamybos instrumentu, nes tie pavidalai turi būti ir gražūs, taigi traukti žmogų. Galiausiai laimi ekraninis mito ir meno pavidalas, ir jo funkcija iš esmės yra tokia kaip ir visų laikų mitų. Galbūt labiau išryškėja ideologinė mito funkcija – reikia mulkinti minią, reikia ištuštėjusiai sielai duoti peno. Todėl vadinamąsias masines medijas aš mėgstu vadinti Masinio Mulkinimo Medijomis, – nors galiausiai visi mitai yra tokie patys.

Ką aš noriu pasakyti šiais teiginiais? Koks dalykas čia gali būti įdomus? Kalbant apie meną, yra vienas lemtingas dalykas, kuris tęsiasi nuo pat ankstyvųjų laikų iki dabar: grožis visuomet pirmiausia suvokiamas kaip dirbtinio daikto grožis. Natūralaus, gamtinio daikto grožis nuo neatmenamų laikų buvo nustumtas į antrą planą, o krikščionybės kontekste netgi buvo traktuojamas kaip šėtono kūrinys. Faktiškai tas pats ir su gamta. Nors gamtiniam grožiui buvo pripažįstama šiokia tokia vertė (visiškai nepripažinti juk buvo neįmanoma, nes sakoma, kad gamtą irgi sukūrė vyriausiasis konstruktorius Dievas), iš tikrųjų buvo tyliai tariama, kad gamtos daikto grožis yra šėtoniškos kilmės, o tikrai gražios tik bažnyčios, ikonos ir himnai Aukščiausiajam. Su grožiu taip: kad taptų visaverčiu, jis turi būti dirbtinis. Įsivaizduok, bažnyčia puošiama gėlėmis ar berželiais, kaip per šventes mano vaikystėje. Tam, kad berželis būtų gražus, jis būtinai turi būti bažnyčioje, savaime berželiui uždrausta būti gražiam. Savaime bijūnui uždrausta būti gražiam, nes tikro grožio turi ieškoti arba bažnyčioje, arba muziejuje, arba menininko dirbtuvėje, arba laboratorijoje, arba prekybos centre, arba kokiame fabrike, tik ne pačioje gamtoje. Tuo požiūriu menas atliko nihilistinę funkciją.

Iš tikrųjų pažiūrėjus į tai, kas vyko pastaruosius du tūkstančius metų, galima sakyti, jog menas buvo dar nesubrendusi technologija. Ne veltui graikai tapatino meną su technika – jiems tai buvo viena. Krikščionybės „nuopelnas“ yra tas, kad ji sugebėjo tarsi atskirti tuos du dalykus – grynąjį religinį meną nuo grynojo nereliginio amato. Naujaisiais laikais šis atskyrimas išlindo į paviršių. Menas iš tikrųjų buvo technologijos mama, o kai jis pagimdė dabartinę technologiją, tapo nebereikalingas ir išliko nebent kaip technologijos dekoratyvus bruožas. Meno kūrinys visada buvo pirmiausia papuošalas, bet kartais įgaudavo dar ir sakralinę funkciją, na, o dabar išliko tik taikomasis menas, dizainas, kurio paskirtis – dekoruoti kambarį, puošti pastatą, dailinti automobilį ar kokį kitą grynąjį instrumentą. Mitinę funkciją, kurią turėjo laukinių religijose ir krikščionybėje, jis jau prarado. Religijose menas dar turėjo mitinę ir mistinę funkciją, nes, pavyzdžiui, per ikoną apsireiškia pats Dievas, o bažnyčia yra paties Dievo namai. Suprantama, tokioje padėtyje menas dar glaudžiasi Dievo, arba šventumo, šešėlyje. Natūralu, kad kai ši sakralinė funkcija iš jo atimama, kai jis tampa gryna puošmena, jis virsta atlieka arba grynuoju instrumentu (tokia paprasta ir ciniška dizaino prasmė).

Tą sakralinę, metafizinę meno funkciją, kad ir iškreiptu pavidalu, perima Ekranas. Dabar, kai tą sakau, šis dalykas visiškai akivaizdus. Netgi menininko herojaus, menininko išganytojo mitas visiškai žlugęs. Niekas į menininką rimtai nebežiūri, išskyrus tuos kelis ar keliolika žmonių, kurie fetišizuoja kūrybą, kurie vis dar mano, kad menininkas yra magas-kūrėjas, kad per kūrybą pasireiškia pavyzdinis žmogaus orumas, jo didybė ir kosminis išskirtinumas. Deja, šito dabar beveik nebėra – tai akivaizdus faktas. Reikia ramiai pasakyti: menas mirė. Blogiau yra tai, kad kartu mirė ir grožis, bet čia jau kitas klausimas, o menas yra miręs ir nebereikalingas. Bet tai nereiškia, kad mirė meno simuliakras ar meno kūrinio simuliakrai: netgi priešingai – kuo lavoniškesnis lavonas, tuo įnirtingiau jį stengiamasi reanimuoti.

V.G. Grožio klausimas yra labai svarbus. Paprastai, kai kalbama apie meną, manoma, kad būtent per jį pasirodo grožis, o menininkas yra grožio laidininkas, estetinių vertybių pribuvėjas. Bet iš to, ką girdžiu, smelkiasi mintis, kad jūsų grožio samprata yra visai ne tokia. Šie dalykai esmiškai nesukimba. Kalbėjome apie tai, jog atmetate tiek tiesą, tiek gėrį, bet grožį pasiliekate. Kokį grožį pasiliekate, kokia jūsų grožio samprata, koks jos turinys? Antra šio klausimo dalis būtų tokia: ar dabartinis menas iš viso dar turi kokią nors sąsają su grožio kategorija (graikiškąja šio žodžio prasme)?

A.Š. Pradėsiu nuo pastarosios klausimo dalies, nes tai, ko klausi, yra akivaizdu – menas vis radikaliau, netgi principingai atsiriboja nuo grožio. Tokie pasakymai kaip „bjaurumo estetika“ tapo netgi banalybe, o toks tapinys ar statinys, kuris išsaugojo tradiciškai suprantamo grožio bruožų, laikomas kiču. Akivaizdžiai matyti polinkis į bjaurumą – pavyzdžių tikriausiai būtų galima rasti labai daug. Nueik į bet kurią „šiuolaikinio meno“ parodą ar, tiksliau pasakius, akciją ir pamatysi, kad ten vyrauja visokios instaliacijos, pigūs triukai, kurių tikslas vienas – priversti tave bjaurėtis ir tuo menu, ir visu pasauliu. Esu ten porą sykių buvęs, netyčia pasižiūrėjęs – tiesą sakant, mane pradėjo pykinti, aš pabėgau, nes iš tikrųjų ten bjaurastis, absurdas, kvailiojimas, nežinau net kaip pavadinti. Ar besurasi grožio kokiame nors teatre? Eini į kokius Nekrošiaus ar Koršunovo spektaklius – niekur ten jokio grožio nebėra. Likę tik įvairiausi triukai, kurie, be to, dar ir šlykštūs, trumpiau – „šopingai ir fakingai“. Kitaip tariant, siekiama tau sukelti vėmimą. Akivaizdu, jog skirtumas nuo tradicinio grožio milžiniškas, tiesą sakant, toji bjaurastis su grožiu nebeturi net bendro mato.

Dabar pereisiu prie pirmosios klausimo dalies ir bandysiu jį susieti su antrąja, į kurią šiokį tokį atsakymą daviau. Ne taip seniai man į galvą atėjo mintis, kad gražu tik tai, kas gyva. Iš tikrųjų gražus yra tik nežmogiškumas. Arba – šiaip jau vengiu vartoti šį žodį, nes jis visiškai sukompromituotas – gražūs yra tik gamtos daiktai, nes jie gyvi. Nežmogiškojo gamtos daikto grožis yra susijęs su dviem dalykais: su gyvybe ir su individualumu. Kadangi tas nežmogiškas daiktas, kuris yra gražus, visų pirma yra gyvas padaras – nesvarbu, ar tai bus medis, ar gyvūnas, ar netgi kraštovaizdis, – jis yra vienkartinis ir nedalomas, vadinasi, maksimaliai, absoliučiai, neskaidomai individualus. Apskritai grožiui galioja du dalykai: jis turi būti individualus ir turi būti ne per arti. Nuo manęs jis turi būti tam tikru nuotoliu, nes net ir gražiam, gyvam daiktui prie manęs pernelyg priartėjus grožis išnyks.

Grožiui reikia individualumo ir atstumo. Bet, kaip sakiau, žmonijos istorijoje ant podiumo buvo iškeltas dirbtinis grožis. Kaip sukuriamas dirbtinis grožis? Tik sunaikinant gyvąjį gamtos daiktą, atimant iš jo gyvybę ir individualumą. Vadinasi, jeigu sieki to standartinio, dirbtinio grožio, kuris įsitvirtinęs jau daugelį tūkstančių metų, ir ne tik Vakarų kultūroje, bet ir Rytų, turi pagaminti mumiją, kitaip tariant – mašiną. Juk vadinamasis meno kūrinys irgi yra mašina, tik dar neįėjusi į savo galutinę, technologinę, esmę.

