Neseniai dar kartą perskaičiau Frederico Jamesono knygos „Postmodernizmas, arba vėlyvojo kapitalizmo kultūrinė logika“ pirmąjį skyrių. Jamesonas supriešina Vincento van Gogho „Batų porą“ (1886–1887) su Andy’io Warholo „Deimantinių dulkių bateliais“ (Diamond Dust Shoes, 1980) kaip skirtumo tarp modernizmo ir postmodernizmo pavyzdį, ir mane pribloškė, kad, remiantis šiuo apibrėžimu, galima suprasti Andy’io Warholo ir Jeano-Michelio Basquiat meninius santykius.

Vincent van Gogh. Batų pora (1886)
Imdamas modernistinį pavyzdį, Van Gogho nutapytą valstietiškų batų porą, Jamesonas teigia, kad šį atvaizdą galima susieti su istorija, nes šiame kūrinyje mes, žiūrovai, „privalome rekonstruoti tam tikrą pirminę padėtį, iš kurios randasi galutinis kūrinys“ (Jameson, 1991:58). „Pradine padėtimi“, pasak Jamesono, galime laikyti „visą daiktišką agrokultūrinio vargo ir nuogo kaimiško skurdo pasaulį bei visą elementarų žmogiškąjį sekinančio valstiečio triūso pasaulį, redukuotą iki paties žiauriausio, grėsmingiausio, primityviausio ir labiausiai marginalizuoto būvio“ (Jameson, 1991:58). Van Gogho kūryboje istorija pripažįstama, o meno kūrinys turi prasmę tik šiuose rėmuose.
Kalbant apie postmodernistinį Warholo pavyzdį, meno kūrinyje istorijos nėra. Warholo „Deimantinių dulkių bateliai“ mums pristato ne kam nors priklausančius porą batų, nurodančių, kad jais naudotasi ir juose būta gyvasties, o kelias poras ryškiaspalvių moteriškų batelių juodame fone be jokio konteksto. Priešingai nei Van Gogho atveju, čia nėra jokios „pradinės padėties“, kurioje galėtume patalpinti Warholo batelius, kad paveikslui būtų suteikta prasmė ir būtų galima „atkurti šioms keistenybėms visą platesnį gyvą šokių salės ar baliaus kontekstą, prabangios aprangos ar glamūrinių žurnalų pasaulį“ (Jameson, 1991:60).

Andy Warhol. Deimantinių dulkių bateliai (1980)
Jamesono požiūriu, pagrindinis skirtumas tarp aukštojo modernizmo ir postmodernizmo yra tas, kad postmodernizmas įveda „naujo tipo lėkštumą arba seklumą, naujovišką paviršutiniškumą tiesiogine šio žodžio prasme“ (Jameson, 1991:60). Anot Jamesono, Warholo paveikslas yra fetišas tiek froidistine, tiek marksistine prasme, nors šiuo atveju mus jaudina tik marksistinis apibrėžimas. Marxas supranta, kad prekė turi dvi kategorijas – vartojamąją ir mainomąją vertes. Vartojamoji vertė yra vertė, kurią daiktas turi pats savaime, pavyzdžiui, kėdė yra daiktas, ant kurio galima sėdėti, priešingai nei mainomoji vertė, kuri yra daikto vertė, diktuojama rinkoje kitų prekių atžvilgiu.
Marxo „prekės fetišizmas“ yra beveik religinė prekės savybė, kurią prekė įgyja, kai jai priskiriama mainomoji vertė, kai pamirštama arba mistifikuojama vertė, padėjusi pagaminti prekę (darbas), nes prekių mainai niekada nevyksta tarp pačių gamintojų. Subjektyvi vertė savo ruožtu mainų akte tampa objektyvi. Marxas rašo: „Jei prekės galėtų kalbėti, jos pasakytų taip: mūsų vartojamoji vertė gali dominti žmones, bet ji mums nepriklauso kaip objektai. Tačiau tai, kas priklauso mums, kaip objektams, yra mūsų vertė.“ (Marx, 1990:176).
