Pasaulyje, kuriame Andy Warholas yra šiuolaikinio meno sinonimas, o vienas paveikslas, pavyzdžiui, Marilyn Monroe atvaizdas, parduodamas už šimtus milijonų dolerių, sunku neturėti savo nuomonės apie jo kūrybą. Mano tikslas yra įrodyti, kad Warholo kūriniai tikrai atitinka meno šedevrų ar, tiksliau, vartojimo šedevrų, kriterijus. Vartoju šiuos žodžius, – vartojimo šedevrai, – nes tai pirmiausia yra ta tikrovė, kurią siekė užfiksuoti Warholas.
„Mano tekstai gali būti pateisinimas bet kam. Juos laikyti nuoroda jau savaime yra simuliacija. Nes jeigu yra vienas simuliacijos visatos apibūdinimas, tai tikrai yra nuorodos ir referento, kuris sukuria prasmės ryšį, praradimas. Taigi visiškai klaidinga laikyti ką nors nuoroda. Yra dvi galimybės: arba veikiu kaip rimta nuoroda (tai visada malonu), ir tai yra simuliacijos nesupratimas, arba pats veikiu kaip simuliacijos objektas (Baudrillard’as traktuojamas taip, kaip traktuojamas Mondrianas ar Renoiras, nes nėra ką daugiau daryti: nurodomi visi Baudrillard’o ženklai), ir tada aš galiu tik arba išlaikyti tam tikrą atstumą, arba tvirtinti, kad teisus aš, o jie klysta. Simuliacijos meno nėra, kaip nėra ir gundymo meno, – simuliacija pati savaime yra menas; gundymas pats savaime yra menas.“ – Jean Baudrillard
„Basquiat savo kūryboje pernelyg gerai suvokia istoriją, priešingai nei Warholas, kuris savo kūriniais tą istoriją ištrina. Vadinasi, Basquiat ir Warholo kūryboje galima įžvelgti modernizmo ir postmodernizmo priešpriešą, kuomet jaunesnis menininkas perima ‘senesnio’ judėjimo poziciją, o vyresnis menininkas perteikia šiuolaikiškesnį stilių.“
Apie postmodernizmą ir istoriją, Frederico Jamesono ir Karlo Marxo idėjas bei Vincento Van Gogho, Andy Warholo ir Jeano-Michelio Basquiat kūrybą.
Pokalbis apie menininko Dennio Adamso kūrinį „Malraux batai“, kurio veiksmas plėtojasi ant kietmedžio grindų, padengtų prancūzų meno filosofo André Malraux knygos „Įsivaizduojamasis muziejus“ puslapiais; Adamsas ugningai išreiškia teisėtą Malraux įniršį dėl išskirtinio Vakarų kultūros paradokso, pakaitomis berdamas tai maniakišką, tai kontempliatyvų monologą, banguojantį poetiškumo nuotrupomis ir sąmoningais anachronizmais.
Mano paveikslą „Postmodernizmo mokykla“ (The School of Postmodernism) įtakojo Rafaelio freska „Atėnų mokykla“, esanti Vatikane. Tai komentaras apie postmodernizmo subjektyvumą, kuris gali neigti objektyvią Tiesą. Tose vietose, kur Rafaelis nutapė didžiuosius praeities graikų mąstytojus, mano kūrinyje pavaizduoti žymiausi mūsų amžiaus postmodernistai. Rafaelio nutapyti filosofai stoviniuoja būreliais ir diskutuoja bei dalinasi savo idėjomis, o štai mano… Skaityti toliau »