Dabartinei standartinei grožio sampratai, kaip ir daugybei dabartinių dalykų, pradžią duoda Egiptas. Gyvas faraonas savaime nėra nei gražus, nei negražus, jis tiesiog faraonas, despotas, valdžios simbolis, o valdžia, jėga, galybė visada yra graži; bet iš tikrųjų faraonas gražus tampa tik tuomet, kai numiršta ir iš jo padaroma mumija. Štai tokia negyvojo, mumijos, grožio samprata palaipsniui įsitvirtina ir krikščionybėje, ir judaizme, ir islame, ir visose jų atmainose. Žinoma, čia kaltas ne tik Egiptas; net patiems graikams grožis buvo dirbtinis, jie taip pat statė šventyklas, kalė skulptūras, tapė paveikslus. Matyt, hominidui jo prigimtis liepia matyti ir garbinti tik negyvo daikto, mumijos-mašinos grožį – sunaikintojo gyvojo grožio simuliakrą.

V.G. Gal garbinant ir grožintis siekiama šiuos negyvus daiktus sugyvinti?

A.Š. Nemanau. Netgi priešingai, man atrodo, kad poreikis sunaikinti gyvąjį grožį ir paversti jį išdailintu lavonu kyla iš elementarios baimės – vis dėlto gyvojo gamtos daikto šiek tiek bijomasi kaip visiško nežmogiškumo telkinio, kaip transcendencijos atverties vietos. Imkime kraštutinius pavyzdžius: niekas nepaneigs, kad tigras yra gražus; niekas nepaneigs, kad kai kurios gyvatės yra gražios. Bet aš jų bijau. Niekas nepaneigs, kad stumbras yra gražus. Bet tai ir pavojingas žvėris. Prisiminkime dabar faraonus: koks buvo jų galios simbolis? Kobra. Bet auksinė, nebegyva kobra. Faraonas nebūtų išdrįsęs sau ant kaktos užsidėti gyvos kobros, o negyvą – šalčiausiai. Taigi aš manau, kad tai kyla iš pamatinės nežmogiškumo baimės, juolab kad hominidas yra kosminis bailys, vienintelė būtybė, bijanti mirties, tiksliau sakant, bijanti žodžio „mirtis“.

Tam, kad pranyktų baimė gamtos daikto akivaizdoje, reikia jį užmušti ir padaryti iš jo gražų lavoną. Tada jis tampa gražus. Gal iš šitų dalykų kyla dirbtinio grožio sudievinimas? Taip yra visur. Pažiūrėkim į muziką. Imkime gyvų būtybių skleidžiamą muziką: tigro arba liūto maurojimas, vilko staugimas arba erelio kleketavimas. Čia dar nieko, o kaip vulkano kriokimas, audros ūžimas? Baisi muzika, ar ne? Reikia, matyt, šią muziką kažkaip prisijaukinti, paversti ją negyva, tai yra padaryti dūdą arba vargonus, ir pamėgdžioti pačią gamtą, tą patį vulkano kriokimą, liūto maurojimą ar ką kita. O kai iškastruoji gyvą daiktą, tada visai nieko, visai nebaisu, net labai smagu. Gali triūba ar kokiu kitu instrumentu pamėgdžioti vilko staugimą ar liūto urzgimą, bet tie garsai jau visai nebebaisūs. Tą patį daro tapytojas arba skulptorius: jie irgi kastruoja gamtinius gyvybės krešulius ir tik taip, veidmainiškai, pamėgdžioja gamtą. Žinoma, čia kraštutiniai atvejai, imu juos norėdamas išryškinti principinius dalykus. Gamtoje yra daugybė nepavojingų garsų, bet vis dėlto aš manau, kad juose slypi ta pati baimė.

Dar vienas žmogui būdingas bruožas – noras pasisavinti gamtos daiktą, pasodinti jį į narvą. Juk vyturėlis, dagiliukas, lakštingala ar karietaitė labai gražiai čiulba. Štai eini pavasarį miško takeliu ir staiga išgirsti karietaitės čiulbėjimą, bet jei prieini arčiau, ji nuskrenda. Kas tau belieka daryti? Pasodinti ją į narvelį. Jei aš pasodinu lakštingalą ar karietaitę į narvelį, baigta, tuomet tai jau dirbtinis daiktas. Matyt, svarbus ir šis dalykas – noras pasisavinti. Noras gyvą daiktą paversti savo nuosavybe irgi iš esmės yra to daikto gyvybės naikinimas, nes narvelyje tupinti kanarėlė ar lakštingala jau yra giedojimo mašina. Ji nebėra tas gyvas paukštelis, kuris savo gyvybę pirmiausia parodo tuo, kad yra laisvas. Tau pasisekė, išgirdai giesmelę, tau smalsu pasižiūrėti, prieini prie paukštelio, jis purpt ir nuskrenda – jis laisvas.

Svarbiausias dalykas yra baimė, gamtos grožio baimė arba netgi gyvybės baimė. Žmogus iš esmės bijo gyvybės. Kodėl? Todėl, kad gyvybė visada pasireiškia per individą ir dažniausiai – per priešišką individą, vadinasi, aš bijau, kad jis gali man įkąsti, gali sužeisti, gali netgi užmušti. Man belieka pasiimti gerąją dalį, tą, kuri man patinka, pavyzdžiui, tigro formą, ir nutapyti paveikslą. Man labai įstrigusi kinų ar japonų tapyba – jie labai gražiai mokėjo tapyti tigrus. Štai ir sprendimas – nutapai ir pakabini tigrą ant sienos. Pagaminamas toks estetinis zoologijos sodas.

Visą prijaukintą grožį galima laikyti gamtos grožiu, uždarytu į narvą. Matyt, fatališkai nulemta, kad dirbtinis grožis galų gale būtų padėtas mirties ar mumijų kamerose. Aš turiu galvoje muziejus. Jie yra meno kapinės. Pavyzdžiui, jei ikona kabo bažnyčioje, kur jai dar lyg ir meldžiamasi, tariama ir manoma, kad per ją dar kažkiek byloja Dievas, transcendencija, nežmogiškumas, vadinasi, ir baimė. O kai ikona paimama iš bažnyčios ir įkišama į muziejų, ji tampa absoliučiai paklusni hominidui. Juk jeigu per ikoną byloja Dievas, tai ji irgi gali būti baisi, sutinki? Labai paradoksali tokia metafizinė situacija, ar ne? Ikona dar ne visai prijaukinta, bet jeigu įkiši ją į muziejų, viskas, ji virsta grynu lavonu! O lavono aš nebebijau, ir ypač tokio lavono, kurį pats padariau.

Tokia, matyt, yra bjaurioji dirbtinio grožio pusė – jo šaknys glūdi savotiškoje žmogaus niekšybėje, jo silpnybėse, jo bailume, jo vergiškoje prigimtyje, jo geisme susikurti visiškai nepavojingą, tobulą pasaulį, susikurti rojaus būseną, nes, kaip žinai, rojuje ėriukas ir tigras sugyvena taikiai.

Visa, ką išvardijau, yra ne patys geriausi dalykai, gal dėl to išdrįsiu pasakyti net taip: menas yra vertas paniekos. Mažų mažiausia jis visai nevertas to, kad jį garbintų, kaip jis buvo tūkstantmečiais garbinamas bei sudievintas per ikonas, skulptūras, pastatus, kaip XVIII–XIX amžiuose buvo garbinamas estetiškai, seiliojantis, kad menas išganys pasaulį. Nemanau, kad menas nusipelnytų tokio garbinimo dėl dviejų dalykų. Pirmiausia dėl to, kad, kurdamas šedevrą, nesvarbu, kas tai būtų, – pastatas, tapinys ar skulptūra, – tu naikini gyvybę, gyvas gamtos būtybes. Kad pastatytum stebuklingo grožio katedrą, turi nukasti kalvas, iškirsti miškus, išnaikinti žolynus, palikti žemėje baisiausias žaizdas, turi atimti iš paukščių jų gyvenvietes, atimti iš žuvų jų vandenis, iš gyvūnų jų ganyklas. Žodžiu, tu turi naikinti. Niekur nesidėsi, kūrybos centre glūdi naikinimas, ir dar nebūtinas, perteklinis, dėl prabangos, vadinasi, nihilistinis. Tu negali kurti iš nieko. Taigi iš tikrųjų kuri iš gamtinių duočių, o gamtinės duotys yra gyvos. Vadinasi, kūrėjas yra nihilistas. Summa summarum jis smeigia savo skalpelį gyvam gyvūnui į pilvą, jį paskerdžia, išbalzamuoja ir sako: žiūrėk, koks gražus ir… visai nebaisus. Iš tikrųjų lieka tik dekoracija, o dar svarbiau – tai negyvybės krešulys. Žmogus, deja, nieko gyvo negali sukurti. Visa kūryba yra lavonų ir mumijų gaminimas. Šiuo požiūriu menas yra nešvankus užsiėmimas.

Žinoma, visada gali pasakyti, kad tai yra būtina. Žmogus kuria savo pasaulį. Bet ką reiškia „kuria“? Vaizdingai sakant, žmogaus sukurtas pasaulis yra tvirtovė, kuria tu atsiriboji nuo pavojingos gamtos, pavojingų gamtinių būtybių. Arba atsiriboji nuo kitos hominidų gaujos, nuo priešų. Šiaip ar taip, ta tvirtovė absoliučiai būtina. Vienas iš efektyvių tvirtovės statymo būdų ir yra vadinamasis menas. Žinoma, to meno esmėje glūdi technologija siaurąja šio žodžio prasme, bet ta technologija įgauna dirbtinio grožio pavidalus. Šiuo požiūriu menas yra būtinas.