Galime matyti, kaip Jamesonas prekės fetišizmo sampratą perkelia į Warholo paveikslą, nes Warholas atkartoja fetišą, uždarydamas „pradinę padėtį“, galinčią suteikti bateliams prasmę. Vietoj to bateliai egzistuoja atskirti nuo bet kokio konteksto (ir istorijos), išskyrus vienintelę svarbią vertę – batų, kaip prekės, statusą.
Likusioje šio teksto dalyje noriu pasiremti Jamesono pateikiama skirtimi tarp modernizmo ir postmodernizmo, kad pamatytume, kaip tai atkartojama Andy’io Warholo ir jo garsiausio protežė Jeano-Michelio Basquiat kūryboje. Jų santykiai buvo naudingi abiem menininkams: Warholo dėka Basquiat pelnė šlovę, o Warholas rėmėsi jaunatvišku ir maištingu Basquiat įvaizdžiu. Taip nesiekiama sumenkinti jų asmeninių santykių; visgi Basquiat labai paveikė Warholo mirtis ir nesvarbu, ar ji buvo tiesiogiai susijusi, ar ne, Warholo mirtis sutapo su Basquiat didėjančia, ir galiausiai jį pražudžiusia, priklausomybe nuo heroino.
Juos saistė ne vien asmeniniai ir profesiniai santykiai – sutapo ir jų meno kūrinių stilius bei tematika. Pavyzdžiui, ankstyvajame kūrybos laikotarpyje Basquiat su Alu Diazu sukūrė „SAMO“ grafitį; tačiau pablogėjus santykiams, jie Niujorko centre parašė „SAMO mirė“ [SAMO is dead]. Tai darydami, jie flirtavo su meniniu pareiškimu kaip korporaciniu šūkiu lygiai taip pat kaip Warholas į meno galeriją įtraukė korporacinį prekės ženklą.
Illuminations dokumentinio serialo State of the Art („Meno būklė“) šeštajame epizode Basquiat sako, kad „juodaodžiai šiuolaikiniame mene nevaizduojami realistiškai arba išvis nevaizduojami“. Būtent toks požiūris vaizduojamas Basquiat kūriniuose, tokiuose kaip „Be pavadinimo (juodaodžių istorija)“ (Untitled (History of the Black People), 1983), kur jo apgaulingai naivus stilius remiasi senovės Egiptu, JAV pietinių valstijų afroamerikietiška kultūra ir nubietiškomis kaukėmis, kuriuose kritikuojamas Vakarų meno istorijos supratimas bei „užmaršumas“ vergijos ir juodaodžių atžvilgiu. Skaitant Jamesoną, mane taip pat sužavėjo komentaras apie Basquiat, kad šis savo kūryboje pernelyg gerai suvokia istoriją, priešingai nei Warholas, kuris savo kūriniais tą istoriją ištrina. Vadinasi, Basquiat ir Warholo kūryboje galima įžvelgti modernizmo ir postmodernizmo priešpriešą, kuomet jaunesnis menininkas perima „senesnio“ judėjimo poziciją, o vyresnis menininkas perteikia šiuolaikiškesnį stilių.

Jean-Michel Basquiat. Be pavadinimo (juodaodžių istorija) (1983)
Šią priešpriešą matome jų bendradarbiavime, pavyzdžiui, kūrinio „Ranka ir plaktukas, II“ (Arm and Hammer II, 1985) atveju. Warholas nutapė du „Rankos ir plaktuko“ logotipo atvaizdus, o Basquiat nutapė ant pirmojo atvaizdo, logotipo centre pavaizduodamas monetą, kurios viršuje ir apačioje užrašyta „liberty“ („laisvė“) ir „1955“, o centre atitinkamai įterptas juodaodis vyras, grojantis saksofonu.