Geras bruožas yra tas, kad šiaip žmoguje glūdi grožio poreikis. Negalima sakyti, kad žmogus nesižavi gamtos grožiu. Bėda tik ta, kad žmogus bjaurus, nes būtinai turi, kaip sako Baudrillard’as, padaryti gamtinį daiktą gražesnį negu gražų. Kai tik darau gražesnį negu gražų daiktą, tuoj pat kyla bėdų. Pasiremsiu nedidele istoristine asociacija. Bizantijos imperatorių rūmuose, kai basilėjas priimdavo išskirtinius svečius, delegacijas ar švęsdavo šventes, iškilmės vykdavo pagrindinėje menėje, kurią puošė auksinis medis. Nežinau, koks jis konkrečiai buvo, gal ant jo kabojo granato žiedai, deimantinės gilės, o ant šakų tupėjo smaragdiniai paukšteliai, bet šis akivaizdus pavyzdys sako, kad hominidui nepakanka paprasto medžio grožio, jis tą gyvąjį medį sunaikina, padaro gražesnį negu gražų monstrą ir pavadina jį meno kūriniu – tai beskonybės viršūnė (skliausteliuose pridursiu: gal būtent menas rodo tiesiog kosminę hominido beskonybę?). Gamtinis medis yra medinis, o aš padarysiu iš aukso, nes auksas yra brangesnis [juokiasi]. Yra tokia pasaka apie kinų imperatorių, kuris klausydavosi lakštingalos, bet pagaliau nusprendė, kad lakštingala bloga, nes čiulba čiulba, o paskui nuskrenda. Imperatorius įsakė savo meistrams padaryti auksinę lakštingalą: pasodino ją į auksinį narvelį ir ta auksinė lakštingala jam čiulbėdavo, kai tik imperatorius įsigeisdavo pasiklausyti. Tai karikatūriški, bet labai tikslūs dalykai. Hominidui menininkui būtinai reikia nukenksminti arba panaikinti bet kokį atsitiktinumą, bet kokį gyvo gamtinio daikto neklusnumą, iš gamtinės būtybės atimti laisvę ir ją įkalinti negyvybės kristale. Labai geras pavyzdys ir iškrypimo viršūnė yra japonai, kurie daro tuos medžius išsigimėlius, vadinamus, regis, bonsais, – kokį penkiolikos centimetrų aukščio klevą ar dešimties centimetrų aukščio ąžuolą. Visi džiaugiasi, sako, kaip gražu, o man baisu ir bjauru… Šie dalykai įrodo tik žmogaus niekšiškumą. Auga ąžuolas, aš prieš jį mažutis ir bejėgis, o jis galingas ir autonomiškas. Tokioje akistatoje pabunda kažkoks piktas jausmas: aš tau, gyvate, parodysiu, aš tave įtikinsiu, jog esu už tave galingesnis. Esama ištiso mokslo, kaip padaryti tuos liliputus, mane vienas bičiulis bandė mokyti, bet aš jam sakiau: eik tu po perkūnais su tais savo išsigimėliais. Man bjauru, o ne gražu. Medis iškastruojamas kaip eunuchas – anksčiau aš jo bijojau, o dabar jis manęs bijo ir yra visiškas mano vergas.

Tai dar viena klasta – tas didžiulis žmoguje glūdintis noras viską pavergti. Kad žmoguje glūdi geismas pavergti kitą žmogų, tai akivaizdus dalykas, to nereikia nei įrodinėti, nei apie tai pasakoti. Pasirodo, šis noras siekia netgi už žmogiškojo pasaulio ribų – būtina pavergti ir gamtines būtybes, netgi tada, kai nėra jokios būtinybės. Šitam pavergimui giedami himnai, jie skamba visose religijose, per visus menus: matai, sakoma, koks didingas žmogus, jis gali pakeisti žemę, jis sužmogina gamtą, jis keičia pasaulį ir panašiai. Deja, šiame pasaulio keitimo darbe labai daug negražių, netgi niekšiškų dalykų, todėl aš dabar pasakysiu visiškai atvirai: mene įžvelgiu ne žmogaus didybę, o jo menkystę, jo niekšiškumą. Jeigu žmogus iš tikrųjų būtų didingas, laisvas, drąsus, jam nereikėtų meno, o jeigu ir reikėtų, tai tiek, kiek būtina, – reikia pasislėpti nuo lietaus, reikia turėti būstą. Bet būstas juk galėtų būti labai kuklus?

Pastaruoju metu mane labai dažnai kamuoja mintys apie pavyzdinį žmogaus tipą ir apie pavyzdinį meno kūrinį. Žinai, kur galiausiai sustoja mano mintys? Prie mano senelio pirkios. Pasakysiu paprastai: jeigu man reikėtų rinktis Milano katedrą arba mano senelio dvigalę pirkią, pasirinkčiau senelio pirkią, nes joje įkūnyta pati gražiausia architektūra, nes ten yra tik tai, kas būtina… Ten, jeigu ir yra papuošimų, tai jų tiesiog nepadoriai (estetiniu požiūriu) nedaug. Visas dirbtinis grožis šioje dvigalėje troboje nėra savitikslis. Jis tik nežymus priedas, jis irgi neišeina už būtinybės ribų. Nėra jokių freskų, jokių milžiniškų kolonų, visokiausių išsidirbinėjimų, skulptūrų, viskas labai kuklu, viskas labai paprasta, štai kodėl man tai žmogiškosios kūrybos taurumo ir grožio viršūnė. Pavyzdinis žmogaus tipas šioje žemėje man yra valstietis, nes jis mažiausiai naikina. Būtent valstiečio kūriniai – ar tai būtų pastatas, ar noragas, ar kultuvė – dabar man vis labiau tampa pavyzdiniais meno kūriniais, nes juos darant mažiausiai naikinama nežmogiška gamta. Naikinama tik tiek, kiek būtina, – tik tam, kad išliktum.

V.G. Knygoje „Daiktas ir menas“ fiksuotinas jūsų žvilgsnio atgręžimas į valstietišką dirbinį, iš to jaučiama Heideggerio meno sampratos įtaka. Taigi, man regis, vis dėlto jūsų mintis skleidžiasi suteikdama daug nuolaidų meninei kūrybai, nors tuo pat metu ji negailestinga gaminimui ir tikėjimui. Ar meno atžvilgiu vis dar laikotės šių nuostatų, šių nuolaidų, kurios randamos Heideggerio mintyse apie meną?

A.Š. Žinoma, daugybę metų aš irgi buvau pasidavęs tai estetinei isterijai. Knyga „Daiktas ir menas“ rašyta dar tada, kai aš, matyt, kažkiek pritariau minėtai Dostojevskio minčiai, kad menas išgelbės pasaulį, nors visada intuityviai jaučiau, jog čia kažkas ne taip; gal todėl toje knygoje kalbama apie meno pabaigą, klasikinės tapybos ir poezijos pabaigą.

Jei gerai prisimenu, paskutiniuose fragmentuose yra žodis „liūdesys“. Dabar jau šio žodžio nebevartočiau. Sakyčiau gal visai priešingai: Vakarų tapyba žlugo, todėl paplokime. Taip jai ir reikia. Per daug jau sunaikinta, tad nėra čia dėl ko liūdėti. Tegul vėl sugrįžta mano senelio gryčia, man atrodo, ji kur kas tauresnė nei didieji architektūros kūriniai, bažnyčios, visokiausios piramidės, katedros, megalomaniška gotika; nereikia šitų gigantų, užtenka, nebesidraskykim, sugrįžkim prie paprasčiausios sodiečio pirkios. Ten yra viskas, ko žmogui reikia. Visur kitur prabanga – nihilistinio naikinimo ženklai.

Vis geriau suvokiu: jeigu apskritai žmogus, kaip rūšis, tenkinasi būtinybe, tada viskas normalu. Bėda ta, kad jis būtinybę tuoj pat paverčia prabanga. Tai geležinė taisyklė. Pavyzdžiui, valgymas. Jeigu kasdienį savo duonos kepaliuką, kasdienę sriubą, retkarčiais mėsos gabaliuką valgai taip, kaip valgė mano senelis, viskas normalu. Žmogus turi valgyti. Betgi pats žinai, jeigu tik atsiranda bent menkiausia galimybė, jis pradeda visaip darkytis, ir valgymas paverčiamas prabangiausia švente – prasideda visokios pirmosios ar paskutiniosios vakarienės, trimalchioniškos puotos, valgymas paverčiamas ne tik švente, bet ir religija. Beje, valgymas yra daugybės religijų (neišskiriant nė krikščionybės) kultinis centras. Tiksliau, ne valgymas, o persiėdimas. Taip ir visur kitur.

Kol dar esama būtinybės rėmų, viskas gerai, bet žmogus yra keistas padaras, nes būtinybę jis linkęs paversti prabanga ir tuoj pat ją suabsoliutinti, sudievinti, išpuošti visokiausiais blizgučiais ir skelbti, kad taip ir turi būti, kad prabanga ir yra žmogaus lemtis ar pašaukimas. Dėl menų lygiai tas pat. Kol menas nesiskiria nuo amato, viskas gerai, bet kai jis tampa savarankišku, kai jis tampa visokeriopa puošyba arba, pavartosiu Heideggerio žodį, tampa estetiniu, – o toks jis, galima sakyti, nuo neatmenamų laikų, – prasideda hoministinio nihilizmo puota. Nereikia manyti, kad tai prasidėjo, t. y. menas tapo estetiškas, kaip sako Heideggeris, XIX amžiuje. Ne! Nieko panašaus! Jau krikščionių šventykla ir graikų Partenonas yra estetinis kūrinys. Štai tada prasideda nebegeri dalykai – atsiranda prabanga ir naikinimas dėl prabangos, atsiranda naikinimas dėl naikinimo arba nihilistinis naikinimas. Čia tai tikrai liūdnas dalykas.

V.G. Dažnai kalbate ir rašote apie muziką kaip koncentruotą, išgrynintą meno formą. Iš tikrųjų jos narkotizuojančios funkcijos akivaizdžios, bet svarbiausia yra tai, kad muzika – vienintelė meno forma, turinti ir savo unikalią, absoliučiai dirbtinę kalbą. Ar įmanoma į dirbtinę natų kalbą įsprausti kad ir, pavyzdžiui, strazdo giesmę? Koks judesys čia atliekamas? Ar tokiu būdu bandoma suvaldyti, nukenksminti strazdo giedojimą, ar muzikoje vyksta kitokio pobūdžio judesys, tai yra ne strazdo giesmės nukenksminimas, o visiškai negirdėtų garsų sukūrimas?

A.Š. Mozartas savo kūriniais ne tik gieda už strazdą, tariama, kad gieda netgi gražiau negu strazdas. Ar kas nors garbina strazdą už jo giedojimą? O Mozartas yra iškeltas ant aukščiausių koturnų. Bet aš vėl pasakysiu: man karietaitės giedojimas yra gražesnis už visus mocartus, bethovenus ir visus kitus muzikantus kartu sudėjus. Dėl to, kad karietaitė yra gyvas daiktas. O visi muzikos kūriniai yra dirbtiniai, negyvi daiktai.

V.G. Pastaraisiais metais pradėjote fotografuoti. Esate netgi įvedęs į vartoseną specialų žodį – „fotosofija“. Ar fotografija turi kokių nors sankabų su menu ar ji yra visai kas kita? Kai žiūriu į dabartinę, vadinamąją avangardinę, šiuolaikinę fotografiją, matau, kad ji irgi tapo tokiu, kaip čia pasakius, savotišku techninių manipuliacijų lauku. Pačios nuotraukos virsta kažkokiomis parodijomis. O kaip su „fotosofija“? Ar tokia veikla gali būti pavadinta mėginimu eiti filosofijos ir meno paribiu? Ar tikite fotografijos išskirtinumu kitų menų kontekste?

A.Š. Tikiu jos išskirtinumu tiek, kiek ją supriešinu su visa šiuo metu vyraujančia bjaurumo estetika ar netgi su tradicine meno samprata – kad menas yra kūryba. Menais reiškiasi prabangos siekio paskatintas naikinimas – žmogus naikina tiek, kiek visai nebūtina naikinti. Tuo požiūriu fotografija man yra švelnesnė, nes aš neprisiliečiu rankomis prie gyvų nežmogiškų daiktų. Aš neglamžau to peizažo, neišdraskau jo, nenukertu medžio, nenusausinu upelio – jie lieka tokie pat, kokie buvo iki aš juos nufotografavau.

Bet, žinoma, visa, ką sakau, yra tik pusė tiesos. Visa tiesa būtų ta, kad čia irgi esama to paties godumo ir plėšrumo. Jau seniai pajutau, kad nuostabaus grožio peizažų akivaizdoje mane apima liūdesys, savotiška gėla. Kai nuo jų nusisuku, lieku liūdnas, tarsi kažkas būtų neišsipildę. Ilgai galvojau, kas čia galėtų būti, kodėl man taip liūdna, turėčiau jausti pakilimą, džiaugsmą. Ir tikrai, tą akimirką, kai žiūri, jauti džiaugsmą, bet kai nusisuki, pasidaro liūdna. Supratau paprastą dalyką: manyje glūdi instinktyvus geismas pasiimti tą peizažą, paversti jį nuosavybe, kažkokiu būdu parsinešti namo, pasidėti ant stalo ir sakyti: čia mano! Jeigu žengčiau dar vieną žingsnį, pareikščiau, kad šis peizažas kainuoja tris milijonus dolerių, ir padaryčiau fotobiznį. Parsinešu Musės slėnio peizažą arba Grūdos sietuvą ir skelbiu aukcioną. Matai, fotografija galiausiai taip pat yra bekalbių daiktų pasisavinimas. Fotografija neleidžia man likti grynu teoru, nes tuos peizažus parsinešu namo. Netiesiogiai, ubagišku pavidalu, kaip vaizdelį, bet parsinešu. Galiu padaryti nuotraukas, demonstruoti kitiems, o šie sakys: matai, koks Šliogeris geras fotografas, bet to negana, aš galiu šiuos vaizdus netgi parduoti. Aš jų nepardavinėju, bet tikras fotomenininkas yra tas, kuris iš to pragyvena.

Netgi tokie elementarūs dalykai rodo, kad pirminis impulsas yra pasisavinti. Jis, žinoma, daugiasluoksnis. Pirmiausia reikia įveikti to kraštovaizdžio svetimumą ir kartu visada jame glūdinčią baimę. Ji glūdi pasislėpusi, panašiai kaip nuostabos dialektikoje, nes nuostabaus grožio kraštovaizdžio akivaizdoje mane pirmiausia apima nuostaba graikiškąja šio žodžio prasme. Bet, kaip ir rašiau „Niekyje ir Esme“, nuostabos dugne glūdi baimė. Vadinasi, aš niekada negaliu pabėgti nuo baimės. Ką tada daryti? Aš nufotografuoju, parsinešu namo, pasidedu ant stalo – ir baimės nebelieka. Teisybę sakant, nuostabos irgi nebėra – jokia nuotrauka neprilygs originalui.

Šis dalykas, svetimumo įveikimas, be jokios abejonės, yra, bet palygink architekto ir fotografo darbą. Šiaip ar taip, klasikinės fotografijos principas – nekišk nagų. Pasižiūrėk ir nueik; gali parsinešti tik juostą ar matricą, kaip dabartinėje fotografijoje. O architekto darbas yra kitoks, jeigu sutarsime, kad jis kartu ir statybininkas? Jis yra plėšikų plėšikas. Kiek reikia apiplėšti gyvosios gamtos, kad pastatytum Paryžiaus Dievo Motinos katedrą ar kokį Sen Mišelio vienuolyną! Kiek daug reikia sunaikinti! Tokiu požiūriu fotografija daug švelnesnė, bet, kita vertus, yra ir kita jos pusė. Iš ko daro fotoaparatus? Kiek reikia sunaikinti žemėje gyvybės norint pagaminti tokį tobulą aparatą „Canon“, kokį aš turiu. Dabar, kai pamatau kokį nors gražų ar gerą dirbtinį daiktą – ar tai būtų šaldytuvas, ar fotoaparatas, ar telefonas, ar knyga, man visų pirma kyla klausimas, kiek sunaikinta žemėje gyvybės, kiek reikėjo iškirsti miško, kad būtų galima išleisti mano labai protingos knygutės „Niekis ir Esmas“ tiražą? Čia dar niekai, bet sudėk visame pasaulyje išleistas knygas. Dabar, matyt, šiam reikalui iškirsta tiek miškų, kiek tikriausiai nebėra Amazonės baseine. Visur už viską reikia mokėti. Tas pat ir fotografija. Taip, gražu, bet prietaisas, leidžiantis man padaryti šitą grožį, irgi yra plėšikiškas. Jis lemia tai, kad yra naikinama gyvybė, kad mes naikiname Motiną Žemę. Tokia liūdna priemaiša.

Žinoma, natūralu šią priemaišą užmiršti; negali žmogus nuolat to prisiminti, pagaliau mūsų susitikimai pasaulyje visi yra kompromisiniai, taigi, jeigu žiūrėsime kompromisiškai, fotografija yra gana nekaltas dalykas. Tu paimi tik atvaizdą ir parsineši jį nekalčiausiu pavidalu, neapiplėšęs gamtos. Kai mūsų estetikai vadina šią veiklą fotomenu, man labai nepatinka, nes aš priešinu fotografiją menui – todėl, kad menininkas visada dirba rankomis: gniaužo, drasko nežmogiškumą, naikina gyvybę, o aš tai darau akimis. Bet iš esmės fotografija irgi menas, nors ir nenaikini rankomis. Iki tol, kol paspaudi fotoaparato mygtuką, tai už tave daro tūkstančiai gamintojų, kad padarytų tą mašiną, kuria galėtum fotografuoti. Fotografiją menu galima vadinti tik todėl, kad ją pagamina fotomašina, Motinos Žemės nihilistinio naikinimo padarinys.

V.G. Eidamas prie kitos temos, norėčiau klausti, ar pritartumėte nuomonei, kad dabartiniame mene tokio grožio, apie kurį kalbėjome, iš viso nebelieka, kad vienintelis meno turinys dabar yra pats menininkas – menas, griežtai tariant, virsta narcisistiniu savieksponavimu?

A.Š. Taip, pritarčiau, tik dar pridėčiau, kad faktiškai dabarties meno generalinę liniją iš tikrųjų reikėtų vadinti antimenu labai griežta, struktūrine šio žodžio prasme. Dabar menininkas tampa šėtono advokatu. Bjaurumo estetiką galime vadinti bandymu advokatauti šėtonui. Kitaip tariant, jeigu anų laikų klasikinis menininkas buvo kaip tik tas žmogus, kuris stengėsi prijaukinti nežmogiškumą, dabar atsitiko taip, kad nežmogiškumas tapo didmiesčio gyventojo prijaukintas technologiškai.