Žiūrovas visa tai gali suprasti labai įvairiai. Vienas gali pamatyti juodaodžių kūrybiškumo šventimą prieš susitelkusį baltųjų isteblišmentą – tiesmukas „stiprios rankos“ vaizdavimas meta beveik fašistinį atspindį. Kitas gali įžvelgti ironiją vartojant žodį „laisvė“ 1955-ųjų kontekste, kai pietinių valstijų afroamerikiečiai vis dar gyveno pagal Jimo Crow įstatymus1. Faktas, kad čia pavaizduota moneta, atveda prie suprekinimo problemos. Žodis „commemorative“ („proginis“ [1 centas]) perbrauktas ir atrodo, kad Basquiat komentuoja juodaodžių kūrybiškumo suprekinimą. Tiksliau, kaip jis vertinamas vien retrospektyviai, t. y. tada, kai jis pradėtas vertinti pinigais baltųjų meinstryme. Džiazas, – žanras, susijęs su afroamerikiečių patirtimi, gimęs iš socialinės ir politinės priespaudos, – po daugelio metų, kai tos politinės ir socialinės kovos buvo baigtos ir (bent iš dalies*2) laimėtos, buvo suprekintas ir įvertintas.

Jean-Michel Basquiat & Andy Warhol. Ranka ir plaktukas, II (1985)
Jeigu Warholas ir postmodernizmas pasižymi paviršutiniškumu, neigiančiu kontekstą, tai Warholo ir Basquiat bendroje kūryboje Basquiat pristato tai, ką galima apibūdinti tik kaip slopinamųjų sugrįžimą. Slopinamųjų sugrįžimas išreiškiamas dvejopai. Visų pirma, juodaodžių nebuvimas Vakarų mene yra „slopinimas“, apie kurį State of the Art epizode kalbėjo pats Basquiat. Be to, figūra, kurią Basquiat sukuria iš juodųjų kūrybiškumo, visiškai prieštarauja baltųjų stiprios rankos korporaciniam atvaizdui, kurį reprodukuoja Warholas.
Tai mus atveda prie antro dalyko: istorija yra slopinamųjų dalis. Kaip parodo Jamesonas, Warholas ir postmodernizmas mistifikuoja istoriją, tačiau tai nepaneigia pačios istorijos. Iš esmės Basquiat vykdytas Warholo darbų „apgadinimas“ suteikia mums „pradinės padėties“ kontekstą kaip ir Van Gogho kūrinys. Basquiat, užuot vaizdavęs alinantį valstiečio darbą, atskleidžia mums rasizmo, pilietinių teisių ir, žinoma, vergijos istorijos kontekstą. Dėl to juodųjų kūrybiškumui ir baltųjų gerovei suteikiamas tinkamas istorinis išnaudotojiškumo kontekstas – gestas, visiškai svetimas Warholui ir postmodernizmui apskritai.
Tom Allen
Literatūra:
Alexander, M. (2012). The New Jim Crow. New York: The New Press.
Jameson, F. (1991). Postmodernism, or, The Cultural Logic of Late Capitalism. London: Verso.
Marx, K. and Fowkes, B. (1990). Capital. Harmondsworth: Penguin in association with New Left Review.
Vertė Tautvydas Vėželis
Tom Allen, “Basquiat and the return of history”
- Jimo Crow įstatymai: XIX a. pab.–XX a. JAV įstatymų, kurie pietinėse valstijose įtvirtino rasinę segregaciją, paplitęs pavadinimas. Įstatymai įtvirtino rasinę segregaciją visose viešojo gyvenimo srityse (mokyklose, gydymo ir maitinimosi įstaigose, transporto priemonėse, kapinėse). Aukščiausiajam Teismui 1954 m. uždraudus rasinę segregaciją valstybinėse mokyklose, XX a. 7–8 dešimtmečiuose Jimo Crow įstatymai pamažu buvo panaikinti. – Pagal vle.lt.
- * Nors Jimo Crow įstatymai buvo panaikinti, struktūrinė afroamerikiečių priespauda tęsėsi įvairiomis formomis. Apie tai skaitykite Michelle Alexander knygoje The New Jim Crow. – Autoriaus pastaba.