Mums pradeda trūkti nežmogiškumo. Pasakykime taip: mums pradeda trūkti tamsiosios, šėtoniškos nežmogiškumo pusės! Man pradeda trūkti tigro maurojimo, jo iššieptų nasrų! Juk aš esu uždarytas į sterilų narvą, o kadangi baimė (nors mes ją vertiname neigiamai) įdiegta žmogaus prigimtyje, vadinasi, ji reikalinga. Paradoksas tas, kad dabar beveik nebėra kur ir ko bijoti, viskas taip tvarkingai sudėliota, surikiuota, gyvenimas pasidarė toks patogus, toks prabangus, toks primityvus, kad reikia dalykų, nuo kurių prieš porą šimtų metų bėgdavo ir dabar bėga koks laukinis Amazonės džiunglėse ar valstietis, kuris dar susiduria su nežmogiškais dalykais. Dabar menuose viskas apsivertė aukštyn kojomis. Menininkas galvoja (gal ir pats to nesuvokdamas) maždaug taip: gerai, jūs dabar čia gyvenate rojuje, tai aš jums parodysiu, kas yra pragaras. Jūs gyvenate kičo karalystėje, pagal ekraninius, žurnalinius standartus, viskas yra gražiau negu gražu, tai aš jums parodysiu tigro nasrus. Visur kičas, tai aš perpjausiu gražuolės vidurius, ir jūs pamatysite, kas ten iš tikrųjų yra, kad ten tas pats purvas kaip ir kiaulės viduriuose. Aha, matai, sako, čia žmogus! Nudirsiu jam odą, paskui išmirkysiu kokiose nors dervose ir parodysiu, kaip atrodo viduriai, pamatysite, koks jis šlykštynė! Štai todėl jis jau nebėra menininkas. Jį reikia vadinti kažkaip kitaip – antimenininku, šėtono advokatu ar dar kaip nors. Tuo požiūriu visi tie hepeningai ir performansai, visos tos purvinos putos ant podiumų ar parodose yra antimenas. Kalbos genijus tai išduoda.

Jeigu kadaise buvo neatskiriami menas ir grožis, dabar sulipdomi menas ir bjaurastis. Avangardo pseudomenininkai panašūs į piktų mikrobų augintojus, siekiančius sugadinti nuotaiką, kad tau pasidarytų bloga, bjauru, negera, kad norėtųsi vemti, kad būtum nepatenkintas, – tokia dabar yra to pseudomeno pagrindinė funkcija. Taip yra visur be išimties: jeigu paimsi pseudoliteratūrą, kuria verste užverstos dabartinių knygynų lentynos, matysi, kad tose knygose vyrauja bjaurastis – smurto, sadizmo, pornografijos scenos, niekšybės ir bjaurasties triumfas, na, retkarčiais toks pat bjaurus sacharininis kičas; paimk tuos pseudoplastinius menus – ten irgi tėra vimdanti bjaurastis. Ir taip visur kitur. Kas dabar vyksta muzikoje? Kur yra muzika klasikine šio žodžio prasme? Likę tiktai dirgikliai: tas sunkusis metalas, rokas, popsas ar dar koks nors sadistinis triukšmas – tai irgi šėtono karalystė. Menas virto šėtono imperija.

Bet, kaip sakiau, tokios šėtoniškos bjaurasties propagavimas yra labai adekvati reakcija į pernelyg patogų, nuobodų ir skaidrų, anestezuotą gyvenimą. Kai žmogus apskritai pradeda nebejausti gyvenimo intensyvumo, tada tą skaidrumą reikia sudrumsti ir vėl įnešti šėtoniškąją, prakeiktąją dalį, kaip sako prancūzai, kad tu pasijustumei gyvas. Klasikinio meno tikslas buvo užmušti tavyje gyvybę, užmušti ir anoje, nežmogiškumo, pusėje, ir tavyje pačiame. Arba susilpninti gyvybę. Dabar šito šėtoniško antimeno tikslas yra tarsi vėl atgaivinti gyvybę, bet pačiais šlykščiausiais, demoniškais, bjauriausiais pavidalais. Taigi vėl susiduriame su dviem pusėmis. Savaip gal toks menas ir reikalingas, bet, kita vertus, būtina aiškiai suprasti, kad jo paskirtis visai priešinga negu klasikinio meno.

V.G. Labai netikėta ir įdomi mintis, kad dabartinis menas yra antimenas kaip šėtono advokatas, o dar įdomiau, kad jis paradoksaliai siekia atgaivinti gyvybę. Apie meną yra daug kalbėjęs ir Heideggeris…

A.Š. Heideggerio meno samprata dar visiškai klasikinė. Tai dar gražioji, naivioji meno vizija. Kalbėti taip, kaip kalba Heideggeris, kad per meno kūrinį atsiveria tiesa, savaime suprantama, ir grožis, dabar jau naivu. Visų pirma, tokio meno seniai nebėra, o antra, nebėra ir tos situacijos, kur toks menas dar būtų reikalingas. Iš tikrųjų tas menas dabar virto kiču – technologinio rojaus kampelio, kuriame mes gyvename, cukravimu. Dabar jis tarnauja milijonierių prabangai, daro visokius blizgučius. O dabartinis tikrasis menas, kičinio meno antipodas, veikia tam, kad griautų sacharininį meną, o sykiu ir sacharininį gyvenimą. Heideggerio žvilgsnis tokioje situacijoje labai archajiškas. Aš jį suprantu, jis gyveno tuo laiku, kada tos bjaurasties, kuri dabar iškilo į paviršių, dar beveik nesimatė. Ji iškilo pastaraisiais dešimtmečiais, maždaug po Heideggerio mirties. Beveik tuo pat metu įsigalėjo bjaurumo estetika, o kartu su ja – ir šėtoniškasis antimenas. Galima be vargo nustatyti net simbolinę datą – Europoje tai atsitiko maždaug 1968 metais.

V.G. Dabar norėčiau paklausti apie filosofo ir menininko, kaip egzistencinių tipų, panašumus ir skirtumus. Heideggeris tarsi tiki, kad naujojo mąstymo galimybės glūdi didžiųjų dailininkų, poetų kūryboje. Jūsų dabartinio menininko, kaip šėtono advokato, misijos įvardijimas skamba paradoksaliai. Jeigu jis siekia radikaliais, bjauriais būdais sugrąžinti gyvenimo intensyvumą mašina virtusioje visuomenėje, jo misija tampa labai keista. Kokia tuomet filosofo, visuomet, kaip pats sakėte, stovinčio gyvybės pusėje, ir menininko, bjaurasties formomis siekiančio tą gyvybę sugrąžinti, dialogo galimybė?

A.Š. Čia man pačiam nauja mintis. Bėda ta, kad šį judesį menininkas nori padaryti dirbtiniu būdu. Galų gale reikia pasakyti, kad prigimtiniame, gamtiniame pasaulyje irgi yra bjaurasties. Nuo jos niekur nepabėgsi. Kiekvieno gražaus dalyko išvirkštinė pusė yra bjaurastis, bet kai bjaurastį norima pagaminti, iškelti ant podiumo ir dirbtinai restauruoti, prasideda satanizmas. Jeigu tu klausi apie filosofo ir menininko santykį, aš jį dabar apibūdinu labai paprastai: menininkas yra filosofo antipodas. Vėl reikia kreiptis į graikus. Kodėl Platonas veja lauk iš filosofų valstybės menininkus, išveja Homerą, išveja simuliakrų pamėgdžiotojus dailininkus? Matyt, jaučia, kad jie iš tikrųjų iškreipia tikrąją egzistencinę žmogaus būklę šioje žemėje. Platonui ši pamatinė egzistencinė būklė irgi iš esmės buvo valstiečio egzistencinė būklė. Lygiai tą patį apie menininkus sako Herakleitas: reikia Homerą išplakti ir išmesti iš varžybų. Kodėl beveik kiekviename Platono dialoge Sokratas tyčiojasi iš literatų ir poetų? Matyt, yra kažkas tokio, kas menininko figūroje filosofui lemtingai svetima. Anksčiau, jaunystėje, kai dar daug ko nesupratau, klausdavau savęs: kodėl Platonas toks piktas, kodėl iš savo valstybės jis ragina išvyti tokius gražius žvėrelius kaip menininkai? Dabar aš jam pritariu. Platonas to tiesiai nesako, bet aš sakau tiesiai: menas yra nihilistinio naikinimo padarinys. Ypač toks menas, kai tarus šį žodį prieš akis iškyla vadinamojo didžiojo meno vaizdas – didingos bažnyčios, nuostabaus grožio paveikslai, skulptūros. Visai tai yra nihilistinio naikinimo poligonai, visa tai yra perteklius, visa tai yra prabanga, visa tai nepateisina žmogaus pamatinės egzistencinės būklės šioje žemėje. Nepateisina dėl to, kad žmogus turi būti kuklus, neperžengti saiko. Menininkas visada peržengia naikinimo saiką. Kol aš valgau duonos riekelę arba graužiu paties užsiaugintos vištos šlaunelę, aš dar neperžengiu saiko, bent neperžengiu jo daugiau, nei tai daro tigras, bebras ar kitas gyvūnas. Bet kai tą vištos šlaunelę pasidedu ant dailiausiais raižiniais išpuoštos auksinės lėkštelės – viskas! Aš peržengiu saiką, aš jau naikinu nihilistiškai, dėl prabangos. Regis, Platonas jautė šį niuansą, todėl tarė, kad reikia vyti tuos personažus, kurie tarnauja prabangai, o ne būtinumui, tuos personažus, kurie kiekvienu savo judesiu atlieka hubris judesį, peržengia saiką.

Filosofo stovėsena, bent jau šios stovėsenos siekinys, yra neperžengti saiko, būtinybės ribų. Aš nesakau, kad tai pasiekiama, kad įgyvendinama, aš kalbu apie siekį. Menininko siekis, pagal pačią meno prigimtį, yra peržengti saiką. Pradedant nuo laukinio, apie kurį visą laiką kalbame: pasidarei ietį, tai dar nieko, tai būtinybė, bet ne, tą ietį būtinai išpuoši ornamentais, dar apstatysi įvairiausiais papuošalais, dar aplink sušoksi šokį – tai jau blogas dalykas. Čia jau menas tarnauja prabangai. Jeigu imsime įprastą meno egzistenciją per šiuos tris tūkstančius metų, jis ištisai tarnauja prabangai, todėl geriausiu atveju menininkas filosofui yra oponentas, o gelmėse – priešas. Filosofo tikslas išreiškiamas tokia maksima: neperženk saiko, nenaikink per daug, nenaikink dėl prabangos, naikink tik dėl būtinybės, nes nėra kitos išeities. Jeigu peržengi būtinybės ribas, tampi menininku. Šiuo požiūriu menininkas niekuo nesiskiria nuo kokio imperialisto, kokio Čingischano, Atilos, Tamerlano ar panašių personažų.

Dabar aš kalbu apie menininką kaip tipą, apie principinius dalykus, nekalbu apie atskirus personažus ar atvejus. Jeigu pradėsime detalizuoti, matysime, kad meno kūrinys pradedamas garbinti bažnyčiose. Klasikinė bažnyčia iš esmės statoma tam, kad priglaustų ikoną. Ikona yra metro pločio ir metro aukščio, o bažnyčia jai priglausti statoma šimto metrų pločio ir penkiasdešimties metrų aukščio. Įsivaizduoji, kokio masto ir intensyvumo naikinimas čia glūdi? Menininko tipas dabar man nėra joks idealas. Filosofui kur kas artimesnis valstietis.

V.G. Vis dėlto norėčiau paminėti vieną konkretų pavyzdį, kuris galbūt leis mums plačiau aptarti, kas vyksta su menu. Paskutinėse savo knygose rašote apie Van Gogho pastangas sustabdyti, sugriebti byrantį daiktų pasaulį. Ar tai diagnozė ar jausena to, kas vyksta su menu, o gal net su mūsų pasauliu?

A.Š. Susiesiu su tuo, ką jau kalbėjome. Kažkada, ne per seniausiai, man tai buvo nauja mintis. Van Goghas balansuoja ant grožio ir bjaurumo estetikos ribos. Jis jau pradeda smukti į tą bjaurumo pragarmę. Jis nebegali taip tapyti, kaip tapo kad ir Vermeeris arba Leonardo. Šie du tapytojai dar puošia žmogaus pasaulį, pasakykime taip – jie daro grožį. Van Goghas jaučia, kad šio grožio nebeįmanoma padaryti. Papildydamas tai, ką šnekėjome, sakyčiau netgi taip: jis pradeda jausti, kad dabar grožį monopolizuoja Ekranas. Ekrano dar nėra, bet jis jaučia – tuo ir nuostabūs didieji menininkai. Aš neneigiu jų galingų įžvalgų ir viso kito, kas jų gyvenime ir kūryboje genialu ir tikra.

Kas tuo metu, kai kuria Van Goghas, vyksta? Kaip tik tuo metu ir vyksta didžiosios kapitalizmo statybos. Kitaip sakant, galutinai įsitvirtina technologinis pasaulis. Van Goghas mato, kad tai, ką darė praėjusių laikų menininkai, dabar nesunkiai padaroma mašinų. Nors Ekrano fizine, technine žodžio prasme dar nėra, jis suvokia, kad tobuliau šį darbą, tą nuostabų daug įgūdžių reikalaujantį darbą padaro inžinierius. Jam nelieka kitos išeities ir jis pradeda svirti į bjaurumo estetikos pusę. Van Goghą, kaip sakoma, tiesiog vedžioja likimo ranka. Viskas pradeda griūti; atsiranda tai, ką aš vadinu technologiškai naikinamų daiktų mirties situacija. Paskutinieji Van Gogho paveikslai, po kurių jis ir nusišovė, rodo mums, kad viskas jau griūva, griūva tradicinis pasaulis: griūva namai, plyšta medžiai, sproginėja žvaigždės. Pavyzdžiui, žvelgdamas į paveikslą „Žvaigždėta naktis“ matai, kaip iš vidaus vyksta totalus meno kūrinio susinaikinimo procesas.

Žvaigždėta naktis

Vincent van Gogh. Žvaigždėta naktis (1889) // Modernaus meno muziejus, Niujorkas

Žinoma, tas paveikslas parodo, kaip vyksta gamtinio daikto susinaikinimo procesas, kadangi vietoj medžio atsiranda celiuliozės maišas arba branduolinė bomba. Van Goghas jaučia, kad medį tąso agonija – „mokslinis-technologinis“ jo vidus visiškai nebeatitinka jo gamtinės išorės. Kai žiūri į nuostabų alyvmedį, jis mato, kad tai jau nebe tiesa, kad iš tikrųjų tas alyvmedis sprogsta iš vidaus. Todėl jis ir tapo konvulsyvių, galima sakyti, išprotėjusių alyvmedžių giraitę, išprotėjusį namą, sprogstančias žvaigždes. Tas paveikslas man yra fantastiško tikslumo – sprogsta žvaigždės! Lygiai kaip dabartiniame astrofiziniame mite vyksta didieji sprogimai, atsiranda supernovos, susiduria visatos, vyksta įvairiausi galaktiniai kataklizmai. Van Goghas bene pirmasis yra aiškiai parodęs šią beprotybę, bet kaip menininkas jis neišvengiamai jau slysta į bjaurumo estetiką, beje, lygiai kaip ir Cézanne’as. Picasso pateikia jau akivaizdžiai bjaurius dirbinius. „Gernika“, kiti Picasso paveikslai jau ne tik linksta bjaurasties pusėn, jie priklauso bjaurumo estetikai. Čia būtų bergždžia ieškoti grožio. Po šių meno slinkčių jau atsidaro plačios durys antimenui ir atvirai bjaurasčiai: nuo visokiausių futuristų ar ekspresionistų iki dabartinių performansų – pirštų ar pilvo pjaustymo, ar dar kitokių bjaurasčių. Van Goghas, Gauguinas ar Cézanne’as dar buvo grožio pusėje: galima sakyti, jie buvo angelo advokatai, arba rojaus advokatai, o Picasso ir jo įpėdiniai jau yra šėtono advokatai, arba pragaro advokatai. Į dirbtinį technologinį rojų jie siekia dirbtiniu būdu (!) įdiegti pragaro inkrustacijas, tačiau lieka tik primityvūs dirgikliai ir vimdanti bjaurastis.

V.G. Tai, apie ką kalbame, geriausiai simbolizuoja… geriausias pavyzdys galėtų būtų Salvadoro Dalí paveikslai, kuriuose vienintelis grožiui dar priskirtinas dalykas yra neapsakomai aukšto lygio technika, net stebiesi, kad tai galėjo atlikti žmogus…

A.Š. Būtent. Tai yra bjaurumo estetika tobuliausiu pavidalu. Taip tapytų pats šėtonas, žinoma, jei norėtų ir mokėtų tapyti. Turint galvoje krikščionybės mitologiją, galima pasakyti, kad taip, kaip tapo Vermeeris arba Hobbema, galėtų tapyti angelas. O tai, kas atsitinka po Cézanne’o, kas prasideda su Picasso, Dalí, visokiausiais dadaistais, ekspresionistais, futuristais, baigiant išsigimėliais vorholais – tai jau yra velnio, o ne angelo tapyba. Ir, beje, visur tas pat, tiek architektūroje, tiek skulptūroje, tiek visur kitur. Aš jau seniai visa tai pavadinau šėtono sugrįžimu. Anksčiau sakydavau šėtono sugrįžimas, dabar patikslinsiu – tai dirbtinio šėtono sugrįžimas arba šėtono-mašinos sugrįžimas. Šėtonas dabar sugrįžta kaip mašina. Tas tikrasis, sakykime, dar kol kas snūduriuoja. Žinoma, ir jis sugrįš, bet mes kol kas matome ŠMC šėtoną-mašiną. Šėtoną, kuris padarytas dabartinių „meninykų“, arba antimenininkų. Pasakyčiau dar ir taip – jie labai norėtų sugrąžinti tigrą, bet iš tikrųjų sugrįžta apipešiotas katinas. Ir to taip jų trokštamo baisumo ten ne tiek jau daug [juokiasi]. Bet ką dabar padarysi.

V.G. Jūsų klausantis atrodo, tarsi dabartinio meno priekyje eitų šėtono šešėlis. Bet prisimindamas anksčiau savo užduotą klausimą apie menininko savieksponavimo pastangą, dabar noriu atkreipti dėmesį į labai simptomišką dalyką – į užrašą ant ŠMC pastato sienos. Jis skamba taip: „Kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tai žino.“ Kaip su tuo šėtono, net ir dirbtinio šėtono, šešėliu kūryboje, ar jis įsivelka į solipsistinio žinojimo rūbą?

A.Š. Na, taip, yra toks dalykas. Vėl susiekime su tuo, ką kalbėjome. Tikrai, kiekvienas gali padaryti bjaurastį. Tai nėra sunku. O tikrą grožį, tą angelišką arba rojaus grožį, ne kiekvienas gali padaryti. Reikia turėti ir labai švarią sielą, ir stiprų charakterį, ir genialumą, ir likimą, ir talentą. Bjaurastį kiekvienas iš mūsų daro kiekvieną dieną vienoje vietoje, ir turėtum žinoti, kad tai nėra tik juokai. Labai rimtuose žurnaluose, ir ne vieną kartą, esu skaitęs, kad Amerikos galerijose buvo demonstruojamos išmatos. Kūrėjas įdeda išmatas į perregimą blizgančią dėžutę ir užrašo, pavyzdžiui, „Transcendentalumo redukcija“. Kitą kartą pasituštinęs savo „kūrinį“ pavadina, pavyzdžiui, „Meilės kerai“, ar dar kaip nors, nesvarbu. Ką tai reiškia? Paprastą dalyką – tai gali daryti kiekvienas. Aš kiekvieną dieną padarau tokį meno kūrinį. Negana to, netgi ką tik gimęs vaikelis jau gali tapti tokiu menininku. Čia yra ir šėtoniška ironija, ir bjaurastis, ir tas antrarūšis velnias. Antrarūšis, nes padirbtas, o ne atkeliavęs iš nežmogiškumo archipelagų.

V.G. Norėčiau grįžti prie ontologinės meno kūrinio pusės. Ar sutiksite, kad jūsų meno sampratoje yra ryškus Heideggerio minties pėdsakas; trumpai tai skambėtų taip: „Būtis atsiveria per meno kūrinį“? Ar dabar dar galima pritarti, bent su išlygomis, tokiam teiginiui?

A.Š. Dabar jau tikrai nepritarčiau šiai Heideggerio tezei, apskritai ją laikau kardinaliai neteisinga. Būtis atsiveria tik vienoje vietoje – žodyje „būtis“ arba, paprastai sakant, ji atsiveria tik grynojoje kalboje. Kitaip tariant, būtent beprasmiame žodyje „būtis“, lygiai kaip „substancija“, „santykis“, „dievas“, „Didysis Sprogimas“ ar kituose beprasmiuose žodžiuose. O iš tikrųjų būtis tėra kalbinis Niekio duoties būdas, per kurį pasirodo Niekio klasta, – apsimesti, kad esi Neniekis.

Prisipažinsiu, didžiuojuosi šiuo savo atradimu, kad „būtis“, būtent taip, kaip žodis vartojamas ir didžiųjų Vakarų metafizikų, ir dabartinių sentimentalių senmergių, yra Niekio duoties būdas savo sūnui hominidui. Todėl galiu pasakyti, aišku, gerokai susiaurindamas svarstymo horizontą, kad vienintelė vieta, kurioje atsiveria būtis, yra žodis „būtis“.

Kalbėti apie meno kūrinį, kad per jį atsiveria būtis, galima tik todėl, kad per kiekvieną žmogaus kūrinį, kaip nihilistinio naikinimo kristalą, atsiveria Niekis. Pasakymas, kad per meno kūrinį, pavyzdžiui, Van Gogho batus, kuriuos komentuoja Heideggeris, atsiveria būtis, dabar man visiškai beprasmis teiginys. Apskritai, pridursiu, netgi dirbtinis daiktas, Van Gogho batai, man dabar svarbesni, nes juose vis dar išlieka Esmas, išlieka gyvybės likučių, išlieka juslumas, išlieka gyvojo nežmogiškumo pėdsakų. Tik tiek man jie svarbūs. Pasakyčiau dar taip: jie svarbūs tiek, kiek juose neatsiveria būtis, kiek juose atsiveria būties priešybė, tai, ką aš pavadinau Esmu. Juk Heideggerio būtis yra antjuslinė, arba, jeigu nori – ideali (ir tokiu požiūriu nė per nago juodymą nesiskiria nuo teologinių paistalų), o gyvo esinio gyvybės centras esmingai juslinis – antjuslinė yra tik mirtis.

Ironiškoji pusė būtų tokia: tardamas, kad per meno kūrinį atsiveria būtis, Heideggeris netiesiogiai pripažįsta, kad bet koks meno kūrinys yra sunaikinta gyvybė. Man tai nepatinka. Meno kūrinyje man svarbu tik tai, kas apskritai nesunaikinama, ko žmogus negali sunaikinti, o vieno dalyko jis negali sunaikinti – juslumo. Negali sunaikinti spalvos, jeigu jis tapytojas; negali sunaikinti garso, kuris išplėštas iš pasaulio, jeigu jis muzikantas. Menas pateisinamas tik tiek, kiek jis lieka ištikimas juslumui, kiek išskiria ir parodo juslinio daikto intensyvumą. Dabar Heideggerio pozicija man visiškai nepriimtina. Negaliu rasti netgi jokių sąlyčio taškų. Kai rašiau „Daiktą ir meną“, gal kiek nors jų ir buvo, nors iš tikrųjų jau tada mano esminė nuostata buvo neheidegeriška.

Svarbiausias dalykas, kurį anuomet pabrėždavau, – rėmai. Ką tai reiškia? Rėmai individualizuoja. Kas dar nesunaikinama aukštojo meno kūrinyje? Individualumas. Kitaip sakant, jeigu tapo, tarkime, Ruisdaelis ar Vermeeris, nesvarbu ką – malūną, duonos kepalą, laišką skaitančią mergaitę ar Delfto vaizdą, – jų kūriniuose vyrauja individualios juslinės formos. Gyvybė išlieka tiek, kiek lieka individualios formos. Tas individualizacijos judesys labai svarbus ir lemtingas. Klasikinis meno kūrinys ir yra vertingas tik tiek, kiek jis išsaugo antrarūšį, negyvą individą, bet vis dėlto individą. Jis netgi sutelkia dėmesį į individo individualumą. Ką tuo noriu pasakyti? Ogi tai, kad galbūt be Vermeerio paveikslo išvis nepamatytum mergaitės, pilančios pieną, o be Ruisdaelio niekada nepamatytum, koks gražus malūnas debesėtame kraštovaizdyje. Gal nepamatytum ir batų, jei jų nebūtų parodęs Van Goghas. O Van Goghas ima ir parodo: pažiūrėk, sako, į batus, kokie jie nuostabūs, nors ir sudėvėti, nors nepapuošti nei perlais, nei deimantais.

Batai

Vincent van Gogh. Batai (1888) // Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas

Gražu tai, kas individualu; nesama gražios visuotinybės. Iš mūsų kasdienio pasaulio anoniminės košės menininkas išskiria individą. Šiuo požiūriu meno kūrinį pripažįstu: jis nuostabus tiek, kiek atkreipia dėmesį į štai šitą daiktą.

O Heideggeris sako priešingai: būtis yra tai, kas priešinga bet kokiam individualumui, kas nesutampa su jokia individualia forma; būtis yra neindividuali. Dabar, kai galvoju apie Heideggerį, man atrodo, kad jo brolis dvynys yra Plotinas ir krikščionių teologai. Visa Heideggerio lektūra yra tiesiog Aleksandrijos teologų transformacija, perkėlimas į dabartinę technologinę visuomenę. Beje, ir Plotino visuomenė buvo technologinė, nes visa, kas svarbu, vyko Aleksandrijos bibliotekoje, kitaip sakant, fabrike. Tai fabriko metafizika. Heideggerio filosofija, deja, irgi yra fabriko metafizika. Jam mano pasakymas, aišku, nepatiktų, deja, aš manau, kad ji būtent tokia. O manoji metafizika yra žmogaus rankų neliesto kraštovaizdžio metafizika.

V.G. Po truputėlį baigiant aptarti šią mūsų temą, klausčiau: galbūt, esant tokiai dabartinei meno ir menininko situacijai, nebeverta meno apibrėžti ir kalbėti apie kažkokį išskirtinį fenomeną, kurį mes iš inercijos vis dar vadiname menu? Daugybę kartų kalbėjome su jumis apie Proustą, Borgesą, kitus menininkus. Ar yra dar galimybė XXI amžiuje atsirasti naujam Proustui?

A.Š. Aš tuo tikrai netikiu. Kad ir kaip būtų keista, netikiu todėl, kad technologinis pasaulis realizuoja visa tai, ko tik menininkas siekia. Tai, ko siekė Proustas, dabar tobulai realizuoja psichoanalitikai. Tai, ko siekė Dostojevskis, dabar realizuoja psichiatrijos ligoninės ir psichotropinės medžiagos. Tai, ko klausi, yra nebeįmanomas dalykas, nes juk suvoki, kad taip gerai, kaip padaro inžinierius, joks menininkas nepadarys. Nesvarbu, kaip tas inžinierius būtų vadinamas, – chemiku, fiziku, psichiatru ar sociologu. Kam, tarkime, dabar reikalingi vadinamieji socialiniai romanai, juk yra sociologų, jie tobulai aprašo visuomenės būklę. Kam dabar psichologiniai romanai, juk yra psichiatrai, psichoneurologai ir kitokie „žmogaus sielos specialistai“. Kam dabar graži tapyba, jeigu technologinis kičas gražesnis negu gražus. Mašinos padaro gražiau – reprodukcijos yra kur kas geresnės nei originalai. Kuriems velniams man dabar reikalingas šitas vadinamasis menas? Kiekvienas sąžiningas žmogus, net jeigu jis turi kokį nors polinkį ar norą kurti meną, turi pripažinti, kad tobuliau už mašiną ir jos tarną inžinierių jis nepadarys. Menas tapo visiškai nereikalingas.

Klasikinio menininko tipas dabar išstumtas iš visuomenės kaip kamštis iš vandens. Jis pakenčiamas tik tiek, kiek būdamas šėtono advokatu dar šiek tiek papurvina tą tobulą kičą. Jis dar – tekšt! – numeta kokį purvo gumulą ar išmatų krūvą viduryje blizgančios salės. Bet tai tėra chuliganiškos grimasos, o pats menininkas iš esmės nereikalingas, ir jis jaučia savo nereikalingumą. Juk išpurvinti technologinio rojaus sodą gali ir mašina. Aš neįsivaizduoju, kaip dabar galėtų atsirasti Proustas, Dostojevskis, koks nors Leonardo ar mažieji olandai, kuriuos aš labai mėgstu. Kadangi menas yra nežmogiškumo perkėlimas į dirbtines struktūras, dabar visa tai daug geriau daro mašinos, o žmogus nebereikalingas, nes jis dar nėra tobula mašina; jis tik antrarūšė mašina, ir nežinia, ar kada nors taps tobula. Kažkur girdėjau, kad dabar romanus rašo kompiuteriai, – tai kam tada žmogus?

Menininkas yra tapęs reakcingu tipu. Technologiniame pasaulyje, – ypač turint galvoje, kad jis tampa vis labiau totalitarinis, t. y. antiindividualistinis, – menininkui vietos nebėra. Menininkui vis tiek reikalingas nors koks laisvės plotelis, anarchijos plotelis, spontaniškumo plotelis, nežmogiškumo plotelis, pasakyčiau netgi dar stipriau – žvėriškumo plotelis. Šie ploteliai yra tiek susiaurėję, kad bet koks juose dar išlikęs gyvybės telkinys, laisvas individas, beveik nebegali pajudėti. Todėl ir sakau: mes vis labiau prievarta verčiami mašinomis. Nėra neįmanoma, nors aš tuo netikiu, kad po dvidešimties ar trisdešimties metų mašininis totalitarizmas nebus tobulai išpildytas. Tai koks menininkas gali ką nors padaryti, kai jį iš visų pusių stebi kameros, be paliovos terorizuoja kas mirksnis tobulėjantys kompiuteriai, vadinamieji mobilūs telefonai, ekranai ir kitokie teroristiniai prietaisai, paralyžiuojantys pirmapradį spontaniškumą, kiekvieną laisvą judesį, visą gyvastį? Kur čia gali skleistis individo spontaniškumas? Jam nebėra vietos.

Menininkas nebegali būti net mūsų aptartu šėtono advokatu. Viskas atiduota mašinoms: jos puikiausiai gali simuliuoti net patį šėtoną. Dabar vienintelė tikra kūrėja yra mašina. Visa kita tėra priedas prie mašinos. Dabar iš tikrųjų kuria kompiuteris. Kam tas menininkas? Dizaineris dar reikalingas, bet ir dizainerių greitai nebereikės. Kompiuteris padarys geriau, matyt, jau ir daro. Jeigu pasižiūrėsi į daugelį moderniausių automobilių, matysi, kad jie gaminami ne žmogaus rankų. Tai padaro kompiuteris. Menininkas nebereikalingas. Ar jis bus reikalingas ateityje, aš nežinau. Būkime atsargūs nors šiek tiek, ta prasme, nebūkime pranašais.

Apskritai manau, kad taip nebus, kaip aš sakau, radikalizuodamas situaciją. Totalitarizmas žengia tiesiog septynmyliais žingsniais, bet aš netikiu, kad jis įsitvirtins galutinai ir be jokių plyšių. Kitaip tariant, visada galima spėti, kad kur nors – mes nežinome ir gal niekuomet nesužinosime kur – ir dabar yra plotelių, kuriuose yra vietos ir tam spontaniškam veržimuisi į grožį, tegul ir dirbtinį, spontaniškam veržimuisi į tai, kas kadaise buvo vadinama tiesa, spontaniškam veržimuisi į laisvę, tikrumą, autentiškumą, į išdidžią autonomišką laikyseną. Manau, yra, tik tai vis sunkiau iškyla į viešumą. Vis labiau įsitvirtina totalitarinės struktūros, todėl tos skylutės, pro kurias visais laikais ir menininkui, ir filosofui, ir kitiems laisviems žmonėms reikėjo lįsti, vis siaurėja. Anksčiau socialiniame tinkle laisvės akys buvo gan didelės, o dabar jos siaurėja, siaurėja ir tampa mikroskopinės. Reikia, kad žmogui labai pavyktų arba nepavyktų. Bet aš tikiu – visada atsiras tas, kuris suplėšys totalitarinį tinklą, jeigu ir neras tos skylutės. Jis sakys taip: gal jums šito ir nereikia, bet man reikia. Man smagu būti gyvam. Aš nenoriu būti mašina.

V.G. Tai įrodo ir jūsų pavyzdys. Žiūrėdamas iš šono tai matau ir galiu taip sakyti tiesiai, nes šio teiginio pagrindimas ateina iš to paties anoniminio sociumo. Visuomenė jus pripažįsta: gavote ir meno, ir mokslo premijas. Leonidas Donskis jūsų knygą „Daiktas ir menas“ vadina gražiausia pastarųjų penkių dešimtmečių meno kūrinių interpretacija. Marius Povilas Šaulauskas sako, kad Šliogeris gautų Nobelio premiją, jeigu būtų tokia niša, kurioje vertintų filosofinę kūrybą. Remdamasis tiesiogiai jūsų pavyzdžiu, galiu teigti, kad ir visuomenėje nuolat atsiranda tokių, kuriems reikia laisvės salelių ir kurie nori bent jau matyti laisvo žmogaus laisvės judesį.

A.Š. Tai, ką pasakei apie mane, paaiškinti būtų galima labai nesunkiai. Mes, lietuviai, palyginti visai neseniai įžengėme į tikrojo totalitarizmo – technototalitarizmo – šventyklą ar teritoriją. Esu suformulavęs man pačiam nemalonią tezę: kas negyveno sovietmečiu, tas negali žinoti, kas yra laisvė. Kai užgriuvo bolševikinis teroras ir beveik nebuvo tų mūsų aptartų laisvės plyšelių, atsitiko keistas dalykas. Teroristinis tinklas be plyšių tarsi kabo ore, bet pogrindyje dar yra šiek tiek erdvės laisvei, gyvybei ir individo spontaniškumui. Mes buvome pogrindininkai. Tame pogrindyje mes labai atkakliai priešinomės. Čia kalbu tikrai ne tik apie save: ar Sigitas Geda, ar Ričardas Gavelis, ar Justinas Marcinkevičius, ar Tomas Sodeika, ar Arūnas Sverdiolas, – beveik visi priešinosi terorui. Mes akivaizdžiai matėme baisią vulgaraus, barbariško (todėl dar netobulo) totalitarizmo terlę ir sąmoningai jam priešinomės.

Kai šis sovietmečio totalitarinis tinklas suplyšo, atsirado tuščias tarpas. Prasidėjo anarchija. Nuo aštuoniasdešimt aštuntųjų iki devyniasdešimt penktųjų Lietuvoje vyravo anarchija. Kiekvienam laisvam žmogui tai buvo palankiausias metas. Nesvarbu, ar jis būtų poetas, ar filosofas, anarchija laisvam žmogui visada palanki, nes jis, laisvas individas, kurį laiką tampa nebekontroliuojamas Didžiojo Brolio. Bet nuo devyniasdešimt penktų metų įsigali naujasis totalitarizmas, dabar jau gryniausios, tobuliausios formos – technologinis totalitarizmas.

Totalitarizmas apskritai yra technologinis fenomenas, bet tai atskira tema, čia jos neskleisiu. Pasakysiu tik tiek, kad maždaug nuo devyniasdešimt penktųjų sugrįžta teroras, kurį aš vadinu švelniuoju teroru. Taip ir matai, kaip totalitarinio tinklo akys vis siaurėja, siaurėja ir tau lieka tik vienas pasirinkimas: arba eiti į pogrindį, arba technologinis-biurokratinis voras tave uždusins. Jis tavęs nebeišleis į paviršių. Mes, kurie žinojome, kas yra totalitarizmas su šėtono terle, dabar žinome, kad tikrasis totalitarizmas dėvi Marilyn Monroe terlę. Štai kur klasta! Visus, kurie neturi uoslės, kokią turime mes, jis suvysto kaip voras musytę. Jiems atrodo, kad jie laisvi, spontaniški, kad jie gyvi, bet iš tikrųjų jie yra marionetės, zombiai, mašinos vergai. Galiu pasakyti taip: jie yra apsvaiginti totalitarinės mašinos sirenų. Taip yra tiems, kurie nematė sovietizmo. Bet aš nesakau, kad negali atsirasti galingų, spontaniškų natūrų. Tenoriu pasakyti: mano situacija išskirtinė todėl, kad aš išlindau į paviršių anarchijos metu. Jeigu to anarchijos meto nebūtų buvę, aš, kaip jau ne kartą sakiau, seniai būčiau du metrai po žeme.

 

Pirmoji publikacija: Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas, „Pokalbiai apie esmes“, 2013, Vilnius: Tyto Alba, p. 273-307.

 

Susiję įrašai:
Pokalbiai apie esmes. Apie vietą
Pokalbiai apie esmes. Apie Niekį
Pokalbiai apie esmes. Apie laisvę
Pokalbiai apie esmes. Apie totalitarizmą
Pokalbiai apie esmes. Apie filosofo egzistencinį tipą
Žaltvykslės nihilistinių ūkų horizonte
Nostalgiškos pajautos krūvis. Negatyvumo vektorius su Arvydu Šliogeriu
Transcenderas, norėjęs suprasti daiktų ir kalbos santykį: Arvydo Šliogerio atminimui

 

Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *